Lietuvių kalbos rašyba (3) PDF

SPECIALYBĖS KALBOS KULTŪRA. ĮVADAS DR. JORIS KAZLAUSKAS 2024 M. RUGSĖJO 9 IR 16 D. KALBŲ POLITIKA KALBŲ POLITIKA Kalbų politika (angl. language policy) – tai valstybės priimami sprendimai dėl: 1) kalbų statuso, 2) vartosenos, 3) vartojimo sričių, 4) tų kalbų vartotojų teisių....

SPECIALYBĖS KALBOS KULTŪRA. ĮVADAS DR. JORIS KAZLAUSKAS 2024 M. RUGSĖJO 9 IR 16 D. KALBŲ POLITIKA KALBŲ POLITIKA Kalbų politika (angl. language policy) – tai valstybės priimami sprendimai dėl: 1) kalbų statuso, 2) vartosenos, 3) vartojimo sričių, 4) tų kalbų vartotojų teisių. (www.vlkk.lt medžiaga) KALBŲ POLITIKA Kalbos planavimas Kalbos statuso Kalbos mokymo Kalbos išteklių planavimas (kalbos planavimas planavimas politika) KAS YRA...... kalbos kultūra?... valstybinė kalba?... bendrinė kalba?... profesinė / specialybės kalba? KALBOS KULTŪRA Kalbos kultūra – tai kalbotyros šaka, kuri rūpinasi kalbos faktų tvarkyba ir kalbos normų kodifikacija bei jų vartojimo praktika; šnekos atitiktis nustatytoms kalbos (tarties, kaitybos, žodžių vartojimo ir kt.) normoms (Gaivenis, Keinys 1990). Ką kalbėti? Kaip kalbėti? Kur kalbėti? VALSTYBINĖ IR BENDRINĖ KALBA Valstybinė kalba – tai oficialiai viešajame valstybės gyvenime vartojama kalba, įteisinta įstatymais. Bendrinė kalba – tai per šimtmečius dėl tinkamų sąlygų susiformavęs visuotinai priimtas kalbos variantas (dialektas (tarmė) ar sociolektas (tam tikros socialinės grupės kalba). Tai sunormintas kalbos variantas. Normas nustato kalbininkai. Daugeliu atvejų normos nulemtos kalbos tradicijų. SKIRTUMAS TARP VALSTYBINĖS IR BENDRINĖS KALBOS Valstybinė kalba – lietuvių kalba Lietuvoje (tarmės, sociolektai, rašytinė, sakytinė). Kitos šalys turi kelias oficialias valstybines kalbas, pavyzdžiui, Kanada – prancūzų ir anglų, Belgija – olandų, prancūzų, vokiečių. Kai kurios šalys valstybinės kalbos neturi, pavyzdžiui, Australija, Liuksemburgas. Bendrinė kalba – sunormintas lietuvių kalbos variantas (yra nustatytos tam tikros taisyklės, kaip reikia rašyti, sakyti ir pan.). PROFESINĖ KALBA Profesinė / specialybės kalba – bendrinės kalbos sluoksnis, kurios savitumą sudaro terminija, specialioji leksika, savitas gramatinių formų vartojimas, saviti sakinio sandaros ir viso teksto komponavimo požymiai, specifinio pobūdžio tekstai. BENDRINĖ KALBA LIETUVOJE Lietuvių bendrinė kalba pradėjo kurtis XVI a., ir iki XVIII a. buvo trys jos kūrimosi židiniai: 1) Mažoji Lietuva (pietinių vakarų aukštaičių tarmė) 2) LDK vidurinis variantas (žemaičių tarmė) 3) LDK rytinis variantas (rytų aukštaičiai) BENDRINĖ KALBA LIETUVOJE XVIII–XIX a. bendrinės rašomosios kalbos formavimasis suaktyvėjo Mažojoje Lietuvoje: pietinių vakarų aukštaičių tarmės pagrindu buvo leidžiami žodynai, gramatikos, parašyti Kristijono Donelaičio „Metai“. Didžiojoje Lietuvoje tuo metu į visuomeninį gyvenimą vis labiau skverbėsi lenkų kalba, o XIX a. pr. rašytojai rašė kiekvienas savo tarme. Spaudos draudimas po 1863 m. sukilimo visai sustabdė bendrinės kalbos formavimąsi Didžiojoje Lietuvoje, tačiau turėjo įtakos tam, kad pradėtų plisti raštai, parašyti pietinių vakarų aukštaičių tarmės pagrindu ir išleisti Mažojoje Lietuvoje. BENDRINĖ KALBA LIETUVOJE Bendrinės kalbos formavimasis tarmės pagrindu paprastai priklauso nuo to, kokį vaidmenį visuomenėje turi tos tarmės atstovai. Bendrine kalba tampa aktyviausio tautos sluoksnio kalba. XIX a. pr. Lietuvoje palankiausios sąlygos bendrinei kalbai kurtis buvo Užnemunė. Čia anksčiau nei kitur panaikinta baudžiava, todėl susidarė palankios sąlygos kultūrai kilti. XIX a. nacionalinis išsivadavimo judėjimas taip pat turėjo įtakos bendrinei kalbai. Jo aktyviausi dalyviai (Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis) buvo iš to krašto. BENDRINĖ KALBA LIETUVOJE 1901 m. Tilžėje Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išleistoje Jono Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ įtvirtinta pietinių vakarų aukštaičių (suvalkiečių) tarmė kaip bendrinės kalbos pamatas, aptartas bendrinės kalbos ir tarmių santykis. BENDRINĖ KALBA LIETUVOJE Dėl to, kad lietuvių bendrinė kalba yra neseniai susiformavusi, ji nėra įsitvirtinusi visuomenėje kaip prestižinė kalba, jos normos nėra galutinai nusistovėjusios ir dėl to kelia daug diskusijų bei nepasitenkinimo visuomenėje. VALSTYBINĖ KALBA LIETUVOJE Lietuvos Respublikoje valstybinės kalbos statusas lietuvių kalbai pirmą kartą suteiktas 1922 metais. Steigiamojo Seimo priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje po debatų buvo įrašyta: Valstybės kalba – lietuvių kalba. (www.vlkk.lt medžiaga) VALSTYBINĖ KALBA LIETUVOJE Sovietinės okupacijos metais lietuvių kalba, nors ir buvo vartojama kaip gimtoji, neturėjo valstybinės kalbos statuso, o kai kuriose viešojo gyvenimo srityse pirmenybė buvo teikiama rusų kalbai. (www.vlkk.lt medžiaga) VALSTYBINĖ KALBA LIETUVOJE Tik 1988 m. lapkričio 18 d. įstatymu buvo papildyta tuometinė Konstitucija ir įteisintas lietuvių kalbos vartojimas „valstybės ir visuomenės organų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kt. įstaigose, įmonėse ir organizacijose“. Suteiktuoju statusu Lietuvos teritorijoje lietuvių kalba buvo prilyginta rusų kalbai, nes tuo pačiu Konstitucijos straipsniu papildomai įsipareigota „mokytis ir vartoti rusų kalbą kaip TSRS tautų tarpusavio bendravimo priemonę“. (www.vlkk.lt medžiaga) VALSTYBINĖ KALBA LIETUVOJE Atkūrus nepriklausomybę lietuvių kalbai buvo grąžintas valstybinės kalbos statusas – tai padaryta 1990 m. kovo 11 d. 1995 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą. (www.vlkk.lt medžiaga) VALSTYBINĖ KALBA LIETUVOJE Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniai, kuriuose minima kalba: 14 straipsnis Valstybinė kalba – lietuvių kalba. 29 straipsnis Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. VALSTYBINĖ KALBA LIETUVOJE Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniai, kuriuose minima kalba: 37 straipsnis Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. 117 straipsnis Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. VALSTYBINĖ KALBA LIETUVOJE Valstybinės kalbos įstatymu švietimo ir kultūros kalba; nusakoma: vardų ir pavadinimų kalba; įstaigų, įmonių ir organizacijų ženklų ir informacijos kalba; kalba; valstybinės kalbos teismų kalba; taisyklingumas; sandorių kalba; atsakomybė ir kontrolė. oficialių renginių kalba; VALSTYBINĖ KALBA LIETUVOJE Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos vartotojų informavimo ir aptarnavimo kalba; konstitucinio įstatymo projekte nusakoma: radijo, televizijos ir kino, audiovizualinių teisės aktų kalba; kūrinių kalba; valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbo santykių kalba; darbo kalba; asmenvardžių kalba; valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų geografinių pavadinimų kalba; vartojama kalba su piliečiais ir visuomene; registruojamų juridinių asmenų pavadinimų išsilavinimas lietuvių kalba; kalba; mokslo ir studijų kalba; viešųjų užrašų kalba. VALSTYBINĖ KALBA LIETUVOJE Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos vyriausybės pareigos, įgyvendinant valstybės konstitucinio įstatymo projekte nusakoma: kalbos politiką; pagrindiniai lietuvių kalbos plėtros ir valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbo apsaugos principai; principai; lietuvių kalbos taisyklingumas; valstybinės kalbos inspekcijos darbo principai; valstybinės kalbos tvarkytojų valstybės ir savivaldybių institucijose darbo principai. VALSTYBINĖ KALBA LIETUVOJE Kiti su kalba susiję teisės aktai: Valstybinės kalbos politikos gairės, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymas, Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymas, Terminų banko įstatymas, kiti su švietimu, mokslu, teismais, pilietybe ir t. t. susiję įstatymai. VALSTYBINĖ KALBA LIETUVOJE Lietuvoje yra dvi specialios kalbai tvarkyti skirtos įstaigos: Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) – priimanti nutarimus dėl valstybinės kalbos vartojimo. Valstybinė kalbos inspekcija (VKI) – kontroliuojanti, kaip tų nutarimų yra laikomasi. VALSTYBINĖ KALBA LIETUVOJE Valstybinė lietuvių kalbos komisija: koordinuoja ir administruoja kalbos programas; teikia Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, ministerijoms ir kitoms institucijoms siūlymus ir išvadas dėl kalbos politikos, Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo, teisės aktų kalbos ir terminijos; nustato lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, nagrinėja visuomenei svarbius kalbos kultūros, kalbos vartosenos ir norminimo klausimus ir priima dėl jų sprendimus, užtikrina kalbos normų sklaidą; vertina ir tvirtina norminamuosius kalbos veikalus, terminijos šaltinius, teisės aktų terminus, konsultuoja institucijas ir asmenis terminų tvarkybos klausimais; rūpinasi lietuvių kalbos diegimu į informacines technologijas; skelbia rekomendacijas dėl svetimžodžių atitikmenų, rūpinasi kalbos paveldu – tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimu, raštijos paminklų publikavimu ir kt. VALSTYBINĖ KALBA LIETUVOJE Valstybinė kalbos inspekcija: prižiūri, kaip laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų ir kitų teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus; gina Lietuvos piliečių lingvistines teises; konsultuoja piliečius, valstybės ir savivaldybių institucijas bei verslo įmones kalbos vartojimo ir taisyklingumo klausimais; atlieka prevencinį darbą, organizuoja šviečiamąją veiklą. VALSTYBINĖ KALBA LIETUVOJE Prie viešosios kalbos ugdymo prisideda Lietuvių kalbos draugija. Leidžiama kalbai skirtų periodinių leidinių (pavyzdžiui, „Gimtoji kalba“). Organizuojamos kalbotyrai skirtos mokslinės konferencijos (pavyzdžiui, tradicinė Lietuvių kalbos instituto ir Vilniaus universiteto rengiama Jono Jablonskio konferencija). Lietuvių kalbos mokslo darbai atliekami Lietuvių kalbos institute, aukštųjų mokyklų lituanistinėse katedrose. Lietuvių kalba yra oficiali Europos Sąjungos kalba. BENDRINĖS KALBOS ATMAINOS BENDRINĖS KALBOS ATMAINOS (FUNKCINIAI STILIAI) Administracinis (arba kanceliarinis, dalykinis) – tai kalba, vartojama įstaigų dokumentuose, jai būdingos sustabarėjusios frazės, šabloniškumas, schematiškumas, gausu profesinės leksikos, santrumpų, sutrumpinimų, beasmenių sakinių. ADMINISTRACINIS STILIUS Pirmosios pakopos studijų studentai per pirmus 4 semestrus privalo išklausyti A grupės dalykus (ne mažiau kaip 16 kreditų) ir užsienio kalbas (ne mažiau kaip 12 ir ne daugiau kaip 24 kreditų) bei B grupės studijų dalykus. Šis punktas netaikomas studijų programoms, kurioms, vadovaujantis 28 punktu, Senato sprendimu nustatyta kitokia bendrųjų universitetinių privalomų dalykų apimtis, jų turinys ir studijavimo trukmė. VDU Studijų reguliaminas BENDRINĖS KALBOS ATMAINOS (FUNKCINIAI STILIAI) Mokslinis – tai mokslo darbų kalba, jai būdingas apibendrinimas, dėstymo nuoseklumas, rišlumas, tikslumas, objektyvumas, išsamumas; vengiama labai emocinių ir labai vaizdingų kalbos elementų; čia gausu sąvokų, terminų, naujadarų ir tarptautinių žodžių; dažni sudėtingi beasmeniai sakiniai. MOKSLINIS STILIUS Apibendrinant visų keturių šio darbo tiriamųjų sociolingvistinės kompetencijos analizės duomenis galima konstatuoti, kad tirtose laidose neformaliojo stiliaus leksikos pavartojimų skaičius nebuvo didelis – svyravo nuo 0,5 iki 4 procentų nuo visų pavartotų žodžių (žr. 11 lentelę). Išskyrus vieną atvejį (VŠ), visi tirtieji žiniasklaidos lyderiai neformaliąją leksiką vartojo labai panašiai – iš tirtųjų laidų formaliausio stiliaus laidose jie vartojo 0,5–0,7 proc. nekodifikuotų, ekspresyvių žodžių ar posakių (VŠ – 2 proc.), neformaliausio – 1,7–2,5 (VŠ – 4 proc.). Tamaševičius G: 2012: Žiniasklaidos lyderių sociolingvistinė kompetencija visuomenės transformacijų kontekste. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas. BENDRINĖS KALBOS ATMAINOS (FUNKCINIAI STILIAI) Publicistinis – tai žiniasklaidoje vartojama kalba aktualiais visuomenės klausimais, jai būdinga ir loginė argumentacija, ir emocinės išraiškos priemonės. PUBLICISTINIS STILIUS Ugnikalnio išsiveržimas – nedidelis, tad pareigūnams aplinkinių teritorijų evakuoti nereikėjo. Teritorija savaitgalį net ir nebuvo uždaryta, pareigūnai nematė tam reikalo. Tuo pasinaudojo šimtai žmonių, kurie visą savaitgalį plūdo pamatyti kunkuliuojančios lavos, rašo ruv.is. Pareigūnai ir gelbėtojai tuo nesidžiaugia. Nors lankytojai nesiartina prie ugnikalnio, gamtos šou stebi saugiu atstumu, tačiau pati kelionė nėra paprasta. Kad galėtum pamatyti ugnikalnį, tenka ilgai žygiuoti (apie 4 valandas) sudėtingu reljefu, o sekmadienį ryte teritoriją dar buvo apgaubęs ir tirštas rūkas. https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/kelioniu-pulsas/islandijoje-zmones-plusta- pamatyti-ugnikalnio-issiverzimo-gelbetojai-nesidziaugia-637-1474300 BENDRINĖS KALBOS ATMAINOS (FUNKCINIAI STILIAI) Meninis (arba beletristinis) – tai grožinės literatūros kalba, pasižyminti vaizdingumu, kalba čia atlieka estetinę funkciją, todėl apstu metaforų, įasmeninimų, emocinės leksikos, frazeologizmų, gretinimo, lyginimo, čia atsiskleidžia individualus rašytojo stilius. MENINIS STILIUS kai niekuo nebetikiu eilėraštis tyliai prislenka ir spygteli man į ausį Gintaras Grajauskas „Kai niekuo nebetikiu“ BENDRINĖS KALBOS ATMAINOS (FUNKCINIAI STILIAI) Buitinis stilius – kalba šeimoje, gatvėje, su artimais žmonėmis, asmeninė korespondencija, ji yra paprasta, spontaniška, emocinga, konkreti, subjektyvi, vaizdinga, nevengiama humoro ar šiurkštumo elementų, gausu trumpų ir nepilnų sakinių, dažnai vartojamos sutrumpintos žodžio formos. Šiam stiliui nekeliami taisyklingos kalbos reikalavimai, bet buitinė kalba gali ir atitikti bendrinės kalbos normas. BENDRINĖS KALBOS ATMAINOS Sociolektai – kurios nors profesijos žmonėms, socialinės grupės atstovams būdinga kalba. Dialektai – kalbos variantai pagal vietoves (tarmės, patarmės, šnektos, pašnektės, miestų kalba). Pagal reiškimosi pobūdį: viešoji ir privačioji. Pagal raiškos formą: rašytinė, sakytinė ir elektroninė (David Crystal šią kalbos atmainą laiko tarpine tarp rašytinės ir sakytinės; pasak jo, tai tarsi „kalbėjimas rašant“). KALBOS FUNKCIJOS KALBOS FUNKCIJOS Komunikacinė (kalba – bendravimo, informacijos perdavimo priemonė) Kognityvinė (pažintinė, kalba padeda pažinti tikrovę) Ekspresyvinė (perteikti jausmus, emocijas) Apeliatyvinė (paveikti pašnekovą) Fatinė (palaikyti pokalbį, šią funkciją atlieka tokie pranešimai, kuriais siekiama pradėti, tęsti, baigti komunikaciją, pasitikslinti, ar vis dar yra kontaktas su pašnekovu, atkreipti pašnekovo dėmesį) Poetinė (arba estetinė, šią funkciją atlieka grožinė literatūra, vaizdingi posakiai) Maginė (burtažodžiai, užkalbėjimai, maldos) KOKIA (-OS) YRA ŠIO PASAKYMO FUNKCIJA (-OS)? Nuotolinės paskaitos pradžioje dėstytojas, pasisveikinęs su studentais, jų paklausia: Ar mane girdite? KOKIA (-OS) YRA ŠIO PASAKYMO FUNKCIJA (-OS)? Mieli pirkėjai, įėję į mūsų parduotuvę, nepamirškite dėvėti kaukę arba kitą veidą dengiančią priemonę, dezinfekuoti rankas ir laikytis saugaus atstumo nuo kitų pirkėjų ir parduotuvės darbuotojų. KOKIA (-OS) YRA ŠIO PASAKYMO FUNKCIJA (-OS)? Valso ritmu vėl plaka širdis, Čia „Pūko“ radijo stotis. KOKIA (-OS) YRA ŠIO PASAKYMO FUNKCIJA (-OS)? Kad juos kur perkūnas! KOKIA (-OS) YRA ŠIO PASAKYMO FUNKCIJA (-OS)? Sinoptikų duomenimis, ateinančią naktį pietiniuose ir pietvakariniuose Lietuvos rajonuose gali protarpiais palyti. Dieną lietus išplis jau po daugelį šalies rajonų. Temperatūra naktį 10–15, dieną 20–25 laipsniai šilumos. Per kitas dvi paras lietus nesitrauks, oras ims vėsti. KOKIA (-OS) YRA ŠIO PASAKYMO FUNKCIJA (-OS)? Grįžtate iš universiteto namo. Lauke pila kaip iš kibiro, o skėčio grįždami jūs neturėjote. Būdami kiaurai šlapi namiškiams sakote: Siaubas, kaip lyja! KOKIA (-OS) YRA ŠIO PASAKYMO FUNKCIJA (-OS)? Nebelieka nei vakar, nei ryt. Tu pakeli ranką ir pradeda lyt. KALBOS NORMA IR KODIFIKAVIMAS KALBOS NORMA IR KODIFIKAVIMAS Kalbos norma yra kurioje nors visuomenėje pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų visuma. Kodifikuotos normos – mokslininkų nustatytos normos. Nekodifikuotos normos – per dešimtmečius nusistovėjusios kalbos vartojimo taisyklės ir dėsningumai. Gana dažnai nekodifikuotos normos būna įteisinamos, pvz.: bendrinės tarties normos. KRITERIJAI, PAGAL KURIUOS NUSTATOMOS KODIFIKUOTOS KALBOS NORMOS stabilumas tikslumas tikslingumas aiškumas distinktyvumas vaizdingumas sistemiškumas gyvumas ekonomija grynumas taisyklingumas KALBOS KLAIDOS Kalbos klaidos – kodifikuotų normų pažeidimai. Klaidų gali atsirasti dėl svetimų kalbų, tarmių, sociolektų, žargono ar slengo poveikio. KALBOS KLAIDŲ KLASIFIKACIJA: tarties leksikos (žodyno) gramatikos (morfologijos ir sintaksės) stiliaus, logikos POŽIŪRIAI Į KALBOS NORMINIMĄ Purizmas – požiūris, kad yra labai svarbu taisyklingai kalbėti ir rašyti, ir kad kalbą reikia gryninti. Preskriptyvizmas – požiūris, kad kalbos vartojimas yra taisyklingas arba netaisyklingas, ir kad kalbotyros leidiniuose turi būti pateikiamos kalbos vartojimo taisyklės, o ne nusakoma, kokia yra realiai vartojama kalba. Deskriptyvizmas – požiūris, kad kalbotyros leidiniuose turi būti aptariama reali kalbos vartosena, o ne nurodomos kalbos taisyklės. NERIMTAI... Pasitaiko ir visai smagių bandymų teikti pasiūlymus kalbai tvarkyti (iš „Darnos didvalstybės“ svetainės) ☺ : sistema – Sądarna strategija – Rikiuosna prezidentas – Vytis kultūra – Daba referendumas – Tautbalsis sportas – Kūnlava muzika – Dievirpa NERIMTAI... meditacija – Sielogrimzda joga – Skaistinė minutė – Kapsnė sekundė – Mirksnė radijas – Garsūnas televizorius – Tolveizis SPECIALYBĖS KALBOS KULTŪRA. ĮVADAS DR. JORIS KAZLAUSKAS 2024 M. RUGSĖJO 9 IR 16 D.