Indijos-Pakistano Konfliktas PDF

KONFLIKTAI AZIJOS–RAMIOJO VANDENYNO REGIONE: INDIJOS – PAKISTANO KONFLIKTAS Doc. dr. Vytautas Isoda Planas: Indijos – Pakistano konflikto istorinė raida Šiandieninis konfliktas Kašmyro regione Indijos – Pakistano konflikto teoriniai aiškinimai Išoriniai veikėjai i...

KONFLIKTAI AZIJOS–RAMIOJO VANDENYNO REGIONE: INDIJOS – PAKISTANO KONFLIKTAS Doc. dr. Vytautas Isoda Planas: Indijos – Pakistano konflikto istorinė raida Šiandieninis konfliktas Kašmyro regione Indijos – Pakistano konflikto teoriniai aiškinimai Išoriniai veikėjai ir jų interesai Kašmyro klausimas Jungtinėse Tautose  Indijos – Pakistano konfliktas Indija Pakistanas – 1 mlrd. 430 mln. gyventojų – 240 mln. gyventojų – 3 ̴ 550 mlrd. $ BVP – 3̴ 38 mlrd. $ BVP (2,4% išlaidos gynybai) (2,8% išlaidos gynybai) – 1 mln. 480 tūkst. karinio – 660 tūkst. karinio personalo personalo – Religijos: 96% musulmonai, – Religijos: 80% induistai, 14% 1,5% induistai, 1,5% musulmonai, 2% krikščionys krikščionys – Etno-lingvistinės grupės: – Etno-lingvistinės grupės: 4 ̴ 0% hindostaniai (hindi), 45% pandžabiai, 15-16% 8̴ % bengalai, 5-6% tamiliai, paštunai, 14% sindai, 8% pandžabiai, gudžaratai, sarakiai, ir kt. (iki 1971 m. ̴½ telugai, maratai ir kt. gyventojų sudarė bengalai) Indijos – Pakistano konfliktas  Indijos – Pakistano konflikto istorinė raida 1947 m. liepą Didžiosios Britanijos Parlamentas įstatyminiu aktu padalija Britų Indiją (British Raj) į dvi naujas valstybes ir suteikia joms nepriklausomybę: provincijos, kuriose daugumą gyventojų sudaro musulmonai, priskiriamos Pakistanui, o gausiau induistų apgyvendintos teritorijos – Indijos dominijai Vietinių monarchų (maharadžų) valdomoms kunigaikštystėms leidžiama pasirinkti, prie kurios naujosios valstybės jungtis; musulmonų apgyvendintas ( ̴80%), tačiau induisto maharadžos Hari Singh valdomas Kašmyras delsia priimti sprendimą 1947-1948 m. karas: 1947 m. rudenį kelios musulmonų gentys Kašmyre, padedamos Pakistano kariuomenės, sukyla prieš Hari Singh valdžią ir okupuoja dalį Kašmyro; maharadža prašo Indijos paramos ir mainais pasirašo Kašmyro prijungimo prie Indijos aktą  Indijos – Pakistano konflikto istorinė raida Indija įveda į Kašmyrą ginkluotąsias pajėgas ir išstumia sukilėlius (o tuo pačiu ir Pakistano pajėgas) iš ⅔ Kašmyro teritorijos 1948 m. JT Saugumo Taryba priima rezoliucijas 39 ir 47, kuriomis sukuriama penkių valstybių (Belgijos, Kolumbijos, Argentinos, JAV ir Čekoslovakijos) komisiją (UNCIP) konfliktui stebėti ir siūlyti sprendimus; Komisija galiausiai pateikia apiems pusėms tinkamą ugnies nutraukimo sutartį ir karas baigiasi 1949 m. sausio 1 d. 1949 m. liepos 27 d. abi pusės pasirašo Karačio taikos sutartį, kuria įsipareigoja atitraukti karines pajėgas iš Kašmyro, gerbti „paliaubų liniją“, bei įsileisti JT stebėtojus – Jungtinių Tautų karinių stebėtojų grupę (UNMOGIP); 1951 m. JT ST rezoliucijoje nr. 91 užbaigiamas UNCIP darbas, bet pratęsiamas (įtvirtinamas) UNMOGIP mandatas, kuri konflikto zonoje dirba ir šiandien  Indijos – Pakistano konflikto istorinė raida Iki pat ̴1963-1964 m. Indija ir Pakistanas nesėkmingai derasi dėl Kašmyro statuso tarpininkaujant JT, JAV ir Didžiosios Britanijos diplomatams; Indija atsisako surengti visuotinį Kašmyro gyventojų plebiscitą dėl šios teritorijos statuso motyvuodama potencialaus plebiscito administratoriaus iš JAV palankumu Pakistanui (nuo 1954 m. JAV ir Pakistanas vysto karinę sąjungą) 1962 m. Indija netenka dalies savo Kašmyro teritorijos kontrolės (Aksai Čino) po mėnesį trukusio karinio konflikto su Kinija; po šio konflikto Indija modernizuoja ir padidina savo karines pajėgas 1963 m. Pakistanas pasirašo sienos demarkacijos sutartį su Kinija, kuriai „padovanoja“ apie 2000 km² šiaurinio Kašmyro teritorijos; Indija šią sutartį iki šiol laiko neteisėta ir reiškia pretenzijas į šią teritoriją  Indijos – Pakistano konflikto istorinė raida 1965 m. karas: 1965 m. balandį po smulkaus apsikeitimo ugnimi Kučo pelkėse (Rann of Kutch) ties pietiniu Indijos-Pakistano pasieniu Didžioji Britanija įtikina abi šalis pelkės patruliavimo teises pasidalinti teismo keliu; Pakistanas priima tai kaip savitą pergalę ir pasinaudoja proga inscenizuoti „vietinių musulmonų“ sukilimą prieš Indijos valdžią Kašmyre (operacija „Gibraltaras“). Indija atsako plataus masto sausumos ir oro atakomis Vakarų ir Rytų Pakistane (šiandieniniame Bangladeše). Po du mėnesius trukusių intensyvių mūšių 1965 m. rugsėjo 23 d. tarpininkaujant JAV ir TSRS kariaujančios pusės sudarė paliaubas (Taškento taika formaliai pasirašyta 1966 m. sausį); nors Indija buvo užėmusi beveik keturiskart daugiau Pakistano teritorijos, nei Pakistanas Indijos, abi pusės atitraukia pajėgas į prieškonfliktines pozicijas  Indijos – Pakistano konflikto istorinė raida 1971 m. pavasarį Pakistane prasideda pilietinis karas: prieš dešimtmečius trukusią bengalų politinę diskriminaciją ir karinę prezidento Yahya Khan’o diktatūrą sukyla bengalų gyvenamas Rytų Pakistanas. Malšindamas sukilimą Yahya de facto pradeda bengalų genocido kampaniją Rytuose (operacija „Searchlight“) 1971 m. karas: Indiją užplūsta apie 10 mln. bengalų pabėgėlių iš Rytų Pakistano. Indija priglaudžia sukilėlių bazes savo teritorijoje, remia juos, bei prisideda prie per jos pasienį vykdomų atakų. 1971 m. gruodžio 3 d. Vakarų Pakistano karinės pajėgos įvykdo bombardavimo antskrydžius Indijos teritorijoje (operacija „Čingischanas“) ir tokiu būdu pradeda karą prieš Indiją. Indija atsako plataus masto sausumos ir oro pajėgų įsiveržimu į Rytų ir Vakarų Pakistaną, bei veiksmais prieš Pakistano jūrų laivyną  Indijos – Pakistano konflikto istorinė raida Gruodžio 6 d. Indija pripažįsta Bangladešo (buvusio Rytų Pakistano) nepriklausomybę ir bengalų sukilėlių (Awami Lygos) vyriausybę; 1971 m. gruodžio 16 d. Dakoje Vakarų Pakistano karinė vadovybė Rytuose pasirašo besąlyginės kapituliacijos prieš Indijos pajėgas aktą; karas oficialiai baigiasi Po pusmetį trukusių derybų 1972 m. liepos 2 d. Pakistanas ir Indija pasirašo taikos ir santykių normalizavimo sutartį – Šimlos susitarimą – kuris turėjo užbaigti daugiau kaip du dešimtmečius trukusius nesutarimus; Indija grąžino beveik 15 000 km² Vakarų Pakistano teritorijos, okupuotos 1971 m. karo metu – tame tarpe ir Kašmyre; šalys susitarė dėl naujos „Kontrolinės linijos“ (Line of Control) tarp Indijos ir Pakistano Kašmyro regione, kuri tarptautinės teisės požiūriu galioja iki šiol Indijos – Pakistano konflikto istorinė raida  Indijos – Pakistano konflikto istorinė raida Nepaisant įtikinamos Indijos pergalės, Pakistano skilimo bei karinio „nukraujavimo“ po 1971 m. karo, Indijos ir Pakistano konfrontacija tęsiasi ir baigiantis Šaltajam karui; 1974 m. pirmasis (ir vienintelis Šaltojo karo metais) Indijos įvykdytas branduolinio ginklo bandymas paskatina Pakistaną sustiprinti savo branduolinio ginklo programą (manoma, jog dar iki 1990 m. Pakistanas jau turėjo tam tikrą skaičių branduolinių užtaisų) Bent du kartus (1987 ir 1990 m.) Indija ir Pakistanas priartėja prie naujo karo plataus masto karinių pratybų (atitinkamai Indijos pajėgų „Brasstacks“ ir Pakistano – „Zarb-e-Momin“) kontekste, kuomet pratybų metu šalys viena kitos pasienyje dislokuoja, o po jų – neatitraukia didelius karinius junginius; manevrus lydi abipusiai grasinimai branduolinio ginklo atakomis  Indijos – Pakistano konflikto istorinė raida 1998 m. gegužę abi šalys atlieka po du sėkmingus branduolinio ginklo bandymus; JAV ir kai kurios kitos šalys įveda ekonomines sankcijas (įskaitant ginklų embargą) Indijai ir Pakistanui (tiesa, neilgam); tų pačių metų birželį JT ST priima rezoliuciją 1172, kurioje pasmerkia bandymus, legitimuoja nacionalines sankcijas ir uždraudžia visoms JT narėms bendradarbiauti su Pakistanu ir Indija joms vystant branduolinius pajėgumus 1999 m. karas: Nepaisant dvišalės Indijos ir Pakistano premjerų Lahoro deklaracijos, priimtos 1999 m. vasarį, dėl pasitikėjimo kūrimo priemonių branduolinių ginklų srityje ir taikaus Kašmyro konflikto sureguliavimo, jau 1999 m. gegužę Pakistanas kerta „Kontrolinę liniją“ ir infiltruoja savo karių batalioną tarp Kašmyro sukilėlių Kargilo rajone ties strategiškai svarbiu Siačeno ledynu  Indijos – Pakistano konflikto istorinė raida Patirdama didelius sausumos karinių pajėgų nuostolius Indija panaudoja oro pajėgas puolimui Kargile atremti (tačiau nekerta „Kontrolinės linijos“); po maždaug dviejų mėnesių riboto intensyvumo mūšių – tarpininkaujant JAV – 1999 m. liepą Pakistanas paskelbia atitraukiantis savo karius iš Kargilo 2001-2002 m. krizė: 10-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prasidėjęs sukilimas / politinis pasipriešinimas Indijos Kašmyre „pagimdo“ daugybę džihadistinių organizacijų, kurias (bent jau Indijos žvalgybos duomenimis) remia ir ginkluoja Pakistanas; vienos iš aktyviausių yra teroristinės grupuotės Lashkar-e- Taiba ir Jaish-e-Mohammed, kurios 2001 m. spalį ir gruodį įvykdo teroro išpuolius Džamu Kašmyro valstijos Asamblėjos patalpose ir Indijos Parlamento rūmuose Nju Delyje  Indijos – Pakistano konflikto istorinė raida Indija paskelbia ultimatumą Pakistanui nustoti teikti paramą šioms organizacijoms ir paskelbti jas nelegaliomis, bei išduoti įtariamus pastarųjų atakų kaltininkus; tuo pačiu metu Indija mobilizuoja sausumos, jūrų ir oro pajėgas, prie sienos su Pakistanu dislokuojamos septynios Indijos armijos divizijos (karinių pajėgų operacija kodiniu pavadinimu „Parakram“) Krizei sureguliuoti tarpininko vaidmens imasi JAV, kurios pačios paskelbia Lashkar-e-Taiba ir Jaish-e-Mohammed teroristinėmis organizacijomis, bei spaudžia abi puses sušvelninti pozicijas; nors Pakistanas neperdavė Indijai įtarimų atakų organizatorių, daug minėtų organizacijų narių buvo suimti, be to Pakistanas, kaip pripažino Nju Delis, sumažino paramą Kašmyro sukilėliams per „Kontrolės liniją“; 2002 m. vasarą Indija atitraukė savo karius  Indijos – Pakistano konflikto istorinė raida Indijos – Pakistano karai pagal aukų skaičių:  Sukilimas Kašmyre šiandien Sukilimo pradžia siejama su centrinės Indijos valdžios kišimusi į 1987 m. Džamu Kašmyro valstijos Asamblėjos rinkimus, kad jų nelaimėtų islamiškų partijų koalicija Pirmos didelės sukilėlių grupuotės, tokios kaip Hizb-ul Mujahideen ir „Džamu Kašmyro Išlaisvinimo Frontas“ (JKLF), buvo įkurtos Pakistano žvalgybos tarnybos (ISI), nors Pakistanas vėliau nutraukė pagalbą ir lėšas JKLF; šiandien aktyviausios Jaish-e-Mohammed ir Lashkar-e- Taiba reikšmingą paramą gauna iš Talibano ir Al-Qaeda – Laikoma, jog Hizb-ul, LeT, bei JeM siekia islamiškojo kalifato režimo Kašmyre ir (galbūt) regiono prijungimo prie Pakistano – JKLF oficialiai yra sekuliari ir siekia Kašmyro nepriklausomybės Sukilimas Kašmyre šiandien  Sukilimas Kašmyre šiandien Civilių ir Indijos kariuomenės / saugumo pajėgų aukų skaičius Džamu Kašmyro valstijoje nuo sukilimo pradžios  2019 m. įvykiai: Indijos–Pakistano pasienio incidentas 2019 m. vasario 14 d. teroristinė grupuotė Jaish-e-Mohammed (JeM) įvykdo teroristinę ataką prieš Indijos karių konvojų Kašmyro slėnyje, Indijos Kašmyro dalyje (žuvo 40 Indijos karių); Nju Delis vėl apkaltina Islamabadą ir pradeda naikintuvų antskrydžius per „Kontrolės liniją“ į Pakistano pusę; Pakistano kariuomenei pavyksta numušti bent du iš jų Jau kovo mėn. Pakistano vyriausybė paskelbia sulaikiusi vasarį teroro ataką įvykdžiusius JeM narius ir grąžina Indijai karo belaisvius (numuštų naikintuvų pilotus)  2019 m. įvykiai: Džamu Kašmyro autonomijos panaikinimas 2019 m. rugpjūčio 5 d. Indijos vyriausybė prezidento dekretu panaikina Indijos Konstitucijos 370 straipsnio, numačiusio Džamu Kašmyro valstijos autonomiją Indijos federacijos sudėtyje, galiojimą; teritorija padalinta į dvi dalis, tiesiogiai valdoma iš Nju Delio Po keleto dienų Kinija (Pakistano prašymu) sušaukia skubų JT Saugumo Tarybos posėdį (tai pirmas ST posėdis, kuriame svarstyta Kašmyro klausimas, nuo 1971 m.); vis dėlto Taryba nepriima jokios naujos rezoliucijos Dėl šios situacijos Pakistanas iki dabar nepalaiko santykių su Indija aukščiausiu (ambasadorių) lygiu  2019 m. įvykiai: Džamu Kašmyro autonomijos panaikinimas Nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2021 m. vasario abejose buvusios Džamu Kašmyro valstijos dalyse galioja Indijos vyriausybės įvesta „komendanto valanda“, atkirsta komunikacija su išoriniu pasauliu (įskaitant draudimą užsienio žurnalistams patekti į šį regioną); per šį laiką Indijos vyriausybės pajėgos suėmė ir įkalino 4 ̴ 000 regiono gyventojų, įtariamų dalyvavimu Kašmyro sukilime ar pagalba sukilėliams  2020 m. įvykiai: Indijos–Kinijos pasienio konfliktas 2020 m. gegužę, po eilinio Kinijos karių, saugančių 1962 m. įtvirtintą faktinę sieną tarp Kinijos ir Indijos Kašmyro regione, bandymo slapta statyti įsitvirtinums Indijos pusėje, prasideda kelis mėnesius trukę susišaudymai tarp abiejų valstybių net keliuose ginčijamo pasienio taškuose (dauguma iš jų – Kašmyro regione), per kuriuos žuvo keliasdešimt abiejų valstybių karių Manoma, jog Kinijos provokacijas taip pat paskatino 2019 m. Nju Delio įvestas tiesioginis valdymas indiškame Kašmyre, bei tais pačiais metais atidarytas kelias Indijos pusėje ties siena su Aksai Činu Paliaubas pavyko pasiekti tik 2020 m. rugsėjį po Indijos ir Kinijos gynybos ministrų tiesioginių derybų Maskvoje, ŠBO susitikime 2020 m. įvykiai: Indijos–Kinijos pasienio konfliktas  2022 m. įvykiai: Indijos paleista raketa į Pakistaną 2022 m. kovą Pakistano oro erdvės stebėjimo centras užfiksavo iš Indijos atskriejančią sparnuotąją raketą (vėliau identifikuotą kaip indišką „BrahMos“), kuri – nors ir be sprogstamojo užtaiso – nusileido Pakistano teritorijoje, Pandžabo provincijoje ir apgadino civilių gyventojų turtą; dėl incidento Pakistano URM išsikvietė Indijos ambasados Islamabade vadovą ir pareiškė jam oficialų protestą, bei išsiuntė laišką JT ST; po dviejų dienų Indija pripažino, jog raketos paleidimas buvo techninė klaida ir atsiprašė Pakistano Pakistanas savo ruožtu atskleidė, jog praėjus keletui valandų po Indijos raketos smūgio dar tą pačią dieną bandė atsakyti tuo pačiu, bet jų raketa per klaidą nukrito pačiame Pakistane  Indijos – Pakistano konfrontacijos teoriniai aiškinimai Realistinis pagrindimas: galios pusiausvyros ir atgrasymo teorija – „Indijos – Pakistano konkurencija tik parodo, kad galios pusiausvyra ir atgrasymas neteikia daug vilčių išpręsti tokio tipo ilgalaikį konfliktą. Abipusio atgrasymo santykis užkerta kelią plataus masto karams, bet gali sukurti ‘pūliuojantį’, lėtinį konfliktą, kuriame nebus laimėtojų ar pralaimėjusiųjų. Pakistano įgyti branduoliniai pajėgumai garantuoja, jog Indija negalės ryžtingai atsakyti į asimetrinius išpuolius [tokius kaip operacija Kargile, ar parama Kašmyro sukilimui]. Tai taip pat implikuoja, kad Kašmyro teritorijos klausimo išsprendimas galutinai neužbaigs konflikto, nes geopolitinės varžybos dėl strateginės lygybės tęsis“ (T. V. Paul, 2006: 629-630)  Indijos – Pakistano konfrontacijos teoriniai aiškinimai Indijos ir Pakistano nacionalinės galios santykis (P. F. Diehl & G. Goertz, 2005: 37)  Indijos – Pakistano konfrontacijos teoriniai aiškinimai Konstruktyvistinis paaiškinimas: nesuderinami valstybių tapatumai – „Indijos demokratinis ir sekuliarus tapatumas, bei Pakistano nesekuliarus, islamiškas ir autoritarinis tapatumas yra šių [geopolitinių] lenktynių raktas. Indijos – Pakistano konfliktas susijęs su valstybės konstravimu ir skirtingomis valstybingumo vizijomis. Indijos nacionalinis [išsivadavimo] judėjimas ir nepriklausomos valstybės konstitucija rėmėsi sekuliariu ir etniniu nacionalizmu, tuo tarpu Pakistanas buvo įkurtas religinio nacionalizmo pagrindu. Šiuo atžvilgiu, sekuliarios Indijos, kaip politinės sistemos sėkmė, meta iššūkį patiems islamiškojo Pakistano pamatams“ (T. V. Paul, 2006: 612) Išorinių veikėjų įsitraukimas į Indijos – Pakistano konfliktą ir jų interesai Jungtinės Amerikos Valstijos – Nuo 1954 m. JAV ir Pakistanas yra sudariusios abipusės karinės pagalbos sutartį (1954-1977 m. abi šalys buvo Manilos Pakto / SEATO aljanso narėmis) – Kariniu požiūriu Pakistanas oficialajam Vašingtonui svarbus dėl strateginės geopolitinės padėties; devintajame XX a. dešimtmetyje iš Pakistano teritorijos JAV rėmė modžahedų pasipriešinimą Sovietų invazijai į Afganistaną; nuo 2001 m. JAV iš Pakistano teritorijos vykdė karines operacijas prieš Talibaną ir al-Qaedą Afganistane – JAV pradėjus globalų „karą prieš terorizmą“, Pakistano – JAV santykiai „atšalo“ dėl Pakistano paramos džihadistinėms organizacijoms (tame tarpe ir sukilėliams Kašmyro regione) Išorinių veikėjų įsitraukimas į Indijos – Pakistano konfliktą ir jų interesai Kinija – Pakistanas buvo viena iš pirmųjų valstybių, nutraukusių santykius su Kinijos Respublika (Taivanu) ir pripažinusių Kinijos Liaudies Respubliką; po Kinijai „draugiškos“ sienos demarkacijos 1963 m., ji remia Pakistano teises į Kašmyro teritoriją, o Pakistanas – Kinijos pretenzijas į Taivaną ir Tibetą – Kinijos – Indijos santykius savo ruožtu stabdo Indijos suteiktas prieglobstis Dalai Lamai ir Tibeto vyriausybei tremtyje, bei neišspręsti sienos demarkacijos ginčai – XX a. 8-ajame – 9-ajame dešimtmečiuose Kinija pasidalijo su Pakistanu branduolinio ginklo ir balistinių raketų nešėjų technologijomis; Kinija ir šiandien yra pagrindinis ginkluotės pardavėjas Pakistanui ( ̴60-80% visų importuojamų ginklų) Išorinių veikėjų įsitraukimas į Indijos – Pakistano konfliktą ir jų interesai – Pastarąjį dešimtmetį Kinija investavo virš 60 mrld. JAV dolerių į Pakistano infrastruktūrą, vystydama „Kinijos- Pakistano ekonominį koridorių“ (CPEC); tarp šių investicijų yra ir Gvadaro uosto prie Arabijos jūros Pakistano pietuose modernizacija, per kurį Kinija planuoja importuoti naftą iš Saudo Arabijos ir kitų Persijos įlankos šalių Indijos – Pakistano disputo dėl Kašmyro klausimas Jungtinėse Tautose 1948 m. balandžio 21 d. JT ST rezoliucija Nr. 47: – Preambulė „Saugumo Taryba, atsižvelgdama į abiejų [pusių], Indijos ir Pakistano, sutikimą, kad Džamu Kašmyro prisijungimo prie Indijos ar Pakistano [klausimas] būtų išspręstas demokratiniu laisvo ir nešališko plebiscito būdu, rekomenduoja Indijos ir Pakistano vyriausybėms tokias priemones, kurios yra reikalingos nutraukti karo veiksmus ir sudaryti sąlygas laisvam ir nešališkam plebiscitui“ – 7 ir 10 (a) punktai „Indijos vyriausybė turėtų įsipareigoti, jog Džamu Kašmyre būtų paskirtas Plebiscito Administratorius kuo skubesniam plebiscito organizavimui“ [ir] „Indijos vyriausybė turėtų pritarti, jog JT Generalinio Sekretoriaus pasiūlytas kandidatas būtų paskirtas Plebiscito Administratoriumi“ Indijos – Pakistano disputo dėl Kašmyro klausimas Jungtinėse Tautose Tokią pačią formuluotę dėl klausimo sprendimo „laisvo ir nešališko plebiscito būdu“ JT Saugumo Taryba pakartojo ir rezoliucijose Nr. 80 (1950 m. kovo 14 d.), Nr. 91 (1951 m. kovo 30 d.), Nr. 122 (1957 m. sausio 24 d.) ir kt.; taigi tarptautinės teisės požiūriu visuotinis Kašmyro gyventojų referendumas yra vienintelis teisėtas šios teritorijos politinio statuso nustatymo būdas  JT Karinių stebėtojų grupė Indijai ir Pakistanui (UNMOGIP) Teisinis mandatas: 1951-03-30 JT ST rezoliucija Nr. 91 Veikia: nuo 1949 m. iki dabar Būstinė: Islamabadas, Pakistanas (žiemą) ir Srinagaras, Kašmyro slėnis (vasarą) Tikslas: stebėti „Kontrolinės linijos“ (nustatytos 1972 m. liepos 2 d. Šimlos taikos susitarimu) kirtimą iš abiejų pusių, priimti ir tirti abiejų šalių skundus dėl spėjamo linijos pažeidimo Misijos tipas: tradicinis taikos palaikymas (peace-keeping only) 2024 m. rugpjūčio mėnesį misiją sudaro 44 kariniai ekspertai Misijos vadovas: Vyriausiasis karinis ekspertas – adm. Guillermo Pablo Ríos (Argentina, nuo 2022 m.)  JT Karinių stebėtojų grupė Indijai ir Pakistanui (UNMOGIP) Karių skyrimas: – Kroatija (8) – Pietų Korėja (6) – Filipinai (6) – Tailandas (5)  JT Karinių stebėtojų grupė Indijai ir Pakistanui (UNMOGIP) UNMOGIP taikdarių aukų skaičius pamečiui (1950-2020)  JT Karinių stebėtojų grupė Indijai ir Pakistanui (UNMOGIP) UNMOGIP taikdarių mirčių priežastys (iki 2024-08-31) Literatūra: Ganguly, S. Conflict Unending: India-Pakistan Tensions since 1947. New York: Columbia University Press, 2001. Paul, T. V. Why Has the India-Pakistan Rivalry Been so Enduring?: Power Asymmetry and an Intractable Conflict // Security Studies, 2006, Vol. 15 (No. 4), p. 600-630. Staniland, P. Organizing Insurgency: Networks, Resources, and Rebellion in South Asia // International Security, 2012, Vol. 37 (No. 1), p. 142-177. Ganguly, S. Nuclear Stability in South Asia // International Security, 2008, Vol. 33 (No. 2), p. 45-70.