Indijos–Pakistano konfliktas

1971 m. įvykęs karas tarp Indijos ir Pakistano, kilęs dėl Bengališko Bangladesho susipriešinimo su Pakistano valdžia.

Vakarų Pakistano karinės operacijos pavadinimas, įvykdytas 1971 m. gruodžio 3 d., kurių metu buvo bombarduojama Indijos teritorija ir pradėtas karas prieš Indiją.

1971 m. Rytų Pakistano konfliktas, kurį lydėjo žiaurūs žudynės ir persekiojimai, organizuoti Pakistano vyriausybės.

1972 m. liepos 2 d. pasirašytas susitarimas tarp Indijos ir Pakistano, skirtas baigti karą ir normalizuoti santykius.

Linija, kuria eina Indijos ir Pakistano teritorijų riba Kašmyro regione, nustatyta 1972 m. Šimlos susitarimo metu.

1971 m. karas, baigęsis Vakarų Pakistano kapituliacija prieš Indijos pajėgas ir Bangladesho susikūrimu.

Indijos ir Pakistano konflikto priežastis: Bengališko Bangladesho sukilėlių kovos su Pakistano valdžia.

Pirmasis Indijos branduolinio ginklo testas 1974 m. paskatino Pakistaną sustiprinti savo branduolinio ginklo programą.

Konflikto pradžia siejama su Indijos valdžios kišimusi į 1987 m. Džamu Kašmyro Asamblėjos rinkimus, siekiant sustabdyti islamiškų partijų koalicijos pergalę. Tai paskatino sukilėlių grupuočių, tokių kaip Hizb-ul Mujahideen ir Džamu Kašmyro Išlaisvinimo Frontas (JKLF), formavimąsi, kurias iš pradžių rėmė Pakistano žvalgybos tarnyba (ISI). Tačiau šiandien aktyviausios grupės yra Jaish-e-Mohammed ir Lashkar-e-Taiba, gaunančios paramą iš Talibano ir Al-Qaeda.

Indija mobilizavo karines pajėgas, dislokuodama septynias divizijas palei sieną su Pakistanu (operacija „Parakram“), po teroro išpuolių Džamu Kašmyro Asamblėjos patalpose ir Indijos Parlamento rūmuose Nju Delyje.

Hizb-ul Mujahideen, Lashkar-e-Taiba ir Jaish-e-Mohammed siekia islamiškojo kalifato Kašmyre ir galbūt regiono prijungimo prie Pakistano.

Džamu Kašmyro Išlaisvinimo Frontas (JKLF) siekia Kašmyro nepriklausomybės.

Indijos – Pakistano karai yra vieni kruviniausių pasaulyje. 

2019 m. vasario 14 d. Jaish-e-Mohammed (JeM) įvykdo terorinę ataką prieš Indijos karių konvojų Kašmyro slėnyje, žudant 40 karių. Indija vėl apkaltina Pakistaną ir pradeda naikintuvų antskrydžius per „Kontrolės liniją“ į Pakistano pusę. 

Indija reikalauja iš Pakistano nutraukti paramą teroristinėms organizacijoms ir išduoti įtariamus atakų organizatorius.

1948 m. JT Saugumo Taryba sudarė penkių valstybių komisiją (UNCIP) Indijos ir Pakistano konfliktui stebėti ir siūlyti sprendimus. UNCIP galiausiai pateikė abi puses tenkinančią ugnies nutraukimo sutartį, tokiu būdu 1949 m. sausio 1 d. baigėsi karas Kašmyre tarp Indijos ir Pakistano.

1949 m. liepos 27 d. Indija ir Pakistanas pasirašė Karačio taikos sutartį, kuria įsipareigojo atitraukti karines pajėgas iš Kašmyro ir gerbti „paliaubų liniją“. Taip pat buvo leista JT stebėtojams – Jungtinių Tautų karinių stebėtojų grupei (UNMOGIP) stebėti konfliktų zoną.

1951 m. JT ST rezoliucijoje Nr. 91 buvo oficialiai užbaigtas UNCIP darbas. Tačiau UNMOGIP mandatas buvo pratęstas ir grupė ir toliau stebi konflitko zoną iki šių dienų.

Nuo 1949 m. iki 1963-1964 m. Indija ir Pakistanas derėjosi dėl Kašmyro statuso, tarpininkaujant JT, JAV ir Didžiosios Britanijos diplomatams. Indija atsisakė surengti visuotinį Kašmyro gyventojų plebiscitą dėl teritorijos statuso, nes bijojo JAV polinkio remti Pakistaną.

1962 m. Indija netenka dalies savo Kašmyro teritorijos kontrolės (Aksai Čino) po mėnesį trukusio karinio konflikto su Kinija.

Po 1962 m. karo su Kinija, Indija modernizuoja ir padidina savo karines pajėgas.

1963 m. Pakistanas pasirašo sienos demarkacijos sutartį su Kinija, kuriai „padovanoja“ apie 2000 km² šiaurinio Kašmyro teritorijos. Indija šią sutartį iki šiol laiko neteisėta ir reiškia pretenzijas į šią teritoriją.

1965 m. balandį po smulkaus apsikeitimo ugnimi Kučo pelkėse (Rann of Kutch) ties pietiniu Indijos-Pakistano pasieniu Didžioji Britanija įtikina abi šalis pelkės patruliavimo teises pasidalinti teismo keliu; Pakistanas priima tai kaip savitą pergalę ir pasinaudoja proga inscenizuoti „vietinių musulmonų“ sukilimą prieš Indijos valdžią Kašmyre (operacija „Gibraltaras“). Indija atsako plataus masto sausumos ir oro atakomis Vakarų ir Rytų Pakistane. Po du mėnesius trukusių intensyvių mūšių 1965 m. rugsėjo 23 d. tarpininkaujant JAV ir TSRS kariaujančios pusės sudarė paliaubas (Taškento taika formaliai pasirašyta 1966 m. rugsėjo 10 d.).

1947 metais Didžioji Britanija suteikė nepriklausomybę Indijai, ją padalindama į dvi valstybes: Indiją ir Pakistaną. Provincijos, kuriose daugumą gyventojų sudaro musulmonai, buvo prijungtos prie Pakistano, o gausiau induistų apgyvendintos teritorijos – prie Indijos. Mažesnės valdomos teritorijos (kunigaikštystės) turėjo galimybę pasirinkti, prie kurios valstybės prisijungti.

Kašmyras, nors daugumai gyventojų buvo musulmonai, buvo valdomas hinduistų maharadžos Hari Singho. Jis delsia priimti sprendimą, prie kurios valstybės prisijungti.

1947 ir 1948 metais Kašmyro regione prasidėjo karas. Musulmonų gentys, palaikomos Pakistano, sukilėlių prieš Hari Singho valdžią ir užėmė dalį Kašmyro. Maharaja paprašė Indijos pagalbos ir apsikeitė Kašmyro prijungimo prie Indijos aktu.

Indija įvedė savo armiją į Kašmyrą ir atstūmė sukilėlius bei Pakistano pajėgas, atkovojant maždaug ⅔ Kašmyro teritorijos.

1948 metais karas baigėsi. Indija valdė ⅔ Kašmyro, o Pakistanas – ⅓. Tai tapo ilgalaikio konflikto tarp šių šalių pradžia.

Kašmyro konfliktas yra apie teritoriją, kurioje musulmonų daugumos gyventojai yra valdomi induistų dauguma. Tai suteikia pagrindą šioms dviems religijoms iš Indijos ir Pakistano reikalauti šios teritorijos.

Konfliktas turi pagrindinį pagrindą: Kašmyro teritorijos dalijimasis tarp dviejų priešininkų šalių ir dviejų religijų

Indijos ir Pakistano konfliktas yra ilgalaikis ir sudėtingas, turintis istorines šaknis

2019 m. rugpjūčio 5 d. Indijos vyriausybė prezidento dekretu panaikino Indijos Konstitucijos 370 straipsnio, kuris suteikė autonomiją Džamu ir Kašmyrui, galiojimą. Teritorija buvo padalinta į dvi dalis, tiesiogiai valdomas iš Nju Delio.

Po keleto dienų Kinija (Pakistano prašymu) sušaukė skubų JT Saugumo Tarybos posėdį. Tai pirmas ST posėdis, kuriame svarstyta Kašmyro klausimas nuo 1971 m., tačiau taryba nepriėmė jokios naujos rezoliucijos.

Dėl šios situacijos Pakistanas iki dabar nepalaiko santykių su Indija aukščiausiu (ambasadorių) lygiu.

Nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2021 m. vasario abejose buvusios Džamu Kašmyro valstijos dalyse buvo įvesta Indijos vyriausybės įvesta „komendanto valanda“ ir atkirsta komunikacija su išoriniu pasauliu (įskaitant draudimą užsienio žurnalistams patekti į šį regioną). Per šį laiką Indijos vyriausybės pajėgos suėmė ir įkalino apie 4000 regiono gyventojų, įtariamų dalyvavimu Kašmyro sukilime ar pagalba sukilėliams.

2020 m. gegužę, po eilinio Kinijos karių bandymo slapta statyti įsitvirtinimus Indijos pusėje, prasideda kelis mėnesius trukę susišaudymai tarp abiejų valstybių keliuose ginčijamo pasienio taškuose (dauguma iš jų – Kašmyro regione). Per šiuos susirėmimus žuvo keliasdešimt abiejų valstybių karių.

Manoma, jog Kinijos provokacijas taip pat paskatino 2019 m. Nju Delio įvestas tiesioginis valdymas indiškame Kašmyre, bei tais pačiais metais atidarytas kelias Indijos pusėje ties siena su Aksai Činu.

Paliaubas pavyko pasiekti tik 2020 m. rugsėjį po Indijos ir Kinijos gynybos ministrų tiesioginių derybų Maskvoje, ŠBO susitikime.

2022 m. vasario mėnesį Pakistanas pranešė sulaikęs teroro ataką įvykdžiusius JeM narius ir grąžinęs Indijai karo belaisvius(numuštų naikintuvų pilotus).

Indija ir Pakistanas yra nuolat kovojančios valstybės, neturinčios galutinio taikos susitarimo. Ši konkurencija primena galios pusiausvyros ir atgrasymo teoriją, kur abipusis ginkluotės prieinamumas užkerta kelią platiems karams, bet sukuria nuolatinę įtampą ir nestabilumą.

Teorija teigia, kad valstybės siekia didinti savo galią, kad užtikrintų išlikimą konkurencingoje tarptautinėje aplinkoje. Ši teorija paaiškina Indijos ir Pakistano konkurenciją kaip kovą dėl pranašumo ir įtakos regione.

Indijos ir Pakistano konkurencija yra ne tik teritoriniu, bet ir ideologiniu pagrindu. Indija yra sekuliarinė demokratinė valstybė, o Pakistanas – islamiška valstybė su autoritariškais bruožais. Šie skirtumai sukuria papildomas įtampas ir sustiprina konflikto mastą.

Branduoliniai ginklai yra svarbus faktorius Indijos ir Pakistano konflikte. Abu šalys yra branduolinės valstybės ir turi galimybes pakenkti viena kitai. Abipusis atgrasymas neleidžia išprovokuoti plataus masto karo, tačiau sukuria pavojingą įtampą ir nesaugumo jausmą.

Konflikto dėl Kašmyro regiono sprendimas nėra garantuotas, nes yra giliau įsiskverbę geopolitiniai interesai ir varžybos dėl strateginės pranašumo. Net jei Kašmyro klausimas būtų išspręstas, konkurencija tarp Indijos ir Pakistano tęstųsi, veikiama gilių istorinių konfliktų ir nesantaikos.

Konflikto sprendimas yra sudėtingas, nes abi šalys turi skirtingas nacionalines idėjas ir istorines patirtis, veikiančias kaip varomoji jėga jų veiksmų. Ši konkurencija yra susijusi su abiejų valstybių tapačių formavimu ir skirtingomis vizijomis. Indija kuria savo tapatybę per sekuliarų nacionalizmą, o Pakistanas siekia islamiško nacionalizmo.

Indijos ir Pakistano santykiai yra dinamiški ir kupini įtempties, kurią didina karo pavojus. Abi šalys turi branduolinių ginklų, kurie kelia grėsmę regionui ir pasauliui. Ši konkurencija sukelia nesaugumo jausmą visiems gyventojams ir didina politinę nestabilumą regione.

Indijos ir Pakistano santykiai yra sudėtinga problema, neturinti lengvo sprendimo. Abi šalys turi istorinių konfliktų ir susiklostančių geopolitinių bei ideologinių skirtumų. Ši problema reikalauja apgalvotų diplomatinio bendradarbiavimo pastangų, kad būtų sumažinta įtampa ir padidėtų abipusis supratimas.