Kristijono Donelaičio Metai PDF

Kristijonas Donelaičio Metų vieta lietuvių literatūros istorijoje išskirtinė. Metai – žymiausias lietuvių literatūros kūrinys, nuo XIX a. pradžios ryškiausiai reprezentuojantis lietuvių tautą ir literatūrą. Nors lietuviškoji Rytų Prūsijos literatūros istorija prasidėjo XVI a. viduryje, tik Donelaiti...

Kristijonas Donelaičio Metų vieta lietuvių literatūros istorijoje išskirtinė. Metai – žymiausias lietuvių literatūros kūrinys, nuo XIX a. pradžios ryškiausiai reprezentuojantis lietuvių tautą ir literatūrą. Nors lietuviškoji Rytų Prūsijos literatūros istorija prasidėjo XVI a. viduryje, tik Donelaitis lietuvių kalbą pavertė didžiosios kūrybos kalba. Visi iki Donelaičio sukurti didesni lietuviški kūriniai buvo padiktuoti praktinių mokomųjų bei bažnytinių konfesijos įtvirtinimo tikslų. Vaizdžiai Donelaičio Metų savitumą ir paties Donelaičio išskirtinumą lietuvių literatūros istorijoje yra apibūdinęs XX a. lietuvių poetas Sigitas Geda: “Šis kūrinys nėra literatūra. Tai misionieriaus ataskaita Viešpačiui.” Donelaitis iš tiesų nesiekė ir nepatyrė jokios literatūros kūrėjo šlovės. Rytų Prūsijos provincijoje parašyta liuteronų kunigo poema po Donelaičio mirties liko rankraščiu, žinomu tik keliems jo bičiuliams ir pirmą kartą buvo paskelbta Karaliaučiuje (Königsberge) tik 1818 metais Liudviko Rėzos (Rhesa, 1776-1840) kuris buvo ir pirmasis, pradėjęs Donelaičio vertimo į kitas kalbas istoriją. Rėza Metus paskelbė su savo paties atliktu poemos vertimu į vokiečių kalbą. Jau tada buvo pastebėta, kad vaizduodamas lietuvių valstiečių gyvenimo vienoje iš lietuviškų Prūsijos provincijų kasdienybę Donelaitis sukūrė unikaliai savitą ir didžiosioms epinėms poemoms prilygstantį pasakojimą, kosminį mitą, metafizinę laiko ir amžinybės emblemą. Rėza įžvalgiai Metus paskelbė “išskirtiniu nacionaliniu kūriniu”, lietuvių “kalbos, papročių, dvasinės kultūros, tautinio savitumo paminklu”. Kaip J. Herderio estetikos teorijos šalininkas, Rėza Donelaičio Metų žanrą įvardino kaip “didaktinį epą”.Vienas iš didžiausių XIX a. lingvistų Augustas Schleicheris (1821-1868), perskaitęs Donelaičio Metus, teigė jog dėl lietuvių kalbos formos tobulumo jie galėtų rungtyniauti su graikų, romėnų ir senovės indų kūriniais, ir ėmėsi parengti antrąjį Metų leidimą, pasirodžiusį 1865 m. Rusijoje, Peterburge. Ši publikacija, kurioje buvo išspausdinti ne tik Metai, bet ir kiti Donelaičio kūriniai, palydimi kalbinių komentarų, buvo pirmasis kritinis Donelaičio raštų leidimas. XIX amžiuje dar vieną svarbų kritinį Donelaičio raštų leidimą su vertimu į vokiečių kalbą 1869 m. Karaliaučiuje išleido kitas vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmanas (1811-1881). XX a. Lietuvoje pilni Donelaičio raštų leidimai buvo parengti 1914 ir 1977 metais, o Metai susilaukė daugelio įvairių publikacijų. Metai yra ir vienas labiausiai verčiamų ir pasaulyje paplitusių lietuvių lietaratūros tekstų. Dabar K. Donelaičio Metai yra išversti į 14 kalbų: anglų, armėnų, baltarusių, čekų, gruzinų, latvių, lenkų, rusų, švedų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių. Minint poeto 300-ąsias gimimo metines buvo parengti du nauji vertimai. 2013 m. buvo publikuotas ispaniškasis – pirmasis viso kūrinio vertimas į vieną iš romanų kalbų, o 2014 ir vertimas į italų kalbą. Metų fragmentų yra versta į 19 kalbų (tarp jų prancūzų, japonų, italų, esperanto ir kitas). Į anglų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbas poema išversta skirtingų vertėjų ne po vieną kartą. Kristijonas Donelaitis (Donalitius, 1714 01 01 – 1780 02 18) gimė Rytų Prūsijos Lazdynėlių kaime netoli Gumbinės (dab. Gusevo), gausioje (poeto tėvai susilaukė penkių sūnų ir dviejų dukterų) lietuviškoje laisvųjų valstiečių šeimoje. Pagal statistiką 1701 m. Rytų Prūsijoje buvo per 8.000 laisvųjų valstiečių ir apie 54.000 baudžiauninkų ūkių. Apie 1731 m. jis pradėjo lankyti Karaliaučiaus Katedros vidurinę mokyklą – Kneiphofo (centrinės miesto dalies) lotyniškąją kolegiją, o 1736-1740 m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją. Karaliaučius tuo metu buvo stambus prekybinis miestas, turėjęs apie 50.000 gyventojų. Liuteroniškas miestas didžiavosi savo universitetu, pilimi, ir aštuoniolika bažnyčių (tarp jų buvo ir trys reformatų bei viena katalikiška bažnyčia). Miestas buvo Baltijos pajūrio zonoje, iš Aistmarių Priegliaus upe į miestą atplaukdavo laivai su prekėmis ir žuvimi. XVIII a. pirmosios pusės Karaliaučiaus universitetas buvo paliestas Apšvietos idėjų, kurių simboliu yra tapusi iškiliausia Prūsijos ir Karaliaučiaus universiteto asmenybė, vienas didžiausių pasaulio filosofų Imanuelis Kantas (Immanuel Kant, 1724-1804), pradėjęs studijuoti Karaliaučiaus universitete 1740-aisias, kuomet jį baigė Donelaitis. Jau vėliau išgarsėjęs, bet niekada nepalikęs savo gimtosios šalies ir Karaliaučiaus filosofas, sukūręs žmogaus proto galių ir pažinimo teorijas, Naujųjų laikų etikos ir religijos filosofijos principus, įrodė žmogaus autonomijos reikšmę ir nusakė Apšvietos epochos iškelto švietimo reikšmę, pabrėždamas, kad tai drąsa “naudotis savo protu kitų nevadovaujam”. Kantas buvo atidus ir tautiniams Prūsijos klausimams bei kalbų likimui: 1800 m. parašė pratarmę vienam iš lietuvių-vokiečių kalbų žodynų, kurioje kvietė išsaugoti lietuvių kalbą kaip svarbiausią lietuvių “charakterio formavimo ir išlaikymo priemonę”. Donelaičio pažiūros ir idėjos formavosi tuo metu, kai Karaliaučiaus universitete ir Prūsijos kunigų bei intelektualų tarpe išplito pietizmo – liuteronizmo atgaivinimo – idėjos. Pietistinė etika, skelbusi santūrumo, nuosaikumo, darbšumo ir kasdienio asmeninio pamaldumo idealus atsispindi ir Donelaičio gyvenime bei kūryboje. Baigęs mokslus, be savo gimtosios lietuvių ir oficialiosios vokiečių, Donelaitis mokėjo lotynų, graikų, hebrajų, prancūzų kalbas. Tolesnis Donelaičio gyvenimas buvo sėslus ir ramus. 1740-1743 m. jis ėmė dirbti kantoriumi ir mokytoju Stalupėnuose. Jis labai domėjosi muzika, pats kūrė kompozicijas, grojo bei meistravo fortepijonus. Nuo 1743 metų iki pat mirties dirbo liuteronų kunigu Tolminkiemyje (dab. Čistyje Prudy, Nesterovo raj.). Ten vedė našlę Anną Reginą (vaikų nesusilaukė). Parapijai atidavė visą savo gyvenimą – prižiūrėjo penkias jos mokyklas, laikė pamaldas lietuvių ir vokiečių kalbimis, pastatė naują akmeninę iki šio išlikusią bažnyčią bei našlių namus šalia jos. Donelaitis mirė eidamas 67-uosius metus, 1780 metų vasario 18 dieną ir buvo palaidotas Tolminkiemo bažnyčioje. Donelaitis gimė ir augo po 1709 m. Rytų Prūsiją ištikusio didžiojo maro, kurio metu išmirė daugiau nei pusė teritorijos gyventojų. Pasibaigus marui, valdžia ėmėsi priemonių apgyvendinti ištuštėjusias teritorijas naujais gyventojais. Vien pirmuoju Rytų Prūsijos kolonizacijos etapu (1710-1713) metu Mažojoje Lietuvoje buvo apgyvendinta apie 25.000 naujų žmonių. Dauguma jų buvo iš įvairių Vokietijos vietovių. Naujai apsigyventi Rytų Prūsijoje buvo pakviesti ir katalikų persekiojami šveicarų reformatai. Sudarius geras įsikūrimo sąlygas, 1724 m. į Mažąją Lietuvą plūstelėjo ir didelis (apie 3000 asmenų) prancūzakalbių būrys (iš čia ir “prancūzo” įvaizdis Donelaičio Metuose), į kraštą plūstelėjo ir didžiulė 1731 m. iš Alpių šiaurės, Zalcburgo, ištremtų reformatų. Būtent tada iš esmės pasikeitė demografinė Rytų Prūsijos gyventojų sudėtis, sustiprėjo germanizacinė politika. Tolminkiemio valsčiuje, kuriame vėliau kunigavo Donelaitis, šalia 55 lietuvių šeimų apsigyveno apie 100 atvykėlių šeimų. Manoma, kad Donelaičio kun igavimo laikais Tolminkiemio parapijoje lietuviai besudarė tik trečdalį gyventojų. Nacionalinių tapatumų ir tautinio sugyvenimo tema Donelaičio poemoje atsispindi itin vaizdžiai. Po maro valstybė, siekdama sustipinti pajamų šaltinius, karališkąsias žemes ėmė naudoti dvarų steigimui, kuriuos išnuomodavo suinteresuotiems asmenims, vadinamiems amtmonais. Toks dvaras, aprašytas ir Metuose, 1732 m. buvo įsteigtas ir Donelaičio Tolminkiemyje. Poetui mirus, jo rankraščius saugojo žmona Anna Regina, vėliau juos atidavusi buvusiam Donelaičio bičiuliui, Valtarkiemio kunigui Johannui Gottfriedui Jordanui (1753-1822). Tikslios Metų parašymo datos nustatyti neįmanoma, nes jų kūrimas buvo ilgas procesas, dalis paties Donelaičio gyvenimo. Poetas juos rašė fragmentais, kuriuos jungė į didesnius vienetus, tačiau apytikris Metų sukūrimo laikotarpis – antroji Donelaičio gyvenimo pusė, 1765-1775 metai. Manoma, kad kiti lietuviškieji Donelaičio poetiniai kūriniai (visų pirma, šešios pasakėčios) buvo parašyti anksčiau. Išlikę Metų dalių rankraščiai bei jų nuorašai neturėjo bendro pavadinimo, neaiški buvo ir jų eilės tvarka. Būtent Rėza šiai poemai suteikė Metų vardą ir išdėstė kalendorinės metų laikų tvarką, pradėdamas kūrinį “Pavasario linksmybėmis”. Vaizduodamas valstiečių gyvenimą metų laikų kaitoje, Donelaitis sukūrė kosmogoninį pasakojimą, kurio šaknys glūdi bibliame pasaulėvaizdyje ir liuteroniškoje etikoje. Išorinė religinė emblematika Metuose neryški, poema sukurta XVII a. liuteronų poetikoje pradėtu plėtoti “paslėptosios teologijos” principu, tačiau sekdamas poemos metų laikų kaitą ir valstietiškų darbų eigą skaitytojas supranta sekąs ir vidinę metafizinę poemos giją apie išganymą. Nuo XVI a. protestantų, skirtingai nei katalikų, mentalitetą formavo skaistykos atmetimo idėja ir mintis, jog vieni bus išganyti, o kiti pasmerkti. Dorumas ir darbui atsidavusio žmogaus gyvensena buvo Dievo malonės ir išrinktumo ženklai žemėje. Donelaičio Metuose taip pat matome suskirstymą į “viežlybuosius” ir “nenaudėlius”. Tai neabejotini protestantiškojo mentaliteto vertinimai, nukreipiantys mus mąstyti apie išganytųjų ir pasmerktųjų dramą, velnio veikimą, kurio klasta ir vis stiprėjančiu veikimu žemėje liuteronai neabejojo (“Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams/ Velnias vis baisiaus piktųjų suvelia kudlą, RG 867-868). Nežinant dieviško sprendimo, svarbu atpažinti velnio veikimą, atsiriboti nuo blogio pamokant to ir kitus. Iš čia ir Donelaičio, kunigo, didaktizmas, ir iškalbinga ištikimybė liuteroniškajam mokymui. Nors “Rudenio gėrybėse” randame frazę, teigiančia, jog žemėje “vis pulkelis miels viernųjų buvo mažesnis, kaip ans durnas pulks nelabųjų irgi bedievių” (RG 857), bet “Žiemos rūpesčiuose” rasime ir perspėjimą apie skkirtingą lemtį – “Juk žinai, kiekviens žioplys tur savo davadą” (ŽR 543). Daugelis tyrinėtojų yra analizavę Donelaičio ir antikinės literatūros ryšį. Pirmutinis tiesioginis šio ryšio įrodymas – Donelaičio Metai parašyti antikine hegzametro eilėdara. Tai pirmoji Europoje hegzamentru parašyta poema tautine kalba (Vokietijoje tuo metu buvo daug diskutuojama dėl hegzametro tikimo vokiečių kalbai). Žinia, jog daugeliui tautinių kalbų hegzametro pritaikyti net neįmanoma. Taip unikaliai ir netikėtai (aprašant ne mitinių heroju, bet žemdirbių gyvenimą) atgaivinti Homero laikų eilėdarą Donelaitį visų pirma inspiravo supratimas, jog tai leidžia lietuvių kalbos – itin senas archaines struktūras išlaikiusios indoeuropiečių kalbos – galimybės. Lietuvių kalba germanizuotoje Prūsijoje kovojo dėl savo išlikimo galimybių. XVIII a. Prūsijoje ėmė rastis poleminių traktatų, bandančių įspėti ir paaiškinti jos kilmę, pagrįsti jos gyvavimo teises ir galimybes kurti iškilius kūrinius. Tačiau Donelaitis buvo pirmasis, kuris parašydamas iki šiol žymiausią literatūrinį kūrinį lietuvių kalbąa šiam kūriniui suteikė ir antikinę hegzametro eilėdarą, taip lietuvių kalbą išaukštindamas ir suteikdamas jai garbingos senovės kalbos paradigmą. Įdomu tai, jog Donelaičio hegzametras yra peremtas ne tik kirčiuotų-nekirčiuotų skiemenų kontrastu, bet ir skiemenų kokybe. Todėl Metų eilėdara yra ne tik toninė (kokybinė), bet ir metrinė (kiekybinė), poemos hegzametras vadinamas organiška toninio ir metrinio hegzametro sinteze. Metų žanras taip pat įvardijamas įvairiai, tačiau akivaizdu, kad jie turi tiek naujųjų laikų poemos, tiek klasikinio epo bruožų. Su pataruoju Metus sieja kolektyvinės išminties, universalumo perteikimas, filosofinės ir religinės kaimo gyvenimo prasmės apibendrinimas. Metai turi tiek herojiniam, tiek didaktiniam klasikiniam epui būdingų elementų. Gamtos ir valstiečių pasaulį įprasminantys katalogai, visuotinybės užmojis, hiperbolizavimas, homeriški pastoviųjų epitetų sistemos elementai, siekis sukurti ne individo, o bendruomenės paveikslą, veikėjų dialogai artimai sieja Donelaičio Metus su antikiniais epais. Žemdirbystės ir valstiečių darbo išaukštinimas sieja Donelaičio Metų ir Vergilijaus kūrybos idėjomis, daugelis poetikos elementų – su Homero epais. Kita vertus, nuo antikinių epų Donelaičio kūrinį atskiria itin aktyvus pasakotojas, kuris Metuose turi labai daug funkcijų – yra ir pasakotojas, ir didaktas, ir bendruomenės dalyvis. Nepaisant įvairių akivaizdžių Metų formos, eilėdaros ir poetikos sąsajų su antikine kultūra, Donelaičio poema savo turiniu yra naujųjų laikų kūrinys, kuriame buvo sulydyta protestantiškoji liuteronizmo ir žemdirbiška lietuvių etninės kultūros išmintis. Apšvietos epochos (XVIII a.) Mažosios Lietuvos poetas, grožinės lietuvių literatūros pradininkas. Tolminkiemio sielų ganytojui (protestantas, pastorius) labai rūpėjo jo parapijiečių dora. Be to, Donelaitis buvo paveiktas pietistų idėjų. Pietistai stengėsi stiprinti asmeninį žmogaus pamaldumą, skatino žmones gyventi kukliai, saikingai, darbščiai, pasitenkinti tuo, kas Dievo duota. Didaktinė poema yra literatūrinis žanras, kurio tikslas yra mokyti ir ugdyti skaitytoją. Didaktinėje poemoje autorius skelbia savo socialines, politines, filosofines ar religines idėjas bei žinias. Didaktinės poemos dažnai remiasi bibliniais pasakojimais ar kitais istoriniais šaltiniais. Pavyzdžiui, Kristijono Donelaičio poema „Metai“ yra didaktinė poema, nes jame autorius aiškina Dievo žodį būrams (valstiečiams). Kūrinio prasmė Donelaitis yra svarbus lietuvių literatūrai, nes jis yra pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrėjas ir klasikas. Jo poema „Metai“ yra pirmasis pasaulietinis lietuvių epas, kuris atspindi Mažosios Lietuvos būrų gyvenimą ir kultūrą. Donelaitis taip pat yra kultūrinis tiltas tarp didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos, kurioje gyveno daug lietuviškai kalbančių žmonių. Taigi, jis išsaugojo ir praturtino lietuvių kalbą savo kūryboje. Po XVIII a. pr. praūžusio maro į Mažąją Lietuvą atvyko daug kolonistų: prancūzų, vokiečių, šveicarų. Jiems buvo suteiktos teisės laisvai ūkininkauti. Dauguma vietinių gyventojų lietuvninkų priklausė žemiausiam socialiniam sluoksniui — baudžiauninkams. Kūrinyje lietuviai skirstomi į geruosius (viežlybieji) ir bloguosius (nenaudėlius). Lankytojų atsiųstas konspektas Išvardinkite ir apibūdinkite ,,Metų" kontekstus. Istorinis ir kultūrinis kontekstas. Mažoji Lietuva – tai šiaurės rytinė Prūsijos kunigaikštystės dalis, kurioje gyveno lietuviai (tai istorinės baltų žemės). Senovės prūsai - baltų tauta. Jie kryžiuočių nukariauti XIII a., tada įvesta krikščionybė. 1525 m. įkurta Prūsijos kunigaikštystė sostinė- Karaliaučius. Absoliuti dauguma Mažosios Lietuvos gyventojų buvo baltų kilmės (lietuviai, prūsai, jotvingiai). Jie sudarė savitą etninę grupę, vadinamą lietuvininkais (LDK gyveno lietuviai, o Mažojoje Lietuvoje- lietuvininkai). Jie kalbėjo lietuviškai. Istorinė ir kultūrinė situacija Mažojoje Lietuvoje. XVIII a. lietuviai tankiai gyveno Mažojoje Lieutuvoje. Jų skaičių labai praretino 1709-1711 metų maras. Jų sodybose apgyvendinami kolonistai iš Vokietijos, Austrijos , Šveicarijos ir Prancūzijos žemių. Jiems valdžia suteikė daug privilegijų ir tai įžiebė nesantaiką tarp vietinių lietuvių ir kolonistų. Be to, Mažojoje Lietuvoje protestantų iniciatyva, plintant apšvietos idėjoms, pradedami rengti lietuvių kalbą mokantys mokytojai, kunigai, buvo pastatyta naujų mokyklų. Deja, lietuvių kultūros atgimimą slopino kolonizacija ir germanizacija, lietuviai ėmė nutautėti. Požiūris į lietuvius Mažojoje Lietuvoje. Mažojoje Lietuvoje gyvenantys lietuviai vokiečiams buvo menkavertė tauta, kuri jiems tik patarnavo (karalius Frydrichas Vilhelmas I lietuvių valstiečius vadino „vergų tauta"). Religija. Mažosios Lietuvos lietuviai daugiausiai buvo evangelikai, liuteronai (protestantai), o Didžiojoje Lietuvoje - krikščionys, katalikai. Pietizmas - religinis judėjimas, kuris padarė įtaką Donelaičio kūrybai. Pietistai stengėsi stiprinti asmeninį žmogaus pamaldumą, jo jausminį ryšį su Dievu. Pietistai aukštino šias dorybes: darbštumą, teisingumą, nusižeminimą valdžiai, jie iškėlė fizinio darbo vertę, sėslų valstiečių gyvenimą. Be to, literatūra turi mokyti žmogų. Pietistai skatino žmones gyventi kukliai, saikingai, darbščiai, pasitenkinti tuo, kas Dievo duota (Donelaitis - pietistas). K. Donelaitis (,,etiketė", 2-3 gyvenimo faktai, asmenybės bruožai). Kristijonas Donelaitis (1714-1780 m.) – XIII a. poetas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas, sukūręs pirmąjį tarptautinio lygio grožinės literatūros kūrinį lietuvių kalba – epinę didaktinę poemą „Metai". Vienas originaliausių Švietimo epochos Europos rašytojų, lietuvių literatūros klasikas. Maironis K. Donelaitį vadino Homeru. Donelaitis gimė Mažojoje Lietuvoje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Mirė Tolminkiemyje, palaidotas bažnyčioje. Donelaitis buvo: Asketas – reiklus sau, neturto mylėtojas. Darbštus – prižiūrėjo mokyklas, rūpinosi statybomis, pastatė naują mūrinę bažnyčią; klebonų našlių namus. Pareigos žmogus – vedė klebono našlę. Kruopštus – vietovės žemėlapiai, krikšto knygos su komentarais. Meistras – šlifavo optinius stiklus, darė mikroskopus, termometrus, barometrus; gamino pianinus, neseniai išrastą fortepijoną. Sodininkas – rinktinių vaismedžių sodas, siekis palikti ką nors ainiams. Vertino draugystę – klebonijoje priimdavo kaimynus , skaitydavo lietuviškas eiles. Gyvenimą, veiklą, kūrybą suvokė kaip moralinį imperatyvą, tarnauti lietuvių tautai. ,,Metai": išleidimo aplinkybės, žanras, eilėdara, laikas, erdvė, kompozicija, tematika, problematika, idėjos. Donelaitis poemą sukūrė 1765-1775 metais. Pats nespausdino. 1818 metais kūrinį išleido ir pavadinimą „Metai" sugalvojo Liudvikas Rėza. Žanras - epinė poema. Poema siejama su daugeliu epochų: iš Antikos perimtas eiliavimo būdas - hegzametras; baroko pėdsakai - drastiški, net vulgarūs posakiai, hiperbolizuotos būrų gyvenimo scenos; su klasicizmu poemą sieja keturių metų laikų kompozicija ir didaktiškumas; su Apšvietos amžiumi - noras paaiškinti, patarti, taip pat keliami lietuvybės klausimai, domėjimasis lietuviškomis tradicijomis. Laikas - XVIII a. (baudžiava). Tematika: Mažosios Lietuvos būrų (valstiečių) buitis, pasaulėžiūra, papročiai, santykiai su ponais, su kitataučiais Gamtos, kaip būrų gyvenimo mokytojos, svarba Darbas parodomas, kaip žmogaus vertės matas. Akcentuojama prigimtinės lygybės idėja (tai buvo viena iš svarbiausių Apšvietos epochos idėjų). Vieta: Vyžlaukio valsčius. Donelaitis iškėlė vyžas kaip tautiškumo, lietuvių ištikimybės protėviams ženklą. Eilėdara: hegzametras. Kompozicija - keturios dalys: „Pavasario linksmybės", „Vasaros darbai", „Rudenio gėrybės", „Žiemos rūpesčiai". Problematika: Vargingas lietuvių gyvenimas, jų darbai. Priešiški būrų ir ponų, lietuvių ir kitataučių santykiai. Lietuvybės išsaugojimo būtinybė, nutautėjimo pavojus. Gamtos ir žmogaus ryšys. Idėjos: Poemoje teigiama, jog nebrangindami ir negerbdami gimtosios kalbos, papročių, išsižadėdami savo protėvių gyvensenos, toldami nuo gamtos ir Dievo būrai praranda "viežlybumą". "Viežlybas" - tas "Metų" žmogus, kuris sąžiningai atlieka savo darbą, negirtuokliauja, yra garbingas, dievobaimingas, apskritai doras. Būrai turi kovoti su savo ydomis (tinginyste, nevalyvumu, polinkiu į vagystes, klastas) ir dėl asmeninio tobulumo ar amžinojo išganymo, ir dėl bendruomenės išlikimo. "Viežlybumas" yra visos bendruomenės idealas, užtikrinantis jos gyvavimą ir išlikimą. Apibūdinkite ,,Metų" pasakotoją ir veikėjus. Pasakotojas - „visažinis", artimas autoriui, atlieka patarėjo vaidmenį, kartais tampa pokalbio dalyviu. Veikėjai: vaizduojami būrai, ponai, kitataučiai. Būrai skirstomi į teigiamus ("viežlybuosius") ir neigiamus ("nenaudėlius"). „Viežlybieji": Pričkus - tai pagrindinis poemos veikėjas, kaimo seniūnas (šaltyšius). Pasakotojas savo požiūrį išsako jo lūpomis. Būdingas Pričkaus bruožas – lietuviškumas. Pričkus yra darbštus, skelbia būrišką išmintį, brangina lietuviškumą, būriškas dorybes, papročius. Būtent jo monologe nuskamba prigimtinės žmonių lygybės idėja: ponų vaikai baudžiami kaip ir būrų, kam nors nutikus jie verkia lygiai taip pat. Donelaitis šiam būrui, kaip seniūnui, suteikia mokytojo funkciją. Pričkus išjuokia ponų valgius, bet taip pat bara būrus už tinginiavimą, vagystes, girtuokliavimą, kritiškai vertina kitataučius. Pričkaus likimas tragiškas: seniūnas yra sumušamas pono taip stipriai, kad po kelių dienų miršta (ponas pasigedo smulkaus pinigėlio). Toks Pričkaus likimas atspindi barokišką likimo permainingumo idėją. Pričkaus mirtimi pasmerkiama baudžiavos sistema. Krizas. Poemoje jis charakterizuojamas epitetu "dosningas". Jis yra darbštus, nagingas, vaišingas, tinkamai laiko samdinius nors ir yra reiklus. Krizas yra sėkmę pasiekęs būras: būdamas sumanus, darbštus, taupus jis praturtėja. Krizas (trumpinys vardo Kristijonas) primena autoriaus biografija: abu maži neteko tėvo, abu kentė vargą, abu darbštumu, sumanumu susikūrė materialinę gerovę. Enskys - jaunosios būrų kartos atstovas, energingas, pajuokiantis, smerkiantis apsileidėlius. Lauras - filosofas, kalba apie žmogaus ir augalo likimą, sako, kad abu auga, pražysta ir pamažu nuvysta, bet žmogus užaugina vaisių - tai daro jo gyvenimą prasmingą. Selmas - Jis religingas, tautiškai susipratęs, jis piktinasi keikūnais. Šis personažas idealizuojamas. „Nenaudėliai": Slunkius - tinginys, filosofas. Jis įrodinėja darbo žalą. Pelėda - nusigyvenęs, nevalyvas būras. Jo troba labai apleista. Plaučiūnas - apsileidėlis, girtuoklis, lengvabūdis. Dočys - girtuoklis, peštukas, bet drąsiai kritikuoja ponus ir jų elgesį su būrais. Įrodykite remdamiesi kūriniu, kad gamta – gyvenimo mokytoja. Peizažas "Metuose". Apibendrinimas: Kiekviena „Metų" dalis, išskyrus „Vasaros darbus", pradedama gamtos vaizdu. Gamta poemoje ne žmogaus gyvenimo fonas, ji sudvasinama, joje išryškėja Dievo idėja. Tai būdinga valstietiškajai, mitologiškajai kultūrai. Gamta žemdirbiui yra magiška, nuolat atsinaujinanti gyvybės galia, kuri egzistuoja, kaip amžinas laiko ratas, pereinantis keturis ciklus. Šio rato centre yra saulė. Ji išjudina visus žemės procesus, todėl neatsitiktinai "Metai" pradedami saulės įvaizdžiu. Kiti, pasikartojantys trijų metų laikų peizažuose įvaizdžiai, yra žemė krūmai, vėjai bei plėtojant šiuos įvaizdžius pasitelkiama analogija su žmogaus gyvenimu. Taigi, gamta ir žmogus sudaro vienovę. „Metų" pradžios epizodą galima laikyti beveik atskira pasakėčia, turinčią alegorinę dalį apie gamtos pabudimą ir trumpą, pamokomą moralą. Pasakotojas moko, kad reikia dėkoti Dievui už viską, ką jis suteikia, ir mokytis iš gamtos. Tobulai sutvarkyta, darni gamta tampa žmogaus gyvenimo mokytoja: moko gyventi darbščiai ir saikingai, ragina mokėti džiaugtis net tuomet, kai gyvenimas yra skurdus, nepamiršti svarbiausių vertybių - tikėjimo ir Dievo. Gamta paprastai tampa pavyzdžiu žmogui, kuris dažnai suardo dievišką pasaulio tvarką. Poetas "Metuose" vaizduoja tobulą pasaulį - tai sezoninė metų kaita, augalų bei gyvūnų pasaulis, žmogaus gyvenimas. Kuo reikšmingas epizodas apie lakštingalą? Lakštingala džiaugiasi pavasariu, labai gražiai gieda ir linksmina žmones. Jos toks gražus balsas, kad net vargonai, prieš jį nublanksta. Ji yra paukščių karalienė, tačiau lakštingala kukli, jos rūbas pilkas, neišvaizdus, toks, kaip būrų. Šiam paukščiui nereikia gardžiausių valgių, ji pasitenkina paprasčiausiais dalykais. Taip ir žmogus turi daryti. Nereikia skųstis, kad kartais gyvenime būna skurdžių dienų, nes ir mažiau valgantis, prasčiau apsirengęs žmogus gali būti geras, doras, tikintis į Dievą. Šiuo palyginimu sakoma, kad lakštingala, nors ir kukli, bet turi gražų balsą, yra akcentuojamas saikingumas, ji-moralinio tyrumo pavyzdys. Kontekstas (Biblinis). Viename NT epizode teigiama, kad žmogui nereikia rūpintis materialiais dalykais - ką valgys, ką apsirengs. Reikia pasitikėti Dievu - kaip daro paukščiai ar vandens lelijos. Svarbiausia vertybė yra tikėjimas, o rytojus, anot Biblijos, pats savimi pasirūpins. Lietuvių liaudies priežodis: "Davė Dievas dantis, duos ir duonos." Kaip ,,Metuose" atskleidžiama žmogaus ir augalo paralelė? Kokia svarbi idėja išsakoma poemoje? Epizode iš „Vasaros darbų" apie žmogų ir augalą filosofuoja Lauras. Jo lūpomis autorius išsako savo požiūrį. Žmonės ištraukoje apibūdinami kaip silpnos būtybės. Žmogaus ir augalo - žolelės paralelė atspindi Apšvietos epochos pasaulėjautą: paralelė išryškina su Biblija susijusią prigimtinės lygybės idėją. Samprotaudamas apie greitai bėgantį laiką ir žmogaus gyvenimo trumpumą, Lauras kuria žmogaus ir augalo gyvenimo paralelę. Jis prisimena Senojo Testamento Dovydą, kuris sakė, kad žmogus yra kaip žolelė, kuri nuvysta. Lauras optimistiškiau žvelgia į pasaulį negu biblinis Dovydas: būras sako, kad prieš nuvysdamas, žmogus užaugina "vaisius". Kontekstas (biografinis): Donelaitis buvo puikus sodininkas, mėgo stebėti gamtos reiškinius. Aptarkite epizodą apie Slunkių. Kaip jį vertina Pričkus? Epizodas apie Slunkių „Pavasario linksmybėse" yra lyg kontrastas bundančiai gamtai, vaizdo dinamiškumui. Slunkius yra nenaudėlis, tinginys. Pirmiausiai jis pateikia pavyzdį apie ratą. Juk ratas, kuris sukasi lėtai, kartais net toliau nuvažiuoja nei tas, kuris daugiau sukasi, nes besisukdamas, jis gali ir sutrūkti. Slunkius pateikia ir kitą pavyzdį. Kuinas lėtai eidamas, kartais toliau nuneša naštą, negu šokinėdamas žirgas. O degutininkas neskubėdamas važinėja ir daugiau uždirba nei skubantis būras. Slunkius argumentuoja ir remdamasis šeimos tradicija. Jo tėvas ir senelis pamažu neskubėdami dirbo darbus ir taip mokino savo vaikus daryti, kad dar ir senatvėje jėgų turėtų. Slunkiaus kalboje retoriškai apgailestaujama, kad daug dirbama ir jog negalima tiesiog ilsėtis ir nieko neveikti. Pričkus - kaimo seniūnas, kurio lūpomis pasakotojas dažnai išsako savo požiūrį, vertina slunkių neigiamai. Toks vertinimas atitinka „viežlybųjų" moralę. Kaimo seniūnas, slunkių vadina šūdvabaliu(retoriniai kreipiniai). Jis teigia, jog Slunkius daro gėda. Žmogus turi dirbti, nes ir pasaulio pradžioje, kai Adomas ir Ieva gyveno, jie taip pat turėjo dirbti. Dievas nežadėjo išmaitinti žmonių. Pasak Pričkaus, tingėdami žmonės pasaulyje neišgyvens, tokia Dievo tvarka. Aptarkite, kokia darbo prasmė išsakoma ,,Metuose". Būro vertė labiausiai atsiskleidžia per darbą, tačiau darbo tema „Metuose" dviprasmė. Viena vertus, baudžiavinis darbas yra tikras vargas, todėl poemoje girdėti daug aimanų ir dejonių. Vargas, vargti, vargdieniai yra bene dažniausi šio kūrinio žodžiai. Tokia darbo samprata leidžia pateisinti Slunkiaus „tinginystės filosofiją", suprantamesnė yra ir kitų „nenaudėlių" elgsena. Antra vertus, darbas yra sveikos žmogaus prigimties požymis - jis teikia ekonominės naudos, skatina pasitikėjimą gyvenimu ir kelia džiaugsmingų emocijų. Darbas svarbus socialiniu ir moraliniu požiūriu - susieja žmogų su bendruomene ir gamtos pasauliu, moko išminties. Dirbantis žmogus jaučiasi esąs prasminga pasaulio dalis, o jo gyvenimas atrodo kaip pareigos Dievui ir bendruomenei vykdymas. Darbo, kuriam žmogų pašaukia ne dvaras, o gamta (pvz., putpelė šienauti), vaizdai poemoje aprašomi su pasigėrėjimu, hiperbolizuojant veiksmo energiją, motyvuojant šią žmogaus veiklą ekonominiais interesais. Pagaliau darbas yra esminis šio pasaulio dėsnis, būro akimis - beveik religinis įstatymas. Todėl dirbti reikia su džiaugsmu, nes darbas yra žmogaus gyvenimo pagrindas, visų jo vertybių ištakos. Kaip vaizduojama šienapjūtė ,,Metuose"? Apibūdinkite Plaučiūną. Vaizdingiausias būrų darbų paveikslas „Metuose" yra šienapjūtė. Pasakotojas gėrisi dirbančio žmogaus kolektyvine jėga, ją hiperbolizuoja. Gyvybės proceso antroji puse yra mirtis, todėl į šienapjūtės paveikslą įterpiamos barokui būdingos personifikacijos. Būrų su dalgiais vaizdą staiga pakeičia visą gyvybę be gailesčio šienaujančios giltinės vaizdiniu - tokia yra gyvenimo tikrovė, pasaulio tvarka, su kuria žmogui tik lieka susitaikyti. Greta mirties vaizdo kontrasto principu prijungiamas ir pasyvios mirties vaizdinys - tai apleistos tingaus Plaučiūno pievos, kuriose nematyti jokių gyvybės ženklų. Plaučiūnas savo energiją išlieja ne dirbdamas, bet girtuokliaudamas (darbo ir malonumo principų priešprieša), o pyktį dėl ūkininkavimo nesėkmių grubiai išlieja ant savo šeimos. Šį veikėją traukia ir žavi kitoks gyvenimas: nuvykęs į Karaliaučių pirkti darbo įrankių Plaučiūnas pasiduoda įspūdžiams, nieko nenusiperka, bet dar ir prageria savo kuiną, o namo grįžta pėsčias tik po dviejų savaičių. Jo pievos „pridergtos", o jo naudą pasisavina svetimi žmonės. Tautinė tematika ,,Metuose". "Metuose" vaizduojama gimstančios tautinės savimonės tema. Donelaitis vaizduoja ne šiaip abstraktų valstietišką pasaulį, bet tautinę tapatybę suvokiančią bendriją. Svarbūs tautinės tapatybės ženklai yra lietuviška apranga (ypač vyžos), maistas (duona, šiupinys, lašiniai). Svarbia lietuvininkų atrama tampa praeitis, kuri vertinama, kaip darnesnis pasaulis, į praeitį žvelgiama su ilgesiu, ji lyg pavyzdys: tuomet lietuviai nekalbėjo vokiškai, nesivaikė prancūziškų madų, buvo doresni. Būrai neatsparūs išorinio pasaulio poveikiui: jie susižavi naujomis madomis, bažnyčią iškeičia į karčemą, nyksta dorovė. Todėl pasakotojas griežtai smerkia lietuvių nedorumą. Taigi, tautiškumas siejamas ne tik su kalba, papročiais, bet ir su dora. "Viežlybumas" būtinas lietuvių bendruomenei išlikti, naikinančiam germanizacijos poveikiui pasipriešinti. Teisingai, tvarkingai gyvendami, laikydamiesi krikščioniškos etikos ir savų tradicijų, lietuviai nenutols nuo Dievo ir išsaugos tautiškumo pagrindus. Be to, tokiu būdu jie gali pelnyti ir kitataučių palankumą. Aptarkite, kaip poemoje vaizduojami ponai. Vardais poetas mini 7 ponus ir jų tarnus. Visi jie vaizduojami neigiamai ir satyriškai, vienintelis geras ponas, kuris minimas, yra jau miręs. Apie jį sakoma: "širdings buvo pons". Jis neniekino būrų kaip kiti ponai, užstodavo būrus, kreipdavosi į juos "jūs" kartais ir lietuviškai padarydavo garbę. Epizodas apie apsirijėlį poną (pirmasis ponas kuris vaizduojamas „Metuose" „Pavasario linksmybėse"). Kūrinyje pateikiamas apsirijėlio šaržas, pono portretas yra groteskiškas. Vaizduojamas kenčiantis nuo besaikio persivalgymo, persigėrimo ponas. Jis voliojasi ant aslos, keikiasi, raunasi plaukus, plėšia nuo smakro barzdą, susidrasko veidą, nuverčia stalą, galiausiai ištiesia ranką ketindamas gerklę su stemple perpjaut. Toks pasakojimas yra satyrinis, groteskinis, nes pono kančios hiperbolizuotos. Pono tetėnas taip pat persivalgė ir perplyšo. Ši yda yra paveldima. Metuose vaizduojamas dar vienas ponas, kuris pasigedęs šilingo, mirtinai sumuša Pričkų. Ponai metuose vertinami neigiamai, nes neturi saiko, per daug geria, valgo, jie keikiasi, niekina Dievą, yra šykštus ir žiaurūs Dvaro tema ,,Metuose". Dvaras poemoje stebimas iš tolo, ponai priklauso svetimam pasauliui, kitoks jų santykis su Dievu, su gamta, gyvenimo būdas. Jie vaizduojami satyriškai, hiperbolizuojamos, šaržuojamos jų charakterių savybės. Bjaurimasi jų elgesiu, maistu(varlės, rupūžės). Dažniausiai piktai pajuokiamas jų išdidumas, girtuokliavimas. Deja, šiomis blogybėmis, pamažu užsikrečia ir būrai. Tačiau, anot Donelaičio, pasaulis Dievo yra tobulai sutvarkytas. Tos tvarkos dalis yra ir skirtingi visuomenės luomai. Svarbiausia, jog kiekvienas žmogus turi atlikti savo pareigas. Dažniausiai šiai tvarkai nusižengia ponai, bet už tai jie turės atsakyti Paskutinio teismo dieną. Ką, anot K. Donelaičio, reiškia būti ,,viežlybam"? Žmogus turi paklusti gamtos įstatymams, būti natūralus, tenkintis tuo, ką duoda gamta ir Dievas. Žmogus turi būti darbštus, darbai sudėlioti kaip gamta. Darbai: šienapjūtė, mėšlavežis. (Pietizmas) Svarbios vertybės: dievas, tikėjimas.(gandrų, lakštingalos epizodai) Žmogus turi gerbti savo papročius(tautiškumas siejamas su viežlybumu) Žmogus turi jausti saiką, nepersivalgyti, nepersigerti, neiti į karčiamą(Apsirijėlis ponas; Selmo kalba). Žmogus turi nesikeikti, būti pavyzdžiu savo vaikams.(Kaip Plaučiūnas) Žmogus turi jaustis esąs kolektyvo dalis, būti bendruomeniškas. Būrai gyvena bendruomenėje-tokia jų socialinė realybė. Bendruomenėj žmogus negali gyventi pats sau, neatsižvelgdamas į kitus. Neigiami veikėjai veikia skatinami prigimties impulsų, jie nežiūri bendrų normų. Todėl bendruomenei tokie žmonės yra pavojingi. Plaučiūnas skatina nesaikingą gyvenimo būdą: girtuoklystę, apsirijimą, nerūpestingumą. Kenkti galima ir neveiklumu: gudriai postringaujantis tinginys Slunkius daro gėdą bendruomenei, pažeidžia jos tautinį orumą. Abu jie nepritampa prie visuomenė. Kas būdinga ,,Metų" stiliui? Stilius : ryški fonika, aliteracijos, asonansai (Donelaitis buvo gabus muzikai). Leksikos raiškumas : daug šiurkščių žodžių, vartojama daug daiktavardžių (būras, Dievas, ponas). Hiperbolėmis akcentuojami blogi dalykai. Retoriniais klausimais/sušukimais reiškiamas susižavėjimas arba kritiškas požiūris. Būdingi periodai (ilgi sakiniai; iš Antikos perimta). Anaforos, vaizdingi veiksmažodžiai, palyginimai, metaforos, alegorijos perteikia savitą emocinį santykį. Hegzametras – Antikinė eilėdara, kuri buvo skirta aprašyti herojiškiems žygiams. Tačiau Donelaitis pasakoja ne apie didingus herojus, bet apie žemiausią socialinį sluoksnį – būrus. Autorius suderino aukštąjį ir žemąjį stilių (Antika - buitiškasis). Kultūriniai-moksliniai veiksniai, formavę poetą K. Donelaičio fenomeną pirmiausia reikia sieti su lietuvių literatūros, raštijos, kultūros raida Mažojoje Lietuvoje. Nuo M. Mažvydo XVI a. viduryje iki K. Donelaičio XVIII a. viduryje buvo nueitas ilgokas kelias. K. Donelaitis visą per du šimtus metų sukauptą palikimą susumuoja ir pakelia į naują pakopą – tarptautinio lygio stambaus masto epinę poeziją. Iki K. Donelaičio per tuos du šimtus metų buvo sukurta lietuvių kalba neblogo kultūrinio lygio religinė raštija: Karaliaučiaus spaustuvių mašinos pateikė lietuvininkams liuteroniškų katekizmų, giesmynų, postilių, atskiras dalis Senojo (Dovydo psalmės) ir Naujojo (evangelijos, apaštalų laiškai) testamentų. Mokantis K. Donelaičiui paskutiniojoje Kneiphofo, arba Katedros, vidurinės mokyklos (kolegijos) klasėje Karaliaučiuje, išėjo 1735 m. pirmasis visos Biblijos vertimas į lietuvių kalbą, išleistas tame pačiame mieste: Biblija, tai esti: Visas šventas raštas Seno ir Naujo Testamento, pagal vokišką perguldymą D. Mertino Luteraus. Tekstą išvertė devyni Mažosios Lietuvos parapijų kunigai. Vienas jų – Įsruties vyskupas J. Berentas (Behrendt) – visą tekstą redagavo ir parašė leidiniui lietuvišką pratarmę „Mano mielas skaitytojau!“ Ten buvo ir vokiška Prūsijos generalinio superintendento (arkivyskupo) bei Prūsijos karaliaus rūmų vyriausiojo pamokslininko J. J. Kvanto (Quandt) pratarmė, kurioje apžvelgiama lietuviškų religinių raštų istorija, džiaugiamasi pasiektais rezultatais. Tas pats J. Berentas, oficialiai remiamas J. J. Kvanto, parengė atnaujintą lietuvišką giesmyną, visuotinai vartojamą Mažojoje Lietuvoje 1732–1748 m., taigi K. Donelaičio mokslo bei darbo pradiniu laikotarpiu (Stalupėnuose ir Tolminkiemyje). Šie ir kiti lietuviški religiniai raštai, plačiai vartojami Mažosios Lietuvos parapijose, leido jam išlaikyti pusiausvyrą tarp vokiečių ir lietuvių kalbų, jaustis savo protėvių žemės autochtonu ir pasirinkti gimtąją kalbą aukštesnei kultūros pakopai – grožinei kūrybai pagal tarptautinį poezijos lygmenį. Suprantama, be religinių lietuviškų raštų būta ir kitų kultūrinio proceso veiksnių, kurie grindė sąlygas K. Donelaičio poetiniam talentui atsiskleisti. Tai lietuvių kalbos seminaras, kurį K. Donelaitis lankė studijuodamas Karaliaučiaus universitete. Tame seminare susipažino ne tik su religiniais, bet ir su pasaulietiniais lietuviškais ir apskritai lituanistiniais raštais: ir K. Sapūno–T. Šulco lietuvių kalbos gramatikomis (1653, 1654, 1673), F. V. Hako lietuvių–vokiečių ir vice versa (atvirkščiai) kalbų žodynu (1730), J. Šulco išverstų Ezopo pasakėčių rinkinėliu (1706). Be abejo, seminare buvo paliečiami ir aktualėjantys lietuvininkų etnografijos datykai – domėjimasis liaudies buitimi, kultūra, papročiais, tikėjimais, taip pat lietuvių kalbos praktika ir jos kilme bei savybėmis, smulkiąja tautosaka. XVII a. paskutiniame dešimtmetyje T. Lepneris ir M. Pretorijus parašė etnografinio pobūdžio darbus apie lietuvininkus. Apie jų rankraščių egzistavimą turėjo būti žinoma Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminare. Tas pat pasakytina ir apie dažniausiai dvikalbius lietuvių–vokiečių ir vice versa žodynus, kurių, galima sakyti, masinis rašymas Mažojoje Lietuvoje prasidėjo XVII a. viduryje ir tęsėsi K. Donelaičio mokslo ir vėlesniais metais, šiam darbui šviesuolius paakino 1639 m. valdžios išleistas Visuotinis nuostatas (Recessus generalis) ir gyvenimo praktika. XVII a. antroje pusėje ir XVIII a. pirmoje pusėje buvo parašyti tokie stambūs rankraščiais likę lietuvių leksikografijos veikalai kaip vokiečių–lietuvių kalbų „raktas“ Clavis Germanico–Lithvana, parengtas greičiausiai F. Pretorijaus, vokiečių–lietuvių kalbų Lexicon Lithuanicum, J. Brodovskio vokiečių–lietuvių ir vice versa kalbų žodynas ir kt. Juose, ypač J. Brodovskio veikale, pateikta daug lietuvių smulkiosios tautosakos. Negalėjo būti Donelaičiui nežinomas ir M. Merlino traktatas Pagrindinis lietuvių kalbos principas (Principium primarium in lingva Lithvanica, 1706), kuriame reikalaujama lietuviškuose raštuose ir vartosenoje remtis liaudies šnekamąja kalba. K. Donelaičiui bendraujant tiek studijų metais, tiek vėliau su kunigų sūnumis ir kolegomis konfratrais, teko sužinoti ir apie seną krašto šviesuolių tradiciją kurti, versti ne tik giesmes, bet rašyti ir pasaulietinio turinio progines eiles. Kai kas patekdavo ir į spaudą (pvz., minėta M. Pretorijaus dedikacija T. Šulco garbei K. Sapūno–T. Šulco gramatikoje „Ak, mielas Kunige!“ arba A. F. Šimelpenigio epitalamijas dukters vestuvių proga). Tokiai pat privačiai proginei poezijai priklauso ir A. F. Šimelpenigio literatūrinis laiškas, vadinamas „Karaliaučiaus studentu“, adresuotas pasiturinčiam giminaičiui. Taigi K. Donelaičio mokslo ir vėlesniais metais reiškėsi ir plėtojosi kelios lietuvių kultūriniomokslinio komplekso šakos: religinė raštija, praktinės paskirties filologija, etnografija ir daugiausia į smulkiąją tautosaką orientuota folkloristika, proginiai eiliavimai. Be abejo, visa tai veikė K. Donelaičio fenomeną, tačiau jis siekė kur kas daugiau ir žengė toliau: europinės kultūros pavyzdžių link, tolyn nuo provincijos ribotumo. Tuo galima paaiškinti faktą, kad K. Donelaitis, dirbdamas beveik keturiasdešimt metų Tolminkiemio parapijos klebonu, nedalyvavo lietuvių religinės raštijos kūrimo, ugdymo, turtinimo darbe. Tiesa, L. Rėza K. Donelaičio Metų pirmojo leidimo (1818) pratarmėje rašo, kad „Religinių giesmių, kurias Donelaitis sueiliavo, neišliko nė vienos. Dar prieš kelerius metus vieną kitą jų turėjo vienas bičiulis Lietuvoje [Mažojoje Lietuvoje], tačiau skolinant jos nusimetė“ 1 , šis L. Rėzos teiginys labai abejotinas. L. Rėza cituoja jam adresuotą J. G. Jordano laišką, kuriame rašoma, kad J. G. Jordanas, susipažinęs su K. Donelaičiu apie 1776 m., apie Tolminkiemio kleboną daug buvo girdėjęs: apie jo mechanikos ir optikos darbus, muzikos instrumentų darymą, muzikines kompozicijas ir pan. Bet J. G. Jordanas visai nemini kokių nors K. Donelaičio kūrinių, skirtų bažnyčiai. Jeigu K. Donelaitis būtų kūręs ar vertęs giesmes, argi tie dalykai būrų išnykę be jokio pėdsako? Šiaip ar taip, bet K. Donelaitis lietuvių religinės raštijos istorijoje nežinomas. Šio kelio nesirinko. Poetas puikiai mokėjo savo gimtąją kalbą. Jam rūpėjo subtiliausios lietuvių kalbos ypatybės, kuo geresnis jos praktinis lygis. Lietuvių kalbos mokslo istorijoje K. Donelaitis taip pat nežinomas, teorinių traktatų, gramatikų ir žodynų nerašė. Religinių raštų patirtis, kalbos mokėjimas, tautosakos ir liaudies meno pažinimas atsispindi tik K. Donelaičio grožinėje kūryboje, į ją įsilieja, atskirais darbais nesireiškia. Remdamasis šiomis tradicijomis K. Donelaitis peržengia Rubikoną – ima kurti europinę pasaulietinę poeziją. Tokių tradicijų lietuviškoje dirvoje nebuvo, reikėjo persikelti į antikinę literatūrą, stebėti vokiečių rašytojų veiklą, tikriausiai taip pat prancūzus, nes mokėsi tos kalbos kolegijoje ir universitete. Anglų autorius galėjo pažinti iš kai kurių vertimų į vokiečių kalbą. Tačiau tiesioginių antikinės, vokiečių, prancūzų ar anglų literatūros poveikių K. Donelaičio kūryboje negalima rasti, išskyrus kai kuriuos antikinius principus eilėdaroje – hegzametro metrinę konstrukciją – ir gyvenimo filosofijoje (žr. toliau). Ir vis dėlto, jeigu K. Donelaitis būtų norėjęs tapti europiniu poetu, tai būtų rašęs vokiškai arba lotyniškai. Jo sprendimas buvo iš esmės kitoks: pasirinko kitokį instrumentą – lietuvių kalbą – ir kitokį adresatą – lietuvių visuomenę, lietuvininkus būrus ir lietuviškai mokančias kalbėti klebonijas. Kaip lietuviškai rašantis europinės technikos poetas, K. Donelaitis turbūt neturi sau lygaus tarp ankstesnių amžių ir savo epochos literatų. K. Donelaičio kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai geso Barokas ir tolydžio stiprėjo Švietimas. Biografija VAIKYSTĖ IR MOKSLO METAI. Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėlių kaime, Gumbinės parapijoje, 4 km atstumu į rytus nuo Gumbinės, prie kelio Kybartai–Stalupėnai (dab. Nesterov)–Gumbinė–Tepliuva (dab. Gvardeisk)–Įsrutis–Karaliaučius. Lazdynėliai vėliau tapo kilmingų fon Belovų nuosavybe, prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo dvarvietė, o po karo apleista gyvenvietė išnyko, dabar ten jokių pastatų nėra. Krikštytas, be abejo, Gumbinėje. Beje, Lazdynėliai nuo 1725 m. 1 Žr. Gineitis, L., par., Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį, Vilnius, 2002, p. 26. priklausė jau naujai suformuotai Žirgupėnų (dab. Dalneje) parapijai. Lietuvos mokslininkų grupė, vadovaujama K. Donelaičio memorialo Tolminkiemyje atstatytojo N. Kitkausko, išaiškino tikrąją buvusių Lazdynėlių vietą. 1989 m., pažymint K. Donelaičio gimimo 275-ąjį jubiliejų, talkininkai iš Lietuvos ten pasodino 275 ąžuoliukus, o 1992 m. buvo atidengtas atminimo akmuo-paminklas (aut. N. Kitkauskas). Tam tikrų neaiškumų kėlė K. Donelaičio pavardės forma. Lazdynėliai buvo įkurti tikriausiai poeto senelio Jono (Hanso) ir dar dviejų lietuvių valstiečių iš netolimo Mažųjų Baičių kaimo 1683 m. Žemė jiems buvo suteikta nuosavybės teisėmis, todėl jie neatlikinėjo baudžiavinių prievolių, o mokėjo mokestį pinigais. Senelio pavardės forma dokumente – Doneleitis. Poetas į Karaliaučiaus universitetą 1736 m. rugsėjo 27 d. įrašytas irgi Doneleičio pavarde. Tai vokiškos tarties tradicija. Baigęs mokslus pasirašinėdavo sulotyninta forma – Donalitius, o žmoną vadino raštuose Donalitiin arba Donalitius. Prieškario nepriklausomoje Lietuvoje buvo prieita prie išvados, kad tikroji poeto pavardė yra Donelaitis, tačiau dokumentiškai to įrodyti tada nebuvo galima. Pagaliau 1966 m. pavyko rasti dokumentą, kuris patvirtino formos Donelaitis autentiškumą. Būtent taip naujasis studentas įrašytas į universiteto Teologijos fakulteto studentų sąrašus 1736 m. gruodžio 1 d. Tikriausiai taip savo pavardę padiktavo pats priimtasis studentas – „prūsas nuo Gumbinės“ (Gumb: Borusus). „Prūsais“ buvo vadinami Prūsijos Karalystės piliečiai. Vienu laiku, ypač XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, kai kas manė, kad poeto pavardė kilusi iš bendrinio žodžio „duonelė“ ir rašė Duonelaitis. Tačiau iš tikrųjų tokios kaip mūsų poeto ir panašios pavardės kilusios iš biblinio pranašo Danieliaus vardo. Mažojoje Lietuvoje poeto pavardė tikriausiai buvo kirčiuojama Dόnelaitis. Dabar priimta kirčiuoti Doneláitis. Apie 1685–1690 m. turėjo gimti K. Donelaičio tėvas, vardu Kristupas. Galbūt jis buvo kalvis. ŠEIMA. Ji buvo didelė. Apie ją tyrinėtojų išvados ne visai sutampa. Mūsų laikais gyvenančių Vokietijoje lietuvių poeto K. Donelaičio tolimų giminių, pvz., Kurto Donalio (Kurt Donalies), dabar jau vokiečių, duomenimis, būsimojo poeto šeimoje augo pamečiui nuo 1713 m. iki galbūt 1719 m. penki broliai ir dvi seserys. Kristijonas buvęs antrasis vaikas, gimęs po brolio Frydriko. Ankstesni šaltiniai nurodydavo keturis Donelaičių sūnus ir tris dukteris. Tėvas mirė 1720 m. Taigi pagal giminių paskelbtą variantą Kristijonas turėjo keturis brolius ir dvi seseris. Vyriausias brolis Frydrikas, lietuviškai Pričkus, amžininkų minimas kaip garsus Karaliaučiaus meistras ir auksakalys, vadinasi, prasimušęs į turtingus miestiečius. Apie jo, kaip ir kitų poeto šeimos ar giminaičių dalyvavimą lietuvių kultūros ugdymo veikloje Mažojoje Lietuvoje, žinių nėra. Bene metais už poetą jaunesnis brolis Mykolas tapo tėviškės paveldėtoju, tačiau ją perdavė seseriai. Išmanęs juvelyro amatą. Dėl nežinomų priežasčių (gal dėl blogos sveikatos) vėliau apsigyveno pas brolį Kristijoną, kleboną Tolminkiemyje, kur ir mirė 1757 m. peržengęs tik keturiasdešimt su viršum metų, tikriausiai likęs nevedęs. Dar iš eilės jaunesnis brolis Adomas tvirtai įsikūrė Jocūnų kaime. Ten laikė kalvę ir smuklę. Viena sesuo valdė tėviškę, ištekėjusi už lazdynėliškio Kristupo Grigulio, kuris atėjo užkuriomis. Kaip laisvasis valstietis Lazdynėliuose gyveno ir penktasis sūnus Jonas. Jaunesnioji sesuo išėjo už Tetmajerio (Thetmeyer) į Tutlėnų (Tutliai, dab. Syčev) kaimą. Gal buvo dar viena sesuo, kurios nemini Kurtas Donalys, pati vyriausia, nutekėjusi už račiaus Langės į Vanagynės kaimą. Apie poeto motiną žinių nėra. Reikia manyti, kad broliai ir seserys, tapę našlaičiais, palaikė ryšius, sugyveno gražiai. KARALIAUČIAUS KOLEGIJOJE IR UNIVERSITETE. Vidurinį išsilavinimą K. Donelaitis gavo Karaliaučiuje. Neaišku, kur pradėjo lankyti mokyklą. Artimiausios vietovės buvo Gumbinė ir Žirgupėnai. Apie 1731 m. jis Karaliaučiuje įstojo į Kneiphofo, arba Katedros, mokyklą-kolegiją. Kneiphofas – centrinė miesto dalis. Jau tada K. Donelaitis gerai pramoko lotyniškai, galėjo skaityti romėnų autorius, žinoma, susipažino ir su graikų antikiniais rašytojais. Gyvendamas vokiškame mieste ir vokiečių kultūros aplinkoje, išmoko laisvai vokiškai. Turėjo sužinoti ir apie lietuviškąsias Karaliaučiaus tradicijas: M. Mažvydą, J. Bretkūną, D. Kleiną ir t. t. 1736 m. K. Donelaitis vidurinį mokslą (kolegiją) baigė ir įstojo į Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą. Taigi į universiteto studentus įrašytas 1736 m. rugsėjo 27 d. kaip Doneleitis, o į Teologijos fakulteto „albumą“ įtraukiamas kaip Donelaitis. Universitete studijavo nustatytą laiką – ketverius metus. Jį baigė 1740 m. pavasarį. Studijavo uoliai, netausodamas sveikatos. Buvo kiek vyresnio amžiaus negu daugelis kitų bendrakursių – įstojo 22 metų. Vadinasi, anksčiau mokslus bus ėjęs dėl mums nežinomų priežasčių su pertraukomis. Universitete K. Donelaitis mokėsi lotynų, graikų, hebrajų, prancūzų kalbų. Per kai kurias paskaitas ir pratybas gilinosi į antikinę literatūrą. Gavo žinių apie senesnius ir savo meto vokiečių rašytojus. Buvo informuotas apie gamtos ir tiksliųjų mokslų pažangą. Mokėsi Teologijos fakultete privalomos muzikos – ir teoriškai, ir praktiškai, t. y. groti ir giedoti, pasižymėjo gabumais muzikai: vėliau, klebonaudamas Tolminkiemyje, pasidarė fortepijoną, klavesiną, komponavo muzikos kūrinius. Karaliaučiaus universitete nuo 1723 m. veikė lietuvių kalbos seminaras, vyko jame pratybos. Jį lankė ir K. Donelaitis, nes tikėjosi po studijų dirbti lietuvininkų gyvenamose parapijose. Centrinę vietą moksluose, suprantama, užėmė teologija, liuteronizmo studijos. Ši protestantizmo šaka buvo oficiali valstybės religija, liuteroniškas buvo ir Karaliaučiaus universitetas, įkurtas 1544 m. Viena svarbiausių jo paskirčių ir buvo liuteronizmo propagavimas ir įtvirtinimas anų laikų Prūsijos Kunigaikštystėje ir kaimyninėse šalyse. K. Donelaitis turėjo žinoti, kad lietuvių tautybės liuteronai A. Kulvietis ir S. Rapolionis profesoriavo Karaliaučiaus universitete, buvo M. Liuterio mokiniai ir skleidė jo mokslą Prūsijos Kunigaikštystėje ir Didžiojoje Lietuvoje. Vienas teologijos profesorių buvo F. Šulcas (Schultz). Savo erudicija jis darė didelę įtaką teologijos studentams. Kai mokėsi K. Donelaitis, F. Šulcas vadovavo lietuvių kalbos seminarui. F. Šulcas simpatizavo pietistams. Pietizmo srovė (lot. k. pietas – pamaldumas) atsirado kaip liuteronizmo šaka XVII a. pabaigoje. Jos centru tapo Halės universitetas. Pietistai reikalavo asmeninio religinio susikaupimo, smerkė teatrą, kuris tada buvo dažnai laikomas nerimtų žmonių darbu, šokius, pasaulietines dainas, pasaulietinių knygų, nepakankamai rimtų, skaitymą, rengė pamaldas („surinkimus“) privačiuose namuose. Neretai sakoma, kad ir K. Donelaitis paveiktas pietizmo, tačiau tai nėra tvirtai įrodyta. Didelis autoritetas K. Donelaičiui turėjo būti ir J. J. Kvantas – universiteto senųjų ir naujųjų kalbų profesorius, vyriausiasis Prūsijos karaliaus rūmų pamokslininkas ir Prūsijos vyresnysis vyskupas. Anksčiau jis prižiūrėjo lietuvių kalbos seminarą, mokėjo šiek tiek lietuviškai. J. J. Kvantas nepritarė pietistams, laikėsi tradicinių, „ortodoksinių“, pažiūrų. J. J. Kvantas yra parėmęs daug lietuviškų knygų, rašė joms pratarmes vokiečių kalba (J. Berento giesmyno 1732 m., pirmajam Biblijos lietuvių kalba leidimui 1735 m. ir kitoms lietuviškoms knygoms). Nei K. Donelaičio kūryboje, nei žinomoje archyvinėje medžiagoje, pvz., autobiografinio pobūdžio Žiniose, jo įrašuose krikšto metrikų knygose, kokių nors pietistinių konkretesnių požymių, rodos, nėra. Gavęs universitetinį vokiškos ir klasikinės orientacijos išsilavinimą, K. Donelaitis vis dėlto nepasirinko vokiškai ar lotyniškai rašančio literato kelio. Pasirinko lietuvybę. Be abejo, pirmiausia tai lėmė lietuviška kilmė, tėvų ir protėvių balsas. Bet K. Donelaitis jau suvokė ir istorijos jam skirtą uždavinį – ginti lietuvininkus, kelti jų atsparumą, savigarbą, savimonę, ugdyti savo kultūrą, tapti garbinga tauta. Eiti tuo keliu jį turėjo skatinti ir aktyvėjanti Mažosios Lietuvos liuteronų kunigų veikla. Jie suskato rūpintis auštančio Šviečiamojo amžiaus keliamomis užduotimis – pirmiausia kitomis akimis ėmė žiūrėti į lietuvininkus valstiečius, tą trečiąjį luomą, kuriam priklausė didžioji krašto gyventojų dalis. Apskritai tie kaimo parapijų kunigai (pastoriai), tie klebonai, nors dauguma vokiečiai, bet išmokę lietuvių kalbą, darėsi artimi savo parapijiečiams ir sąlygiškai gali būti laikomi lietuvių trečiojo luomo inteligentiškuoju sluoksniu, nes lietuvių tautybės pasauliečių su universitetiniu išsilavinimu, sakytume, nebuvo. Ta lietuviškų parapijų klebonijų aplinka, atmosfera (prisiminkime A. F. Šimelpenigio literatūrinį laišką „Karaliaučiaus studentas“) padėjo atsiskleisti ir K. Donelaičio talentui. TREJI METAI STALUPĖNUOSE. Baigęs universitetą, K. Donelaitis tais pačiais 1740 m. buvo paskirtas kantoriumi (bažnytinio choro vadovu, mokinių giedojimo mokytoju) į Stalupėnų mokyklą. Ten dirbo trejus metus. Jie daug ką nulėmė. Apie Stalupėnų trimetį rašo pats K. Donelaitis autobiografinio pobūdžio Žiniose (Nachridtten), kurios datuojamos 1773–1779 m. Jos buvo adresuojamos būsimam Tolminkiemio klebonui, kuris ateis į tas pareigas po K. Donelaičio mirties, taigi nežinomam asmeniui. Todėl K. Donelaitis negalėjo atlikinėti jokių „išpažinčių“, o tik pateikė faktus. Jie labai svarbūs. „Anno [lot. k. – metais] 1740 atvykau dirbti kantoriumi į Stalupėnus; tai įvyko liepos pabaigoje.“ Stalupėnai tada buvo bažnytkaimis už 11 km nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos ties Kybartais. Kantorius kartu buvo ir antrasis mokytojas. „Anno 1742 tapau ten pat rektoriumi, o a[nn]o 1743, prieš Sekmines, buvau paskirtas į Tolm[inkiemį]. Gailėdamasis savo mokinių, pasilikau Stalup[ėnuose] ligi atostogų; ir pirmąją atostogų dieną nuvykau į Karaliaučių. Spalio 17 d. mane egzaminavo; 21 d. įšventino; lapkričio 24 d., 24-ąjį sekmadienį po Trej[ybės], aš buvau Tolm[inkiemyje] įvesdintas [į klebono pareigas bažnyčioje]; pirmąjį advento sekmadienį pradėjau eiti savo pareigas senojoje bažnyčioje [vėliau pastatas buvo perstatytas]. 1744 m. spalio 11 d. vedžiau.“2 Įvesdino Įsruties dekanas B. F. Hanas (Hahn). Rektoriumi tokiose parapijos mokyklose buvo vadinamas pirmasis mokytojas, dabar sakytume, vedėjas. Kai jis, pavarde Gerichas, mirė, K. Donelaitis užėmė mokyklos vedėjo vietą. Taip susiklosčius aplinkybėms, K. Donelaitis vedė buvusio mokyklos vedėjo našlę Oną Reginą. Ji buvo Geldapės (dab. Gołdap Lenkijoje) teisėjo duktė, ikisantuokine pavarde Olefant (Ohlefant), greičiausiai vokietė. Įsikūręs Tolminkiemio klebonu, K. Donelaitis susituokė su Ona Regina. K. Donelaitis kelis kartus mini savo žmoną – visada su pagarba. Vaikų neturėjo. Ji mirė 1795 m. Tolminkiemyje. TOLMINKIEMIO PARAPIJOS KLEBONAS. Mirus Tolminkiemio klebonui J. F. fon Esenui (Essen), jo vietą užėmė atsikėlęs į Tolminkiemį K. Donelaitis. Jį atsiveždino K. Donelaičio mokslo dienų bičiulis J. F. Šperberis (Sperber), tuo metu dirbęs Tolminkiemio bažnyčios precentoriumi (klebono padėjėju, bažnytinės mokyklos mokytoju, mokinių choro vedėju). Jis buvo dvejais metais anksčiau negu K. Donelaitis baigęs Karaliaučiaus universitetą. Bičiulystę su J. F. Šperberiu K. Donelaitis palaikė ir vėliau. Tolminkiemis įsikūręs kalvotoje istorinės Nadruvos vietovėje. Tada jau buvo bažnytkaimis, parapijos centras. Vietovardis kilęs iš gyventojo, apie kurį nėra jokių žinių, Tolmino vardo. Tai visiškai lietuviškas, gal prūsiškas, baltiškas vardas. Jau XVI a. pabaigoje Tolminkiemyje buvo pastatyta liuteronų bažnyčia. Ji stūksojo ant gražios aukštumėlės, nes, kaip mano daugelis istorikų, archeologų, seniausios krikščioniškos bažnyčios buvo statomos senameldžių alkų – gražių medžiais apaugusių kalvų – vietoje. Kad toji kalva senameldystės laikais galėjo būti šventavietė, rodytų vietovardžiai: upė Rominta (dab. Krasnaja), kurios vardas sietinas galbūt su senameldystės centru Romuva, o pro Tolminkiemio bažnyčios kalvą teka nedidelis Šventainės upelis. Upelio vardas aiškiai sako, kad čia būta šventų vietų. Tolminkiemyje K. Donelaitis gavo klebonijos ūkį – per 40 ha. Tačiau K. Donelaičiui ūkininkavimas rūpėjo mažiau negu kūrybiniai sumanymai. Tad galima manyti, kad ūkio reikalus tvarkė žmona. Tolminkiemio parapiją sudarė, K. Donelaičio 1756 m. pateiktais mokyklų duomenimis, du karališkieji dvarai, du palivarkai (dvarų skyriai), du laisvųjų valstiečių kaimai ir trisdešimt trys baudžiauninkų kaimai, taip pat minėta klebonijos žemė3. Po maro ir pirmųjų kolonizacijos bangų lietuvių šioje parapijoje bebuvo apie pusę visų gyventojų, maždaug 1500 iš 3000. Tačiau K. Donelaičio laikais lietuvių kalba parapijoje dar buvo stipri. Vokiečių kalba ten įsigalėjo tik XIX a. viduryje. K. Donelaitis sekmadieniais ir šventadieniais bažnyčioje apeigas atlikinėjo ir pamokslus sakė dviem kalbomis: priešpiet vokiečių, popiet lietuvių. Bažnytines knygas ir kitus raštus rašė valstybine vokiečių kalba. Mes nežinome, kaip dažnai kur išvykdavo, bet, be abejo, aplankydavo ir gimines, ir profesijos bei kitokius bičiulius. Septynerių metų karo (1756–1763) laikotarpiu, kai 1757 m. Rusijos kariuomenė užėmė Karaliaučių, net Berlyną, K. Donelaitis su žmona, pasitraukę nuo fronto pavojų, apie mėnesį išbuvo Romintos girioje. Kunigo pareigas (pamaldų laikymą, vaikų krikštijimą ir kt.) ėjo miške, medžiotojų namelyje. Kare dalyvavo nemažai parapijiečių, buvo žuvusių ir patekusių į rusų nelaisvę. Rusijos kariuomenei pasitraukus iš Prūsijos (1762), gyvenimas grįžo į senąją vagą. Labai gaila, kad nėra nė vieno išlikusio K. Donelaičio sakyto pamokslo. Vizitatorius S. Miuleris 2 Donelaitis, K., Raštai, red. kom. pirm. K. Korsakas, Vilnius, 1977, p. 426. 3 Ibid., p. 565–566. (Müller), lankęsis Tolminkiemyje 1774 m., pažymėjo, kad K. Donelaitis „pamokslus sako vokiškai ir lietuviškai, pastaruosius su labai dideliu meistriškumu“4. Kodėl lietuviški pamokslai sakomi meistriškiau? Greičiausiai todėl, kad į lietuviškus pamokslus klebonas įterpdavo ištraukas iš savo kūrybos. Kad kai kurios, pvz., Metų didaktinės vietos skirtos klausančiai auditorijai, matyti ir iš kūrinio teksto: „Pavasario linksmybių“ 628 eilutė skamba taip: „Moters, jūs nenaudėlės! tai jums parašyta.“ Kur kitur, girdint toms „nenaudėlėms“, galėjo K. Donelaitis taip pasakyti, pacitavęs priekaištavimus tinginčioms verpėjoms, jeigu ne bažnyčioje per pamokslą? K. Donelaičiui klebonaujant, Tolminkiemyje buvo nemažai statoma. Jam teko daug kuo rūpintis ir visur dalyvauti. 1756 m. senosios vietoje pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, 1760 m. po gaisro pastatyta nauja mokykla, apie 1764 m. kapitališkai rekonstruota klebonija. Negavę įstatymu numatytos valdžios paramos, K. Donelaitis su žmona iš savo santaupų pastatė bažnyčios kalvos papėdėje klebonų našlių namą. Tai buvo reikalinga, nes mirus klebonui klebonijos patalpas reikėdavo užleisti naujam parapijos vadovui. Tame name po K. Donelaičio mirties ir įsikūrė Ona Regina, pergyvenusi savo vyrą penkiolika metų (mirė 1795 m.). K. Donelaičio laikais Prūsijos Karalystėje buvo vykdoma žemės reforma, vadinama separacija. Jos tikslas buvo atskirti dvaro žemes nuo kaimo bendruomenės ir bažnyčios žemių, išsidalyti bendras ganyklas, sudaryti naujus, agronominiu požiūriu racionalesnius ūkininkavimo komplektus netoli nuo sodybų. Į reformos propagavimą buvo įtrauktas ir K. Donelaitis, nes valdžia žinojo, kad jis yra kūrybingas žmogus ir puikiai moka lietuvių kalbą. Valdžios užsakymu Tolminkiemio klebonas išvertė iš vokiečių kalbos vadinamąją Brošiūrą apie separacijos naudą, išleistą Karaliaučiuje 1769 m. Tikras brošiūros pavadinimas nežinomas, nes išlikęs egzempliorius yra defektinis. Greičiausiai ji vadinosi Gromata ir t. t. Joje daugiausia rašoma apie ganyklų padalijimą į kiekvienam valstiečiui priklausančius atskirus sklypus bei jų naudojimą. K. Donelaitis laikomas Prūsijos karaliaus Frydricho II Didžiojo įsako dėl bendrųjų ganyklų panaikinimo (1769) vertėju, bet spaudinys nesurastas. Versdamas šiuos oficialius raštus, K. Donelaitis nenujautė, kas jo laukia, kai separacijos reformos ateis į jo parapiją. 1775 m., kaip rašo pats K. Donelaitis, prasidėjo nepaprastas triukšmas dėl Tolminkiemio žemių separacijos. Konfliktas kilo tarp Tolminkiemio karališkojo dvaro valdytojo minėto P. Ruigio sūnaus Teofilio Ruigio ir K. Donelaičio. T. Ruigys pareikalavo, remdamasis valdžios įsakymais, vykdyti Tolminkiemio valsčiuje dvaro, bažnyčios ir valstiečių žemių separaciją. Donelaičiui bylinėjimasis su T. Ruigiu kainavo daug sveikatos. K. Donelaitis buvo įsitikinęs, kad T. Ruigys ir jį palaikantys (ar net paperkami) valdininkai nori bažnyčiai ir kaimiečiams palikti mažiau ir prastesnės žemės, tiesiog atimti bendrąją ganyklą. „Visas Acheronas [pragaras] sujudo, ir Belzebubas, vyriausias velnias, šiam žaidimui pirmininkavo“, – rašė K. Donelaitis Žiniose5. Ginčas savo kulminaciją pasiekė 1775–1778 m. Buvo sudarytos komisijos, matuojama žemė. K. Donelaitis, priešindamasis T. Ruigio brukamoms sąlygoms, parašė apie dešimt raštų Gumbinės, Įsruties ir Karaliaučiaus valdžios įstaigoms, pasiekdamas net karaliaus ministrus Berlyne. K. Donelaitis norėjo, kad separacija jo valsčiuje nebūtų daroma, nes jis senas ir nepajėgsiąs jos įgyvendinti. Ši byla labai apkartino paskutiniuosius penkerius K. Donelaičio gyvenimo metus, pareikalavo daug nervų, jaudinimosi. Iki pat gyvenimo pabaigos slėgė nežinia. Karaliaus sprendimas vykdyti separaciją Tolminkiemio valsčiuje, išsiųstas 1780 m. vasario 17 d., Tolminkiemio klebono nebepasiekė – jis mirė 1780 m. vasario 18 d. Po jo mirties dar dešimt metų bažnyčia ir dvaras ginčijosi, kol 1790 m. buvo surastas kompromisas. Amtmonas (dvaro valdytojas) T. Ruigys tada irgi jau buvo miręs (1780 m. kovo 15 d.). Klebonas ir poetas Kristijonas Donelaitis buvo palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje netoli altoriaus. Asmenybės bruožai: „Iš prigimties buvau gyvo temperamento“ Taip save apibūdino K. Donelaitis Žiniose6. Temperamentas, galbūt sangviniškas, matyti bylos su T. 4 Ibid., p. 572. 5 Ibid., p. 433. 6 Ibid., p. 431. Ruigiu dokumentuose ir kūryboje, kurių emocinė amplitudė itin plati. Galėtume pasakyti, kad K. Donelaitis buvo vienas iš tų jautrių žmonių, kurie gyvenime ieškojo teisybės. Jis buvo aukštos moralės, atviras ir garbingas. Smerkė tuos kunigus, kurie praėjusiame amžiuje Tolminkiemio klebonijoje, praturtėję, po pamaldų šokdavę ir lošdavę kortomis iš pinigų, ir apskritai tuos, kurie „elgėsi ištvirkėliškai ir papiktinančiai”. Tolminkiemio kleboniją, kad ir retokai, aplankydavo jo draugai konfratrai – kitų parapijų klebonai. Poetui tai būdavo „paguoda“. Sykį, apsilankius Tolminkiemyje K. Donelaičio bičiuliams – kaimyninės Valtarkiemio parapijos klebonui J. H. Kempferiui, Narkyčių (dab. Meždurečje) klebonui K. F. Jordanui ir jo sūnui, viešinčiam pas tėvus, J. G. Jordanui, kuris buvo Karaliaučiaus mokslo draugijos narys ir tuo metu dirbo precentoriumi Įsrutyje7 , kaip rodo K. Donelaičio laiškas, rašytas J. G. Jordanui į Įsrutį 1777 m. rugpjūčio 16 d., Tolminkiemio klebonijoje skambėjo fortepijono ar klavesino garsai, Metų eilės, skaitomos paties autoriaus. Tas laiškas parašytas vokiečių kalba. Kiek anksčiau, kaip spėjama, tų pačių metų birželio mėnesio 10 d. datuotame lietuviškame laiške J. G. Jordanui K. Donelaitis prašo parašyti, „kaip jūsų lakštingala dainavo šįmet! Kaip mūsų dainavo jau andai tau rašiau. Aš ją tikt vienąsyk girdėjau krūmuose besilinksminant. Ale neišmaniau tikrai, ką ji Jurgučiui liepė. Rasi šįmet nereikėjo budint ir ragint“8. Taigi K. Donelaičio klebonija Tolminkiemyje, kaip drąsiai galima teigti turint šiuos pavyzdžius, tapo tikru lietuvybės, kultūros židiniu, kuriame buvo diskutuojama literatūros, tautosakos, muzikos klausimais, pats šeimininkas dainuodavo ir muzikuodavo, gėrimasi Nadruvos krašto gamtos grožybėmis. L. Rėza pirmojo Metų leidimo (1818) pratarmėje rašo, kad K. Donelaitis, kaip nedaugelis poetų, yra kūręs savo tekstams muziką. Mini keturias tokias kompozicijas, kurias „jis guviai ir subtiliai atlikdavo apsilankiusiems savo bičiuliams“. Kompozicijų pavadinimai buvo tokie: „Dovydo ir Jonatano draugystė“, „Pirmųjų žmonių šeimininkavimas“, „Laimė ir nelaimė“ ir „Viltis“9. Kūrinių temos, kaip matome, biblinės ir filosofinės-moralinės. J. G. Jordanas, pirmą kartą apsilankęs pas K. Donelaitį, tas kompozicijas neblogai perskaitė ir gerai suprato. Iš to reikia spręsti, kad kūrinių tekstai buvo lietuviški10. Tolminkiemyje K. Donelaitis ne tik atsidėjo grožinei kūrybai, bet taip pat moksliškai įkvėptai meistravo. Amžininkams jis pirmiausia buvo žinomas kaip „mechanikas“. L. Rėza pirmojo Metų leidimo pratarmėje rašo, kad K. Donelaitis „savo mėgstamais užsiėmimais pasirinko praktinę mechaniką, optiką ir fiziką“, buvo įgudęs šlifuoti optinius stiklus, darė barometrus bei termometrus, mikroskopą, padirbo savo rankomis neseniai išrastą fortepijoną, du ar tris klavesinus. Šiuos darbus K. Donelaitis labai mėgo. Ar rodė juos būrams? Tikriausiai, nes tokius dalykus slėpti nebuvo nė menkiausio reikalo. Ką matė K. Donelaitis per savo optinius prietaisus? Turbūt atsakymą į tą klausimą duoda jo Metų eilutės „Žiemos rūpesčiuose“, kuriomis kreipiamasi į Dievą („Tėtutį“): Mes, glūpi daiktai, n’išmanom tavo davadą; Ir tavo mislys neigi bedugniai mums pasirodo, Kad mes kartais per giliai pasidrąsinę žiūrim.11 Čia matyti K. Donelaičio moksliniai-eksperimentiniai ieškojimai, kurie jį sietų su Šviečiamąja epocha. Iš minėtos L. Rėzos pratarmės Metams sužinome, kad laisvalaikį, malonų poilsį K. Donelaičiui teikė sodas, „kurį prisodino rinktinių vaismedžių“. Ir senas būdamas mėgo sode skiepyti, sodinti. L. Rėza cituoja mums nežinomą K. Donelaičio laišką, kuriame jis lotyniškai rašė, kad „reikia palikti ką nors 7 Biržiška, V., Aleksandrynas: senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos, t. 2: XVIII– XIX amžiai, Chicago, 1963, p. 188. 8 Donelaitis, K., Raštai, p. 272. 9 Ibid., p. 276. 10 Lietuvių literatūros istoriografijos chrestomatija, par. Leonas Gineitis, Vilnius, 1988, p. 103. 11 Donelaitis. K., METAI ir pasakėčios, red. V. Vitkauskas, Vilnius, 2000, p. 134. ainiams“. K. Donelaičio taikų, nors gal ir karštą charakterį liudija ir kiti mums žinomi teksteliai. Prie lietuviško laiško J. G. Jordanui K. Donelaitis pridėjo tokį prierašą: Bėk mano Zėligmons! skubriai su gromata mano, Ir iš Įsruties parnešk man gromatą kitą. O adresatui neužmiršta priminti labai mandagiai: „Priimk šį mano paslą meilingai ir pamylėk jį mano vardan“12. Zėligmonas (F. Seligmann) – Tolminkiemio tarpininkas. Yra ir kitų K. Donelaičio idealistinio humaniško nusiteikimo liudijimų. Jie lyg kokie priesakai, maksimos. Bažnytinėse knygose, kurias vedė K. Donelaitis, randame tokį įrašą vokiečių kalba (jie sąlygiškai vadinami pirmaisiais vertimų žodžiais): Kiekvienam daryti gera Savo darbu ir žodžiu, Visad elgtis taip, kaip dera, Ir teisingas būt geidžiu. Nekerštauti niekada, Gyvo padaro gailėti, Dievą, žmones jo mylėti – Mano priedermė šventa.13 (Vertė A. Churginas) Tai altruistinis įžadas. Bet nereikia to suabsoliutinti. K. Donelaitis labai priešiškai buvo nusistatęs prieš Švietimo epochoje iš Vakarų Europos į visas šalis plintantį ateizmą. Pasirodo, jam nebuvo jokia paslaptis ateistiniai raštai, ypač gausūs Anglijoje ir Prancūzijoje. Tai liudija K. Donelaičio eiliuotas įrašas Žiniose: Tamsybių dievas, štai gudrus šėtonas dailiai Įteigti sugeba abejones vien kvailiui, O šis tuoj į knygas šį šlamštą brukti ima – Gerų žmonių kančioms ir savo prakeikimui. Triumfuoja pragaras dėl šių žmonių kančių. Dėl žemės žūstančių tikėjimo vilčių: Leidėjo leidžiamas rašytas maras štai Visam pasaulyje pasklinda kaip nuodai. (Vertė J. Graičiūnas) Bedievystę K. Donelaitis smerkė savo kūryboje. O šiuo įrašu jis stoja ne apskritai prieš bedievystę, o labai konkrečiai prieš švietėjų ateizmą. K. Donelaitis labai saugojo bičiulystę su tauriais žmonėmis. Savo svečius, jį aplankančius Tolminkiemyje, priimdavo labai širdingai. Reikia manyti, buvo ne tik kalbama „aukštomis temomis“, bet ir gražiai lietuviškai pasivaišinama. Ona Regina patiekdavo ne tik „dešrų ir lašinių su kumpiais irgi su sūriais“, bet ir didelių obuolių, grybukų ir riešutėlių... Su žmona K. Donelaitis sugyveno gerai. Vyro rūpestingumą rodo pastatytas našlių namas. Kartu su žmona jie ne kartą būdavo žymesnių asmenų kūdikių krikštatėviais. K. Donelaičio sveikata buvo ne per stipriausia. Žiniose rašė: „Praėjus keleriems metams po mano vedybų, pradėjau rūpintis našlių namais, nes dėl savo įtempto darbo studijų metais buvau tapęs 12 Donelaitis, K., Raštai, p. 272. 13 Visi K. Donelaičio tekstai, atskirai nenurodant, cituojami iš: Donelaitis, K., Raštai. hipochondriku, ilgo amžiaus tikėtis negalėjau.“14 Hipochondrija yra perdėtas rūpinimasis savo sveikata. K. Donelaitis čia turbūt norėjo tik pasakyti, kad nesijaučia esąs stiprios sveikatos. Poetas buvo nusistatęs prieš ponus, kurie skriaudė valstiečius. Minėtame vokiškame laiške J. G. Jordanui jis įterpė, lyg maskuodamasis, tokią lietuvišką frazę: „Juk žinai, kaip dabar reikia, kad tarp ponų kalbi ar ką sakai, – reikia saugotis.“15 Porą kartų pakartojo seną dar M. Liuterio laikų lotynišką trieilį: Laiminga parapija, kur nėra karaliaus kelio; Laimingesnė ta, kur nėra karaliaus dvaro; Laimingiausia toji, kur nėra jokio pono. Bet Tolminkiemio parapijoje buvo ir karaliaus dvaras, ir jo valdytojas ponas. Lietuvių kultūrą tautinė idėja lydi nuo Renesanso laikų. Į ją labai svariu indėliu įsilieja ir K. Donelaičio asmenybė bei kūryba. Lietuvininkų poeto tautiškumas yra savitas: lietuviškumas jam ne politinė, net ne etnografinė (elementų yra), bet moralinė kategorija: lietuvis privalo dorai, teisingai, arba, kaip sako K. Donelaitis, viežlybai elgtis, sąžiningai dirbti, nevagiliauti, gerbti senuosius papročius, mylėti Dievą. Žiūrint iš lietuvių tautos likimo perspektyvos, K. Donelaičio lietuviškumas yra tragiškas (jis tai nujautė). Vėliau – XIX–XX a. – dauguma lietuvių tame lietuviškame krašte suvokietėjo. K. Donelaičio lietuviškumą įrodo daug kas. Tautinis kodas slypi ir K. Donelaičio hegzametre. Kai rašė eiles vokiškai, rinkdavosi silabotoninę eilėdarą, o kai lietuviškai – vien tik hegzametrą. Kodėl? Todėl, kad lietuvių kalba, turinti ilguosius ir trumpuosius balsius bei skiemenis, buvo analogiška senajai graikų ir lotynų kalbai. Vadinasi, pati kalbos prigimtis reikalavo antikinės eilėdaros. Rašyti lietuviškais hegzametrais reiškė lygiuotis į aukščiausias poezijos viršūnes. K. Donelaičio lietuviškumas buvo jo širdies dalykas, bet drauge ir sąmoningas nusistatymas. K. Donelaičio vadovaujamoje Tolminkiemio parapijoje tuomet didesnę dalį gyventojų sudarė kalbantys vokiškai, prancūziškai. Jeigu jis būtų „objektyvus“ gyvenimo vaizduotojas, tai Metuose mes rastume tarp veikiančių personažų ne tik lietuvininkus būrus, bet ir kitataučius, vokiečius ar naujuosius kolonistus. Bet to nėra. Kitataučiai valstiečiai Metuose nevaizduojami, jie tik minimi ir dažniausiai kaip neigiama priešprieša lietuvininkams. Jų adresu siunčiamos replikos, atspindinčios tautinių santykių įtampą Mažojoje Lietuvoje. Metų viežlybas personažas Selmas ilgisi „lietuviškų gadynėlių“, kai dar lietuviai „vokiškai kalbėt nemokėjo“. Metuose tautinis orumas trykšta įvairiausiomis detalėmis. Mylima lakštingala – paprasta kaip lietuvė būrė. Būras Lauras sako, kad lietuviški „pilosopai“ yra „kytrūs“. Seniūnas Pričkus „Vasaros darbuose“ sveikina tik lietuviškai kalbančius baudžiauninkus. Giriami lietuviški valgiai ir drabužiai. „Provokuojantis“ pats Vyžlaukio pavadinimas. Tokio valsčiaus Mažojoje Lietuvoje nebuvo. O Metų Vyžlaukis – tai scena, kurioje veikia vaizduojami personažai ir pats pasakotojas – naratorius. K. Donelaitis tokiu pavadinimu polemizuoja su tais, kurie, kaip rodo XVIII a. pirmos pusės Mažosios Lietuvos tautosaka, „lietuvininką per vyžą laiko“. K. Donelaitis nepaisė ir Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo I 1724 m. įsako, draudžiančio avėti vyžomis. Neleidžiama eiti su vyžomis į baudžiavą ir bažnyčią, o jeigu kas su vyžomis į miestą ateitų, tas „tur ant subinės plaktas būti“16. Tuo tarpu K. Donelaičiui vyžos buvo lietuviško tradiciškumo, dorumo, ištikimybės protėviams požymis. Metų teigiamas personažas būras Krizas yra minimas ir juodraštiniame poemos fragmente „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“. Ten jis turi pavardę ar pravardę Didvyžis, taigi solidus būras. K. Donelaitis siekė, kad visi, kurie parapijose sakys lietuviškus pamokslus, gerai mokėtų lietuvių kalbą. Jis rašė nežinomam įpėdiniui Tolminkiemio parapijoje savo Žiniose: „Mano įpėdini! Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai, kad galėtų tinkamai 14 Donelaitis, K., Raštai, p. 429. 15 Ibid., p. 277. 16 Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, sud. P. Pakarklis, red. K. Jablonskis, Vilnius, 1960, p. 65. vadovauti parapijai lietuvių kalba.“17 Kalbos taisyklingumą K. Donelaitis pabrėžė viename laiške, kurio turime tik fragmentą. Jis rašo (vok. k.): Aš prašau kiekvieną, kuris ateityje nori tarnauti Dievo bažnyčiai Lietuvoje, tvirtai įsisąmoninti, kad lietuviai iš tikrųjų turi neprastą skonį ir kad menkiausią konstrukcijos ar kirčiavimo ydą tuojau pajaučia. Aš turiu pavyzdžių iš patyrimo. Vienas žymus žmogus, puikiai mokąs lietuviškai, kartą man pasakė: „Aš esu girdėjęs pamokslą, kurio žodžiai visi buvo lietuviški, bet aš nesupratau, ką ten sakė.“18 Principingas lietuviškas nusistatymas matyti K. Donelaičio vokiškame laiške J. G. Jordanui. Šis tuo metu dirbo tolėliau nuo lietuviškų Rytų Prūsijos teritorijų – Kilyse (Kilgiuose). K. Donelaitis prašo adresato „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte; taip pat jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti“. (Kad nereikėtų pasilikti ten dėl geros tarnybos.) Ir įrašo žodžius, kurie skamba kaip imperatyvas: „Gerų lietuvių šiais laikais reta.“19 Pirmą trumpą nekrologą K. Donelaičiui įrašė į Tolminkiemio parapijos mirimų knygą precentorius K. V. Šulcas (Schultz). Jis pagarbiai atsiliepė apie K. Donelaičio gabumus ir humaniškumą, tačiau poetinės kūrybos tiesiogiai neminėjo. Įrašo pabaigą, kur kalbama apie kažkokius konfliktus su vyresnybe, kažkas išskuto, turinio atkurti nebebuvo galima. Matyt, tai užkliuvo mirusio Tolminkiemio klebono nedraugams. K. V. Šulcas rašė: 1780 m, vasario 18 d.: Kristijonas Donalicijus, išbuvęs 37 metus šios parapijos klebonu, eidamas 67 savo amžiaus metus, mirė dėl visiško nusilpimo. Jis buvo puikus mechanikas, padaręs 3 gražius pianinus ir fortepijoną, taip pat mikroskopą ir daug visokių kitokių dalykų ir kartu sąžiningas žmogus. Ne pagal šio pasaulio madą, bet ištikimas draugas ir per 9 metus, kai aš buvau su juo kartu, nesu nė sykio su juo susikivirčijęs, bet mes gyvenome kaip Dovydas ir Jonatanas [minima tokio pat pavadinimo Donelaičio muzikinė kompozicija]. Be to, sąžiningas neiškreipto krikščioniško mokslo gerbėjas ir mylėtojas. Dievas telaimina jo kapą ir teleidžia man prieš savo sostą kada nors susitikti su juo. Jis gimė Lazdynėliuose [...] tikrų lietuvių laisvųjų valstiečių šeimoje, todėl jis ir ta kalba daug mokė [kūrė? – F. O. Tecnerio pastaba] ir tikrai grynai ja kalbėjo.20 Gali būti, kad K. V. Šulcas, rašydamas „mokė“ (vok. predigte), turėjo galvoje ir K. Donelaičio lietuvišką poeziją, kartkartėmis paskaitomą bažnyčioje iš sakyklos. Bet labiausiai įsidėmėti turime precentoriaus mintį, kad K. Donelaitis buvo žmogus „ne pagal šio pasaulio madą“, nepasidavė kasdienio gyvenimo menkystei. Literatūrinis palikimas Į lietuvių literatūros istoriją kaip pirmasis grožinės kūrybos klasikas K. Donelaitis atėjo su poema Metai. Neabejojama, kad prieš tai jis parašė šešias pasakėčias. Pasakėčios žanras jo netenkino, todėl ėmėsi kur kas didesnes galimybes teikiančios epinės kūrybos – užsimojo kurti poemą. Pakeliui buvo parašytas eiliuotas pasakojimas „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“ (222 eil.) ir išlikęs fragmentas, kurį dabar lietuviškai vadiname „Tęsiniu“ (29 eil.). „Pričkaus pasaka“ ir „Tęsinys“ buvo perredaguoti ir panaudoti Metuose, todėl jie savarankiškai nebeegzistuoja ir tėra tik mus pasiekę poeto kūrybinės laboratorijos eksperimentai. Tokių fragmentų, reikia manyti, buvo ir daugiau. Jie mums nežinomi. 17 Donelaitis, K., Raštai, p. 535. 18 Ibid., p. 87. 19 Ibid., p. 277. 20 Ibid., p. 573. Viską, ką K. Donelaitis eiliavo lietuviškai, rašė hegzametru. Tokių eilučių yra 3522, priskaičiuojant ir eiliuotus prierašus laiškuose. Vokiškų eilučių žinome 36. Jos visos sueiliuotos silabotonine eilėdara, įprastine to meto vokiečių poezijoje. Prūsijos literatūros istorikas G. Ch. Pisanskis (1725–1790) savo Prūsijos literatūros istorijos apmatuose pateikia unikalią žinią, kad K. Donelaitis „659 eilučių nerimuoto hegzametro eilėraščiu, paskui išverstu ir į vokiečių kalbą, apdainavo keturis metų laikus, šiuo savo darbu pelnęs didelį lietuvių kalbos ir poezijos žinovų pritarimą“ 21. Iš to daroma pagrįsta išvada, kad K. Donelaitis galbūt 1757 m. atvežė į Karaliaučių siauresnį Metų variantą, be abejo, be bendro pavadinimo, kurį rengėsi skelbti dviem kalbomis. Galėjo tai būti keturių metų laikų gamtovaizdžiai, nes apdainuoti metų laikus tada buvo madinga. Tokį spėjimą lyg remia galutiniame Metų poemos variante esančių gamtovaizdžių kiekybinė apimtis: panašiai tiek eilučių gautume, sudėję gamtovaizdžius iš visų keturių Metų dalių. Taigi be Pričkaus pasakos ir Tęsinio, dar turime ir nežinomą G. Ch. Pisanskio paminėtą „eilėraštį“ (659 eil.), įeinantį į Metų kūrybinės laboratorijos tekstų sąrašą. Išlikusią grožinę K. Donelaičio kūrybą sudaro: 1) šešios pasakėčios – „Lapės ir gandro česnis“, „Kūdikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“ ir „ Aužuols gyrpelnys“; 2) ankstyvieji Metų fragmentai – „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“ ir „Tęsinys“; 3) poema Metai; 4) trys eilėraščiai vokiečių kalba – „Tamsybių dievas“, įrašytas Žiniose 1774 ar 1775 m., „Kiekvienam daryti gera“, įrašytas krikšto metrikų knygose 1774 m., ir „O greit slenką laikai“ – ištrauka iš autoriaus eiliuoto laiško pusbroliui Georgui Albrechtui Donelaičiui (Donalitius), guodžianti adresatą dėl žmonos mirties; tekstą paskelbė L. Rėza pirmajame Metų leidime (1818). Kūrinys „O greit slenką laikai“ sukurtas kaip antitezė tarp pesimizmo ir optimizmo. Graikų filosofas Herakleitas buvo pesimistas: matydamas žmonių gyvenimo laikinumą, jis verkdavo, todėl atsirado legenda apie „ašarojantį Herakleitą“. Toks yra ir K. Donelaičio eilių Herakleitas. Jo pesimizmui priešinamas pavasario džiaugsmą reiškiančios dievaitės Floros paveikslas. Galbūt K. Donelaitis buvo paminėjęs ir graikų filosofą Demokritą, kuris juokdavosi iš žmonių, nes jų reikalai jam atrodė niekingi, juokingi. Legenda jį vadina „besijuokiančiu Demokritu“. Taigi jis optimistas. K. Donelaitis mini filosofines Demokrito ir Herakleito kategorijas „Niekas“ ir „Viskas“. Tai nebūtis, arba „Niekas“, ir būtis, arba „Viskas”. „Niekas“ – tuštuma, kurioje egzistuoja „Viskas“. Laiško prasmė – optimistiškai paguosti liūdintį giminaitį. Laiko slinkties sąvoka taip pat iš šių filosofų mąstymų. Laiškas rodo, kad K. Donelaitis buvo giliai susipažinęs ne tik su romėnų, bet ir su graikų literatūra bei filosofija ir rėmėsi jos svarbiausiais teiginiais22. Prasmę atskleidžia šios eiliuoto laiško eilutės: O greit slenką laikai, jūs valandos sparnuotos! Štai, dvidešimtmeti, akimirka tapai! Jau tavo Niekas ten ir Viskas myrio plotuos, – Jau veltui meilė šauks sugrįžt, ką mylėjai. [...] Gegužis jau draug su pavasariu atvyko, Ir šventiniu visur jis rodės drabužiu; Ir nešė paskui jį Flora gėlių vainiką, Balzamą skleisdama viršum laukų gražių. [...] Argi žmogus vien tur apverkt skriaudas patirtas Ir be drąsos, vilties tik dirbti amžinai? O ne! Pasaulis jam būt rojumi paskirtas, Bet ne kaip Heraklitui vis ašarot liūdnai.23 (Vertė J. Graičiūnas) 21 Lietuvių literatūros istoriografijos chrestomatija, p. 59. 22 Dilytė, D., „„Kytras pilosopas“ Kristijonas Donelaitis“, in: Literatūra, 2000, t. 38 (1), p. 91–98. 23 Donelaitis, K., Raštai, p. 265. Kitas K. Donelaičio rašytinis palikimas jau nebepriklauso grožinei kūrybai: 1) minėtoji Brošiūra apie separacijos naudą, vertimas, išleistas Karaliaučiuje 1769 m.; 2) du laiškai J. G. Jordanui, vienas lietuviškas, kitas vokiškas, parašyti 1777 m.; 3) autobiografinio pobūdžio Žinios, rašytos vokiečių kalba 1773–1779 m. ir adresuotos nežinomam būsimajam Tolminkiemio klebonui; 4) bylos su T. Ruigiu dėl žemių separacijos dokumentai vokiečių kalba, apima 1775–1778 m.; 5) pastabos krikšto metrikų knygose (1743–1779) vokiečių kalba, padarytos peržiūrint šias knygas 1773–1774 m.; 6) pluoštelis įvairių raštų daugiausia bažnyčios vidaus gyvenimo reikalais, bet išliko taip pat raštas dėl klebonų našlių namo statybos, Tolminkiemio parapijos kaimo mokyklų sąrašas, dokumentas apie Tolminkiemio bažnyčios perstatymą, įmūrytas jos bokšte24. Lietuvoje šiuo metu saugomi penki K. Donelaičio autografai: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, abu laiškai J. G. Jordanui ir „Tęsinys“ su prierašu apie būtinumą kunigams, dirbantiems lietuviškose parapijose, gerai išmokti lietuvių kalbą. Pasakėčios Kūrybinį kelią K. Donelaitis pradėjo pasakėčiomis, galbūt apie 1750 m. Pasakėčios žanras atsirado Antikos laikais. Pradininku laikomas legendinis graikas Ezopas (VI a. pr. Kr.), o žymiausias romėnų pasakėtininkas buvo Fedras, kūręs I a. ir naudojęs Ezopo motyvus. Pasakėčios žanras išpopuliarėjo XVI–XIX a. XVIII a. viduryje augo vokiečių literatų susidomėjimas pasakėčiomis. K. Donelaitį galėjo skatinti išmėginti šį žanrą M. Liuterio (XVI a.) ir populiaraus XVIII a. rašytojo Ch. F. Gelerto vokiški pavyzdžiai. Kaip buvo įprasta, K. Donelaitis motyvus ėmė iš gausios ezopinės tradicijos. Lietuvių literatūroje iki K. Donelaičio niekas nebuvo rašęs originalių pasakėčių, nors šis tas jau buvo daroma. Karaliaučiuje 1706 m. išėjo knygelė, vokiškai pavadinta Ezopo pasakėčios, kurioje vertėjas J. Šulcas, kunigas, paskelbė dešimt proza verstų Ezopo pasakėčių. Planavo tokių rinkinėlių išleisti daugiau, tačiau 1710 m. mirė. Buvo verčiamos Ch. F. Gelerto pasakėčios. A. F. Šimelpenigiui, kaip minėjome, priskiriamas pasakėčios „Musės ir uodo smertis“ vertimas, K. G. Milkus laisvai išvertė pasakėčią „Kalikas“, bet jau vėliau. K. Donelaičio pasakėčių alegorinės figūros labai lietuviškos, drauge ir ezopinės: lapė, gandras, šuo, avelė, šūdvabalis, vilkas, ožkaitė, ąžuolas, nendrė. Dauguma alegorijų tradicinės: lapė klastinga, vilkas plėšrus, ąžuolas pasipūtęs, bet labai savitos lietuviškos figūros gandras ir šūdvabalis. „LAPĖS IR GANDRO ČESNIS“. Siužetas artimas Fedrui. Veiksmas vyksta lietuviškame kaime. Gandras turi ūkį, berną, o lapė yra jo klastinga kaimynė. Pasikvietusi gandrą svečiuosna, jį vaišina kruopomis ir įpuvusiais kaulais. Gandras klastą suprato. Kai bėdos prispausta lapė atėjo pas gandrą prašyti kokio kąsnelio, tas, ištiesęs ilgąjį snapą „Iš geros širdies išvėmė rupuižę vieną“. Personažų mandagumas labai autentiškas – lietuviškas, bet nenuoširdus. Moralas užima trečdalį visos pasakėčios. Tai rodo didaktinį autoriaus polinkį moralizuoti, pamokslauti. Moralas atitrūksta nuo vaizdinės dalies: poetas ne tik pasmerkia pavyduolius, kaip reikalavo alegorijos, bet netikėtai pasuka kalbą apie blogą ponų elgesį: klastūnų yra ne tik tarp būrų, jų dar daugiau ponų dvaruose, kur nedorėliai pasalomis „vargdienį lupa“. Emocingos paskutinės eilutės, kviečiančios gentainius gyventi broliškoje meilėje: Eikš, mano miels gentie, mano išrinktasis broleli! Eikš, mylėkivos taip, kaipo mylėdavos broliai! „RUDIKIS JOMARKININKS“. Aprašyti šuns Rudikio nuotykiai Mažosios Lietuvos miestelio turguje. Panašių šunų Rudžių žinoma ir lietuvių tautosakoje. Rudikis mano, kad viskas, kas yra turguje, padėta jam ir viską galima imti dovanai. Turgaus vaizdas labai spalvingas: prekiauja kromininkai ir kupčiai audeklais, kurpėmis, kepiniais, mėsa. Rudikis viską ima, nes jaučiasi „kaip svečias koks į česnį 24 Ibid., p. 545–566. viežlybai kviestas“. Rudikiui visi kuo nors uždrožia, o mėsininkas jam „nukirto uodegą visą“. Lyg būtų galima šypsotis, bet staiga autoriui pakyla pyktis ir jis grasina vagims, tinginiams ir valkatoms budeliu ir kartuvėmis, kaip ir buvo skelbiama valdžios „gromatose“. Moralą galima sieti ir su septintuoju Dievo įsakymu: „Nevok!“: Ale žmogus smarkus, kitiems iškadą darydams, Ans razbaininks, ans klastorius budelio vertas, Toks žmogus, sakau, nupelno grieką ir galges. Prūsijos valstybėje vagys tada buvo kariami. Tačiau – o tai būdinga K. Donelaičio būdui – autorius tuoj pat aprimsta ir savo ilgą moralą, lygų trečdaliui alegorinės dalies, baigia tik pabarimu: Eik, tinginy, eik dirbt, pelnykis viežlybai duoną Ir, ką pats pelnei, laikyk per savo dalyką. „ŠUO DIDGALVIS“. Siužetas vėl iš Fedro. Pasakėčioje atvirai (alegoriškai) priekaištaujama neteisingam feodaliniam teismui. Imant siužetą iš Antikos, lietuviškoje aplinkoje atsidūrė ir teisėjai liūtai. Suvokime juos kaip valstiečiams svetimus ponus valdininkus. Šį siužetą yra panaudojęs ir M. Liuteris. Pasalūnas valstiečio Krizo šuo Didgalvis, kuris „nei uršdams neigi belodams, / Ar kaimyns, ar svetims bus, įplėšdavo žmogų“, apskundė nekaltą avį, neva jos tėvas savo vestuvėms skolinosi miežių, ir dabar reikalauja grąžinti skolą. Liudytojais išsirinkęs vilką, lapę ir „vanagą piktą“, kreipėsi į teismą. Teisėjas liūtas privertė nekaltą avelę atiduoti Didgalviui neskolintus miežius. Ji, neturėdama kaip, šaltyje nukirpo savo rūbą – vilnas „Ir užmokėjusi neprietelių narsą nutildė“. Pasakėčia baigiasi trumpu, donelaitiškai graudžiu atodūsiu: Ak, mano miels žmogau, kentėk, kad skaudulį spaudžia Ir nuo skrandos tau paskutinį lopą nuplėšia! Nuskamba būrams daromos socialinės skriaudos motyvas, dominuojantis vėliau parašytuose Metuose. „PASAKA APIE ŠŪDVABALĮ“. Ji, atrodo, nėra ezopinė ir apskritai gerokai prasilenkia su poezijos samprata. Vaizdavimas yra drastiškas ir gali būti pateisintas nebent barokiškais kraštutinumais. Grikvabalis ir kiti kirminai pavasarį kviečia šūdvabalį „į svodbą“. Paukščiai išlėkė ir ėmė dainuoti savo dainas. Štai ir šūdvabalis pradėjo šūde dainuoti Ir atsitūpęs po tam papratusį ėdesį kramtė. Kiti vabalai jį gėdina ir kviečia gardžiai valgyti šakelių pumpurus. Bet šūdvabalis atsisako daryti žmonėms nuostolį ir neteisybę, nes iš mažų dienų stengėsi „viežlybai elgtis“ ir vėl įlenda į savo smarvę. Ilgame morale autorius stoja grikvabalio ir kitų vabalų pusėn ir – vėl nelauktai – apkaltina netikusį žmogų dėl... religinio dviveidiškumo: Vogdams, atimdams, klastuodams šelmis vis būsi. Tau niekados visi negelbės poteriai tavo, Kad ir klūpodams, rankas susiėmęs, skaitysi. Žmogaus-šūdvabalio alegorinis įvaizdis šokiruoja: vienoje pusėje pamaldumo idėja, kitoje – „papratusį ėdesį“ kramtantis vabalas. „VILKS PROVININKS“. Fabula ezopinė. Ji problematiškai panaši į pasakėčią „Šuo Didgalvis“. Vilkas čia pats „teisėjauja“ ir sudrasko ožkaitę. Dangstosi karaliaus įsakymais lyg koks amtmonas – dvaro valdytojas. Ožkaitė apkaltinama poeto gerai sugalvotais nebūtais dalykais: ji vandenį drumsčia, jos tėvas ir mama su vaikais pievą nuganė, ožkos giriose medžius lupa, daržoves iš daržų vagia, todėl karalius uždraudė jas laikyti ir vilkui liepė tai akylai prižiūrėti. Taip pasigyręs, jisai tuojaus ožkatę nutvėrė Ir, ant vietos ūmai sudraskęs, visą suėdė. Donelaičio moralas ne didaktinis, o pesimistinis: „Taip ant svieto yra.“ Pasakėčioje atsispindi Mažosios Lietuvos istorinės realijos. Vilkas apsimeta vykdąs karaliaus įsakymą naikinti ožkas, nes jos medžius skabo. Iš tikrųjų XVIII a. pradžioje būta valdžios ediktų dėl pakelių medžių apsaugos. „AUŽUOLS GYRPELNYS“. Tai ezopinė pasakėčia, tačiau labai nutolusi tiek nuo žanro kompozicinių kanonų, tiek nuo didaktikos. Ji artimesnė Metams, lyg būtų kokia jų įžanga. Alegorinėje dalyje vaizduojamas jokių oro negandų nebijąs pagyrūnas ąžuolas. Kitus medžius jis laiko „per nieką“. Pamatęs nendrę, iš paniekos negali susilaikyti: „tikt juokias, tikt juokias.“ Bet staiga pakilę vėjai ąžuolą nulaužė, o „nendrutė rado malonę“ ir liko augti. Alegorijas paryškina moralas, kuris šioje pasakėčioje yra ilgesnis už vaizduojamąją dalį, sudaro 28 eilutes iš 49. Akivaizdu, kad ąžuolas – ponas, o nendrė – būras. Ąžuolas apibūdinamas satyriškais epitetais: „šakots didpilvis“, „vis įsirėmęs“, „taip pasipūtęs“ ir panašiai. Didpilviai ir įsirėmę K. Donelaičio kūryboje būna tik ponai. Šios pasakėčios ilgasis moralas yra tik formalus. Iš tikrųjų tai didaktikai tolimas socialinių ir moralinių vertybių deklaravimas. Vargdienių skriaudėjai stos prieš Dievo teismą. Kalbama labai piktai: Tu išputėli pilvots, atsimyk savo galo! Tikt dabok, kas bus, kad stipdams rasi rokundą. O tie, kurie „su lopyta skranda / Vos barščius nedarytus“ valgo, tegu nesigėdi, kad nedorėliai šypsosi. Tačiau, kaip labai dažnai būna, K. Donelaitis tramdo maištingus jausmus, skelbia tik savigynos būtinumą ir sako, kad prastas ubagas pasiliktų kaip nuo Dievo paskirta, visur „gražiai ir mandagiai“ elgtųsi. Senąjį pasakėčios žanrą K. Donelaitis savaip atnaujino, jį papildydamas aštriais socialiniais ir moraliniais motyvais, kurie vertė išplėsti moralus kone iki savarankiškų svarstymų. Tradicinė racionalistinė didaktika ar satyra K. Donelaičio moraluose pakeista stipriomis emocijomis. Ezopo pasakėčios „Nendrė ir alyvmedis“ (jos motyvas panaudotas „Aužuolui gyrpelniui“) moralas skamba taip: „Pasakėčia rodo, kad tas, kuris nusileidžia aplinkybėms ir jėgai, daugiau laimi už besigrumiančius su didžiūnais.“25 Jame tik pragmatiška didaktika, negrasinama galiūnams perkūnsvaidžio Dzeuso strėlėmis, kaip Perkūno žaibais K. Donelaičio kūrinyje („Bet kas per aukštai į juodus debesius kopa, / Tam daugsyk Perkūns žaibuodams liepia sugrįžti“). K. Donelaitis atsisakė abstrakčios didaktikos, pavertė savo pasakėčias aktualiais ir emocingais kūriniais apie sunkų būrų gyvenimą. Apskritai pasakėčiose jau yra visos K. Donelaičio stiliaus užuomazgos26. Kūrybinės laboratorijos fragmentai K. Donelaičio meniniai sumanymai nebetilpo į mažas formas. Ryškėjo didelio epinio kūrinio – poemos Metai – poreikis. Tada ir buvo parašyti, sakytume, juodraštiniai, laboratoriniai fragmentai „Pričkaus pasaka“ ir „Tęsinys“. 25 Ezopas, Pasakėčios, iš graikų k. vertė L. Valkūnas, Vilnius, 1965, p. 59. 26 Lebedys. J., Senoji lietuvių literatūra, par. J. Girdzijauskas, Vilnius, 1977, p. 315. „PRIČKAUS PASAKA APIE LIETUVIŠKĄ SVODBĄ“. Terminas „pasaka“ nieko bendra neturi su tautosaka, reiškia tiesiog epinį pasakojimą. Eiliuoto pasakojimo Pričkus – tas pats kaimo seniūnas, kurį rasime Metuose, šmėkšteli čia ir kiti būsimieji Metų veikėjai: tinginiai Slunkius ir Pelėda, energingasis Enskys, taip pat Krizas, išleidžiantis už vyro savo dukterį. Tai ir yra toji „lietuviška svodba“. Tačiau pats kūrinys neatitinka pavadinimo, nes jame daugiausia vietos užima ne lietuviškų vestuvių, o ponų vaišių aprašymas. Pričkus, jodamas su būrais į baudžiavą, imasi pasakoti senovės „pasaką“ apie Slunkių ir Pelėdą, tačiau jokia senovė nevaizduojama. Slunkius ir Pelėda netgi patys kartu joja ir klausosi Pričkaus kalbėjimo. Įsižeidę jie puola kartu su keliais kitais būrais Pričkų mušti, putodami rėkia „užmušt, užmušt“. „Prickaus pasakoje“ šokiruoja didaktikos ir stačiokiško vaizdavimo susipynimas. Rašoma apie vulgarų būrų elgesį prie stalo, apie vokiečių kopūstus, raugintus su srutomis ir panašiai. Visą laiką plūstamasi: maita, nešvankus kvapas, girti kaip kiaulės, bjauriai nusivėmęs, utėlius, nušluosto kruviną snukį ir dar nemandagiau. Kyla muštynės, lietuvininkai susimaišo su kolonistais prancūzais, šveicarais ir zalcburgiečiais: Čia prancūzai ir papykę šveisteriai maišės, O ten zalcbergeriai pradėjo rėkdami bėgti. Bet štai vakmistras bekeikdams jiems pasirodė Ir, kaip pratęs yr, nupliekdams provą padarė. „Pričkaus pasakoje“ visi juodi – ir būrai, ir ponai. Šis tekstas nepatenkino K. Donelaičio, todėl jis, smarkiai perredagavęs, sušvelninęs leksiką, pasakojimą vėliau įkomponavo daugiausia į „Rudenio gėrybes“ ir šiek tiek į „Žiemos rūpesčius“. Atrodo, tai padaryta „montuojant“ galutinį poemos tekstą, nes trys Metų dalys turi maždaug po 700 eilučių, o „Rudenio gėrybės“ – 912, t. y. pasidarė didesnės apytikriai tiek, kiek eilučių turi „Pričkaus pasaka“ (222). „TĘSINYS“. Dvidešimt devynių eilučių „Tęsinyje“ rašoma apie pavyzdingai pamaldų būrą, veikiantį ir Metuose, Selmą, užlaikantį savo namus „lygiai kaip bažnyčią“. Šio idiliško fragmento K. Donelaitis atsisakė, tik penkias eilutes panaudodamas „Rudenio gėrybėse“. Čia trumpai aptartų fragmentų panaudojimas Metuose rodo, kad K. Donelaitis pakeitė didaktinį vaizdavimo būdą – vienur juoda („Pričkaus pasaka“), kitur balta („Tęsinys“) – ir sukūrė savo epinį, sudėtingą, daugiaspalvį, margą lietuvių valstiečių gyvenimo paveikslą didžiajame veikale Metuose. Be to, matyti, kad galutinis poemos tekstas išsikristalizavo per ilgesnį laiką, sukomponuotas ir suredaguotas iš atskirai sueiliuotų dalių ir dalelių į vieną monumentalią visumą. Tad kūrybinis procesas, kaip mano tyrinėtojai, bus trukęs apie dešimt metų. Metai: moralinės, socialinės ir tautinės nuostatos Šiose nuostatose išryškėja fundamentalios autoriaus idėjos. Viskas Dievo rankoje, jo leista ir numatyta. Jis sukūrė pasaulį ir žmoniją. Pirmieji žmonės, padarę pirmgimę nuodėmę, atnešė visiems žmonėms daug vargo, todėl ir pasaulyje šalia gėrio reiškiasi ir blogis. Pasaulio pabaigoje įvyks gyvųjų ir mirusiųjų Paskutinis teismas. Plinta bedievystė ir kitos žmonių ydos. Žmogus privalo elgtis kaip nuoširdus krikščionis, nebijoti vargo ir gerai dirbti. Už triūsą žmogus atlyginamas, Dievas negaili jam gėrybių, leidžia ir pailsėti, ir sočiai pavalgyti. Didelė našta būrams – baudžiava. Žmogus gyvenimo blogybėms turi priešintis tik savo doru elgesiu, pareigingumu, pasikliauti Dievu. Kaip sako poetas, turi būti „viežlybas“. Viežlybumas K. Donelaičiui yra universali lietuvininkų elgesio kategorija. Apie galimą baudžiavos panaikinimą ar kokį pasipriešinimą ponams jėga Metuose nekalbama. Tokios krikščioniško humaniškumo filosofijos matu ir vertinamos socialinės, moralinės, tautinės problemos. Tačiau Metai nėra koks eiliuotas teorinis veikalas. Juose piešiami konkretūs lietuvių būrų buities vaizdai, kurie nutolsta nuo autoriaus filosofinių-religinių idėjų, tampa savarankiški, atsiduria stambiajame ekrane. Bendrosios idėjos, apie kurias kalbėjome, suteikia buičiai aukštesnę prasmę. Moralės normų pažeidėjai pirmiausia yra ponai. Taip K. Donelaičio krikščioniškasis humanizmas įgauna socialinį skambėjimą. B?