Struktūralizmas ir poststruktūralizmas

Kritinis įvykis žiniasklaidoje, kai yra atskleista tiesa, dažnai su įrodymais, kurie prieštarauja oficialiai informacijai.

Oficialių portretų (pvz., politinių lyderių) funkcija, siekianti sukurti gražų ir priimtiną įvaizdį, slepiant tikrąsias problemas ar netobulumus.

Interpretacijos procesas, kai prasmės supratimas yra nuolatinis ciklas tarp teksto ir skaitytojo, kuriantis naujas interpretacijas.

Portretai, kurie atspindi ne tik žmogaus išvaizdą, bet ir charakterį, asmenybę, psichinę būseną ir socialinę padėtį.

Žmogaus kūno naudojimas kaip politikos žinute, pavyzdžiui, naudojant gestus, drabužius ar pozas, norint perduoti tam tikrą idėją ar poziciją.

Disciplina - tai rangų menas, kuris siekia sutvarkyti ir kontroliuoti individus išdėstydamas juos tam tikroje erdvėje ir santykių sistemoje.

Disciplina remiasi vieta, kurią individui suteikia elementų seka ir jos atstumas nuo kitų elementų.

Mokyklos erdvė buvo naudojama kaipdisciplinos įrankis, kur mokiniai buvo hierarchizuojami pagal rangą, užduočių vykdymą ir egzaminų rezultatus.

Disciplina sukuria hierarchiją ir tvarką tarp žmonių ir objektų, organizuodama juos į kategorijas ir lenteles.

Disciplina per tvarką ir kontrolę siekia maksimaliai išnaudoti kiekvieną individą ir elementą.

Dienotvarkė yra svarbus disciplinos įrankis, apibrėžiantis laiką darbui ir atimdamas galimybę atsipalaiduoti ar dykinėti.

Disciplina siekia kontroliuoti ne tik laiką, bet ir judesį, skaidydama veiksmus į elementus ir tiksliai apibrėždama kiekvieną galūnės judesį.

Disciplina siekia susieti gestą su viso kūno elgsena, kad būtų užtikrintas veiksmo efektyvumas ir greitis.

XVIII amžiaus pabaigoje išsivystė strategija, siekianti suformuoti kareivius į efektyvius ir paklusnius karius. Ši strategija apima kūno laikysenos, judesių ir įpročių kontroliavimą, siekiant sukurti standartizuotą ir kontroliuojamą karo mašiną.

Klasikinė valdžia siekia suvaldyti ne tik mintį, bet ir kūną, kuri naudoja kaip nuolatinį kontrolės ir manipuliavimo taikinį. Kūnas yra formuojamas, treniruojamas, ir jo judesiai nustatomi, siekiant kontroliuoti elgesį ir padidinti našumą.

Disciplinos metodai sutelkia dėmesį į kūno judesių kontroliavimą, siekiant užtikrinti paklusnumą ir efektyvumą įvairiose srityse. Tai apima tikslių eisenos, gestų ir povyzos standartų nustatymą, kad kūnas veiktų kaip naudingas ir paklusnus įrankis.

Disciplina siekia ne tik suformuoti paklusnų kūną, bet ir išnaudoti kūno potencialą didinant našumą. Disciplinuotų kūno judesių ir įpročių dėka žmonės tampa efektyvesni darbo jėgos atstovai, kurie gali atlikti reikalaujamus uždavinius.

Naujų valdžios metodų, kurie skiriasi nuo tiesioginės prievartos, plitimas visose visuomenės srityse, nuo gaminių gamybos iki ligų kontroles, demonstruoja valdžios siekį kontroliuoti visą žmogaus gyvenimą.

Detalus ir nuolatinis valdymas padeda pasiekti geresnius rezultatus. Siekis efektyvumo stumia žmones į detalų ir kruopštų darbą, padedantį sukurti našumo sistemas.

Žmogaus kūnas tampa valdymo objektu, kuriame valdžia ieško detalios informacijos ir vadovaujasi nuolatiniais duomenų rinkimais, analizėmis ir įrašais. Šie duomenys naudojami efektyviau suvaldyti ir išnaudoti žmones.

Disciplinuotas žmogus yra sutelkęs dėmesį į detales, bet ne dėl jų reikšmės, o dėl įsakymų ir valdžios kontrolės. Detalizacija ir nuolatinis stebėjimas padeda sukurti efektyvesnę valdžios sistemą.

Disciplina, susiejanti kūną su objektu, kurį jis manipuliuoja. Kūnas ir objektas prišvartuojami vienas prie kito, valdžia sustiprina šį ryšį.

Disciplinos valdymas, kurio tikslas nėra atimti, o sujungti darbą ir gamybos mechanizmą. Ji siekia sujungti darbo jėgą su gamybos procesu.

Disciplinos principas, siekiantis maksimaliai panaudoti laiką. Tikslas - iš kiekvienos akimirkos išgauti kuo daugiau naudos ir greičio.

Vaizdas į kūną, kaip į jėgų šaltinį ir darbo įrankį. Kūnas interpretuojamas kaip mechanizmas, atliekantis nurodytus veiksmus.

Disciplinos poveikis kūnui - priverčiant jį paklusti griežtai tvarkai ir optimizuojant jo judesius.

Disciplinos metodas, suprantama kaip laiką apibrėžiantis ir struktūruojantis mechanizmas. Tai procesas, gausianantis ir paverčiantis laiką kapitalu.

Disciplinos metodas, naudojamas kariuomenėje. Trukmė suskaidoma į segmentus, sujungtus pagal analitinę schemą, siekiant optimizuoti darbo procesą.

Disciplinos metodas, kuris skiria tam tikrą laiką užduotims atlikti. Tai yra specifinių laiko etapų panaudojimas norint optimizuoti veiksmus.

Užduočių ar veiklų seka, sujungta per laiką, siekiant nuoseklaus progreso. Kiekvienas žingsnis yra planuotas priartinti prie galutinio tikslo.

Kontrolės sistema, kuri tiksliai planuoja ir tvarko laiką, siekdama maksimaliai panaudoti kiekvieną minute. Laikas suvokiamas kaip išteklius, kurį reikia efektyviai išnaudoti.

Laiko suvokimo būdas, kai gyvenimas suskirstomas į etapas, kuriuos reikia įveikti, nuosekliai judant į priekį. Laikas tarsi žaidimas, kuriame reikia sukaupti taškus, kad pasiektum sėkmę.

Kontrolės mechanizmas, kuris integruoja laiką į įtakos įrankius, siekiant sustiprinti dominavimą ir valdymą. Laikas tampa vieningu elementu, nukreiptu į kontrolės įtvirtinimą.

Žmogaus kūno panaudojimas kaip valdomos sistemos dalis. Kūnas suprantamas kaip mašina, kurią reikia organizuoti ir pertvarkyti, siekiant pasiekti optimalų efektyvumą.

Jėgų komponavimo principas, kai individas yra integruotas į sistemą, kurią sudaro kiti individai ir jų laiko sekos. Kiekvienas individas privalo atnešti į bendrą sistemą savo jėgą, siekiant pasiekti bendrą tikslą.

Valdymo sistema, paremta signalais, ne instrukcijomis. Reikalaujama reaguoti į signalo indikacijas, o ne į suprantamą kalbą. Signalai tarsi kodas, kuris nurodo, kaip reikia veikti.

Švietimo ir suaugusiųjų elgesio derinimas, siekiant sukurti klusnius ir kontroliuojamus asmenis, kuriems būtų lengviau valdyti.

Valstybės sistemos kontroliavimas ir reguliavimas pasitelkiant politinius, teisinius ir socialinius mechanizmus, siekiant stabilios visuomenės tvarkos.

Didelės žmonių grupės valdymas, naudojant metodikas ir mechanizmus, kurie didina jų produkcijos naudą ir efektyvumą.

Galimybė stebėti ir kontroliuoti žmonių elgesį per technologijas ir stebėjimo sistemą, kuri netiesiogiai daro įtaką veiksmams ir mąstymui.

Valstybės suinteresuotumas kontroliuoti, išlaikyti ir plėtoti discipliną visuomenėje naudojant įvairius mechanizmus.

Nuolatinio stebėjimo ir kontrolės visur esanti sistema, įtraukianti žmones į nesąmoningą pasipriešinimą ir sutikimą.

Individualaus asmens savęs prižiūrėjimas per nuolatinį save vertinimą ir disciplinuojamą elgesį, remiantis socialinėmis normomis ir prielaidomis.

Subtili kontrolė, apimanti ne tik suvaldymą, bet ir žinių apie žmogų kontrolę, siekiant sukurti norimą rezultatą.

Kvota - tai valdžios teise nustatyti tiesą, naudojant specialius metodus. Pavyzdžiui, mokslo kvota - gamtos mokslų metodologija, kuri taikoma tiesos nustatymui.

Egzaminas - tai specifinis įrankis disciplinoje, kuris vertina žinias ir gebėjimus. Jame išreiškiamas valdžios noras kontroliuoti ir vertinti mūsų supratimą.

Disciplinos technologijos formavimo ir kontrolės mechanizmai, kurie pritaikomi įvairiose institucijose, pavyzdžiui, mokyklose, ligoninėse, kalėjimuose. Tai apima tvarką, laiką, veiksmų kontrolę.

Kontroliuoti save - tai nuolatinis sąmoningas savo veiksmų ir minčių vertinimas, siekiant atitikti socialines normas ir lūkesčius. Pavyzdžiui, sėdėdamas prie stalo darbe, nesimokydamas, tu save kontroliuoji, kad neatitrauktum dėmesio.

Fizinis atskyrimas - tai sukurti skirtis tarp grupių ar individų pagal jų fizines savybes. Skirtingos drabužių spalvos, skirtingos vietos - viskas atspindi fizinį atskyrimą.

Orientalizmo istorija pasižymi vidiniu nuoseklumu ir išplėtotais ryšiais su jį supančia dominuojančia kultūra. Orientalizmas yra glaudžiai susijęs su ideologija, politika ir galios logika, turėdamas įtakos tam, kaip Vakarai suvokia ir reprezentuoja Orientą.

Orientalizmas remiasi išoriniu faktu, kad orientalistas - poetas ar mokslininkas priverčia Orientą prabilti, paaiškina jį ir atskleidžia jo paslaptis Vakams.

Valingoji žmogaus veikla, turinti savo istoriją, detalumą ir vertę. Orientalizmas nėra tik logiška schema, bet ir kultūrinis darbas, atspindintis politines tendencijas ir dominavimo realijas.

Louis Althusserio idėja, kad analizė sukuria apibrėžtą teksto ar tekstų grupės vientisumą. Tyrinėtojas, rašantis apie Orientą, turi nustatyti poziciją jo atžvilgiu. Ši pozicija formuoja naratyvo toną, struktūras, vaizdinius, temas, motyvus ir siekiant daryti įtaką skaitytojui.

Orientalizmas yra sisteminis ir struktūrizuotas būdas suvokti ir apibrėžti Orientą, naudojant kultūrinius, istorinius, kalbinius, loginius ir politinius instrumentus.

Stereotipai stiprėja, per kuriuos žvelgiama į Orientą. Šie stereotipai skatina supaprastintą Rytų vaizdavimą, neatskleidžiant tikrosios sudetingumo ir daugiakultūriškumo.

Tai Europos kultūros hegemonijos ženklas, atspindintis jos požiūrį į Orientą, kuris yra suvokiamas kaip prastesnis už Europą. Ši koncepcija paremta išankstiniu nusistatymu ir manipuliavimu, kad įrodytų europiečių pranašumą.

Tai būdas, kaip kultūra ir žinios įsiskverbia į įvairias gyvenimo sritis, pvz., mokslą, ir formuoja jas pagal savo interesus. Šios idėjos pavyzdys yra Orientalizmas, kuris formuoja Vakaruose suvokiamą Orientą.

Orientalizmas atskleidžia ne tiek Orientą, bet veikiau europiečių pasaulį. Tai demonstruoja, kaip politiniai interesai gali įtakoti pažinimo procesus ir formuoti suvokimą apie kitas kultūras.

Orientalizmas yra ne tik požiūris, bet ir tyčiniais veiksmai, kurie per ekonomines investicijas, teorijas ir praktiką formuoja mūsų suvokimą apie Orientą.

Orientalizmas skatina suvokti, kad politiniai interesai yra iš esmės susiję su pažinimo procesu ir gali formuoti mūsų supratimą apie pasaulį.

Galima sakyti, kad Orientalizmas yra viena forma, kuria europiečiai išlaikė savo hegemoniją tiek Europoje, tiek pasaulyje. Tai atspindi idėją, kad europiečiai yra pranašesni už kitas kultūras.

Pagrindinis šiuolaikinio Vakarų pažinimo trūkumas yra tai, kad jis siekia būti neutraliu ir nesusijęs su politika, tačiau iš tikrųjų politika visada įsiskverbia į pažinimo procesus.

Tradiciškai buvo manoma, kad mokslas yra objektyvus ir nepriklausomas nuo politikos, tačiau Gramsci teigia, kad politinė visuomenė įsiskverbia į mokslo sferą ir daro jam įtaką.

Orientalizmas - tai Vakarų pasaulis požiūrį į arabų kultūrą, kurią supaprastina ir pavaizduoja neigiamai. Šis požiūris gali suteikti iškraipyta vaizda apie arabus ir islamą.

Gyventojų surašymas - oficialus žinynas apie gyventojų skaičių, jų pavadinimus ir savybes tam tikros teritorijos ribose. Tai reikia svarbus įrankis valdžios sistemoje, nes leidžia organizuoti ir kontroliuoti gyventojų grupes.

Žemėlapis - vizualus vaizdas teritorijos, kuris parodo jos geografines savybes ir įvairias detales. Kolonijiniu laikotarpiu žemėlapiai buvo svarbus įrankis territory valdjimu ir kontrolėm.

Muziejus - vieta, kuri renka ir saugo kūrybinius darbus, istorinius artefaktus ar kitus objektus, kurie yra svarbūs pažinimui ir edukacijai. Muziejai padeda suvokti istoriją ir kultūrą.

Valdžia stengiasi tvarkyti ir kontroliuoti žmogaus kūną per specifines metodus ir sistemas. Šie metodai apima kūno laikysenos, judesių ir įpročių kontrole, taikydami standartus ir apibrėždami paklusnumą.

Disciplinos metodas - tai nuolatinis kūno tvarkymo procesas. Tai apima laiko skirstymo ir organizavimo sistemas, kūno judesių standardizavimą ir įpročių formavima, kurie priverčia individą veikti pagal reikalavimus.

Panoptinė valdžia - tai galimybė stebėti ir kontroliuoti visus žmones netiesiogiai. Taip valdžia gali veikti net nematoma. Šis principas gali būti taikomas įvairiose įstaigose ir sistemose, kur stebėjimas yra taikomas kad kontroliuoti žmonių elgesį.

Savęs disciplinavimas - tai nuolatinis savo veiksmų ir minčių vertinimas ir kontroliavimas siekiant atitinkti socialines normas ir prielaidas. Tai yra sąmoningas priežiūros ir savęs veiklų reguliavimo procesas.

Valstybės ir jos institucijų valdymas, pasitelkiant organizuotas hierarchines struktūras, kontrolės metodus ir tikslingą strategiją, siekiant palaikyti tvarką, efektyvumą ir klusnumą visuomenėje.

Žemėlapis buvo naudojamas kolonializmo laikotarpiu ne tik kaip geografinis vaizdas, bet ir kaip įrankis, leidžiantis apibrėžti ribas, nustatyti kontrolę ir sukurti naujas teritorines struktūras.

Gyventojų s urašymas ne tik fiksavo žmones, bet ir įtakojo jų socialinę padėtį, nustatydamas jiems tam tikrą vietos ir identiteto apibrėžtį valdžios sistemoje.

Nustatant aiškias ir griežtas ribas, apibrėžiant teritorinius skirtumus, kuriant skirtingas grupes ir sukurian t jiems atskirus identitetus, valdžia siekė suvaldyti žmones ir nustatyti jų vietos sistemoje.

Daugybėje s urėlių grupių įvedimo į valdžios sistemą nevisada buvo sukurtas atskiras identitetas. P avyzdžiui, „hakų“, „ne tamilų šrilankiečių“ ir „javiečių“ kategorijos buvo sukurtos, kad paprastai žmones suskirstyti į aiškias grupes, nustatant jų socialinę ir politinę vietą.

Imperijos s spalvos žemėlapyje tiesiog apibrėžė dominavimą ir valdžią, ne žymėdamos tikros s s s ąrašu s teritorijų žymių reikšmės ar turinį.

Kiekvieną individą valdyti per smulkius reikalavimus ir nuolatinę kontrolę padeda sukurti sistemą, kuri užtikrina efektyvų darbą ir klumsy m į valdžios tikslus. Ši strategija yra efektyvi valdymo technika, kuri dažnai taikoma šiuolaikiniame pasaulyje.

Žemėlapis tapo ne tik geografiniu vaizdu, bet ir valdžios įrankiu, leidžiančiu apibrėžti teritorijas, nustatyti ribas ir suvaldyti žmones. Tačiau šis procesas taip pat sukūrė Naujuosius žemėlapius kai išskiriami kiti tam tikri s s s s s reikalavimai įtakojantys žmonių gyvenimą ir socialinę padėtį.

Tai, kaip žmonės sudeda pasaulį į kategorijas, pvz., „Orientas“ ir „Okcidentas“, sukurdami geografines ir kultūrines ribas.

Santykio tarp „Okcidento“ ir „Oriento“ esmė – valdžia. Vakarai domina Rytuose, o šis santykis pagrindžiamas nelygybę ir nelygia galia.

Oriento vaizdas Europos  kultūroje  nebūtų nei susiklostęs, nei tapęs populiariu, jei ne kolonializmas. Kolonializmas daug prisidėjo kuriant stereotipinį Oriento vaizdą, kuris yra pristatomas kaip neišsivysčiusio, egzotiško ir priklausomo   pasaulio  vaizdas.

Orientalizmas nėra tiesiog „kito“  vaizdas, bet ir sukonstruotas „aš“. Tai „aš“ iš Vakarų perspektyvos, kuri sukurta priešpastatant save „kitam“. Europai reikia Oriento, nes jis padeda Europai patirti save, savo tapatybę ir galią.

Orientalizmas - tai ne tik ideologija, bet ir institucija. Valstybės, universitetai, knygos ir medija yra įrankių kompleksas, kuri sukuria, priežiūri ir platiną Oriento vaizdą.

Orientalizmas gyvena ir šiandien. Net šiandien mes susiduriam su „rytietiškus“  stereotipais medijoje ir populiariojoje kultūroje. Tai reiškia, kad orientalizmas yra gyvas ir veikia nuolatos, ir mums svarbu būti atsargiems dėl šio įstatymo ir jo pasekmių.

Orientalizmas yra kritinis analizės objektas. Jis padeda suprasti kultūrines konstrukcijas, Stereotipus, kuriuo grįstas Vakarų santykis su Rytais.

Techninis meno kūrinio reprodukavimas sukuria daug kopijų, kurios pakeičia originalo unikalumą ir prisideda prie masinės kultūros formavimosi.

Meno kūrinių suvokimas keičiasi dėl jų masinės reprodukcijos, prarandamas autentiškumo pojūtis ir ryšys su originalu.

Žmonėms pristatant meno kūrinius per reprodukcijas, jie praranda autentišką meno kūrinio suvokimą ir jo poveikį.

Techninis meno kūrinio reprodukavimas leidžia jį pristatyti įvairiose kontekstuose, priartinti jį prie žmonių ir dar labiau skleisti.

Šiuolaikinis pasaulis yra kupinas meno ir kultūros reprodukcijų, kurios daro didelę įtaką mūsų suvokimui ir kasdieniam gyvenimui.

Kūrybingumo ir genialumo sampratos išsivystė modernioje visuomenėje ir dažnai naudojamos kalbant apie meno kūrinio vertinimą.

Technikos reprodukcija ne tik kopijuoja meno objektą, bet ir įtraukia naujų interpretacijų ir suvokimų.

Palyginti su originalu, techninė reprodukcija gali parodyti jo nepasiekiamus aspektus ir sukurti naujas patirtis.

Filmas, kaip masinė reprodukcijos forma, išlaisvina meną nuo ritualo ir tradicijos pančių. Autentiškumo sąvoka praranda savo svarbą, nes kūrinys praranda savo unikalumą dėl techninio reprodukavimo.

Filmas masiškai platinamas, todėl jo produkcijos technologija tiesiogiai veikia jo skleidimą. Tai keičia meno socialinę funkciją, nes ji nebegrindžiama ritualu, o politika.

Meno kūrinio unikalumas yra susijęs su jo buvimu tradicijoje. Ankstesni meno kūriniai buvo skirti magijai ir religinėms apeigoms, o šiuolaikiniai meno kūriniai praranda šį ryšį, nes jie yra reprodukuojami.

Senovės meno kūriniai buvo naudojami ritualams ir apeigoms. Šios apeigos buvo svarbios meno kūrinio vertės supratimui. Filmas, kaip masinė reprodukcijos forma, išlaisvina meną nuo ritualo ir tradicijos pančių.

Žmonių percepcija kinta kartu su žmonijos būties kaita, kintant ir gamtos, ir istorijos poveikiui. Masinė reprodukcija ištrina daiktų aurą, sukurdama „visuotinio daiktų vienodumo jausmą“.

Oriento ir Okcidento santykius apibrėžia valdžia. Vakarai dominuoja Rytus, sukurdami stereotipus apie Orientą kaip neišsivysčiusį, egzotišką ir priklausomą pasaulį.

Orientalistinis požiūris yra ne tik apie „kito“ suvokimo supaprastinimą, bet ir apie „aš“ sukonstravimą iš Vakarų perspektyvos. Šis požiūris yra pastatytas ant nelygybės ir dominavimo.

Orientalizmas yra ne tik ideologija, bet ir institucija. Valstybės, universitetai, knygos ir žiniasklaida sudaro sistemą, kuri formuoja ir plinta stereotipus apie Orientą.

Meno kūrinio vertės perėjimas nuo religinės ar dvasinės reikšmės į tiesiog sugebėjimą būti eksponuojamu, matomu, kaip fotografijose, kur nuo žmogaus akių pasitraukia sakrali reikšmė ir lieka tik estetinis vaizdas.

Techniniai ir komerciniai meno kūrinio atgaminimo būdai, pavyzdžiui, fotografija ar filmas, visiškai pakeičia meno kūrinio tradicinę sakralią vertę ir suardo jo autonomijos iliuziją.

Kino aktorius su aparatūra patiria nuolatinį testavimą, praranda galimybę prisitaikyti tiesiogiai prie žiūrovų, o žiūrovai tampa panašesni į besibūnantį fotoaparatą, vertinantį atskiras aktoriaus sugebėjimų dalis, o ne jo visumą.

Filmas kaip menas priverčia žmogų veikti visoje savo asmenybe, bet be jo natūralios „auros“, kuri susijusi su jo buvimu konkrečioje vietoje ir laike, nes studijos aplinka pakeičia žiūrovus į aparatūrą.

Akto autorius, kuris iš tiesų valdo ir kontroliuoja filmą - tai ne aktorius, o aparatūra. Aktoriaus vaidmuo tampa rekvizitu, bet ir pats rekvizitas gali vaidinti svarbų vaidmenį filme.

Žemėlapis ne tik vaizduoja teritorij ą, bet ir tampa valdžios įrankiu teritorij oms kontroliuoti. Jis apibrėžia ribas, nustato skirtingas grupes, užtikrina dominavimą ir kuria naujo s ž em ė lapiu s įtaka jant žmonių gyvenimą.

Gyventojų s urašymai ne tik fiksuoja žmones s s s s skaičių, bet ir įtakoja jų socialinę padėtį, nustatydami jiems tam tikrą vietą ir identitetą valdžios sis temoj e. Tai įtakoja s s s s s galimybę gauti išteklius, darbą ir socialinę paramą.

Filmas tampa svarbiausia menine priemone, atskleidžiančia materijos ir žmogaus santykį. Jis gali tapti veiksmingu materializmo vaizdavimo įrankiu.

Buržuazinės demokratijos patiria krizę dėl valdžios atstovų eksponavimo sąlygų. Demokratinėse sistemose valdžios atstovai eksponuojami tiesiai priešais visuomenę. Radijas ir filmas keičia ne tik aktorių vaidmenį, bet ir pačių pareigūnų prezentacijos formą.

Kapitalistinis kinas skatina žvaigždžių kultą, kuris ne tik sukaupia dėmesį, bet ir konservuoja netikrą individualumo bei komercializmo vizija. Tokia prekių kultūra neįžvelgia individualybės kaip unikalaus subjekto.

Sovietų Sąjungoje literatūra buvo mokoma politechniškai, siekiant padaryti ją prieinamą visiems. Meno suvokimas tapo labiau visuotinis, nei specializuotas.

Kino studijos yra sukurtos specialiai fotografuoti, o filmavimas yra procesas, kuriame realybė yra pritaikyta įrangai. Tai rodo, kad kinas yra tikrosios tikrovės, ne o realybės, reprezentacija.

Kino reprodukuojamumas keičia požiūrį į meną. Dėl masiškos reprodukcijos, menas tampa prieinamas plačiam ratui. Pavyzdžiui, ankstesnis reakcingas požiūris į Picasso virsta priėmimu ir palaikymu Chaplinui.

Kai žmonės įsitraukia į individualų meno kūrinių suvokimą, jie panyra į juos, skverbiasi į vidų, tarsi tyrinėdami paslaptis. Tai reiškia, kad meno kūrinys tampa ne tik objektu, bet ir patirtimi.

Masės, kita vertus, dažnai apžiūri vaizdą paviršutiniškai, nerodamos gilesnio susidomėjimo, tarsi tai tik išorinis simbolis.

Architektūra perpratima dviem būdais: naudojimosi ir apžiūros. Pirmasis - tai praktiškas, o antrasis - estetinis, dvasinis. Šie du aspektai atspindi architektūros dvigubą charakterį.

Masių suorganizavimas į naują, proletarinę jėgą, siekiant išvengti radikalios socialinės revoliucijos. Fišizmas bando patenkinti masių poreikius ir troškimus ne per realius pokyčius, o per įvaizdį ir emocionalumą.

Filmo galia sutelkti mases, suteikiant joms galimybę stebėti ir vertinti be aktyvaus įsitraukimo. Kino žiūrovas yra išsiblaškyjęs egzaminuotojas, užuot buvęs aktyvus dalyvis.

Karas kaip masiškų veiksmų forma, kurią galima sutelkti ir kontroliuoti panaudojant techniką, siekiant politinių tikslų. Karas yra aparato išprievartavimas, siekiant pasiekti politinius tikslus.

Kine, žiūrovo akis nuolat bombarduojama keičiamomis veiksmo vietomis ir vaizdais, kas sukelia nenutrūkstamą judėjimą ir neleidžia susikaupti, todėl filmas skatina išsiblaškymą.

Masinė kino žiūrovų reakcija iš esmės yra skirtinga nuo paveikslų ar knygų recepcijos, nes joje iš karto dalyvauja daug žmonių, o tai sukelia ypatingą dinamizmą ir emocinį poveikį.

Kino kamera padeda atskleisti mums optinę pasąmonę, leisdama pamatyti pasaulį kitaip, nei tai daro mūsų akys. Tai tiesiogiai susiję su psichoanalize, kuri padeda suvokti instinktyvią pasąmonę.

Dadaistų eksperimentai tapyboje ir literatūroje parodė stiprią ryšį su vėlesnėmis kino tendencijomis. Jie siekė iššūkį tradicionalioms meno koncepcijoms ir įrodė, kad menas gali būti išlaisvintas nuo kontempliatyvaus peržvelgimo.

Kinas kaip meno forma sujungia ir atveria naujas galimybes tiek fotografijai, tiek menui apskritai. Jis transformuoja mūsų suvokimą apie pasaulį ir pasižymi naujomis estetinėmis ypatybėmis.

Dadaistai tyčia sunaikindavo savo darbų aurą, siekdami atsikratyti kontempliatyvaus žiūrėjimo į juos. Šis elgesys buvo atviras iššūkis buržuazijos estetikos normoms.

Kubizmas, futurizmas ir filmas yra meniniai judėjimai, susieti su naujų technologijų poveikiu. Jie remiasi greitų pokyčių idėja, kurią galima pastebėti tiek judančio paveikslo fragmentavime, tiek greito judesio vizualiniame perteikime.

Masė (plačioji visuomenė) šiandien keičia ir persvarsto tradicinius požiūrius į meną, sukurdama naujas meno recepcijos formas, kurios skiriasi nuo tradicinių elite apibrėžtų normų.

Gamybos sąlygų atkūrimas yra būtinas kiekvienai socialinei formacijai išgyventi. Tai reiškia, kad reikia atkurti gamybos priemones ir darbo jėgą. Gamybos priemonių atkūrimas vyksta per materialinių gamybos sąlygų reprodukciją, o darbo jėgos atkurimas vyksta per darbo užmokestį ir būtiną darbo jėgos reprodukciją.

Darbo jėgos reprodukcija nėra tik biologinė sąvoka. Ji apima istorinius poreikius, kurie yra būtinų darbo jėgos atkurimo sąlygų, įskaitant būstą, maistą ir drabužius, rezultatas. Šie poreikiai yra kintantys, todėl darbo jėgos reprodukcija yra nuolatinis procesas.

Kapitalizme darbo užmokestis yra ne tik atlyginimas, bet ir priemonė, kuri užtikrina darbo jėgos reprodukciją. Tačiau kapitalizmo sistema koncentruodama dėmesį į darbo užmokestį kaip kapitalą, užgožia darbo jėgos atkūrimo esmę.

Disciplinos procesas apima kūno kontroliavimą, siekiant užtikrinti efektyvumą ir paklusnumą. Tai apima judesių, laikysenos, įpročių ir veiksmų reguliavimą, kad kūnas taptų mechanizmu, atliekančiu nurodytus veiksmus.

Disciplinos tikslas – maksimaliai išnaudoti kiekvieną individą ir elementą. Tai susideda iš tvarkos ir kontrolės didinimo, siekiant didinti našumą ir sukurti efektyvesnes darbo sistemas.

Vieningas ideologinis valstybės aparatas, kuriam būdingas nuolatinis įtakojimas individų mintis ir elgesį per žinias ir švietimą.

Valdžios s s s s s s s s ąmoningas procesas, kurio tikslas - sukurti standartus ir apibrėžti paklusnumą. Šis procesas apima laiko skirstymo ir organizavimo sistemas, kūno judesių standardizavimą ir įpročių formavima.

Techninis meno kūrinio reprodukavimas sukelia daug kopijų, kurios pakeičia originalo unikalumą ir prisideda prie masinės kultūros formavimosi.

Meno kūrinio suvokimas keičiasi dėl jų masinės reprodukcijos, prarandamas autentiškumo pojutis ir ryšys su originalu.

Ideologija yra įsivaizduojamų individų santykių su jų egzistavimo sąlygomis reprezentacija.

Ideologija atspindi žmonių suvoktą pasaulį, kuris skiriasi nuo tikrovės.

Ideologija egzistuoja materialiai per jos įtvirtinimą įvairiuose riatuose ir praktikoje.

Ideologijos vaizdavimas pasaulyje, kuriame individai gyvena, yra visada iškraipytas.

Žmonės įrašo savo ideologiją į savo veiksmus, net jei ji ne visada atitinka realybę.

Ideologija visada remiasi individualiu suvokimu, kuris skiriasi nuo objektyvios tikrovės.

Ideologijos egzistavimas yra materialus, nes ji įtraukia žmones į tam tikrus ritualus ir praktikas.

Ideologija remiasi ne tiesioginiais gamybos santykiais, bet suvoktu santykiu tarp žmogaus ir šių santykių.

Subjekto sąvoka yra centrinė, nes ji apibrėžia visą ideologiją. Praktika ir ideologija egzistuoja tik per subjektą.

Ideologija supriešina individus kaip objektus ir priklauso nuo subjekto veiklos, kuriant bei platinant ideologiją.

Žmogus, įžengęs į simbolinę plotmę praranda ryšį su realioji plotme bei ikikalbine sąmone.

Apgaule susideda iš to, kad gamybiniai ir klasiniai santykiai yra uždengti ideologija.

Psichika yra trijų lygmenų sistema: realioji plotmė, įsivaizduojamoji plotmė ir simbolinė plotmė. Šios plotmės veikia tarpusavyje, formuodamos žmogaus sąmonę ir elgesį.

Valstybės aparatas yra sudėtinga sistema, kurią sudaro įvairūs juridiniai, politiniai, ekonominiai ir socialiniai elementai, padedantys tvarkyti ir kontroliuoti valstybę

Represinis valstybės aparatas naudoja jėgą ir smurtą, kad išlaikytų kontrolę ir tvarką, o ideologinis valstybės aparatas naudoja ideologiją, propagandą ir kultūrinius veiksnius, kad formuotų žmonių sąmonę ir elgesį

Ideologinis valstybės aparatas yra sudėtinis iš įvairių institucijų, kaip religija, švietimas, šeima, teisinė sistema, politika, profesinės sąjungos, komunikacija ir kultūra, kurios veikia sujungtos, formuodamos žmonių mintį ir elgesį

Valstybės aparatas, kuriuo valdanti klasė naudojasi savo tikslams pasiekti, yra ne viešas, ne privatus, o valdoma turtingos klasės svaikiais .

Panoptinė valdžia - tai idėja, kai žmonės nuolat jaučia stebėjimą, net kai nežino, ar jie iš tikrųjų yra stebimi. Ši idėja yra apibūdinama kaip nematoma valdžia, kuri kontroliuoja elgesį per nuolatinę priežiūrą.

Disciplinos technologijos - tai įvairių įstaigų, kaip mokyklų, ligoninių, kalėjimų taikomi metodai, kuri s padeda kontroliuoti žmonių elgesį ir įdiegti tvarką, efektyvumą ir paklusnumą .

Savęs disciplinavimas - tai sąmoningas savo veiksmų ir minčių kontroliavimas, siekiant atitink ti socialines normas ir lūkesčius