3 Seminaras: Frankfurto mokykla ir kultūros industrijos PDF

3 seminaras: Frankfurto mokykla ir kultūros industrijos 15/09/2024 19:57 Literatūra: Walter Benjamin, „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje“, Walter Benjamin, Nušvitimai, vertė Laurynas Katkus, Vilnius: Vaga, 2005, p. 214-244. Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje...

3 seminaras: Frankfurto mokykla ir kultūros industrijos 15/09/2024 19:57 Literatūra: Walter Benjamin, „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje“, Walter Benjamin, Nušvitimai, vertė Laurynas Katkus, Vilnius: Vaga, 2005, p. 214-244. Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje Pratarmė Paaiškėjo, kad iš kapitalizmo galima tikėtis ne tik didėjančio proletarų išnaudojimo, bet galiausiai ir sąlygų, įgalinančių jį panaikinti. Kovinės tezės pašalina daugybę pasenusių sąvokų - pavyzdžiui, kūrybingumą, ir genialumą, amžinąją vertę ir paslaptį, kurių nepatikrintas (o šiuo momentu - apskritai sunkiai kontroliuojamas) vartojimas skatina faktų interpretavimą fašistine prasme. I Žmogaus padarytą daiktą visad galėjo imituoti kiti žmonės. Tuo tarpu techninė meno kūrinio reprodukcija yra naujas dalykas. Graikai žinojo tik du techninės meno kūrinių reprodukcijos būdus: liejimą ir kalimą. Pirmą kartą vaizdinės reprodukcijos procese ranka neteko svarbiausios meninės pareigybės, kuri atiteko pro objektyvą žiūrinčiai akiai. Apie 1900 metus techninė reprodukcija pasiekė tokį lygį, kad savo objektu pavertė ne tik visus ankstesnius meno kūrinius, ne tik pradėjo iš esmės keisti jų poveikį, bet ir išsikovojo vietą tarp meninės veiklos formų. II Net ir pačiai tobuliausiai reprodukcijai stinga vieno: meno kūrinio Čia ir Dabar, jo unikalios būties toje vietoje, kur jis yra. Originalo Čia ir Dabar yra jo tikrumo sampratos sąlyga. Visa tikrumo sritis yra nepasiekiama techniniam - ir, žinoma, ne tik techniniam - reprodukuojamumui. Tikrumas nėra reprodukuojamas, intensyvus tam tikrų - būtent techninių - reprodukcijos būdų skverbimasis suteikė galimybę diferencijuoti ir suklasifikuoti tikrumą. Palyginti su originalu, techninė reprodukcija pasirodo esanti savarankiškesnė nei rankų darbo reprodukcija. Originalo atvaizdą techninė reprodukcija gali parodyti jam pačiam nepasiekiamose padėtyse. Kokio nors daikto tikrumas yra visa tai, kas perduodama iš kartos į kartą nuo pat jo atsiradimo - pradedant jo egzistencijos trukme ir baigiant istoriniu liudijimu. Meno kūrinys techninio reprodukuojamumo epochoje jo aura nunyksta. Reprodukavimo technika pašalina reprodukuotą objektą iš tradicijos sferos. Darydama daugybę kūrinio reprodukcijų, unikalią jo būtį ji pakeičia masine. O leisdama reprodukcijai priartėti prie recipiento konkrečioje situacijoje, ji aktualizuoja tai, kas reprodukuojama. Visuomeninė filmo reikšmė net pozityviausiu pavidalu - ir būtent tuomet - neįsivaizduojama be destruktyvaus, katarsinio jo aspekto, - tai yra tradicinio kultūros paveldo vertės likvidavimo. III Per ilgus istorinius tarpsnius keičiantis žmonijos būčiai, kinta ir žmonių percepcijos būdas. Percepcijos būdą - jos veikimo terpę - sąlygoja ne tik gamta, bet ir istorija. Gamtos objektų aurą apibrėžiame kaip unikalų kad ir labai artimo daikto tolybės apsireiškimą. Šiuolaikinių masių troškimą erdviškai ir žmogiškai „priartinti“ daiktus atitinka tokia pat aistringa tendencija reprodukavimu įveikti kiekvienos realybės unikalumą. Žmogiškai priartėti prie masių reiškia - iš akiračio pašalinti visuomeninę savo funkciją. Nuplėšta daikto skraistė, sunaikinta aura yra signatūra percepcijos, kurios „visuotinio daiktų vienodumo jausmas“ taip sustiprėjo, kad kartojimu jis suvienodina net ir unikalius daiktus. IV Meno kūrinio unikalumas yra identiškas jo buvimui tradicijos kontekste. Seniausieji meno kūriniai, kaip žinoma, iš pradžių tarnavo maginėms, o vėliau religinėms apeigoms. Unikalios „tikro“ meno kūrinio vertės pagrindas yra ritualas, nes jis kūriniui teikė pirminę ir pirmąją vartojamąją vertę. Autentiškumo sąvokos funkcija samprotavimuose apie meną lieka vienprasmė: dėl meno sekuliarėjimo, autentiškumas užima kultinės vertės vietą. Techninis kūrinio reprodukuojamumas pirmą sykį pasaulio istorijoje išlaisvina jį nuo parazitinio egzistavimo rituale. Techninis filmo reprodukuojamumas yra tiesiogiai pagrįstas jo produkcijos technika, kuri ne tik leidžia, bet kone verčia masiškai platinti filmus. Tą akimirką, kai meno produkcijai nebepritaikomas tikrumo kriterijus, smarkiai pakinta ir visa socialinė meno funkcija. Užuot grindus ją ritualu, jos pagrindu tampa kita praktika: politika. V Kultinė paveikslo vertė netgi skatino slėpti meno kūrinį: kai kurių dievų statulos būdavo prieinamos tik žyniui šventyklos celėje; kai kurie Marijos paveikslai būna uždengti beveik visus metus, o Viduramžių katedrose kai kurių skulptūrų nematyti žiūrint nuo žemės. Priešistorinių laikų situacija: tuomet dėl absoliučios kultinės vertės svarbos meno kūrinys pirmiausia buvo magijos įrankis, kurio meninė prigimtis pripažinta tik vėliau, o šiandien dėl absoliučios eksponuojamosios vertės svarbos meno kūrinys tampa atvaizdu, turinčiu visiškai naujas funkcijas, iš kurių mums žinoma meninė funkcija vėliau galbūt bus pripažinta atsitiktine. VI Tose fotografijose, iš kurių pasitraukia žmogus, kultinę vertę nugali eksponuojamoji vertė. Informacija, kurią gauna iliustruoto žurnalo skaitytojas iš iliustracijų parašų, veikiai darosi dar tikslesnė ir įtaigesnė filme, kur kiekvieno vaizdo suvokimą lemia visų prieš tai buvusių vaizdų seka. VII Kai techninio reprodukuojamumo amžius, pašalino kultinį meno pamatą, jo autonomijos iliuzija užgeso amžinai. Būdinga, kad ir šiandien pirmiausia reakcingi autoriai filmo prasmės ieško ta pačia kryptimi - jei ne sakralybėje, tai bent antgamtyje. VIII Teatro aktorius savo meninius sugebėjimus žiūrovams rodo pats, tuo tarpu kino aktoriaus sugebėjimus publikai pateikia aparatūra. Kino aktoriaus vaidybą publikai rodanti aparatūra, neprivalo gerbti jo vaidybos kaip visumos. Taigi aktoriaus vaidyba patiria nemažai optinių testų. Tai pirmasis padarinys aplinkybės, jog kino aktoriaus vaidyba rodoma su aparatūra. Antrasis padarinys yra tas, kad kino aktorius, žiūrovams savo vaidybą pristatantis ne pats, praranda teatro aktoriui suteiktą progą prisitaikyti prie publikos. Publika įsijaučia į aktoriaus vaidybą tiek, kiek įsijaučia į aparatą. Ji užima aparato poziciją: ji tikrina. Kaskart vis svarbiau tikrinti, ar individas tinka darbui: čia lemia atskiros visų jo sugebėjimų iškarpos. Tokioje situacijoje kultinės vertybės išryškėti negali. IX Filmui svarbu ne tai, kad aktorius vaidina ką nors kitą, bet kad jis prieš aparatūrą vaidina pats save. Svarbiausia yra tai, kad vaidinama aparatūrai - o garsinio filmo atveju net dviem. Pirmą kartą - ir tai padarė filmas - žmogus atsidūrė padėtyje, kai jis turi veikti visa savo asmenybe, bet išsižadėjęs auros. Mat aura priklausoma nuo jo Čia ir Dabar. Studijinio filmavimo ypatybė yra ta, kad publiką pakeičia aparatūra. Tad aktoriaus aura išnyksta - o sulig ja ir vaidinamo personažo aura. Žiūrovai jau seniai yra pripažinę, kad filmas „tuo paveikesnis, juo mažiau varžomas vaidybos“. Kai aktorius tampa rekvizitu, tai antra vertus, rekvizitas neretai tampa aktoriumi. Taigi filmas yra pirmoji meninė priemonė, kuri parodo, kaip materija žaidžia kartu su žmonėmis. Todėl jis gali būti puikus materialistinio vaizdavimo instrumentas. Menas pasitraukė iš „gražios regimybės“ viešpatystės, ligi šiol laikytos vienintele vieta, kurioje jis gali tarpti. X Dabartinė buržuazinių demokratijų krizė apima valdančiųjų asmenų esminių eksponavimo sąlygų krizę. Demokratijos eksponuoja valdžios atstovus tiesiai ir asmeniškai prieš tautos atstovus. Jų publika yra parlamentas. Radijas ir filmas pakeičia ne tik profesionalaus aktoriaus funkcijas, bet ir funkciją tų, kurie - kaip antai valdžios pareigūnai - juose atstovauja patys save. Ši rinka, kuriai aktorius neriasi iš kailio, atiduoda ne tik savo darbo jėgą, bet širdį ir sielą, jai skirto darbo akimirksniu yra nepasiekiama - kaip ir fabrike gaminamai prekei. Kino kapitalo skatinamas žvaigždžių kultas konservuoja vien netikrą asmenybės, kaip prekės, žavesį. Sovietų Sąjungoje literatūrinių dalykų mokoma nebe specializuotai, o politechniškai; taip jie tampa visuotine nuosavybe. Visi menai, tiek absoliučiais, tiek lyginamaisiais skaičiais, šlamšto pagamina daugiau nei anksčiau; ir taip bus tol, kol pasaulis vartos tiek nežmoniškai daug literatūrinės, vizualinės ir garsinės medžiagos (Aldous Huxley). Dalis rusiškų filmų aktorių nėra aktoriai mūsiška prasme, o žmonės, kurie vaidina save - daugiausia dirbančius. Vakarų Europoje kapitalistinis kino išnaudojimas, draudžia svarstyti teisėtą šiuolaikinio žmogaus reikalavimą dėl jo reprodukavimo. XI Kino studijoje aparatūra yra taip stipriai įsiskverbusi į tikrovę, kad neužterštas aparatūros svetimkūniais jos aspektas yra tam tikros procedūros vaisius, būtent filmavimo su specialia kamera ir nufilmuoto epizodo montavimo su kitais tos pat rūšies epizodais. Savo darbuose tapytojas išlaiko natūralų atstumą nuo realybės, o kino operatorius giliai įsiskverbia į jos audinį. Tad realybės reprezentacija filme šiuolaikiniam žmogui yra nepalyginamai svarbesnė todėl, kad , beaparatį tikrovės aspektą, kurio teisėtai reikalaujame iš meno kūrinio, laiduoja kaip tik intensyviausias aparatūros įsismelkimas į tikrovę. XII Techninis meno kūrinio reprodukuojamumas, pakeičia masės požiūrį į meną. Reakcingas požiūris, pavyzdžiui, į Picasso, virsta pažangiu-pavyzdžiui, į Chapliną. Pažangiai pažiūrai būdingas tiesioginis ir intymus noro matyti, patirti ryšys su kvalifikuotu įvertinimu. Kine, kaip niekur kitur, kiekvieno asmens reakcijos (kurių suma - masinė publikos reakcija) yra iš pat pradžių tiesiogiai sąlygotos masiškumo. Bažnyčiose ir vienuolynuose Viduramžiais, o dvaruose - ligi aštuonioliktojo amžiaus pabaigos kolektyvinė paveikslų recepcija vyko ne vienu metu, o pamažu, tam tikra hierarchine tvarka. XIII Palyginti su tapyba, nufilmuotas veiksmas lengviau pasiduoda analizei todėl, kad jis nepalyginti tiksliau perteikia situaciją. Lyginant su scena, filmo veiksmas izoliuotas ir todėl lengviau analizuojamas. Viena iš revoliucinių kino meno funkcijų bus įrodyti anksčiau dažniausiai skirto meninio ar miokslinio fotografijos vartojimo tapatumą. Taigi darosi aišku, jog kamerai atsiveria kita gamta nei akiai. Kita visų pirmiausia todėl, kad žmogaus sąmonės persmelktą erdvę, pakeičia pasąmonės persmelkta erdvė. Tik kamera supažindina mus su optine pasąmone, lygiai kaip per psichoanalizę, pažinome instinktyvią pasąmonę. XIV Paskutiniu metu tokių barbarybių apsčiai pažėrė dadaizmas. Jų impulsus galima suvokti tik dabar: efektus, kurių publika dabar ieško kine, dadaizmas bandė sukurti tapybos (arba literatūros) priemonėmis. Dadaistams svarbi buvo ne tiek komercinė kūrinių vertė, kiek jų netinkamumas kontempliatyviam gilinimuisi. Šiomis ir panašiomis priemonėmis jie be atodairos naikino savo darbų aurą. Susikaupimo, kuris buržuazijai išsigimstant tapo asocialaus elgesio mokykla, priešybe tapo išsiblaškymas kaip socialinio elgesio būdas. Teologinis šio susikaupimo provaizdis yra vienybėje su savo Dievu esanti sąmonė. Meno kūrinį padarydamos skandalo centru, dadaistinės manifestacijos iš tikrųjų garantavo gerą prasiblaškymą. Taip buvo padidinta filmo paklausa, nes išblaškantis jo elementas visų pirma yra taktilinis, teisingiau - pagrįstas nuolatiniu žiūrovų bombardavimu veiksmo vietų ir planų kaita. Drobė kviečia žiūrovą kontempliuoti, jos akivaizdoje jis gali atsiduoti laisvai asociacijų tėkmei. Vos tik suvokia regimą filmo vaizdą, šis jau pasikeitęs. Jis negali būti užfiksuotas. Kubizmui lemiama yra šios optika paremtos aparatūros konstrukcijos nuojauta; futurizmui - greitai sukamoje filmo juostelėje kuriamų aparatūros efektų nuojauta. XV Masė yra matrica, kuri šiais laikais visus tradicinius elgesio su meno kūriniais būdus, pagimdo iš naujo. Susikaupęs prieš meno kūrinį, žmogus į jį panyra; jis įžengia į kūrinį nelyginant toje legendoje apie kinų tapytoją, kuris pažvelgė į tobulą savo paveikslą. Tuo tarpu išsiblaškiusi masė, vaizdą panardina savyje. Architektūra visados buvo prototipas meno, kurio recepcija esti išsiblaškiusi ir kolektyvi. Statiniai recipuojami dviem būdais: jais naudojantis ir juos apžiūrint, arba, geriau pasakius, - taktiliškai ir optiškai. Užduočių, istorijos lūžio laikais iškylančių žmogaus percepcijos aparatui, negalima išspręsti vien optikos, tai yra kontempliacijos būdu. Jos įveikiamos tik taktiline recepcija, tik laipsnišku pripratimu. Menas imsis pačių sunkiausių ir reikšmingiausių uždavinių ten, kur įmanoma mobilizuoti mases. Šiandien tai vyksta filme. Filmas pašalina kultinę vertę ne tik tuo, kad jis verčia publiką užimti kritiko poziciją, bet ir tuo, kad kine ši pozicija nereikalauja dėmesio. Publika yra išsiblaškiusi egzaminuotoja. Baigiamasis žodis Fašizmas bando suorganizuoti naujai atsiradusias proletarizuotas mases, neliesdamas nuosavybės santykių, kuriuos panaikinti jos siekia. Fašizmas ieško pasisekimo ne suteikdamas masėms jų teises, bet leisdamas joms reikštis. Masių judėjimas, taip pat ir karas, yra ypač palanki aparatūrai žmonių veiklos forma. Masių išprievartavimą, parklupdžius jas fiurerio kultu, atitinka aparatūros išprievartavimas - jos vartojimas kultinėms vertėms kurti. Tik karas leidžia mobilizuoti visas technines dabarties priemones, nuosavybės santykiams išsaugoti. Karo destruktyvumas - tai įrodymas, jog visuomenė dar nėra pakankamai subrendusi, kad galėtų techniką paversti savo organu, ir jog technika dar nepakankamai ištobulinta, kad galėtų suvaldyti pirmykštes visuomenės galias. Imperialistinis karas - tai sukilimas technikos, kuri „žmogiškoje medžiagoje“ stengiasi tenkinti reikalavimus, visuomenės valia nepatenkintus natūralioje medžiagoje. Žmonijos susvetimėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad ji gali išgyventi savo pačios sunaikinimą kaip aukščiausios rūšies estetinį malonumą. Tokie yra fašizmo vykdomo politikos estetizavimo padariniai. Komunizmas jam atsako politizuodamas meną. Seminaras Filmo „Valios triumfas“ peržiūra Pagalvoti, ką medija daro, kad tampa tokia įkrauta? Skamba pergalinga muzika. Filmas sukurtas fiurerio užsakymu. Aiškus revanšizmo dvelksmas, pažeminta tauta pakyla nuo kelių. Tam tikri verbaliniai judesiai, kaip rankos iškėlimas. Skiriamieji ženklai - svastika. Parodomas masiškumas, konstruojamas vienybės jausmas. Bandoma sukurti normos vaizdinį. Hitleris parodomas stambiu planu, labai arti iš jo nugaros. Filmo montažu siekiama sujungti visuomenę ir valdovą. Įsiuva - stebėtojas įrašomas į pasaulį. Kuriamas totalus pasaulio vaizdinys. Užduotys kitam susitikimui: Kokiuose kontekstuose girdėjome žodį ženklas? Perskaityti Barto „Mitologiją“.