12-asis seminaras: Postkolonializmo Subjekto Kritika PDF

12 seminaras: Postkolonializmo subjekto kritika 24/11/2024 17:18 Literatūra: - Edward W. Said, Orientalizmas, vertė Violeta Davoliūtė ir Kazimieras Seibutis, Vilnius: Apostrofa, 2006, p. 27–54. - Benedict Anderson, Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. [Iš...

12 seminaras: Postkolonializmo subjekto kritika 24/11/2024 17:18 Literatūra: - Edward W. Said, Orientalizmas, vertė Violeta Davoliūtė ir Kazimieras Seibutis, Vilnius: Apostrofa, 2006, p. 27–54. - Benedict Anderson, Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. [Iš anglų kalbos vertė Aušra Čižikienė]. – Vilnius, Baltos lankos, 1999, pp. 183–207. ĮVADAS I Orientas buvo beveik Europos vaizduotės kūrinys, vieta, nuo antikos laikų siejama su meilės nuotykiais, egzotiškomis būtybėmis, įsimintinais įspūdžiais ir kraštovaizdžiais, nepaprastais nuotykiais. Amerikiečiai Orientą tikriausiai asocijuotų su Tolimaisiais Rytais - pirmiausia su Kinija ir Japonija. Prancūzai ir britai, taip pat iš dalies vokiečiai, rusai, ispanai, portugalai, italai ir šveicarai turi seną tradiciją, kurią aš vadinu orientalizmu, - tai ypatingas bendravimo su Orientu būdas, pagrįstas išskirtine Oriento vieta Vakarų Europos patirtyje. Orientas tai didžiausių, seniausių ir turtingiausių Europos kolonijų vieta, jos civilizacijų ir kalbų šaltinis, jos kultūrinis konkurentas, taip pat vienas sudėtingiausių ir dažniausiai pasikartojančių jos „kito“ įvaizdžių. Orientas yra ne vien vaizduotės kūrinys. Jis yra neatskiriama Europos materialinės civilizacijos ir kultūros dalis. Orientalizmas yra mąstymo būdas, pagrįstas ontologine ir epistemologine „Oriento“ ir (dažniausiai) „Okcidento“ perskyra. Apytikriai nuo XVIII amžiaus pabaigos orientalizmas gali būti traktuojamas ir analizuojamas kaip korporacinė institucija, kuri turėjo spręsti su Orientu susijusias problemas - formuluoti teiginius apie Orientą, sankcionuoti požiūrį į jį, jį aprašyti, mokyti, tvarkyti ir valdyti. Dėl orientalizmo Orientas nebuvo (ir nėra) laisvų minčių ir veiksmų objektas. Europos kultūra, priešpriešindama save Orientui kaip savo surogatiniam ar net paslėptajam „aš“, įgijo galią ir tapatybę. Nuo XIX amžiaus pradžios iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Oriente ir orientalizme dominavo Prancūzija ir Britanija, o po Antrojo pasaulinio karo - Amerika, kuri žvelgia į Orientą taip pat, kaip anksčiau Prancūzija ir Britanija. II Tokias vietas, regionus, teritorijas kaip „Orientas“ ir „Okcidentas“ geografiniais, kultūriniais ir istoriniais visetais padarė žmonės. Santykis tarp Okcidento ir Oriento yra galios, dominavimo, įvairių sudėtingos hegemonijos pakopų santykis. Flaubert’o susitikimas su egiptiete kurtizane lėmė labai įtakingo Oriento moters tipo atsiradimą. Jis buvo užsienietis, gana turtingas, vyras - būtent šie istoriniai dominavimo faktai leido jam ne tik užvaldyti Kuchuk Hanem fiziškai, bet ir kalbėti už ją bei atskleisti savo skaitytojams, kaip ir kodėl ji buvo „tipiška Oriento moteris“. Orientalizmas yra daug vertingesnis kaip euroatlantinės galios Oriento atžvilgiu ženklas nei kaip tikrovę atspindintis diskursas apie Orientą. Orientalizmas nėra vien lengvabūdiška europietiška Oriento vizija, tai sąmoningai sukurta teorija ir praktika, į kurią daug kartų dėjo dideles materialines investicijas. Hegemonija ar, tiksliau, praktinis kultūrinės hegemonijos rezultatas ir suteikia orientalizmui patvarumą ir galią. Svarbiausias Europos kultūros komponentas, kuris nulėmė jos hegemoniją pačioje Europoje ir už jos ribų, buvo idėja, kad europiečiai yra pranašesni už visas neeuropietiškas tautas ir kultūras. III 1. Grynojo ir politinio pažinimo perskyra. Esminis šiuolaikinių Vakarų pažinimo tradicijos trūkumas yra tas, kad pažinimas privalo būti nepolitiškas, t. y. mokslinis, akademiškas, objektyvus, pakilęs aukščiau šališko ar siauro doktriniško požiūrio. Pasak Gramsci’o, politinė visuomenė įsiskverbia į tokias pilietinės visuomenės sritis kaip mokslai ir suteikia joms tam tikrą reikšmę, tiesiogiai atspindinčią jos interesus. Orientalizmas veikiau yra geopolitinio sąmoningumo sklaida literatūriniuose, moksliniuose, ekonominiuose, sociologiniuose, istoriniuose ir filologiniuose tekstuose. Orientalizmas veikiau yra troškimas ar intencija suprasti ir tam tikrais atvejais kontroliuoti akivaizdžiai kitokį pasaulį, manipuliuoti juo ar net inkorporuoti jį. Orientalizmas yra gana svarbus šiuolaikinės politinės ir intelektualinės kultūros aspektas, ir būtent todėl jis labiau atskleidžia ne Orientą, o „mūsų“ pasaulį. Apie Orientą mąstoma ir kalbama ar net su juo elgiamasi vadovaujantis aiškiomis, intelektualiai užčiuopiamomis gairėmis ir nenukrypstant nuo jų. Orientalizmas skatina suvokti, kad politinis imperializmas valdo visą studijų sritį, vaizduotę ir akademines institucijas. Orientalizmas kelia tokius politinius klausimus: Kokios kitos intelektualinės, estetinės, mokslinės ir kultūrinės priemonės buvo pasitelktos, kuriant tokią imperialistinę tradiciją kaip orientalizmas? Kaip filologija, leksikografija, istorija, biologija, politinė ir ekonominė teorija, grožinė literatūra ir poezija ėmė tarnauti aiškiai imperialistiniam orientalizmo požiūriui į pasaulį? Kokie pasikeitimai, moduliacijos, niuansų kaita, netgi revoliucijos vyksta orientalizme? Ar kultūrinį, istorinį orientalizmo fenomeną galima suvokti ne vien kaip gryną loginę schemą, o kaip tam tikrą valingą žmogaus veiklą su visu jos istoriniu sudėtingumu, detalėmis ir verte, kartu neišleidžiant iš akių kultūrinio darbo, politinių tendencijų, valstybės ir konkrečių dominavimo realijų sąsajų? 2. Metodologijos klausimas. Tekstų tyrinėtojui vienas tokių įžanginio apsiribojimo būdų yra Louis Althusserio problematikos idėja, t. y. tam tikras apibrėžtas teksto ar tekstų grupės vientisumas, kurį sukuria analizė. Kiekvienas rašantis apie Orientą turi nustatyti savo poziciją jo atžvilgiu. Ši pozicija, realizuota tekste, lemia naratyvo toną, autoriaus kuriamos struktūros tipą, vaizdinius, temas, tekste pasikartojančius motyvus, t. y. visus tuos elementus, kuriais sąmoningai siekiama daryti įtaką skaitytojui, apibrėžti Orientą ir galiausiai reprezentuoti jį ar kalbėti jo vardu. Orientalizmas remiasi tuo, kas išoriška, t. y. faktu, kad orientalistas, poetas ar mokslininkas, priverčia Orientą prabilti, jį paaiškina, atskleidžia jo paslaptis Vakarams. Reprezentacijos išviršiniam pavidalui visada turi įtakos kokia nors truizmo „jei Orientas pajėgtų save reprezentuoti, jis tai ir padarytų“ versija. Kalba yra griežtai organizuota ir užkoduota sistema, kuri panaudoja daugybę priemonių tam, kad išreikštų, pažymėtų, perduotų informaciją, reprezentuotų ir panašiai. Po Williamo Joneso, Anąuetilio-Duperrono ir po Napoleono žygio į Egiptą Europa ėmė moksliškiau pažinti Orientą, veikti jame labiau pasitikėdama savimi ir disciplinuoti jį stipriau nei kada nors anksčiau. „Tikrasis“ Orientas įkvėpdavo rašytojus, bet tik labai retai suteikdavo jų kūrybai kryptį. Orientalizmo istorija turi vidinį nuoseklumą ir puikiai išplėtotą santykių su jį supančia dominuojančia kultūra tinklą. Oriento vaidintas kultūrinis vaidmuo Vakaruose sieja orientalizmą su ideologija, politika ir galios logika - dalykais, kurie, manau, yra svarbūs literatų bendruomenei. 3. Asmeninis aspektas. Sustiprėjo stereotipai, per kuriuos žvelgiama į Orientą. Televizija, filmai ir visos žiniasklaidos priemonės sugrūdo informaciją į vis labiau stereotipines formas. Trys dalykai nulėmė tai, kad net elementariausios pastabos apie arabus ir islamą padaromos didžiai politizuotu, net skandalingu dalyku. Pirma, ilga antiarabiškų ir antiislamiškų prietarų istorija Vakaruose, kuri tiesiogiai atsispindi orientalizmo istorijoje. Antra, kova tarp arabų ir Izraelio sionistų bei šios kovos poveikis Amerikos žydų bendruomenei, taip pat visai liberaliai kultūrai bei plačiajai publikai. Trečia, beveik jokios kultūrinės pozicijos, kuri leistų tapatintis su arabais arba nešališkai diskutuoti arabų ir islamo klausimą, nebuvimas. Šiandien Vidurinieji Rytai yra taip sutapatinti su galingųjų valstybių politika, naftos ekonomika ir supaprastinta dvinare schema, kurią sudaro laisvę mylintis, demokratiškas Izraelis ir blogi, totalitarizmo propaguotojai ir teroristai arabai, galimybė rasti blaivų požiūrį kalbose apie Artimuosius Rytus yra be galo menka. Nė vienas asmuo, akademiškai tyrinėjantis Artimuosius Rytus, - kitaip sakant, nė vienas orientalistas, - Jungtinėse Amerikos Valstijose niekada kultūriškai ir politiškai visiškai nesusitapatino su arabais. Tai, kad antisemitizmas ir jo islamiškoji atšaka - orientalizmas labai panašūs vienas į kitą, yra istorinė, kultūrinė ir politinė tiesa, kurios ironiškumą suprastų bet kuris Palestinos arabas. GYVENTOJŲ SURAŠYMAS, ŽEMĖLAPIS IR MUZIEJUS Trys institucijos - tai gyventojų surašymas, žemėlapis ir muziejus: visos kartu jos padarė didžiulę įtaką tam, kaip kolonijinė valstybė įsivaizdavo savo valdas - žmonių, kuriuos valdė, prigimtį, valdų geografiją ir savo kilmės teisėtumą. Gyventojų surašymas Politiškai reikšmingos gyventojų surašymų tapatumo kategorijos visuomet likdavo sąrašo viršuje. Per kolonijinį laikotarpį gyventojų surašymo kategorijos vis pastebimiau ir pabrėžtiniau virto rasinėmis. Religinė priklausomybė ilgainiui išnyko kaip svarbiausia gyventojų surašymo kategorija. Pasiekus nepriklausomybę, stambiosios rasinės kategorijos apskritai išliko ir netgi buvo išplėstos, bet buvo pervadintos „malajiečiais“, „kinais“, „indais“ ir „kitais“, sukeista jų eilės tvarka. Tokia yra gyventojų surašymo regimybė - į jį pakliūna kiekvienas, ir kiekvienas turi vieną ir tik vieną aiškiai apibrėžtą vietą. Nesvarbu, kurioje saloje išsilaipindavo pirmieji dvasininkai ir konkistadorai, krante jie sutikdavo principales, hidalgos, pecheros ir esclavos (valdovus, didikus, eilinius piliečius ir vergus). Visi šie tariami luomai buvo perimti iš vėlyvųjų viduramžių Iberijos socialinės klasifikacijos. XIX amžiaus aštunto dešimtmečio gyventojų surašinėtojų naujovė buvo ne tai, jog jie sukūrė etnines-rasines klasifikacijas, bet tai, kad jie jas sistemingai kvantifikavo. Valstybė dažnai mėgindavo prievarta labiau susieti gyventojų surašymą su religinėmis bendruomenėmis politiškai ir teisiškai jas etnizuodama, kiek tai būdavo įmanoma. Žemėlapis Siamas nebuvo kolonizuotas, tačiau ilgainiui jo sienas nubrėžė kolonializmas. Siame būta dviejų tipų žemėlapių, abu iš jų rankų darbo - mechaninio dauginimo amžius ten dar nebuvo išaušęs. Vieną iš jų galima pavadinti „kosmografija“ - tai formalus, simboliškas tradicinės budistinės kosmologijos Trijų Pasaulių atvaizdas. Antrąjį, visiškai žemiškų žemėlapių tipą sudarė diagramų pavidalo planai, skirti karo žygiams ir pakrantės navigacijai. 1761 metais Johnas Harrisonas išrado chronometrą, leidusį tiksliai apskaičiuoti geografinę ilgumą, išgaubtas visos planetos paviršius buvo įspraustas į geometrinį tinklelį kuris suskaidė neplaukiotas jūras ir neištirtus sausumos regionus į tiksliai išmatuojamus keturkampius. Iš pradžių kolonistai, vėliau tailandiečiai ryžtingai siekė prižiūrėti erdvę taip pat, kaip gyventojų surašinėtojai - žmones. Žemėlapis tapo tikru instrumentu nubrėžti konkrečias projekcijas žemės paviršiuje. Dabar žemėlapis buvo būtinas naujiems administraciniams mechanizmams ir karinėms pajėgoms, kad jos galėtų pagrįsti savo pretenzijas Naujasis žemėlapis padėjo griežtai apibrėžti formalaus gyventojų surašymo aparato sukurtas miglotas „hakų“, „ne tamilų šrilankiečių“ ir „javiečių“ grupes, nustatydamas, atsižvelgiant į politinius tikslus, jų teritorijų ribas. Tam tikros demografinės trianguliacijos dėka, gyventojų surašymas formalią žemėlapio topografiją prisotino politinio turinio. Antroji forma - tai žemėlapis kaip logotipas. Jis atsirado ganėtinai nepiktavališkai - imperinės valstybės spalvindavo savo kolonijas žemėlapiuose imperijos spalvomis. Galiausiai vienu ypu galima buvo pašalinti visas aiškinamąsias glosas: ilgumos ir platumos linijas, vietovardžius, upių, jūrų ir kalnų ženklus, kaimynus. Dėl Naujosios Gvinėjos nuošalumo ir kalvoto reljefo vietos kalbos per tūkstantmečius labai smarkiai diferencijavosi. Pasitraukdami iš šio regiono 1963 metais, olandai apskaičiavo, kad 700 000 gyventojų kalba daugiau kaip dviem šimtais daugiausia tarpusavyje nesuprantamų kalbų. Muziejus Ir muziejai, ir muziejų formuojamas įsivaizdavimas yra iš esmės politiški. SEMINARAS Užduotis ateinančiam seminarui: susipažinti su E. Hobsbawm tekstu.