10 seminaras: Galios mikrofizika PDF

10 seminaras: galios mikrofizika 02/11/2024 11:41 Literatūra: Michel Foucault, Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas, vertė Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 165-204 (skyrius „Paklusnūs kūnai“); 232-267 (skyrius „Panoptizmas“). Pirmas skyrius. Paklusnūs kūnai Antroji XVII...

10 seminaras: galios mikrofizika 02/11/2024 11:41 Literatūra: Michel Foucault, Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas, vertė Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 165-204 (skyrius „Paklusnūs kūnai“); 232-267 (skyrius „Panoptizmas“). Pirmas skyrius. Paklusnūs kūnai Antroji XVIII amžiaus pusė: kareivis tampa gaminimo objektu; iš beformės masės, kreivo šleivo kūno sukonstruojama reikalinga mašina; palengva ištiesinama laikysena. Kūnas priverčiamas paklusti kiekvieną akimirką ir nepastebimai įgauna įpročių automatizmą. Klasikiniame amžiuje kūnas atrandamas kaip valdžios objektas ir taikinys. Kur tik pažvelgtume, matome ženklus, liudijančius, koks didžiulis dėmesys buvo skiriamas kūnui - jis formuojamas, muštruojamas, juo manipuliuojama, jis paklūsta, reaguoja, įgyja įgūdžius arba gausina savo jėgas. Paklusnus tas kūnas, kurį galima palenkti, panaudoti, transformuoti ir patobulinti. Prievarta prasiskverbia visur, užvaldydama net kūno mechaniką - eiseną, gestus, povyzas, slinktį: veiklų kūną valdo nepaprastai susmulkėjusi valdžia. Metodus, leidžiančius skrupulingai kontroliuoti kūno veiksmus, sukaustančius nuolatinėje priklausomybėje jo jėgas ir įskiepijančius jam paklusnumo-naudingumo santykį, galima būtų pavadinti „disciplina“. Žmogaus kūnas pakliūva į valdžios mašinerijos reples, jis išnaršomas nuo galvos iki kojų, išnarstomas po kaulelį ir vėl iš naujo sudedamas. Disciplina gausina kūno jėgas (ekonominės naudos požiūriu) ir jas mažina (politinio paklusnumo prasme). Visada arba kone visada procesų atsiradimą sąlygoja konjunktūros reikalavimai: vienur pramonėje įdiegiama kokia naujovė, kitur žaibiškai išplinta epideminės ligos, dar kitur išrandamas šautuvas arba Prūsija laimi mūšį po mūšio. Naujoji valdžios „mikrofizika“, nuo XVII amžiaus be perstojo užkariaujanti vis naujas ir erdvesnes teritorijas, tarytum būtų kėsinamasi aprėpti visą visuomenės kūną. Disciplina yra detalizuotos politikos anatomija. Disciplinuotas žmogus, kaip ir tikras tikintysis, neabejingas nė vienai detalei, bet ne tiek dėl joje slypinčios prasmės, kiek dėl turinio, kurį suteikia jį supančioti siekianti valdžia. Klasikiniame amžiuje įsigalėjęs skrupulingas detalumas ir kartu šių mažų dalykų politizavimas, padedantis kontroliuoti ir išnaudoti žmones, sukuria ištisą naujų priemonių arsenalą, metodų ir žinių, aprašymų, receptų ir duomenų korpusą. PASKIRSTYMO MENAS Disciplina pirmiausia individus paskirsto erdvėje. Tam panaudojama keletas technikų: 1. Disciplinai kartais reikia uždarumo, reikia parinkti vietą, kuri būtų heterogeniška visoms kitoms ir nuo jų atitverta. Vietą, kurią saugo disciplinos monotonija. Gamykla akivaizdžiai panašėja į vienuolyną, į tvirtovę, į uždarą miestą; sargas „atidaro duris tik į darbą ateinantiems darbininkams ir tik tada, kai nuskamba varpas, skelbiantis darbų pradžią“. Didėjant gamybos jėgų koncentracijai, siekiama išspausti iš to maksimalią naudą ir neutralizuoti neigiamus padarinius (vagystes, prastovas, bruzdėjimus ir „intrigas“). 2. Tačiau disciplinariniuose mechanizmuose „uždarumo“ principo laikomasi ne visada, ne visada jis būtinas, ne visada jo pakanka. Erdvė apdorojama daug lanksčiau ir subtiliau. Kiekvienam individui - savo vietą, kiekvienai patalpai - po individą. Disciplinarinę erdvę linkstama padalinti į tiek dalelių, kiek joje yra skirstytinų kūnų ar elementų. Reikia atsisakyti neapgalvoto paskirstymo, kai individai nežinia kur dingsta, pakrikai cirkuliuoja, sukepa į nenaudingus ir pavojingus krešulius; naudoti kovos su dezertyravimu, valkatavimu, gaujomis taktiką. Disciplina sukuria analitinę erdvę. Disciplinarinė erdvė iš esmės visada grindžiama celiškumu. 3. Palengva disciplinarinėse institucijose patalpų funkcionalumo taisyklė perkoduoja erdvę, kurios architektūra paprastai būdavo ne vienos paskirties. Susiformuoja vietos, atliepiančios ne tik būtinybei prižiūrėti, nutraukti pavojingus ryšius, bet ir sukurti naudingą erdvę. Medicininę ligų ir užkrėtimo židinių priežiūrą lydi ir kitos kontrolės priemonės; kariškiai gaudo dezertyrus, finansų organai tikrina prekes, administracija skirsto vaistus, dozuoja maistą, ieško dingusių ligonių, prižiūri gydymą, registruoja mirtis, išaiškina simuliantus. Disciplina duoda pradžią medicinos reikmėms pritaikytai erdvei. Darbą atliekančiais individais, kūnais-vienetais: galima stebėti kiekvieną šios gamybos jėgos kintamąjį - stiprumą, sumanumą, įgudimą, pastovumą, - juos apibūdinti, įvertinti, apskaičiuoti ir susieti su konkrečiu tos jėgos veikėju - individu. Gimstant didžiajai pramonei, kartu su darbo pasidalijimu gamybos procese darbo jėga suskaidoma į atskirus individus: ir vienam, ir kitam reiškiniui dažnai pagrindą padėdavo disciplinarinis erdvės paskirstymas. 4. Disciplinos elementai gali pakeisti vienas kitą, nes kiekvieną iš jų apibrėžia jo vieta elementų sekoje ir nuotolis nuo kitų elementų. Disciplina - rangų menas ir konfigūracijų transformavimo technika. Individualizuodama kūnus, ji juos lokalizuoja, tačiau nepritvirtina prie apibrėžtos vietos, o išdėsto ir paleidžia cirkuliuoti santykių tinkle. XVIII amžiuje „rangas“ tampa svarbiausia individų paskirstymo mokyklose forma: mokinių gretos klasėse, koridoriuose, kiemuose; kiekvienas gauna rangą po kiekvienos užduoties arba kiekvieno egzamino. Mokyklos erdvė ima funkcionuoti kaip mokymo mašina, dar atliekanti priežiūros, hierarchizavimo, atlyginimo už nuopelnus ir nusižengimus funkcijas. „Celės“, „laukeliai“ ir „rangai“ padeda disciplinai funkcionalizuoti ir hierarchizuoti architektūrines erdves. Taigi pirmasis didelis disciplinos žingsnis yra „gyvųjų lentelių“ sukūrimas: ten marga, nenaudinga arba pavojinga masė paverčiama organizuota daugybe. Taktika, išdėstanti žmones erdvėje; taksonomija, disciplinuojanti gyvųjų būtybių erdvę; ekonominė lentelė, reguliuojanti turto judėjimą. Sudarant disciplinarinio paskirstymo lentelę, priešingai, siekiama aprėpti daugybę dėl pačios daugybės, ją paskirstyti ir išgauti iš jos visokią įmanomą naudą. Be disciplinarinės taktikos neįmanoma kontroliuoti ir panaudoti paskirų elementų viseto: ji pagrindžia „mikrofiziką“ valdžios, kurią galėtume pavadinti „celiška“. VEIKLOS KONTROLĖ 1. Dienotvarkė yra senas išradimas. Griežtą jos modelį paskleidė, be abejo, vienuolynų bendruomenės. Apskaičiuotas ir apmokėtas laikas turi būti be priemaišų ar trūkumo, tai naudingas laikas, kurį kūnas praleidžia be atvangos atlikdamas savo darbą. Tikslumas ir laiko panaudojimas pagal paskirtį, darbo reguliarumas yra trys pamatinės disciplinarinio laiko vertybės. 2. Temporalinė veiksmo gradacija. Veiksmas suskaidomas į elementus; apibrėžiama kūno, galūnių, sąnarių padėtis; nurodoma kiekvieno judesio kryptis, amplitudė, trukmė; nustatoma judesių eilės tvarka. Laikas įsiskverbia į kūną, o kartu su juo - ir nuodugni valdžios kontrolė. 3. Tada nustatoma kūno ir gestų koreliacija. Disciplinarinė kontrolė kuo glaudžiausiai susieja gestą su viso kūno elgsena, sąlygojančia to gesto efektyvumą ir atlikimo greitį. Gerai sutvarkius kūną - tada atsiranda ir gera dienotvarkė - nelieka vietos dykinėjimui arba nenaudingai veiklai: absoliučiai viskas sutelkiama į pagalbą reikiamam veiksmui. Disciplinuotas kūnas yra efektyvaus gesto atrama. 4. Artikuliacija kūnas-objektas. Disciplina apibrėžia kiekvieną santykį, kurį kūnas užmezga su manipuliuojamu objektu. Visas kūno ir manipuliuojamo objekto sąlyčio paviršius prisigeria valdžios, kuri tiesiog prišvartuoja juos vieną prie kito. Disciplinarinės valdžios pobūdis: jos funkcija ne atimti, o sintezuoti, ne išplėšti darbo vaisius, o prievarta susieti darbo jėgą su gamybos mechanizmu. 5. Nuodugnus išnaudojimas. Dienotvarkė turėjo užkirsti kelią laiko švaistymui - morališkai klaidingam, ekonomiškai nesąžiningam dalykui. Disciplina siūlo pozityvų variantą; jos principas - vis naudingiau (teoriškai - be atvangos) išnaudoti laiką: ne tiek panaudoti, kiek išsunkti; iš laiko išplėšti vis daugiau reikalingų akimirkų, ir iš kiekvienos akimirkos - vis daugiau naudingų jėgų. Signalų, švilpukų, komandų ritmas verčia visus priimti tam tikras laikiškumo normas, kurios spartina išmokimo procesą ir kartu moko greitumą laikyti tam tikra dorybe. Šis naujas objektas - tai natūralus kūnas, jėgų šaltinis ir trukmės buveinė; tai kūnas, galintis atlikti nurodytas operacijas, kurių kiekviena turi savo tvarką, savo laiką, savo vidinius reikalavimus, sudėtinius elementus. Apie disciplinarinę veiklos kontrolę galima pasakyti, kad ji įsiterpia tarp tų teorinio arba praktinio tyrinėjimo sričių, kurios domisi natūraliąja kūno mechanika; tačiau tame kūne ji atranda specifinius procesus; paprastą judesio fiziką po truputį keičia elgesys ir jo organiniai reikalavimai. Kūnas, iš kurio reikalaujama paklusnumo atliekant net menkiausius veiksmus, priešinasi ir parodo, kokiomis sąlygomis gali funkcionuoti organizmas. Disciplinarinė valdžia koreliuoja ne tik su analitine bei „celiška“, bet ir natūralia bei „organiška“ individualybe. GENETINIS UGDYMAS Disciplinos, analizuojančios erdvę, išskaidančios ir vėl sukonstruojančios veiklos formas, laikytinos taip pat ir mechanizmais, gausinančiais ir paverčiančiais kapitalu laiką. Tam naudojami keturi metodai, kurie aiškiausiai matomi kariuomenės organizacijoje: 1. Suskaidyti trukmę vienas paskui kitą sekančiais arba paraleliais segmentais, kurių kiekvienas turi baigtis nustatytu laiku. 2. Organizuoti šiuos laiptelius remiantis analitine schema - kuo paprastesnių laiptelių sekos kombinuojamos tarpusavyje sudėtingėjimo linkme. 3. Finalizuoti šiuos laiko segmentus, nustatyti pabaigos terminą, vainikuojamą egzamino, kurio funkcija yra trilypė: parodyti, ar subjektas pasiekė statuto reikalaujamą lygį, garantuoti, kad jo žinios prilygsta kitų egzaminuojamųjų žinioms, ir diferencijuoti kiekvieno individo sugebėjimus. 4. Sudaryti tam tikras pratimų sekas; kiekvienas atlieka pratimus, atitinkančius jo lygį jo prasimokytą laiką, jo laipsnį. Viena paskui kitą einančių veiklų „sekų“ sudarymas leidžia valdžiai iš pagrindų persmelkti bet kokią trukmę: detaliai kontroliuoti kiekvieną akimirką ir laiku įsikišti. Disciplinariniai metodai sukuria linijinį laiką, kurio akimirkos sklandžiai pereina iš vienos į kitą galutinio, stabilaus taško link. Administracinės ir ekonominės kontrolės priemonės sukuria socialinį laiką, suskirstytą sekomis, kryptingą ir akumuliuojantį: atrandama „progreso“ evoliucija. Valdžios makro- ir mikrofizika leido - žinoma, ne išrasti istoriją (to jau seniai nebereikėjo daryti), bet integruoti laikiškumo, unitariškumo, tolydumo, kumuliatyvumo dimensiją į kontrolės mechanizmą ir dominavimo praktiką. JĖGŲ KOMPONAVIMAS Disciplina nebėra vien tik menas paskirstyti kūnus, išplėšti iš jų laiką ir jį akumuliuoti, dabar ji komponuoja jėgas ir kuria efektyvų mechanizmą, šis reikalavimas įgyvendinamas keliais būdais: 1. Pavienis kūnas tampa elementu, kurį galima kur nors patalpinti, perkelti, sujungti su kitais. Pagrindiniai jo kintamieji jau nebe narsa arba jėga, o užimama vieta, intervalas, reguliarūs, taisyklingi judesiai. 2. Mechanizmo dalele tampa ir įvairios chronologinės sekos, kurias disciplina jungia tarpusavyje, formuodama sudėtinį laiką. Sekų laikus reikia derinti taip, kad iš kiekvieno individo būtų galima išplėšti kuo daugiau jėgų ir, sujungus jas, pasiekti optimalų rezultatą. Mokykla tampa mokymosi mechanizmu, kuriame kiekvienas mokinys, lygmuo ir akimirka, teisingai juos tarpusavyje jungiant, permanentiškai išnaudojami bendrajame mokymo procese. 3. Toks kruopščiai pasvertas jėgų kombinavimas reikalauja tiksliai suderintos komandavimo sistemos. Ryšys tarp šeimininko ir disciplinuojamojo palaikomas signalais: reikalaujama ne suprasti komandą, o pastebėti signalą ir akimirksniu reaguoti pagal daugiau ar mažiau dirbtinį, iš anksto nustatytą kodą. Apibendrinant galima pasakyti, kad iš kūnų, kontroliuojamų disciplinos, sukuriami keturi individualybių tipai, arba, tikriau, viena individualybė, kuriai būdingos keturios ypatybės: „celiškumas“ (erdvinis paskirstymas), organiškumas (veiklos kodavimas), genetiškumas (laiko akumuliavimas), kombinaciškumas (jėgų komponavimas). Tam panaudojamos keturios esminės technikos: „lentelių“ konstravimas; „manevrų“ reglamentacija; pratybos; pagaliau įvairios jėgų kombinavimo „taktikos“. Taikai ir vidaus tvarkai palaikyti politika siekė įgyvendinti mechanizmą, kuris funkcionuotų kaip tobula kariuomenė, disciplinuota masė, paklusnus ir viskam pasiruošęs dalinys, kaip pulkas stovykloje ir mūšio lauke, manevruose ir pratybose. Jeigu egzistuoja seka politika-karas, kurią realizuoja strategija, tai egzistuoja ir seka kariuomenė-politika, kurią realizuoja taktika. XVIII amžiaus filosofams ir teisininkams išeities taškas buvo ne gamta, o kruopščiai suderinti vieno didžiulio mechanizmo dantračiai, ne pirminė socialinė sutartis, o nuolatinė prievarta, ne pamatinės teisės, o amžinai stiprėjantis muštras, ne visuotinė valia, o automatinis paklusnumas. Trečias skyrius. Panoptizmas Kiekvienas turi savo vietą. Pajudėjęs netenka gyvybės - užsikrečia arba baudžiamas mirtimi. Marui priešpriešinama tvarka; ji turi užgniaužti bet kokią sumaištį: kai liga persimeta iš kūno į kūną, kai blogis plinta, baimei ir mirčiai nušluojant draudimus. Maro sumaiščiai disciplina priešpriešina analizuojančią valdžią. Maro, kaip realaus ir kartu įsivaizduojamo netvarkos pavidalo, medicininis bei politinis koreliatas yra disciplina. Maru sergantieji kruopščiai „šukuojami“, čia individuali diferenciacija yra prievartos priemonė besidauginančios, besiskleidžiančios ir besiskaidančios valdžios rankose. Disciplinarinėse schemose maras yra bet kokių sąmyšių, bet kokios netvarkos įvaizdis; visiškai taip pat, kaip raupsų - nutrauktino kontakto - įvaizdį randame atstūmimo schemose. Viena vertus, raupsuotieji „užkrečiami maru“; atstumtieji patiria individualizuojančios disciplinos taktiką; ir, kita vertus, disciplinarinės kontrolės universalumas leidžia paženklinti „raupsuotąjį“ ir panaudoti prieš jį dualistinius (arba-arba) atstūmimo mechanizmus. Metodikos ir institucijos, skirtos matuoti, kontroliuoti ir ištaisyti anormalumą, funkcionuoja kaip disciplinariniai aparatai, kuriuos pagimdė maro baimė. Benthamo Panopticon Visu apskritimo perimetru - žiedo formos pastatas, centre - bokštas; šiame - didžiuliai langai, išeinantys į vidinę žiedo pusę; žiedinis pastatas padalintas į vienutes, einančias per visą jo plotį; jose du langai - vienas žiūri į vidinio bokšto langus, kitas į išorę - tokia vienutė peršviečiama kiaurai. Kiekviena kamera - mažas teatras, kur vaidina vienas, tobulai individualizuotas ir nuolatos matomas aktorius. Čia kalėjimo vienutės principas apverčiamas aukštyn kojom; arba, tikriau, iš trijų jos funkcijų - uždaryti, atimti šviesą ir paslėpti - lieka tik pirmoji, o kitos dvi panaikinamos. Akinanti šviesa ir prižiūrėtojo žvilgsnis įkalina geriau negu šešėlis, kuris galų gale ir apsaugo. Atvirumas - tai spąstai. Matomas iš centrinio bokšto; tačiau nematomas iš gretimų, griežtai pertvaromis atskirtų vienučių. Tai garantuoja tvarką. Štai kodėl Panoptikonas toks efektyvus: kalinys be perstojo jaučiasi stebimas, ir tuomet valdžia ima funkcionuoti automatiškai. Patys kaliniai yra juos valdančios valdžios šaltinis. Matoma - nes prieš kalinio akis visuomet stūksos centrinio bokšto, iš kurio jis sekamas, siluetas. Neverifikuojama - nes kalinys niekada neturi žinoti, kokiu momentu yra stebimas; tačiau jis turi būti tikras, kad tai gali atsitikti bet kurią akimirką. Panoptikonas yra mašina, išardanti matyti-būti matomam poros vienybę: esantis žiediniame pastate matomas kaip ant delno, bet pats niekada nieko nemato; esantis centriniame bokšte mato viską ir niekada nėra matomas. Benthamas stebėjosi panoptinių institucijų paprastumu: jokių grotų, jokių grandinių, jokių milžiniškų spynų; pakanka aiškiai nubrėžtų skirčių ir tinkamai išdėstytų atverčių. Patekęs į matymo lauką ir tai žinodamas, individas pats imasi prievartinių valdžios funkcijų; jis spontaniškai leidžiasi jų valdomas; jis savyje įrėžia valdžios santykį, kuriame vienu metu atlieka du vaidmenis; jis tampa savo paties pavergimo principu. Panoptikonas - tinkamiausia vieta eksperimentams su žmonėmis, čia atliekama patikima gaunamų transformacijų analizė. Stebėjimo mechanizmais sėkmingai įsiskverbiama į žmonių elgesį; valdžiai iš paskos seka žinojimas, kuris didėja sulig kiekvienu jos žingsniu ir atranda vis naujus pažinimo objektus kiekviename plotelyje, kur panaudojama valdžia. * Panoptikono nedera laikyti oniriniu statiniu: tai idealų pavidalą įgavusio valdžios mechanizmo diagrama. Tai yra būdas įkurdinti kūnus erdvėje, išskirstyti individus vienas kito atžvilgiu, sukurti hierarchinę organizaciją, išdėstyti valdžios centrus ir kanalus, apibrėžti intervencijos metodus ir instrumentus ligoninėse, dirbtuvėse, mokyklose, kalėjimuose. Panoptinė schema suintensyvina bet kokio valdžios aparato veikimą: užtikrina jo ekonomiškumą (medžiagų, personalo, laiko); dėl savo preventyvaus pobūdžio, funkcionavimo tolydumo ir mechanizmų automatiškumo užtikrina jo efektyvumą. Tada valdžia savo funkcijas atlieka ne primesdama save iš išorės tarsi kokią nelanksčią arba gremėzdišką prievolę, o ganėtinai subtiliai, plėsdama savo veiklos lauką, didindama minėtų funkcijų efektyvumą. Kiekvienas visuomenės narys turi teisę ateiti ir savo akimis pamatyti, kaip funkcionuoja mokyklos, ligoninės, gamyklos, kalėjimai. Taigi nėra pavojaus, kad panoptinės mašinos stiprinama valdžia degeneruos ir pavirs tironija. Kiekvienas atėjusysis gali sekti bet kurį iš prižiūrėtojų. Stebėjimo mašina sykiu buvo ir tamsus kambarys, kuriame esantys individai akylai stebimi; ji virsta permatomu statiniu, kur valdžią gali kontroliuoti visa visuomenė. Valdžios produktyvumas didėja tik tuomet, kai, viena vertus, ji gali tolydžiai aprėpti pamatinius visuomenės sluoksnius, prasiskverbti iki smulkiausių jos tinklo akių, o, antra vertus, kai išsineria iš tų netikėtų, smurtinių, netolydžių formų, kurias įgaudavo valdovo valdžia. Panoptizmu grindžiama naujoji „politinė anatomija“, kurios objektas ir tikslas yra ne suverenumo ryšiai, o disciplinariniai santykiai. Panoptinėje struktūroje glūdi visuotinybės raktas. Ji programuoja disciplinarinių aparatų kupiną visuomenę, kad ši funkcionuotų kaip elementarus ir lengvai pakeičiamas mechanizmas. * Perėjimas nuo vieno projekto prie kito, nuo išskirtinės prie visuotinės priežiūros disciplinos yra istorinės transformacijos išdava. 1. Apverčiamos disciplinų funkcijos. Nuo šiol iš disdplinų reikalaujama, nes jos tai gali, pozityvaus vaidmens - kelti individų naudingumo koeficientą. Disciplinos vis dažniau funkcionuoja kaip technologija, gaminanti naudingus individus. 2. Disciplinarinių mechanizmų telkimasis į „spiečius“. Gausėjant disciplinos įstaigų, pastebima disciplinarinių mechanizmų „deinstitucionalizavimosi“ tendencija, pastanga išsmukti iš aklinų tvirtovių, kur jie iki šiol funkcionavo, ir „laisvai“ cirkuliuoti. Krikščioniškoji mokykla ne tik ugdo klusnius vaikus; ji padeda prižiūrėti ir jų tėvus, domėtis jų gyvenimo būdu, pragyvenimo šaltiniais, pamaldumu, papročiais. Disciplinarines procedūras spinduliuoja ne tik uždaros institucijos, bet ir visuomenėje pasklidę įvairūs kontrolės židiniai. Ilgą laiką gyventojų „disciplinavimo“ vaidmenį atliko religinės bendrijos bei labdaringos asociacijos. 3. Disciplinos mechanizmų suvalstybinimas. Policijos valdžia turi rūpintis „viskuo“: tačiau tai jokiu būdu nėra valstybės ar karalystės visuma, kaip matomas ir nematomas monarcho kūnas. XVIII amžiuje policija ne tik padeda teisingumo struktūroms persekioti nusikaltėlius ir įgyvendina politinę galimų sąmokslų, opozicijos judėjimų arba maištų kontrolę, bet ir imasi disciplinarinės funkcijos. Valstybės aparatai, kurių svarbi, nors ne vienintelė funkcija yra siekti disciplinos įsigalėjimo visos visuomenės mastu (policija). Disciplina užtikrina be galo smulkėjančią valdžios santykių distribuciją. Mūsų visuomenė - ne reginio, o priežiūros visuomenė. Po vaizdų paviršiumi - iki kaulų smegenų persmelkti kūnai. Mūsų socialinė santvarka nežaloja, nevaržo ir nekeičia harmoningos individo visumos; individas čia kruopščiai gaminamas, pajungiant ištisą jėgų ir kūnų taktikos arsenalą. * 1. Globaliniu mastu disciplina yra technika, padedanti suvaldyti žmogiškąsias daugybes. Disciplina didina daugybių naudingumo koeficientą, kad kiekviena iš jų duotų daugiau naudos negu paprasta jų elementų suma. Be saiko demonstruojamą valdžią ji pakeičia valdžia, klastingai objektyvuojančia savo valdinius; apie pastaruosius formuojamas žinių korpusas jai svarbesnis už prašmatnius suverenumo ženklus. Disciplina yra unifikavimo technika, mažiausiomis sąnaudomis redukuojanti kūno galios „politiškumą“ ir maksimalizuojanti jos naudingumą. 2. Panoptinė valdžios atmaina - ten, kur ji skleidžiasi - elementariame, techniniame, į akis nekrentančio fiziškumo lygmenyje, - nei besąlygiškai paklūsta didžiosioms visuomenės juridinėms-politinėms struktūroms, nei tiesiogiai jas pratęsia. Visuotinę teisinę formą, garantavusią iš principo egalitarinių teisių sistemą, palaikė būtent šie smulkmeniški, kasdieniai ir fiziški mechanizmai, tos mikrovaldžios sistemos, iš esmės antiegalitarinės ir asimetriškos, kurias diegė disciplina. 3. Turime dvigubą procesą: epistemologinį deblokavimą kokybiškai atnaujinant valdžios santykius; valdžios įtakos plėtimą formuojant ir kaupiant žinias. Kvota - tai suvereni valdžia, pasisavinusi teisę nustatyti tiesą tam tikrais sutartais metodais. Didžioji kvota, pagimdžiusi gamtos mokslus, nutraukė ryšius su savo politiniu- teisiniu modeliu. O egzaminas, priešingai, tebėra disciplinarinės technologijos dalis. „Stebėjimas“ natūraliai pratęsia teisingumo sistemą, paskendusią disciplinariniuose metoduose ir egzaminavimo procedūrose. Nieko nuostabaus, kad kalėjimas panašus į gamyklas, mokyklas, kareivines, ligonines, o jie visi panašūs į kalėjimus. SEMINARAS Kaip kalbėti apie ideologiją per žmogaus kūno buvimą, kontrolę, savikontrolę? Atskiria bepročius. Kaip atsiranda fizinis atskyrimas, fizinis kitoniškumo žymėjimas? Foucault rūpi ne tik kalėjimas, bet ir mokyklos, klinikos. Kaip žmogus tampa save kontroliuojantis? 1 VIDEO Norima nuraminti žmones. Greitis ir efektyvumas, kai darai veiksmą. Nereikalaujama suprasti komandos, tiesiog darai pamatęs blykstę. Kūnas automatiškai supranta. Nesvarbu vieta, atliekamas tas pats veiksmas. Mažos gudrybės - pateikiama su muzika, trumpo filmo tonas pramoginis. Vis intensyviau praleisti, kad ir trumpiausią akimirką. 2 VIDEO Aiški seka, trukmė. Tėtis kaip valdžios figūra. Apdovanojimas - gausi valgyti, kai tinkamai rankas nusiplausi. Švara kvantifikuojama, etapais suskaidoma ir patikrinama. 3 VIDEO Atrodė karantine ypač neįprastai, o paskaitai Foucault, kad nuo senovės jau taip yra. Trumpas filmas Paradise - aiškios ėjimo vėžios. Nesusikalbėjo pora. Kaip žmonai pavyko pabėgti? Nuspėtas vyro pabėgimas. Sistema - produktyvumo, apie laiką. Viskas ritmiška ir kartojasi. Bažnyčia kaip formavimo įmonė. Fazės pagal kurias kūnas juda, kad būtų naudingas. Reguliavimo sistema fiziškai instaliuota į patį pasaulį.