LT Dailės Egzas. PDFs

***[5. Lietuvos grafika XVI--XVIII a.]*** **Skirstoma pagal paskirtį:** knygų, lakštinė, reprodukcinė, taikomoji (etiketės, plakatai, pašto ženklai...) **KNYGŲ GRAFIKA:** antraštinis lapas (Puošnus - frontispisas), kolofonas - duomenys apie leidinį jo gale, kustodas - puslapių numeravimas kito pus...

***[5. Lietuvos grafika XVI--XVIII a.]*** **Skirstoma pagal paskirtį:** knygų, lakštinė, reprodukcinė, taikomoji (etiketės, plakatai, pašto ženklai...) **KNYGŲ GRAFIKA:** antraštinis lapas (Puošnus - frontispisas), kolofonas - duomenys apie leidinį jo gale, kustodas - puslapių numeravimas kito puslapio pirmu skiemeniu, foliacija - lapų numeracija, paginacija - puslapių numeracija. **Knygos puošybos elementai:** frontispisas - meniškas antraštinis lapas, signetas - leidyklos ženklas, bordiūras - ornamentinis aprėminimas, inicialas, vinjete - nedidelis ornamentas tekste, atsklanda - skyriaus pradžios puošyba, užsklanda - skyriaus pabaigos puošyba, iliustracija, įklija - atskirai įklijuotas lapas. **Knygos priklausomybės ženklai** - proveniencija: įrašas; antspaudas; ekslibrisas - nuosavybės ženklas priešlapyje; superekslibrisas - nuosavybės ženklas viršelyje. **Knygų ankstyvoji raida:** 1. 2. 3. **Spaudos pradžia:** pirmosios spausdintos Lietuvos knygos yra paleotipai, kirilica, bažnytine slavų kalba su rusėniškais elementais, meniškai apipavidalintos: 1522 m. "Mažoji kelionių knygelė"; 1525 m. "Apaštalas". **Reformacija**: 1529 m. leidyba sustojo; spaudos poreikis tenkinamas knygas atsivežant iš užsienio. reformacijos padiktuotas spaudos poreikis gimtąja kalba XVI a. II p. lėmė reformatų spaudos židinių susiformavimą: karaliaučiuje; LDK didikų dvaruose. Karaliaučiuje - pirmoji knyga lietuvių kalba KaTeKiZmAs (jamkit mone ir skaitykiet). **Renesanso knygai būdinga:** antraštinis puslapis; frontispise dažn. vartai, reverse - herbas; puošyba - reta ir saikinga; tik medžio raižiniai. Vilnius - LDK spaudos centras: 1579 m. įkurta **Vno (?)**jėzuitų akademija, tai tapo kontrreformacijos pradžia Lietuvoje. Tada mirus Radvilai Juodajam Radvila Našlaitėlis Lietuvos Brastos spaustuvę perkelė į Vilnių ir 1585 m. padovanojo ją jėzuitų akademijai. **Vilniaus baroko knyga:** išplinta frontispisas; tęsiama puošyba: herbai, vinjetės, užsklandos, atsklandos, smulkieji elementai; dominuoja vario graviūros; plinta emblemos; iliustracijų kompozicijos sudėtingos, daugiaplanės, daugiasluoksnės ir daugiaprasmės. **Emblema** - vaizdo ir teksto sujungimas į vieną struktūrą, gaunant papildomą prasmę. Emblemą sudaro: inskripcija (trumpas užrašas), ikona (atvaizdas), epigrama (idėjos išplėtimas). **LAKŠTINĖ GRAFIKA**: Žanrai - portretai; žemėlapiai; peizažai; istoriniai siužetai; religiniai siužetai. Lietuvos grafika XIX a. klestėjimo etapas prasidėjo 1805 m. VU literatūros ir laisvųjų menų fakultete įsteigus raižybos katedrą. **REPRODUKCINĖ GRAFIKA**: (reprodukcinės grafikos įtaka Lietuvos dailei yra milžiniška) **TAIKOMOJI GRAFIKA:** pašto ženklai, etiketės, plakatai, meninis šriftas, firminiai ženklai, etc. (paskutiniems keliems šitiems nebuvo jokios info skaidrėse 🙂) ***[7ab, 8. Barokas Lietuvoje. Baroko dailę formavę reiškiniai]*** 1. 2. 3. Lietuvos baroko dailę formavę veiksniai: katalikų bažnyčios reforma ir kontrreformacija; mecenatystė; vienuolijos; teatras ir parateatriniai reiškiniai; literatūra. ***[9a. XVII--XVIII a. medžio skulptūros ir dekoratyvinės drožybos raida.]*** **XVII a. I p. Manierizmas:** apkaustų ornamentas, rolverkas (susuktas ritinėlis), maureska (simetriškas augalinis ornamentas), vaisių kekės, stilizuotas akantas, figūrinės hermos, dekoratyvinės kaukės. \~1640 m. - XVII a. II p. KREMZLINIS DEKORAS BRANDUSIS BAROKAS: kremzlinis dekoras (aštuonkojo čiuptuvai); groteskinės kaukės; angeliukų galvutės; kriauklės; ažūriniai drožinėti sparnai XVII a. pab. - XVIII a. I ketv. AUGALINIS DEKORAS: ažūrinės vynuogių ir gėlių kolonos; vešlus akantas; gėlės; vaisių girliandos (granatai, figos and shit); gausybės ragas. XVIII a. II ketv.-vid. REGENTYSTĖS DEKORAS VĖLYVASIS BAROKAS: simetriškas; juostinis dekoras; katilėliai; gėlių žiedai; kriauklės; treliažas (grotelės) XVIII a. III ketv. VELYVASIS BAROKAS IR ROKOKO: rokailė - asimetriškas, c formos elmentas primenantis bangą, skiauterę, jūrų žolę; treliažas; rožių žiedai; baldakimai LIUDVIKO XVI STILIUS (XVIII a. IV ketv.) IR KLASICIZMAS (XVIII a. pab- XIX a. I ketv.): Liudviko - racionalios formos, juostos, taisyklingai išdėstyti gipso lipdiniai; Antikos įtaka; taisyklingi simetriški ornamentai; ornamentas smulkus, racionalus; smulkus akantas, kaukės, muzikos instrumentai. XIX a. II ketv. ISTORIZMAS: romantiškas istorinių stilių kartojimas XIX a. II p. EKLEKTIKA: įvairių stilių samplaika ***[9b. Theatrum Sacrum vėlyvojo baroko bažnyčių interjeruose XVIII a., sakralinė sienų ir molbertinė tapyba]*** **Gotikai** būdingas suveriamas altorius su paveikslais ir skulptūromis. **Velyvojo baroko** altorių bruožai: altorių ansambliai; atitraukiami nuo sienos arba išlenkiami U forma; altorių vainikuoja glorija (kompozicija iš debesų ir spindulių); voliutiniai piliastrai; koloritas ryškus kontrastingas, imituojantis marmurą arba baltą akmenį, gausu auksuotų ornamentų; iliuzinė sienų tapyba tarsi pratęsia altorių. I**LIUZINIAI ALTORIAI XVIII-XIX a. I p**.: pirmavaizdžiai: 1. teoriniai XVII-XVIII a. trauktatai; 2. iliustruoti iškilmių aprašymai; 3. trompe l'oeil (akies apgaulė). tapoma ant sienos, medinių skydų, drobe aptrauktų skydų. iliuzinių altorių pranašumai: pigu, efektinga, užima mažai vietos, greitai sukuriami. **XVIII a. MOLBERTINĖ TAPYBA:** Simonas Čechavičius (jam būdinga): aukštas profesinis meistriškumas; švelnus formų modeliavimas; barokinis jausmingumas; subtilūs spalvų deriniai; kompozicija daugiafiūrė, bet aiški; angelai. ***[10. Marijos atvaizdai Lietuvoje: kultas, ikonografija, vainikavimas]*** **Bizantinės tapybos bruožai:** monumentalumas, abstraktus auksuotas fonas, sąlygiškas piešinys ir formų modeliavimas, drabužiai, atvaizdas kaip religinė idėja. Vakarų tapybos bruožai: tūrio ir apimties perteikimas, ryškesnis koloritas, šiltesnė nuotaika, vakarietiško pamaldumo elementai (karūna, skeptras), fono dekoravimas vakarietiškais ornamentais. **BIZANTINĖS KILMĖS MARIJOS IKONOGRAFINIAI TIPAI**: 1. hodegetia (kelrodė); 2. dexiokratousa (dešine nešanti); 3. glykophylousa (meilingoji)/eleusa (gailestingoji); 4. nikopoia (pergalingoji). 1. **VAKARIETIŠKOS KILMĖS MARIJOS IKONOGRAFINIAI TIPAI:** A. stebuklingųjų atvaizdų sekiniai: 1. Romos S. Maria Maggiore - hodegetria atmaina, marijos plaštakos sukryžiuotos, dešine laimina, kairėj skepetaitė, ant dešinio peties žvaigždė. 2. Loreto dievo motina - skultpūra nišoje, juodoji madona, marija su kūdikiu apsigaubę mantija (nuo 1597 m.). 3. faenzos maloningoji dievo motina - marija stovinti, su apsiaustu, rankomis laužanti dievo siųstas strėles (karą, marą, badą). 4. Čenstakavos dievo motina - hodegetria, tamsi, su dviem kirčiais ant skruosto. 5. Trakų dievo motina 6. aušros vartų dievo motina. B. devociniai atvaizdai: 1. sopulingoji 2. gailestingoji 3. rožinio (dominikonų) 4. škaplierinė (karmelitų) 5. nekltojo prasidėjimo **Popiežiaus karūnomis vainikuotieji marijos atvaizdai lietuvoje:** 1. trakų dievo motina 2.sapiegų madona 3.šiluvos marija ligonių sveikata 4. vilniaus aušros vartų gailestingumo dievo motina 5. pivašiūnų marija nuliūdusiųjų paguoda 6. šiluvos nekalčiausia marijos širdis 7. žemaičių kalvarijos marija krikščioniškų šeimų karalienė **Lietuvos XIX a. dailės klausimynas egzaminui** **[11. P. Smuglevičiaus meninio palikimo vertė]** 1. 2. "Abraomo ir Melchizedeko susitikimo scena", Nerono Aukso rūmų freskų piešiniai. 3. 4. Toks siužetas sukėlė caro valdininkų nepasitenkinimą, kadangi jie įžvelgė maišto momentą šioje kompozicijoje ir nesutiko su dailininko kritika monarchijai. Galiausiai buvo priimta kompozicija "Šv. Stanislovo mirtis" 5. P. Smuglevičius, savo kūryba siekė auklėti visuomenę, skiepyti pilietines dorybes ir tautos meilę. Pirmasis Lietuvos istorijoje dailininkas, siekęs kiek įmanoma tiksliau rekonstruoti praėjusių laikų istoriją. 6. Reprezentacinius (parodantys portretuojamo asmens pareigas ir padėtį visuomenėje); alegorinius (ne oficialios paskirties portretai kuriuose asmenys vaizduojami apsivilke atitinkamus drabužius iš graikų ir romėnų mitologijos); kamerinius (natūrali, laisva kompozicija) 7. Tapė daug architektūros ir istorinių paminklų, tai itin svarbi dokumentinė medžiaga apie neišlikusią architektūrinę pastatų struktūrą, paminklus, proporcijas. **[12. Vilniaus universiteto Dailės katedrų veikla ir reikšmė Lietuvos kultūroje.]** 8. XVIII a. pabaigoje buvo panaikintas jėzuitų ordinas, pagal pažangiausių Europos mokyklų pavyzdį imtas reformuoti Vilniaus universitetas, jis tavo Vilniaus kultūros centru 9. Piešimo ir tapybos katedra gyvavo 1797 - 1832 m. (nerašo šiaip kodėl uždaryta idk) 10. P. Smuglevičius 11. P. Smuglevičius, J. Rustemas ir V Smakauskas. 12. Veikė 1803 - 1826 m. Kadangi Vilniaus universitetas užsiėmė antirusiška, anticarine ir panašia veikla pateko į nemalonę ir 1826 m. pradžioje Rusijos imperatoriaus aplinkoje buvo nuspręsta, kad Skulptūros katedra nereikalinga. 13. Andrė Le Brun, Kazimieras Jelskis 14. 1805 - 1832 m. Raižybos katedra buvo įkurta siekiant parengti reprodukcinės grafikos specialistus. Tuo metu trūko profesionalių dailininkų galinčių iliustruoti spaudą, vadovėlius, mokslinius leidinius, žemėlapius, natas. 15. Izidorius Veisas, Juozapas Saundersas, Mykolas Podolinskis, Gotlibas Kislingas, Frydrichas Lemanas, J. Rustemas, Juozapas Hilaris Glovackis, Motiejus Pšibilskis. 16. 1816 - 17 m. 17. Švietėjiškos idėjos sureikšminę dailės vaidmenį auklėjant visuomenę, keitė požiūrį ir į dailininką. Įsteigus Dailės katedras cechinį mokymą pakeitė sisteminga pedagogika, amatininkus -- profesionalai, užsieniečius -- vietinio universiteto auklėtiniai. Plataus profilio išsilavinimas laidavo dailininkų integraciją į inteligentijos socialinį sluoksnį. 18. Pirmąją grafikos darbų parodą 1812 m. surengė prof. J. Saundersas.; 1820 m. prof. J. Rustemas surengė visų dailės katedrų kūrinių parodą, o nuo 1822 m. jos buvo rengiamos kas dveji metai, pavasarį. Parodos rodė katedrų darbo kryptį, metodiką, studentų profesinį pasirengimą ir sugebėjimus. **[13. Lietuvos romantizmo dailininkai ir jų kūryba.]** 19. Jonas Rustemas (1762-1835); Kazimieras Jelskis (1782--1867); Vincentas Smakauskas (1797 Vilnius -- 1876 Krikonys, Ignalinos raj.); Valentinas Vankavičius (1800-1842); Vincentas Dmachauskas (1807--1862); 20. Lietuvos dailėje išplito kraštovaizdžių, žymių paminklų ir žmonių, vietinių papročių, tradicijų vaizdavimas. Plastikoje taip pat įvyksta pokyčiai: atsiranda laisvesnės, ekspresyvesnės kompozicijos, gyvybingesnis piešinys ir spalvos, sudėtingesnis apšvietimas. Romantizmo dailė buvo glaudžiai persipynusi su literatūra. Dažnai kūrinio motyvu tapdavo romantinės literatūros siužetas. Ypač vertintos ir pamėgtos buvo Adomo Mickevičiaus poemos. 21. Tai visafigūriai, pusiaufigūriai ir biustiniai portretai. Visafigūriai - Tai reprezentaciniai, didelėms salėms skirti atvaizdai, kuriuose asmuo mažai individualizuotas, daugiau akcentuota bendra laikysenos elegancija spinduliuojanti kilmės ir socialinės padėties taurumu. Pusiaufigūriai nuo visafigūrių portretų skiriasi ne tik mažesniais formatais, bet ir kameriškesne nuotaika, gilesne modelio charakteristika. Biustiniai - kompozicija paprasta: vyrų portretuose modelis pasisukęs trimis ketvirčiais į dešinę arba vaizduojamas iš priekio, moterų atvaizduose išlieka gracingumo siekimas. Fonas visuomet neutralus, bet ne aklinas. Visas dėmesys sutelktas į veidą atsisakyta bet kokių detalių, galinčių konkrečiau nužymėti aplinką. 22. Vieni įdomiausių yra buitiniai piešiniai. Piešiniuose užfiksuotos scenos iš kasdieninio gyvenimo. Vaizduoti įvairaus luomo atstovai darbo ar poilsio metu. Su šiais piešiniais į Lietuvos dailę atėjo visai nauji personažai ir motyvai: miesto amatininkai, cirko žonglieriai, aristokratinė publika, orkestro muzikantai, kareiviai, dvasininkai. Juose juntama Rustemo mokytojo J. P. Norblino realistinių piešinių įtaka. 23. Jos yra unikalios ir įdomios tuo, kad Rustemas jose pavaizdavo kone visą XIX a. Vilniaus gyvenimą, visus socialinius sluoksnius, madas, papročius, pasilinksminimus, visas Vilniuje gyvenusias tautas su savo aplinkos specifika, tai ir žydai ir turkai ir totoriai 24. Kazimieras Jelskis. 25. 26. Pradėjo restauruoti Pažaislio vienuolyno stiukų lipdinius. Restauruodamas lipdinius jis stengėsi išsaugoti jų autentiškumą ir įkomponuoti caro numatytus pakeitimus, padarydamas kuo mažiau žalos. K. Jelskio atliktas stiuko lipdinių atnaujinimas dabar gali atrodyti kaip šiurkštus autentikos žalojimas, tačiau XIX a. vid. tiek tapybos, tiek skulptūros darbų restauracija paprasčiausiai reiškė atnaujinimą, neretai artimą perdarymui. 27. Iš to, kas išlikę, galima spręsti, kad mėgiamiausi dailininko žanrai buvo buitinis ir istorinis. Jis yra nutapęs apie 50 paveikslų lietuvių valstiečių buities siužetais, kūręs lenkų valstiečių ir žydų gyvenimo scenas. Dar V. Smakausko amžininkai pastebėjo, kad geriausiai jam sekėsi tapyti iš natūros, o išgalvotose kompozicijose atsirado perdėtos manieros, nenatūralaus įmantrumo, sentimentalumo. 28. V. Smakauskas 29. Grafikos. 30. V. Smakauskas. 31. Pagrindinis V. Vankavičiaus kūrybos žanras -- portretas. Dailininkas vaizdavo šeimos narius, giminaičius, draugus, visuomenės veikėjus, yra sukūręs autoportretų. V. Vankavičiui. Lietuvos romantizmo epochos peizažinę tapybą galima skirstyti į dvi didesnes grupes: istorinius (priskiriami darbai, kuriuose gamta ir juose esantys objektai iliustruoja krašto istoriją.) ir gamtos peizažus (Siekiama perteikti krašto gamtos savitumą). Vincentas Dmachauskas, 35. Vincentas Dmachauskas, V. Smakauskas, M. Kulieša, A. Žametas. 36. Istorinio peizažo tipui priskiriami darbai, kuriuose gamta ir juose esantys objektai iliustruoja krašto istoriją. Dominuoja LDK bei Lenkijos pilių ir piliakalnių vaizdai, įvairios istorinės vietos, menančios kovas su kryžiuočiais, nykstančios pilys, žymių žmonių gimtosios vietos -- dvarai. Juos kūrė V. Dmachauskas, V. Smakauskas, M. Kulieša, A. Žametas 37. Tai dailininkas, kurio kūrybos stilius yra aiškiai suformuotas vietinės mokyklos, nes jis užsienyje nestudijavo ir nesitobulino. Jo braižui būdinga kruopšti tapysena, smulkmeniškai perteikianti kraštovaizdžio elementus, tačiau bendra kompozicija, koloritas ir ypač apšvietimas suteikia darbams didingumo, kuria dramatišką nuotaiką. 38. K. Rusecko žanrinė orientacija labai plati. Jis tapė portretus, buitinio žanro scenas, peizažus, animalistinio ir religinio turinio kūrinius. 39. 40. K. Ruseckas. **[14. Lietuva tarpsukiliminiu laikotarpiu: dailė, muziejininkystė, albumų leidyba.]** 41. Buvo įkurta Vilniaus archeologijos komisija, turėjusi slaptus tikslus ateityje atgaivinti Vilniaus universiteto veiklą. Nors šis siekis nebuvo įgyvendintas, tačiau komisija Lietuvai padovanojo pirmąjį muziejų. Tai Vilniaus senienų muziejus įkurtas uždarytame Vilniaus universitete 1855 m. 42. Per pirmąjį savo veiklos dešimtmetį jis tapo kultūros ir mokslo centru, vienijusiu krašto aristokratiją (R. Tyzenhauzą, Tiškevičių, Pliaterių giminės atstovus) ir inteligentiją (J. Kraševskis, Vl. Sirokomlė, K. Jelskį, H. Dmachauską, A. Žametą, E. J. Riomerį) bendram moksliniam ir švietėjiškam darbui. Publikuota daug svarbių mokslinių šaltinių ir savarankiškų tyrimo rezultatų, o svarbiausia -- sukaupta, saugota ir panaudota istorinių dokumentų, rankraščių, knygų, archeologinių iškasenų, medalių bei monetų, gamtotyros rinkinių, meno kūrinių. Tai buvo reikšminga to meto Lietuvos institucija, formavusi visuomenės kultūrinės atminties, istorinės savimonės ir tapatybės nuostatas. 43. Vilniaus senienų muziejus, Vilniaus albumas, kurį 1845--1856 m. išleido Jonas Kazimieras Vilčinskis. 44. Jonas Kazimieras Vilčinskis. Į albumą atrinkti vaizdai iliustruoja J. K. Vilčinskio reprezentatyvumo sampratą, kuri pranoko siaurus vieno žmogaus interesus ir atskleidė bendrą to laikmečio Lietuvos intelektualinę nuostatą. Rusifikacijos režimo kontekste norėta kuo skubiau užfiksuoti vertingus architektūros ir dailės objektus pasmerktus sunaikinimui, šviečiamaisiais tikslais siekta atspindėti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinį paveldą ir nacionalines kultūros ypatybes. 45. 46. Taip pat aistringai vaizdavo LDK kūrybos paveldą ir keliaudamas po šalį fiksavo piešiniuose architektūriškai svarbius vaizdus. 47. Napoleonas Orda. 48. Genamas patriotiškų minčių bei skaudaus naikinamos kultūros netekties jausmo, skubėjo piešiniuose įprasminti LDK teritorijoje pasklidusias dvarų sodybas, sakralinius pastatus, apgriuvusias, bet istoriškai svarbias pilis, unikalų miestų ir miestelių urbanistinį vaizdą. 49. Žvelgiant meninių inovacijų prasme dailininkas netaptų išskirtine asmenybe, bet nuoseklus tarsi metraštininko darbas, sušildytas jautriu žvilgsniu į aplinką, suteikia jo kūriniams išskirtinumo, žavi vis tobulėjančia atlikimo technika, subtiliai švelniu koloritiniu sprendimu ir svarbiausia -- objekto pasirinkimu. 50. Faktūriniai skirtumai, lygus potėpis, akademinis profesionalumas, psichologinė išraiška, taip pat garsėjo kaip meistras kopijuotojas. **[15. XIX a. antrosios pusės Lietuvos dailė: realizmo ir neoromantizmo krypčių sklaida]** 51. 1866 m. buvo atidaryta Vilniaus piešimo mokykla, vadovaujama Ivano Trutnevo. Ši mokykla tapo vienintele galimybe Lietuvoje įgyti dailės išsilavinimą, kaip pradinį etapą vėlesnėms studijoms. 52. Posukiliminio laikotarpio Lietuvos dailininkai dailės pradmenis įgydavo Vilniaus piešimo mokykloje ar privačiose dailininkų dirbtuvėse, o vėliau studijas tęsdavo užsienyje. Prieinamiausia tuo metu buvo Peterburgo dailės akademija, tačiau pamažu ėmė stiprėti ir Miuncheno dailės akademijos vaidmuo. 53. Realizmas ir neoromantizmas. 54. Akcentuojamas glaudus santykis su fotografija. Būtent ši techninė naujovė padėjo jam uždarbiauti tapant bajorų, pirklių, valdininkų atvaizdus. Todėl jo portretuose nėra tiek daug psichologizmo ir stiliaus originalumo kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes būtent taip buvo fotografijose užfiksuoti asmenys, kuriuos jis tapė. 55. Vincentas Slendzinskis, Nikodemas Silvanavičius , M. E. Andriolis, Alfredas Riomeris, Edvardas Matas Riomeris. 56. Jo portretai pasižymi realizmui ir neoromantizmui būdingais bruožais: giliu psichologizmu bei įdomiais kompoziciniais sprendimais. Portretuodamas menininkas pasirenka įvairius rakursus, įterpia buitinio veiksmo elementų. 57. M. E. Andriolis. 58. M. E. Andriolis.. 59. M. E. Andriolis. 60. Kazimieras Alchimavičius 61. Miuncheno meninėje aplinkoje išaugusių dailininkų kūryboje matome ryškią nacionalinio romantizmo kryptį. Ten gyvendami jie turėjo daugiau laisvės atvirai reikšti savo jausmus, emocijas ir kūryba demonstruoti aktualias problemas. Šie menininkai rinkosi Lietuvos istorijos epizodus, tautai svarbių tuometinių įvykių perteikimą (1831, 1863 m. sukilimai), liaudies atstovų portretus, peizažo srityje -- nuotaikos kryptį, kuri taip pat pasižymi romantiniu jausmingumu. 62. A Riomeris 63. Jo piešiniuose ir tapyboje atsispindi tautinė problematika: etnografiniai motyvai, liaudiški tipažai. Pagrindiniame menininko kūrybos žanre -- portretuose, neoromantizmas persipina su ryškia realistine modelių traktuose. Juose neaplenkiami nei fiziniai žmogaus trūkumai nei smulkios detalės, visada išryškinamas žmogaus tipažas, jo charakteris, kilmė. 64. Edvardas Matas Riomeris 65. Menininkas buvo labai geras koloristas, yra nutapęs natūros gyvybingumu pasižyminčių peizažų. Dar vienas dailininko plėtotas žanras -- portretai. Stilistiniu požiūriu jų būta įvairių, realistine traktuotė yra išlaikyta Kalvio, Valstiečio kailine kepure atvaizduose, kur paieškota įdomesnio rakurso, individualių bruožų išraiškos. 66. Romano Aleknos Švoinickio. 67. Romanas Alekna Švoinickis. 68. Pasižymi motyvo lakoniškumu, nesudėtingu grafiniu piešiniu, minkšta tonine tapyba, realistinei stilistikai būdingu vaizdo gyvumu. 69. Miunchenas, Drezdenas, Peterburgas. 70. Portreto žanras. Nelabai žinau kodėl. 71. Ne. Lietuvoje impresionizmas, simbolizmas ėmė plačiau plisti tik XX a. pradžioje. Taip įvyko dėl kultūros ir tuo pačiu meninio gyvenimo slopinimo ilgus dešimtmečius.