17-18 a. Lietuvių grafika

Knygų puošybos ir iliustravimo menas, apimantis elementus kaip frontispisas, signetas, bordiūras ir inicialai.

Meniškas antraštinis knygos puslapis.

Leidyklų ar autorių ženklas knygoje.

Spausdinimo technika, naudojant vario plokštes.

Vaizdinis ir tekstinės informacijos derinys, sukurti papildomą prasmę.

Dailės kūriniai ant popieriaus lapų, pavyzdžiui, portretai, žemėlapiai.

Knygų leidybos stimulo pakeitimas XVI amžiuje

Proveniencija, įrašai, antspaudukai bei ekslibrisai, nurodantys knygos istoriją ir buvusius savininkus.

Reprodukcinės grafikos įtaka Lietuvos dailei yra didelė.

Tai yra grafika, skirta konkrečiam tikslui, pvz., pašto ženklams, etiketėms, plakatams.

Katalikų bažnyčios reforma ir kontrreformacija, mecenatystė, vienuolijos, teatras ir parateatriniai reiškiniai, literatūra formavo Baroko dailę Lietuvoje.

XVII a. pirmoji pusė Lietuvos dailėje apibrėžiamas stilius, pasižymintis apkaustų ornamentais, roverteku ir kitais elementais.

XVII a. II pusėje pasirodęs dekoras, pasižymintis aštuonkojo čiuptuvų, groteskinių kaukių ir angelų galvučių motyvais.

Baroko stiliaus elementas, kuriame dominuoja ažūrinės vynuogių ir gėlių kolonos, bei vešlus akantas.

XVII a pabaigos - XVIII a. pradžios dekoras, pasižymintis simetrija, juostiniu dekoru, katilėliais, gėlėmis, kriauklėmis.

XVIII a. trečiąjį ketvirtį vyraujantis stilius su asimetriškais elementais, primenančiais bangą, skiauterę bei rokailę.

Iliuzinė tapybos technika, kurianti trimatį vaizdą ant plokščio paviršiaus. Dažniausiai naudojama ant sienų, medinių skydų ar drobe aptrauktų skydų.

Altorių pavidalo tapybos kūriniai, sukuriantys iliuzinį gilumos ir erdvės efektą, tarsi stebėtojas žiūrėtų į tikrą altorių.

Monumentalumas, auksuotas fonas, sąlygiškas piešinys ir formų modeliavimas. Drabužių stilius ir atvaizdai pabrėžia religinę idėją.

Tūrio ir apimties perteikimas, ryškesnis koloritas, šiltesnė nuotaika. Šiuo stiliumi paveikslai įgauna vakarietiškų pamaldumo elementų.

Marijos ikonos tipas, kuriame ji vaizduojama stovinti su kūdikiu ant rankų, kairė ranka rodo į Jėzų, o dešine - laimina.

Marijos ikonos tipas, kuriame ji vaizduojama su kūdikiu, dešinė ranka laiko sceptrą arba laimina, o kairė - laiko kūdikį.

Marijos ikonos tipas, vaizduojantis Mariją su kūdikiu, kurio veidas remiasi į jos skruostą, reiškiantis meilingumą ir gailestingumą.

Marijos ikonos tipas, vaizduojantis ją kaip pergalingąją, kuri sulaužė velnio galias.

Pirmasis Lietuvos dailininkas, siekęs tiksliai rekonstruoti praeities istoriją. Pažymėtas kaip vienas svarbiausių Vilniaus universiteto dailės katedros veikėjų.

Smuglevičiaus portretai pasižymėjo trimis pagrindiniais tipais: reprezentaciniais, alegoriniais ir kameriniais.

Vilniaus universiteto Dailės katedros prisidėjo prie Lietuvos dailės ugdymo ir plėtros sistemai, atvėrė galimybę vietiniams talentingiems žmonėms mokytis dailės ir tapti profesionaliais menininkais.

P. Smuglevičius paliko vertingą dokumentinę medžiagą, perteikiančią neišlikusius Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų vaizdus, architektūros paminklus ir išvaizdą.

Vilniaus universiteto Dailės katedros buvo svarbus Lietuvos dailės ugdymo ir plėtros centras. Jose buvo dėstoma tapyba, skulptūra, piešimas ir grafika.

Vilniaus universiteto Dailės katedros buvo uždarytos dėl universiteto antirusiškos veiklos ir rusų carinės valdžios nepasitikėjimo švietimo institucija.

Vilniaus universiteto Skulptūros katedra buvo uždaryta 1826 metais.

Dailės katedrų parodos buvo skirtos parodyti universiteto veiklos kryptį, studentų pasiekimus ir meno krypčių plėtrą.

XVIII a. pabaigoje Lietuvos dailėje susiformavęs būdingas stilius, atsispindintis architektūroje ir interjeruose. Jis pasižymi asimetrija, smulkiais ornamentiniais elementais ir rokailės motyvais.

XIX a. Lietuvos dailininkas, žinomas dėl savo peizažų ir portretų, kurie garsėja natūraliu stiliu. Jis taip pat sukūrė nemažai istorinių kompozicijų, tačiau jose matomas didesnis sentimentalumas ir pernelyg didelis detalių skaičius.

XIX a. pirmosios pusės Lietuvos dailėje peizažas buvo skirstomas į dvi pagrindines grupes: istorinius ir gamtos peizažus.

Lietuvos romantizmo epochos peizažo tipas, kuriame gamta ir objektai iliustruoja krašto istoriją. Jame dažnai vaizduojami LDK ir Lenkijos pilys, piliakalniai ir kitos istorinės vietos.

XIX a. Lietuvos dailininkas, žinomas dėl savo įvairiapusiškos kūrybos. Jis tapė portretus, buitinio žanro scenas, peizažus, animalistinio ir religinio turinio kūrinius.

XIX a. vidurio Lietuvos dailininkas, garsėjęs istorinių peizažų kūrimu. Jis buvo vienas iš pirmųjų dailininkų, kurie vaizdavo pilis ir piliakalnius, taip pat sukūrė kūrinių apie LDK istoriją.

Dailės darbų restauravimas tuo metu apėmė tik atnaujinimą, dažnai būnant artimu perdarymui.

Muziejus, įkurtas 1845 m. Vilniuje, surinkęs didelę istorinę knygų, rankraščių, archeologinių iškasenų, monetų kolekciją. Jis svarbus Lietuvos istorinės kultūros saugojimui ir tyrimams.

Albumas, kurį 1845-1856 m. išleido Jonas Kazimieras Vilčinskis, iliustruojantis Vilniaus architektūrą, pavaizdus, atspindinčius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją ir architektūros paveldą .

Reprezentatyvumo samprata, kuri nesusieta su vienu žmogumi, o atspindi bendrą to laikmečio Lietuvos intelektualinį požiūrį į šalies kultūros paveldą.

XIX a. laikotarpis, kai Rusijos imperija siekė panaikinti Lietuvos kultūrinę tapatybę ir pakeisti ją Rusijos kultūra.

XIX a. lietuvių dailininkas, žinomas savo piešiniais, vaizduojančiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros paminklus.

Piešiniai, atspindintys LDK kultūros paveldą, sukurti norint išsaugoti nykstantį Lietuvos architektūrinį palikimą. Jis fiksavo istorinius pastatus, pily

Mokykla, įkurta 1866 m. Vilniuje, suteikdavusi galimybę jauniems žmonėms mokytis dailės ir taip ruoštis vėlesnėms studijoms užsienyje.

XIX a. antra pusė, kaip laikotarpis po 1863 m. sukilimo, kai Lietuvos dailininkai, įgydavo dailės išsilavinimą Vilniaus mokykloje ir tęsdavo studijas užsienyje