HP VMA 2024 Water Cycle PDF

5. DIDŽIOJO VANDENS CIKLO DALIS ATMOSFEROJE Atmosferos vanduo susijęs su vertikaliojoje vandens apytakoje dalyvaujančiais vandens balanso elementais. Svarbiausi procesai: garavimas, kondensacija drėgmės pernaša, krituliai. Garavimas – pag...

5. DIDŽIOJO VANDENS CIKLO DALIS ATMOSFEROJE Atmosferos vanduo susijęs su vertikaliojoje vandens apytakoje dalyvaujančiais vandens balanso elementais. Svarbiausi procesai: garavimas, kondensacija drėgmės pernaša, krituliai. Garavimas – pagrindinis procesas, kurio metu vanduo patenka į atmosferą. Garavimas vyksta vandeniui šylant, kai, esant tam tikrai temperatūrai ir slėgiui, molekulės atsiplėšia nuo vandens arba ledo paviršiaus ir pakyla į orą. Kylant temperatūrai, oro drėgmė negali nuolat didėti. Garų kiekį tam tikrame oro tūryje riboja sočiųjų vandens garų slėgis. Pasiekus sočiųjų garų slėgio ribą, prasideda kondensacija. Sočiųjų vandens garų slėgio (hPa) priklausomybė nuo oro temperatūros (°C)  Gamtoje garavimą nuo vandens paviršiaus tiesiogiai veikia vėjo greitis, oro temperatūra ir oro santykinis drėgnumas. Garavimui nuo dirvožemio, augalų, dirbtinių paviršių ir kitų terpių poveikį daro aibė papildomų veiksnių. Pagrindiniai garavimą nuo vandens paviršiaus lemiantys veiksniai ir apibendrinta jų pasiskirstymo pagal aukštį schema Garavimo poveikis bendram vandens balanso elementų santykiui ypač išryškėja sausringuose regionuose ir sausringais laikotarpiais. Garavimo intensyvumą lemiančius faktorius galima suskirstyti į statinius ir dinaminius. Esminiais statiniais veiksniais, lemiančiais garavimo intensyvumo sausis skirtumus, laikytini: a) regiono geografinė platuma; b) regiono paklotinis paviršius. liepa Vidutinės išgaravusio nuo žemynų paviršiaus drėgmės kiekio reikšmės (mm) sausio ir liepos mėnesiais. Statiniai veiksniai lemia garingumo pasiskirstymą. Garingumas – maksimalus drėgmės kiekis, galintis išgaruoti nuo tam tikro paklotinio paviršiaus ploto per laiko vienetą. Garingumas labiausiai priklauso nuo garuojančio paviršiaus temperatūros. Kartais garingumas vadinamas potencialiu suminiu garavimu (PET). Sausringumo zonos žemynuose, nustatytos pagal kritulių ir garingumo santykį (Cherlet et al., 2018) Vandenyne niekada netrūksta drėgmės, todėl labiau išryškėja sezoniniai garavimo svyravimai (išgaravusios drėgmės kiekis priklauso tik nuo temperatūros, vėjo ir oro drėgnumo). Čia garavimą labiau lemia statiniai veiksniai. Iš vandenynų išgaravusios drėgmės kiekio kaita per metus. Dinaminiais veiksniais, lemiančiais garavimo intensyvumo pasiskirstymą laike bei erdvėje galima laikyti visą meteorologinių sąlygų kompleksą: oro temperatūrą, oro drėgnumą, vėjo greitį, debesuotumą ir pan. Svarbiausias dinaminis veiksnys, lemiantis garavimo intensyvumo pasiskirstymą – vėjo greitis. Garavimas nuo bet kokio paviršiaus, esant didesniam vėjo greičiui, suintensyvėja (net tuo atveju kai kitos sąlygos identiškos). Garavimas – klimatą formuojantis veiksnys, lemiantis atmosferos oro masių konvekciją. Nuo garavimo intensyvumo priklauso vandenyno ir apatinių atmosferos sluoksnių temperatūra (jam vykstant temperatūra mažėja). Jei nevyktų garavimas, vidutinė oro temperatūra apatiniuose sluoksniuose būtų > 3 kartų aukštesnė nei dabar. Garai – šiltnamio efektą sukeliančios dujos, todėl jų poveikis atmosferos procesams nevienareikšmis: intensyvus garavimas ne tik mažina, bet ir didina atmosferos temperatūrą.  Garavimo intensyvumas lemia ne tik žemyninių teritorijų aridiškumą, bet ir paviršinių vandenyno vandens masių savybes (vandens druskingumą, temperatūrą). Vandenyno paviršiaus vandens druskingumo ir kritulių bei garavimo skirtumo teritorinis pasiskirstymas.  Pomidoro lapo žiotelės vaizdas žiūrint per elektroninį mikroskopą 10 μm = 0,01 mm Priežeminiame atmosferos sluoksnyje garavimo intensyvumas smarkiai priklauso nuo augalų poveikio. Dalis drėgmės nuo jų išgaruoja dėl intercepcijos (kritulių sulaikymo) ant medžių lajų. Kita dalis išgarinama, augalams įsisavinant į gruntą įsifiltravusias drėgmės atsargas. Toks procesas vadinamas transpiracija. https://www.youtube.com/watch?v=9clgg5fwn2o Bendras garavimas + transpiracija = evapotranspiracija.  Bendras išgaravusios drėgmės kiekis (garavimas nuo visų paviršių) dažniausiai yra apskaičiuojamas. a) pagal vandens balanso lygtis, b) pagal empirines lygtis (kur garavimas siejamas su oro temperatūra ir baseino Išgaravusios drėgmės kiekis fiziniais geografiniais (kaip ir krituliai) vertinamas rodikliais). vandens sluoksnio aukštį apibūdinančiais vienetais – mm. Išgaravusios drėgmės kiekį nuo natūraliose sąlygose sutinkamų paviršių (vandens, suartos dirvos, vejos, sniego ir pan.) galima išmatuoti empiriškai. Gauti rezultatai priklauso nuo pasirinkto paviršiaus savybių (spalvos, poringumo, įmirkimo ir pan.). Kartais nuo tam tikro paviršiaus išgaravusios drėgmės kiekis apskaičiuojamas pagal empirines formules. Yra daug prietaisų, skirtų garavimo matavimams. Labiausiai savo konstrukcijos savybėmis skiriasi prietaisai, skirti garavimo matavimams nuo vandens paviršiaus bei garavimo matavimams nuo dirvos paviršiaus. Garomatis garavimui iš vandens paviršiaus matuoti sudarytas iš garintuvo su metaline biurete ir kritulmačio. Vertinant garavimą naudojama lygtis: Y = X + (h1 – h2) K; čia: Y – išgaravusios drėgmės kiekis milimetrais, X – kritulių kiekis milimetrais, h1 ir h2 – trijų atskaitų pagal matavimo stiklinėlę vidurkis (h1 – priešpaskutinio, h2 – paskutinio matavimo metu), K – matavimo stiklinėlės skalės padalos vertė. Garomatis garavimui iš vandens paviršiaus matuoti: a) garintuvas (bendras vaizdas), b) garomačio biuretė. Garavimas iš dirvos paviršiaus matuojamas lizimetrais. Miniatiūrinis lizimetro atitikmuo, kartais naudojamas meteorologijos stotyse – dirvožemio garomatis. Išgaravusios iš dirvožemio drėgmės kiekis apskaičiuojamas taip: E = 0,02 (P1 – P2) + X + Y; čia: E – išgaravusios drėgmės kiekis milimetrais, P1 ir P2 – garintuvo su dirvožemio monolitu svoris priešpaskutinio ir paskutinio matavimo metu (gramais), X – kritulių kiekis kritulmatyje (mm), Y – prasisunkusio per monolitą vandens kiekis (mm). Hidrauliniuose dirvožemio garintuvuose monolitas su dirvožemiu plūduriuoja vandenyje ant specialių plūdžių. Principinė dirvožemio garomačio sandaros schema  Lizimetras, skirtas garavimui iš dirvožemio, dirvožemio vandens balansui ir prasifiltravusio vandens cheminei sudėčiai vertinti Lizimetrai, skirti garavimui iš dirvožemio (A), garavimui ir filtracijai (B) bei garavimui, transpiracijai ir filtracijai (C) vertinti Prietaisai garavimui nuo skirtingų paviršių matuoti. Kondensacija ir drėgmės pernaša atmosferoje – globaliu mastu menkiau diskretūs reiškiniai. Abu šie procesai beveik visada vyksta didžiojoje Žemės atmosferos dalyje ir yra labai glaudžiai susiję tarpusavyje. Kondensacijos intensyvumas labai dažnai priklauso nuo vietinių sąlygų, formuojančių teritorijos mikroklimato ypatumus. Apatiniuose atmosferos sluoksniuose susikaupusios drėgmės kiekis gali būti labai didelis (1 km³ oro čia dažnai tenka iki kelių tūkstančių kg vandens garų), bet kondensacija prasideda tik ore esančių garų slėgiui viršijus sočiųjų vandens garų slėgį. Tai įvyksta pasiekus rasos tašką – temperatūrą, kurioje ore esantys vandens garai (esant tam tikram slėgiui) tampa sočiaisiais. Kondensacijai būtina žemesnė, o garavimui – aukštesnė nei rasos taško temperatūra. https://www.youtube.c om/watch?v=bymT5A cV-C4 Hidrologiniam ciklui svarbiausia – debesyse vykstanti kondensacija. Debesys ir krituliai susidaro auštant orui: vėsimo metu vandens garų tūris ore mažėja, nes dalis jame buvusių garų pasiekia prisotinimo ribą ir kondensuojasi, sudarydami skystą vandenį arba ledą. Šiltesnis oras geba išlaikyti ir pernešti didesnį drėgmės kiekį. Vėsimas…. Skatina vandens kondensaciją KARŠTA ŠALTA Vanduo ore kondensuojasi ant kondensacijos branduolių – labai smulkių tirpiųjų arba netirpiųjų medžiagų dalelių (dulkių, druskų, žiedadulkių), pritraukiančių drėgmę. Aplink šias daleles susidariusiems mikroskopiniams vandens lašeliams būdingas savotiškas pastovumas: dėl branduolio traukos prie jų prilipęs vanduo identiškomis sąlygomis niekur „nepabėga“. Kondensacijos branduoliai ir aplink juos susidarę smulkūs vandens lašeliai debesyse  Frontiniai, konvekciniai ir orografiniai krituliai – skirtingų tipų vertikalios drėgmės pernašos atmosferoje pavyzdžiai Su kondensacija glaudžiai susijusi ir drėgmės pernaša atmosferoje. Ji gali vykti tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Globaliu mastu žymiai svarbesnė – horizontali drėgmės pernaša, paprastai vykstanti priežeminiame atmosferos sluoksnyje (iki 9–10 km aukščio). Meridianinės atmosferos cirkuliacijos schema parodo sąsajas tarp vertikalios ir horizontalios drėgmės pernašos atmosferoje. Per metus pernešamo vidutinio atmosferos drėgmės kiekio (kg/(m∙s)) pasiskirstymas įvairiose platumose: pernaša iš rytų ir iš šiaurės žymima neigiamu, pernaša iš vakarų ir iš pietų – teigiamu ženklu (Doganovskij, Malinin, 2004) Platuma, Šiaurės pusrutulis Pietų pusrutulis laipsniais Zoninė pernaša Meridianinė Zoninė pernaša Meridianinė pernaša pernaša 0 –127 8 –127 8 10 –126 –15 –106 13 20 –35 0 –21 –1 30 68 20 77 –13 40 89 20 138 –19 50 67 17 123 –17 60 33 10 46 –10 70 17 4 3 –3 80 9 2 2 –1 Horizontali drėgmės pernaša vyksta dėl bendrosios atmosferos cirkuliacijos. Kartais ji skirstoma į zoninę (V↔R) ir meridianinę (Š↔P). Didžiausias drėgmės kiekis yra pernešamas zoninių srautų: jis maždaug 3–4 kartus viršija meridianinės pernašos drėgmės kiekį. Intensyviausia vandens garų pernaša būdinga rajonams, kur garų daugiausia: virš vandenynų išsidėsčiusioms musonų ir pasatų sritims bei regionams, kuriuose vyrauja šiltosios paviršinės vandenynų srovės. Vidutinio metinio vandens garų kiekio atmosferoje pasiskirstymas (kg/m2s) Krituliai – svarbiausia vandens apytakos ciklo dalis ir pagrindinis sausumos vandens išteklių šaltinis. Vidutinis metinis kritulių kiekis (mm) žemynuose ir salose.  Krituliai diskrečiai pasiskirsto laike ir erdvėje. Kritulių kiekis (mm), iškritęs nuo 2010 m. birželio 20 d. 9 val. iki 2010 m. birželio 21 d. 9 val. Kritulių kiekis (mm), iškritęs nuo 2005 m. rugpjūčio 8 d. 9 val. iki 2005 m. rugpjūčio 11 d. 9 val. Vidutinis metinis kritulių kiekis (mm) Lietuvoje. Yra daug įvairių kritulių formų. Meteorologijoje įprasta skirti: Skysti krituliai Lietus Dulksna Kritulius Mišrūs krituliai Šlapdriba Lietus su snygiu Ledo lietus Kieti krituliai Snygis Kruša Sniego Sniego (ledo) Ledo grūdai kruopos adatos Hidrometeorus Rasa Šarma Šerkšnas Lijundra Hidrologijoje ne visos kritulių formos vienodai svarbios. Čia daugiausiai dėmesio skiriama tik kai kurioms iš jų: Skysti krituliai Lietus Krituliai Mišrūs krituliai Šlapdriba Lietus su snygiu Kieti krituliai Snygis Kruša Žemėje per metus iškrinta vidutiniškai apie 1000 mm kritulių (Lietuvoje ~ 700–800 mm), tačiau jų pasiskirstymas netolygus. Pasaulio mastu erdvinio kritulių pasiskirstymo netolygumus labiausiai lemia vietovės geografinė platuma (nuo kurios priklauso bendras drėgmės kiekis atmosferoje). Vidutinio kritulių kiekio (mm per metus) pasiskirstymas Žemėje 2000–2019 m. Pilkai pažymėtos teritorijos, kur trūksta duomenų kritulių kiekiui tiksliai apibūdinti (© NASA) Krituliai ima kristi, debesyse atsiradus sunkiems vandens lašams ar kristalams, kurie nebeišsilaiko ore. Mažiausi ir lengviausi krituliai krinta per lėtai ir išgaruoja nepasiekę žemės. Iki žemės nukrinta tik tie lašeliai, kurių skersmuo pradinėje kritimo fazėje yra >0,1 mm. Krintant krituliai stambėja: prie jų prisijungia dalis atmosferoje esančių vandens garų ir greta krintančių kritulių. Kritulių dydis susijęs su jų kritimo greičiu: stambesni lašai krinta greičiau nei smulkūs. Kritulių lašo formos ir dydžio kaita, didėjant jo kritimo greičiui: a) lietaus lašai nėra ašaros formos; b) smulkiausi lašeliai yra beveik idealaus rutulio formos; c) didesnių lašų apatinė dalis dėl oro pasipriešinimo ima plokštėti; d) stambių lašų forma pasidaro nestabili; e) labai dideli lietaus lašai suskyla į mažesnius lašus. Žemyninuose kritulių pasiskirstymas laike ir erdvėje priklauso nuo kelių veiksnių, kuriuos galima suskirstyti į: STATINIUS; DINAMINIUS. Svarbiausiais statiniais veiksniais įprasta laikyti: a) regiono aukštį virš jūros lygio; b) regiono geografinę padėtį; c) regione vyraujantį šlaitų polinkį (nuolydį); d) regiono miškingumą ir jo pasiskirstymą; e) stambių vandens telkinių išsidėstymą. Regiono aukščio virš jūros lygio poveikis kritulių pasiskirstymui („orografiniai krituliai“) labiausiai juntamas dėl to, kad, kylant aukštyn, oro temperatūra krinta. Vėsesnis oras, esant tam pačiam santykiniam vandens garų slėgiui, neišlaiko tokio vandens garų kiekio kaip šiltesnis oras – dalis garų kondensuojasi ir virsta krituliais. Regiono absoliutus aukštis ypač veikia kritulių pasiskirstymą erdvėje. Kritulių kiekio priklausomybė nuo vietovės aukščio virš jūros lygio: kairėje – Vidurio Europos lygumų, dešinėje – Kaukazo kalnų regione (Čebotariovas, 1983). Regiono geografinės padėties poveikis kritulių pasiskirstymui juntamas dėl skirtingos oro masių pernašos įvairiuose regionuose. Vyraujant tam tikros krypties oro masių Lietuvos pernašai regione reljefas. formuojasi nevienodas kritulių kiekis skirtinguose kalnų ar kalvų šlaituose. Regiono geografinės Vidutinis metinis padėties poveikis kritulių kiekis kritulių pasiskirstymui Lietuvoje. labiau juntamas kalnų regionuose. Šlaitų nuolydžio poveikis kritulių pasiskirstymui susidaro dėl skirtingo kampo tarp krintančių kritulių ir žemės paviršiaus. Regiono šlaitų nuolydžio poveikis krituliams – labai mažas (lyginant su kitų statinių veiksnių įtaka) ir juntamas tik kalnų rajonuose su itin stačiomis atšlaitėmis. Dauguma atvejų į šlaitų nuolydžio poveikį krituliams nekreipiama dėmesio. Paviršiaus efektyviojo ploto poveikis vertikaliai paviršių pasiekiančių kritulių kiekiui  Dažnai teigiama, kad regiono aukštis, geografinė padėtis ir šlaitų polinkis kartu suformuoja kritulių šešėlio zonas, susidarančias dėl šilumos ir drėgmės apykaitos pokyčių skirtingose regiono dalyse. Kritulių šešėlio zonos būdingos drėgmės pertekliaus sritims, pasižyminčioms stabilia atmosferos pernaša. Vidutinis metinis kritulių kiekis įvairiose https://www.yo Naujosios Zelandijos pietinės salos MS utube.com/wat (kritulių šešėlio zonos susidarymas dėl ch?v=YsqurjM vyraujančios drėgnų oro masių pernašos iš CN4U ☺ ☺ ☺ vakarų (Sinclair et al., 1996). Principinė kritulių šešėlio zonos formavimosi schema: geografinė kalnų regiono padėtis, aukštis virš jūros lygio ir nuolydžio skirtumai įvairiose kalnų masyvo pusėse sudaro sąlygas netolygiai pasiskirstyti kritulių kiekiui, jų formoms bei sezoniškumui.  Miškų poveikis kritulių pasiskirstymui susidaro dėl: a) didesnio paviršiaus šiurkštumo miškingose teritorijose; b) ant medžių lajų susilaikiusios kritulių dalies. Miško poveikis krituliams: 1) šiurkštus miško paviršius stabdo apatinius oro sluoksnius ir didina kritulių kondensacijos galimybę; Miško masyvų pristabdytos oro masės ypač pagausina skystų kritulių kiekį. Didžiausi pasaulio miškų masyvai. 2) ant medžių lajų susilaikę krituliai nepasiekia baseino paviršiaus (intercepcija). Ant medžių lajų sulaikytų kritulių kiekis skiriasi priklausomai nuo kritulių formos bei miško tipo. Labai maža dalis (1-3%) intercepcijos metu sulaikytų kritulių nuteka kamienais. Didžioji jų dalis išgaruoja. Spygliuočiai sulaiko didesnę kritulių dalį nei gaubtasėkliai augalai. Didelių vandens telkinių (jūrų, ežerų) poveikį krituliams sukelia: a) šiltuoju metų laiku susidarančios terminės inversijos, b) b) mažesnis vandens paviršiaus šiurkštumas (lyginant su sausuma). Abiem atvejais virš stambių vandens telkinių susidaro sąlygos mažinančios bendrą kritulių kiekį. Poveikis juntamas tik virš itin didelių ežerų ar jūrų. Terminės inversijos virš vandens telkinių susidaro tik šiltuoju metų laiku. Dėl mažesnio vandens paviršiaus šiurkštumo virš stambių vandens telkinių sumažėja atmosferos dinaminis turbulenciškumas (visais sezonais). Svarbiausiu dinaminiu veiksniu, lemiančiu hidrologiniam ciklui svarbių kritulių pasiskirstymą, laikytina oro masių pernašos kaita. Skirtingų krypčių vėjai, atnešantys nevienodai drėgmės ypač paveikia nedidelių regionų kritulių pasiskirstymą. Dinaminiai veiksniai labiausiai lemia kritulių pasiskirstymą laike (įvairiomis paromis, mėnesiais, sezonais, konkrečiais metais) ypatumus. 1999-2000 m. žiemos sezono kritulių kiekio nuokrypis (%) nuo vidutinio daugiamečio žiemos sezono kritulių kiekio. Hidrologijoje domimasi tomis kritulių formomis, kurios turi poveikį nuotėkiui. Nuotėkį sukelia krituliai pasiekę baseino paviršių, kurie dažnai vadinami hidrologiniais krituliais. Detaliai tiriant vandens balansą kartais skiriasi ir meteorologinių bei hidrologinių kritulių matavimo arba skaičiavimo metodai. Prietaisai, naudojami hidrologinių Tipiški prietaisai, kritulių naudojami matavimui. meteorologinių kritulių matavimui. Hidrologinių kritulių matavimai specifiniais prietaisais vykdomi retai. Paprastai naudojami meteorologų pateikti duomenys. Norint gauti tikslią informaciją apie baseino paviršių pasiekusių kritulių kiekį (pagal standartinius duomenis) įvedami perskaičiavimo koeficientai bei pataisos. Rekomenduojamos mėnesio kritulių kiekio pataisos dėl vėjo Lietuvos meteorologijos stotyse: ΔP2 (mm) ir K2. Taikomojoje hidrologijoje pastaruoju metu itin plačiai naudojama radarų bei dirbtinių Žemės palydovų pateikiama informacija apie kritulius. Baseino paviršių pasiekusių kritulių poveikis nuotėkiui priklauso nuo kritulių formos ir pasiskirstymo baseine. Kritulių forma (kieti ar skysti krituliai) lemia jų poveikio nuotėkiui laiką ir tolimesnį nuotėkio pasiskirstymą. Kieti krituliai paveikia baseino vandens balansą tik po to kai ištirpsta. Skysti krituliai pradeda keliauti link žemiausios baseino vietos iš karto po to kai pasiekia baseino paviršių. Kritulių kiekis gali būti vertinamas įvairiais matavimo vienetais. Krituliai dažniausiai apibūdinami naudojant dimensijas, kurios geriausiai nusako jų poveikio nuotėkiui galimybes. Įvairios fazinės būsenos ir skirtingos trukmės laikotarpio kritulius geriausiai apibūdina kritulių kiekis (mm). Jis parodo, koks kritulių sluoksnis pasiekė žemės paviršių per tam tikrą laiką. Apibūdinant sniego kiekį, hidrologijoje svarbus ne tik kritulių sluoksnis, bet ir vandens atsargos sniege, skaičiuojamos pagal lygtį: S =ρ×h×10 Čia: S – vandens atsargos sniege (mm); ρ – sniego dangos tankis (g/cm³); h – sniego dangos storis (cm). https://www.youtube.com/watch?v=tfb3Os4Loa4 Sniegomatis Vertinant kritulių pasiskirstymą baseine, svarbu atsižvelgti į tai kiek kritulių iškrito įvairiose baseino dalyse. Negalima vertinti nuotėkio pagal aritmetinį baseino paviršių pasiekusių kritulių vidurkį. Tam naudojami erdvinio vidurkinimo metodai, kartu padedantys įvertinti ir kritulių atitekėjimo iki pagrindinės baseino drenos laiką. Tarp jų labiausiai paplitę trikampių, poligonų ir izolinijų metodai. Formuojantis nuotėkiui labai svarbu ir tai, kaip krituliai pasiskirsto laike. Skystų kritulių pasiskirstymą trumpalaikių arba vidutinės trukmės kritulių metu gerai atspindi kaupiamoji (kumuliatyvinė) kritulių sumos kreivė. Tipinė kaupiamosios kritulių sumos kreivės forma trumpalaikės liūties metu.  Kritulių pasiskirstymas erdvėje bei laike – esminis faktorius, lemiantis nuotėkio pokyčius ir jų mastą. Baseino paviršių pasiekusių kritulių poveikis nuotėkiui (Musy, 2001). Principinė kritulių transformacijos į paviršiaus nuotėkį schema. Svarbiausi poplūdžio bangos elementai ir juos formuojantys faktoriai (Musy, 2001).  Prietakos zonos Poplūdžio bangos formos ir debito (Q) priklausomybė nuo kritulių teritorinio pasiskirstymo ir intensyvumo (i) kaitos. Sniego tirpsmas (regionuose, kurių sąlygos panašios į esančias Lietuvoje) dažniausiai sukelia pavasario potvynius. Lietus (ypač – intensyvios liūtys) paprastai sukelia poplūdžius. Mažuose baseinuose liūčių sukelti poplūdžiai dažnai įvertinami sudarant vienetinę hidrogramą: Garavimas, kondensacija, drėgmės pernaša ir krituliai – svarbiausi vandens apykaitos rato elementai. Didysis vandens apykaitos ratas (Ward, Robinson, 2000)  Įvairios atmosferoje esančio vandens formos bei jų tarpusavio santykis lemia ir pagrindines konkretaus baseino savybes. Principinė baseino hidrologinės sistemos schema. Ovaluose įrašyti bendrą baseino prietaką bei nuotėkį lemiantys procesai; šalia linijų mažosiomis raidėmis pažymėti baseino viduje vykstantys hidrologiniai procesai; keturkampiai žymi skirtingas vandens atsargų kaupimosi baseine formas.