Administracinė teisė kaip teisės šaka PDF

1 TEMA ADMINISTRACINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA Lektorius Algirdas Sirvydis A. Sirvydis. Administracinė teisė 1  Literatūra: Lietuvos Respublikos Konstitucija; Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000 m.; G.Dambrauskienė, A.Mar...

1 TEMA ADMINISTRACINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA Lektorius Algirdas Sirvydis A. Sirvydis. Administracinė teisė 1  Literatūra: Lietuvos Respublikos Konstitucija; Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000 m.; G.Dambrauskienė, A.Marcijonas, P.Petkevičius, V.Piesliakas ir kt. Lietuvos teisės pagrinadai. Vilnius. Justicija, 2004 m.; A. Bakaveckas, A.Dziegoraitis, A.Gylys, S.Šedbaras ir kt. Lietuvos administracinė teisė (bendroji dalis). Vilnius: 2005 m.; Andriuškevičius A. Administracinės teisės principai ir normų ribos. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2004 m.; A.Bakaveckas. Lietuvos vykdomoji valdžia. Vilnius: ,,Eugrimas“, 2007 m.; A.Bakaveckas. Administracinė teisė: teorija ir praktika. Vilnius: Leidykla Mes, 2012 m.; Andriuškevičius A. Administracinė teisė: kai kurie metodologiniai aspektai // Teisė. 2001, t.40, p. 7-16.; Andriuškevičius A. Probleminiai administracinės teisės reguliavimo dalyko klausimai // Teisė. 2002, t.42, p. 7-16.; Andriuškevičius A. Administracinės teisės reguliavimo dalyko sudėtis // Teisė. 2002, t.43, p. 24-33.; Adriuškevičius A. Viešojo valdymo funkcijų vykdymo bei asmens ir vykdomosios valdžios santykių priskyrimas administracinei teisei // Teisė. 2003, t.46. A. Sirvydis. Administracinė teisė 2  Administracinė teisė yra savarankiška teisės šaka, kurios normos, administracinio teisinio metodo pagalba, reguliuoja visuomeninius santykius viešojo valdymo (viešojo administravimo) srityje t.y.: - valstybės vykdomosios valdžios įgyvendinimo procese; - savivaldybių institucijų bei įstaigų veikloje; - visų valstybės ir savivaldybių institucijų vidaus valdymo veikloje (vidaus administravime); - jos normos reguliuoja visuomeninius santykius apylinkės teismams bei kitiems subjektams nagrinėjant administracines nusižengimų bylas ir administraciniams teismams nagrinėjant bylas bei skundus dėl ginčų, kylančių A.išSirvydis. administracinių Administracinė teisė teisinių 3  Administracinis teisinis reguliavimo mechanizmas Administracinis - teisinis reguliavimo mechanizmas – tai visuma administracinių – teisinių priemonių visuomeniniams valdymo santykiams, kurių pagalba valstybė pripažįsta, prižiūri ir saugo piliečio teise ir laisves, organizacijų turtą, sudaro sąlygas normaliam organizacijų, sąjungų, įmonių, įstaigų funkcionavimui ir asmeninių subjektinių teisių realizavimui. Teisinio reguliavimo būdai: - įpareigojimas; - rekomendacija; - leidžiamasis (leidimas); - draudžiamasis. Šių teisinių reguliavimo būdų derinys ir sudaro specifinį teisinį reguliavimo metodą – direktyvinį (imperatyvųjį) arba autonominį (dispozityvųjį). A. Sirvydis. Administracinė teisė 4  Teisinio reguliavimo metodai Imperatyvus yra griežtai privalomas, negalima nukrypti nuo teisės akto reikalavimų. Šio metodo pagrindinė teisinė priemonė yra įsakymas (liepimas). Imperatyvųjį reguliavimą apibūdina siekis detaliai ir smulkmeniškai reguliuoti visuomeninio santykio dalyvių elgesį. Dispozityvus metodas grindžiamas iniciatyva, leidžiama savarankiškai pasirinkti tam tikrą veiksmą. Santykio dalyviai gali reguliuoti elgesį savo nuožiūra. Įstatymai tik numato tokios nuožiūros ribas arba tam tikrą procedūrą. A. Sirvydis. Administracinė teisė 5  Administracinės teisės normos Administracinės teisės norma – valstybės nustatyta privaloma elgesio taisyklė, kuri administracinio – teisinio metodo pagalba reguliuoja valdymo pobūdžio santykius, atsirandančius valdymo srityje. Administracinės teisės normos ypatumai: a) reguliuoja visuomeninius santykius viešojo valdymo srityje, atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese, taip pat susiklostančius visuomeninėms organizacijoms įgyvendinant joms pavestas viešo valdymo funkcijas; b) šios normos reguliuoja visuomeninius santykius administraciniu teisiniu metodu; c) nustatydamos reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų teises ir pareigas, valstybinius valdingus įgalinimus suteikia tik valstybinėms valdymo institucijoms; d) yra savotiškai imperatyvios, ką sąlygoja viešojo valdymo pobūdis. Šis imperatyvumas gali reikštis trejopai: - kaip tiesioginis paliepimas, įpareigojantis subjektus elgtis tik nurodytu būdu; - kaip galimybė pasirinkti vienąAdministracinė A. Sirvydis. iš normose numatytų variantų; teisė 6  Administracinės teisės sistema Pagal taikymo matą ir administracinės teisės normų pobūdį administracinės normos skirstomos į tokias pagrindines grupes: 1.Normos, taikomos visoje valstybės valdymo sferoje – universalios, bendro pobūdžio normos, jų visuma sudaro bendrąją administracinės teisės dalį; 2.Normos, taikomos tik konkrečiuose valstybinio valdymo šakose, srityse, sferose – šių normų taikymo matas daug siauresnis. A. Sirvydis. Administracinė teisė 7 Administracinės teisės normos struktūra Administracinės teisės normos vidinę struktūrą sudaro tokie elementai: 1) hipotezė (tai graikų kalbos terminas, reiškiantis tam tikrų reiškinių, faktų egzistavimo prielaidą, spėjimą) - teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal šią taisyklę t.y. aplinkybės ir sąlygos prie kurių ši norma yra vykdoma ar taikoma. Hipotezėje nurodytos aplinkybės ar juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda atitinkami administraciniai teisiniai santykiai. Hipotezė yra tas teisės normos elementas, kuris sujungia teisės normą su realiu gyvenimu. A. Sirvydis. Administracinė teisė 8  Administracinės teisės normos struktūra 2) (dispozicija) - elgesio taisyklė. Dispozicijoje aprašomas teisės subjektų leidžiamo ir privalomo elgesio mastas atsiradus hipotezėje aprašytoms aplinkybėms. Čia suformuluotos reguliuojamo visuomeninio santykio subjektų teisės, pareigos, įgaliojimai, draudimai, apribojimai. 3) (sankcija) - padariniai, atsirandantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės normos reikalavimams. Sankcija — tai teisinio poveikio priemonė, kuria susiaurinamos teisės pažeidėjo teisės už teisės normos reikalavimų nevykdymą (bauda,, specialios teisės atėmimas ir t. t.), arba skatinamoji priemonė už teisėtą elgesį (pagyrimas, premija ir kita) (lot. sanctio - bausmės nustatymas (įstatymais). A. Sirvydis. Administracinė teisė 9  Dispozicijos pagal raiškos būdus Paprastosios dispozicijos nurodo reguliuojamo santykio dalyvių teises ir pareigas, tačiau jų neaiškina. Tai dispozicijos, kurių turinys aiškus iš paties teksto ir nereikalingas papildomo aiškinimo (pvz, nelegalus darbas ). Aprašomosios, arba aiškinamosios, dispozicijos ne tik nustato elgesio taisykles, bet dar ir paaiškina jas, nurodo esminius jų požymius (Darbuotojų darbo laiko nežymėjimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje arba žinomai neteisingų duomenų apie įmonėse, įstaigose, organizacijose pagal darbo sutartis dirbančių asmenų darbo laiką (įskaitant viršvalandinius darbus, darbą nakties metu, poilsio ir švenčių dienomis, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų) įrašymas į darbo laiko apskaitos žiniaraštį). A. Sirvydis. Administracinė teisė 10  Dispozicijos pagal raiškos būdus Nukreipiamosios dispozicijos sudaromos remiantis paprastosiomis ir aprašomosiomis dispozicijomis. Jos nurodo (formuluoja) tik bendrą elgesio taisyklę, o norintįjį tiksliau sužinoti, kokios šioje taisyklėje nustatomos teises ar pareigas, nukreipia į kitą to paties teisės normų akto straipsnį arba į kitą to paties straipsnio dalį, kurioje ta taisyklė aiškiai ir išsamiai suformuluota. (pvz. LR ANK 137 str. 2 d. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai. Nukreipia į str. 1 d. t.y. Gyvenamųjų ar kitų patalpų suteikimas naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams, brogai, nedenatūruotam etilo alkoholiui, denatūruotam etilo alkoholiui ir jų skiediniams (mišiniams) gaminti ar laikyti). A. Sirvydis. Administracinė teisė 11  Dispozicijos pagal raiškos būdus Blanketinės dispozicijos nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto nei šioje dispozicijoje, nei nurodo esant kituose to paties teisės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tokios taisyklės konkretinimo siūlo ieškoti kito teisės akto normų dispozicijose. (pvz. LR ANK 184 str. Viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimas 1 d. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymo ir šių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimas). A. Sirvydis. Administracinė teisė 12  Administracinės teisės funkcijos Teisės funkcijos - tai teisės poveikio žmonių elgesiui kryptys ar būdai. Skiriamos tokios pagrindinės administracinės teisės funkcijos:  Reguliavimo funkcija; - priešingų interesų derinimo funkcija, valdymo, administracinės priežiūros, kontrolės, valstybės prievartos legalizavimo ir normavimo, licenzijavimo, registravimo, informavimo ir kitos funkcijos;  Apsauginė funkcija. A. Sirvydis. Administracinė teisė 13  Lietuvos aukščiausios valstybinės valdžios institucijos LR Konstitucijos 5 straipsnis: Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. A. Sirvydis. Administracinė teisė 14  VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Administracinis aktas – viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. A. Sirvydis. Administracinė teisė 15 VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO (VA) SUBJEKTŲ SISTEMA Viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą. A. Sirvydis. Administracinė teisė 16  Pagrindinės viešojo administravimo sritys A. Sirvydis. Administracinė teisė 17  Administracinis reglamentavimas Administracinis reglamentavimas – viešojo administravimo subjekto veikla leidžiant nutarimais, sprendimais, įsakymais tvirtinamus nuostatus, taisykles, reglamentus ir kitus norminius administracinius aktus įstatymams įgyvendinti. Pvz.: Vyriausybė tvirtina ministerijų, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų nuostatus. Savivaldybės tarybos sprendimas “Dėl vietinio susisiekimo autobusų ir troleibusų maršrutų ir bilietų kainų nustatymo”. Archyvų departamento direktoriaus įsakymu patvirtintos “Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklės”. A. Sirvydis. Administracinė teisė 18  Įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, priežiūra Įgyvendindami įstatymus VA subjektai privalo tikrinti, ar vykdomi jų pavedimai ir įgyvendinami sprendimai. Pavaldūs subjektai yra “kontroliuojami” o nepavaldūs “prižiūrimi”. Kontrolė administraciniu teisiniu požiūriu reiškia kompetetingų institucijų ir pareigūnų veiklą, tikrinant ir stebint pavaldžių teisinių santykių subjektų veiklą, nustatant kaip jie įgyvendina teisėtumo reikalavimus, ar jų veikla tikslinga, ir esant būtinumui ją koreguoja. Nustačius trūkumus, netinkamus veiksmus, vilkinimus, piknaudžiavimus teisėmis ar pareigomis taikoma drausminė atsakomybė. Priežiūra yra tam tikrų valstybės institucijų ir pareigūnų veikla, tikrinant, vertinant nepavaldžių teisinių santykių subjektų veiklą, siekiant nustatyti teisės aktų, reglamentuojančių tam tikras veiklas ar sritis neatitikimus, pažeidimus arba apsaugoti nuo galimų pažeidimų o taip pat taikant prevencines ar poveikio priemones. Už nustatytus pažeidimus taikoma administracinė atsakomybė. A. Sirvydis. Administracinė teisė 19  Administracinių paslaugų teikimas Tai VA subjektų veiksmai: - leidimų, licencijų išdavimas; dokumentų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, išdavimas; deklaracijų priėmimas ir tvarkymas; asmenų konsultavimas viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais; įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimas asmenims; administracinės procedūros vykdymas.  Administracinė procedūra – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą.  Už kai kurių paslaugų teikimą VA institucijose nustatomos rinkliavos vadovaujantis LR rinkliavų įstatymu, o kitokio atlyginimo už administracines paslaugas dydį pagal Vyriausybės patvirtintus kriterijus nustato viešojo administravimo institucijos, kurios nustato atitinkamų administracinių paslaugų teikimo tvarką. A. Sirvydis. Administracinė teisė 20  Viešųjų paslaugų teikimo Viešoji administravimas paslauga – valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys. Administruoti reiškia nustatyti viešųjų paslaugų teikimo taisykles, įkainius, terminus, režimą, steigiant viešąsias įstaigas arba išduodant leidimus teikti viešąsias paslaugas kitiems asmenims, taip pat viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė. Pvz.: sveikatos priežiūros paslaugas teikia ligoninės, poliklinikos, Santariškių klinika, onkologijos institutai ir pan. Administruoja Sveikatos apsaugos ministerija, vietos savivaldos institucijos. VA įstatyme 17 str. teigiama, kad paslaugos gali būti teikiamos valstybės ir teritoriniu lygmeniu. A. Sirvydis. Administracinė teisė 21  Viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Vidaus administravimas – veikla, kuria užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad jis galėtų atlikti viešąjį administravimą. Šios srities tikslas yra grynai techninis – organizacinis, bet turi įtakos tinkamam VA subjektų funkcionavimui. O jis atliekamas tinkamai tik tada, kai yra aiškiai nustatytos tarnautojų pareigybės, funkcijos, tarnautojų atsakomybė už savo veiklą, aiški organizacijos struktūra, personalo, materialinių išteklių, dokumentų valdymas netgi aprangos ar išvaizdos reikalavimai ir pan. Pvz. VA institucijos: - Vidaus tvarkos taisyklės; - Įsakymas dėl tarnybinių automobilių įsigijimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo: - Savivaldybės tarybos sprendimas dėl savivaldybės biudžeto lėšų naudojimo reprezentacinėms išlaidoms tvarkos patvirtinimo ir pan. A. Sirvydis. Administracinė teisė 22 A. Sirvydis. Administracinė teisė 23  VYRIAUSYBĖ Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija. Ją sudaro ministras pirmininkas (premjeras), vadovaujantis Vyriausybės veiklai ir ministerijoms vadovaujantys ministrai. Šiuo metu vyriausybės vadovas yra Saulius Skvernelis. Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio prezidento sutikimo. Šiuo metu dirba 17-oji Lietuvos Respublikos Vyriausybė. A. Sirvydis. Administracinė teisė 24  VYRIAUSYBĖ Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią Lietuvoje. Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Vyriausybė valstybės reikalus sprendžia posėdžiuose visų balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės darbo tvarką nustato Vyriausybės darbo reglamentas. Vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime. Vyriausybė: - tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką; - vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus; - koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą; - rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą; - rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus; - užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis; - vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda LR Konstitucija , LR Vyriausybės ir kiti įstatymai. A. Sirvydis. Administracinė teisė 25  Vyriausybės skyrimo tvarką Vyriausybės skyrimo tvarką nustato Konstitucija ir Vyriausybės įstatymas. Ministrą Pirmininką siūlo Prezidentas, o tvirtina Seimas. Ministrų kabineto narius ministro pirmininko teikimu skiria prezidentas. Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai. Pradėdami eiti savo pareigas, ministras pirmininkas ir ministrai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Priesaikos tekstą nustato Vyriausybės įstatymas. Ministras pirmininkas atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai. Kol nėra ministro pirmininko ar jis negali eiti savo pareigų, Respublikos Prezidentas ne ilgesniam kaip 60 dienų laikui ministro pirmininko teikimu paveda vienam iš ministrų jį pavaduoti, o kai tokio teikimo nėra, prezidentas vienam iš ministrų paveda pavaduoti ministrą pirmininką. Ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas. Ministrą laikinai gali pavaduoti tik ministro pirmininko paskirtas kitas vyriausybės narys. A. Sirvydis. Administracinė teisė 26  Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas ir atsistatydinimas Vyriausybė grąžina įgaliojimus išrinkus Respublikos Prezidentą (kai šis pradeda eiti pareigas) ir po Seimo rinkimų (kai naujasis Seimas susirenka į pirmąjį posėdį). Vyriausybės įgaliojimai laikomi grąžintais, kai Ministras Pirmininkas ar Vyriausybės narys, pavaduojantis Ministrą Pirmininką, įteikia Respublikos Prezidentui raštišką pareiškimą. Respublikos Prezidentas priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol Vyriausybė iš naujo gaus Seimo įgaliojimus. Vyriausybė privalo atsistatydinti šiais atvejais: - kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujos Vyriausybės programai; - kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku; - kai Ministras Pirmininkas atsistatydina arba miršta; - po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė; - kai pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų arba išrinkus Respublikos Prezidentą Vyriausybė iš naujo negauna Seimo įgaliojimų.  Ministras Pirmininkas apie Vyriausybės atsistatydinimą teikia Respublikos Prezidentui rašytinį pranešimą, kuris prieš tai paskelbiamas Vyriausybės posėdyje. A. Sirvydis. Administracinė teisė 27  Vyriausybei atskaitingos valstybės institucijos ir įstaigos Vyriausybės įstaigų sąrašas Lietuvos statistikos departamentas Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnyba A. Sirvydis. Administracinė teisė 28  Vyriausybei atskaitingos valstybės institucijos ir įstaigos Vyriausybei atskaitingos valstybės institucijos ir įstaigos Vyriausybės atstovų įstaiga Mokestinių ginčų komisija prie LRV Lietuvos administracinių ginčų komisija Ryšių reguliavimo tarnyba Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija Viešųjų pirkimų tarnyba Kitos įstaigos Vyriausybės strateginės analizės centras Rytų Europos studijų centras Informacinės visuomenės plėtros komitetas A. Sirvydis. Administracinė teisė 29  Lietuvos statistikos departamentas Lietuvos statistikos departamentas yra Vyriausybės įstaiga, dalyvaujanti formuojant valstybės politiką finansų ministrui priskirtoje statistikos valdymo srityje, ją įgyvendinanti ir koordinuojanti šalies oficialiosios statistikos rengimą, pagal Oficialiosios statistikos programos I dalies nuostatas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos oficialiosios statistikos įstatymu, Lietuvos statistikos departamentas koordinuoja kitų oficialiąją statistiką tvarkančių įstaigų veiklą oficialiosios statistikos srityje. Lietuvos statistikos departamentas, taikydamas statistinius metodus, renka, apdoroja, analizuoja statistinius duomenis ir skelbia statistinę informaciją apie šalies ekonominius, socialinius, demografinius ir aplinkos pokyčius šalies ir regionų lygmeniu. A. Sirvydis. Administracinė teisė 30  Vietos savivalda Lietuvos vietos (teritorinė) savivalda yra administracinių vienetų teritorinių bendruomenių valdžia. Ši valdžia formuojama ir funkcionuoja kitokiais nei valstybės valdžia (t.t. vykdomoji) konstituciniais pagrindais – savarankiškumo ir veiklos laisvės, ribotos administracinės priežiūros, savivaldybių ir valstybės interesų derinimo, vykdomųjų savivaldybės institucijų atskaitingumo jas sudariusioms savivaldybių taryboms ir pan. Valstybės teritorijos administraciniams vienetams (L R teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas (1994 )), L R Konstitucijoje įtvirtinta savivaldos teisė įgyvendinama per jų atstovaujamąsias institucijas – savivaldybių tarybas. L R Vietos savivaldos įstatymu (1994) įtvirtinta savivaldybių vykdomųjų institucijų sistema – savivaldybių administracija, kuriai vadovauja savivaldybės administracijos direktorius, teritoriniai savivaldybės administracijos skyriai, padaliniai – seniūnijos, kurioms vadovauja seniūnai, iš gyvenamųjų vietovių ar jų dalių sudarytos seniūnaitijos, kurioms atstovauja seniūnaičiai. A. Sirvydis. Administracinė teisė 31  Vietos savivalda Savivaldybės institucijos – už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, kuriai vadovauja Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nustatyta tvarka vienmandatėje rinkimų apygardoje tiesiogiai išrinktas savivaldybės tarybos narys – savivaldybės meras. Meras yra savivaldybės vadovas, vykdantis šiame ir kituose įstatymuose nustatytus įgaliojimus. 2) savivaldybės vykdomoji institucija – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (kai ši pareigybė steigiama). A. Sirvydis. Administracinė teisė 32 A. Sirvydis. Administracinė teisė 33  Vietos savivalda Savivaldybė – įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą, kuri sudaro jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas įstatymams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. LR savivaldybių tarybų įstatyme numatyta mišri rinkimų sistema – savivaldybės tarybos nariai renkami pagal proporcinę rinkimų sistemą (balsuojama už kandidatų sąrašus), o merai – vienmandatėje rinkimų apygardoje, taip pat numatyta galimybė organizuoti du merų rinkimų turus. Bendriems savivaldybių interesams Vyriausybėje, kitose valstybės institucijose ir tarptautinėse organizacijose atstovauja Lietuvos savivaldybių asociacija. Savivaldybės institucijos – už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos: - savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba kuriai vadovauja savivaldybės tarybos narys – savivaldybės meras. Meras yra savivaldybės vadovas. - savivaldybės vykdomoji institucija– savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos skyriai, seniūnijos. A. Sirvydis. Administracinė teisė 34  SAVIVALDYBIŲ FUNKCIJŲ Skiriamos kelios savivaldybių funkcijų rūšys: savarankiškosios (savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas, ikimokyklinis vaikų ugdymas, vaikų ir jaunimo papildomas ugdymas ir užimtumas, profesinis mokymas, suaugusiųjų neformalusis švietimas, maitinimo paslaugų teikimas ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo lavinimo įstaigose, savivaldybės gyventojų sveikatos priežiūros rėmimas, gyventojų užimtumo, viešųjų ir sezoninių darbų organizavimas, dalyvavimas užtikrinant viešąją tvarką ir gyventojų rimtį, kūno kultūros ir sporto plėtojimas, turizmo ir gyventojų poilsio organizavimas ir kita) ; priskirtosios ar ribotai savarankiškos (kaimo bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių, gyvenančių toli nuo mokyklos, nemokamo vežimo į mokyklas ir į namus organizavimas, socialinių paslaugų planavimas ir teikimas, sąlygų neįgalių gyventojų socialiniam integravimui į bendruomenę sudarymas, savivaldybių sveikatos programų rengimas ir įgyvendinimas, gyventojų bendrosios kultūros ugdymas ir etnokultūros puoselėjimas, statinių naudojimo priežiūra, statinio projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimų išdavimas, valstybės paramos būstui įsigyti tvarkymas, socialinių būstų suteikimas ir kita) ; A. Sirvydis. Administracinė teisė 35  SAVIVALDYBIŲ FUNKCIJŲ valstybinės ar perduotos savivaldybėms (civilinės būklės aktų registravimas, civilinės saugos, priešgaisrinių tarnybų organizavimas, dalyvavimas valdant valstybinius parkus, kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas, valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė, savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybinio turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise, dalyvavimas atrenkant šauktinius į karo tarnybą ir kita); sutartinės (savivaldybės funkcijos atliekamos pagal su valstybės institucijomis ar įstaigomis sudarytas sutartis, šios funkcijos dažniausiai yra trumpalaikės ar sezoninės; bendriems tikslams savivaldybė gali sudaryti jungtinės veiklos sutartis ar bendrų viešųjų pirkimų sutartis su valstybės institucijomis ir kitomis savivaldybėmis. Sutartys sudaromos pagal CK, paprastai sezoninio pobūdžio. (Palangoje – skęstančiųjų gelbėjimui, Rusnėje- dėl potvynių teko įsigyti amfibijas) Šio pobūdžio problemos yra valstybinės reikšmės ir jas sprendžia ne viena savivaldybė.). Savivaldybių administracinę priežiūrą, t. y. ar savivaldybės, priimdamos teisės aktus, laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus, atlieka Vyriausybės atstovas. A. Sirvydis. Administracinė teisė 36  Pagrindiniai valstybinio valdymo principai Valstybinio valdymo principai – tai pagrindinės idėjos, nuostatos, kuriomis turi remtis ir būti sudaryta valstybinio valdymo sistema. Principais laikomi tik tie reikalavimai, kurie atspindi realią tikrovę. Pagrindiniai valstybinio valdymo principai formuojami atsižvelgiant į visuomenės vystymosi reikalavimus. Jie turi būti objektyvūs, moksliškai pagrįsti. Principai klasifikuojami atsižvelgiant į konstitucinius ir kitus įstatymus, kurių normos kalba apie valstybinį valdymą. A. Sirvydis. Administracinė teisė 37  Bendrieji principai Administracinė teisė principai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius. Bendriesiems pricipams priskiriami šie: Įstatymų viršenybės principas; Teisingumo principas; Protingumo principas; Viešumo principas; Kontrolės principas; Atsakomybės principas. A. Sirvydis. Administracinė teisė 38 Įstatymų viršenybės principas teisėtumo vieningumas ( įstatymai turi būti vienodai suprantami, vykdomi ir taikomi visoje šalies teritorijoje). įstatymas turi būti taikomas visuotinai (t.y. visų teisės subjektų, taip pat aukščiausioms valdžios institucijoms ir pareigūnams). A. Sirvydis. Administracinė teisė 39  Teisingumo principas – teisingumo principas yra fundamentalus bei įvairiapusis viešojo administravimo veiklos ir administracinės teisės principas. Pirma, teisingumas gali būti aiškinamas kaip teisingas elgesys su žmogumi, nesvarbu, ar asmuo kreiptųsi į administracinį teismą, ar jo klausimą spręstų viešojo valdymo institucija (pareigūnas). Antra, teisingumas administracinėje teisėje reiškia procesinį teisingumą. Tai teisingas tiek administracinių ginčų teisminio nagrinėjimo, tiek administracinės valdžios institucijų sprendžiamų bylų, procesas. A. Sirvydis. Administracinė teisė 40  Protingumo principas – tai universalus principas (dar vadinamas kriterijumi), įvairiais aspektais taikomas daugelyje teisinio reguliavimo sričių bei įvairiems socialiniams santykiams. Protingumo kategorija nėra apibrėžta kokiais nors formaliais kriterijais. Protingumas suvokiamas kaip asmens proto galia, kuri paprastai būna paremta gebėjimu logiškai mąstyti ir gyvenimo patirtimi. A. Sirvydis. Administracinė teisė 41 Viešumo principas– administracinės teisės kontekste viešumas suvokiamas keliais aspektais. Pirmiausia minėtą principą nustato teisės įtvirtinta pareiga skelbti priimtus įstatymus ir poįstatyminius valdymo aktus, sekantis aspektas tai visuomenės informavimas ir informacijos teikimas. Toliau seka jau priimtų administracinių sprendimų viešumas. Taip pat įstatymų ir valdymo aktų projektų viešumas. A. Sirvydis. Administracinė teisė 42  Kontrolės principas Kontrolės principą apima: Viešosios administracinės veiklos išorinę kontrolę. Viešosios administracinės subjektų atliekamos kontrolės ir priežiūros institutą. Pačios viešosios administracijos kontrolę. A. Sirvydis. Administracinė teisė 43  Administracinėje teisėje kontrolę vykdančioms institucijoms priskiriama: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas; Seimas; Seimo kontrolierių įstaiga; Vyriausybės atstovo institutas; Lietuvos Respublikos administracinių teismų institutas. A. Sirvydis. Administracinė teisė 44  Atsakomybės principas Bendriausia teisinės atsakomybės principo nuostata įžvelgiama Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalies teiginyje: ,,Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“. Administracinė teisė taip pat siejasi su retrospektyvine atsakomybe- teisės numatyto poveikio taikymu fiziniams asmenims, kaltiems padarius nusižengimą viešojo valdymo sferoje. Pagal LR ANK 3 str. 1 d. nuostatą ,, Asmuo, padaręs administracinį nusižengimą, atsako pagal įstatymus, galiojusius to nusižengimo padarymo metu. “. A. Sirvydis. Administracinė teisė 45  Specialieji administracinės teisės principai: Viešojo administravimo principai; Valstybės tarnybos principai; Policijos veiklos principai; Vietos savivaldos principai; Administracinės atsakomybės principai. A. Sirvydis. Administracinė teisė 46  Administracinės teisės principų paskirtis: Nustato administracinės teisės teisinę prigimtį; Yra vykdomosios valdžios sistemos veiklos teisinis pagrindas; Įtvirtina administracinių - teisinių visuomeninių santykių objektyvius dėsningumus; Tarnauja pagrindu teisingai taikant administracinės teisės normas, priimant pagrįstus ir teisėtus sprendimus; Sąlygoja administracinių – teisinių visuomeninių santykių pobūdį. A. Sirvydis. Administracinė teisė 47  PRANCŪZIJA Prancūzija laikoma administracinės teisės lopšiu. Administracinės teisės atsiradimas siejamas su Prancūzijos Valstybės Tarybos įsteigimu. Šis darinys, įsteigtas 1799 m., tuo metu dar nebuvo laikomas teismu ir atliko daugiausia Vyriausybės patarėjo funkcijas. Valstybės Taryba ir dabar nėra vien teisminė institucija – tai ir Vyriausybės, ir Parlamento patariamasis organas teisiniais klausimais. Būtent šio teismo veikla ir visa administracinė justicija laikoma Prancūzijos administracinės teisės vystymosi židiniu. A. Sirvydis. Administracinė teisė 48  2 Prancūzų administracinės teisės evoliucijos faktorius – tai 1872 m. įsteigto Ginčų teismo (pranc. Tribunal des Conflits) 1873 m. priimtas sprendimas Blanco byloje. Šioje byloje teismas atskyrė viešąją teisę nuo privatinės: „Prancūzijos administraciniai teismai suprato Blanco bylą tarsi įgaliojimą plėtoti administracinę teisę kaip atskirą nuo privatinės, skirtingą teisės šaką, pradedant nuo visiškai kitokių principų.“ Pagrindinė Blanco bylos mintis tokia: valstybės atsakomybė už žalą, padarytą asmenų, dirbančių viešojoje tarnyboje, reguliuojama specialiosiomis normomis, o iš tokių santykių kylantys ginčai yra teismingi tik administraciniams teismams. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje administracinė teisė buvo apibrėžiama kaip visuma normų, reglamentuojančių admi-nistracijos tarpusavio santykius arba administracinės valdžios ir asmenų santykius. A. Sirvydis. Administracinė teisė 49 Prancūzijos viešojo administravimo institucijų sistema PREZIDENTAS Prancūzijos valdymo forma laikoma pusiau prezidentinės (mišriosios) respublikos etalonu. Valstybės vadovo statusui skirtas 1958 m. Prancūzijos Konstitucijos II skirsnis. Respublikos prezidento rinkimų tvarka nustatyta Konstitucijos 6 ir 7 straipsniuose. Pagal tai Respublikos prezidentas renkamas penkeriems metams visuotiniais tiesioginiais rinkimais. Nuo 2008 m., priėmus Konstitucijos pakeitimą, jo kadencijų skaičius apribotas: niekas negali eiti šių pareigų daugiau nei du kartus iš eilės. Valstybės vadovas priskiriamas prie vykdomosios valdžios. Prezidentas dalyvauja sudarant Vyriausybę. Pagal Konstitucijos 8 straipsnį, valstybės vadovas skiria Ministrą pirmininką ir jį atleidžia, kai šis pateikia pareiškimą dėl Vyriausybės atsistatydinimo. Prezidentas Ministro pirmininko teikimu skiria ir atleidžia kitus Vyriausybės narius, pirmininkauja Ministrų Tarybai. Pagal Konstitucijos 13 straipsnį, valstybės vadovas pasirašo Ministrų Tarybos priimtus ordonansus ir dekretus, skiria valstybės pareigūnus. Prezidentas yra ginkluotųjų pajėgų vadas. Jis gali spręsti dėl karinių misijų ir branduolinio ginklo panaudojimo klausimus. Prezidentui suteiktos įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, įstatymų leidybos procese jam suteikta atidedamojo veto teisė. Prezidentas skiria tris Konstitucinės Tarybos narius ir jos pirmininką, turi teisę kreiptis į Konstitucinę Tarybą dėl įstatymų ir tarptautinių sutarčių atitikties Konstitucijai ir kita. Jis reprezentuoja valstybę. Svarbiausiems prezidento aktams nereikia ministrų kontrasignacijos. A. Sirvydis. Administracinė teisė 50  Vykdomoji valdžia – vyriausybė Konstitucijos III skirsnyje, skirtame Prancūzijos Vyriausybei, įvardijama, kad Vyriausybė nustato ir įgyvendina tautos politiką. Vyriausybė – tai kolegiali institucija, kuri vykdomąją valdžią įgyvendina kartu su prezidentu arba atskirai. Pagal Konstitucijos 21 straipsnį vyriausybės veiklai vadovauja ministras pirmininkas. Ministrą pirmininką ir jo pateiktus vyriausybės narius skiria prezidentas. Vyriausybė yra atsakinga Nacionaliniam susirinkimui, tai verčia prezidentą skirti tokią vyriausybę, kuri turi parlamentinės daugumos paramą. Prancūzijoje vyriausybės veiklai būdingos dvi organizacinės formos: Ministrų Taryba ir Ministrų Kabinetas. Pagrindinė vyriausybės veiklos forma yra Ministrų Taryba. Tai vyriausybės posėdžiai, kuriems pirmininkauja prezidentas. Tokiame posėdyje priimtus aktus pasirašo prezidentas. Pagal Konstitucijos 21 straipsnį ypatingais atvejais prezidentas gali deleguoti įgaliojimus pirmininkauti Ministrų Tarybai ministrui pirmininkui. Nedalyvaujant Respublikos prezidentui gali būti rengiami Ministrų Kabineto posėdžiai, kuriems pirmininkauja ministras pirmininkas. Jų metu sprendimai nepriimami. Ministrui pirmininkui padeda daugiau nei šimtas tarnybų. Koordinuoti Vyriausybės veiklą padeda Vyriausybės generalinis sekretoriatas. A. Sirvydis. Administracinė teisė 51  Ministerijos 2016 m. kovo duomenimis, Prancūzijoje yra aštuoniolika ministerijų: Užsienio reikalų ir tarptautinės plėtros, Aplinkos, energetikos ir jūrų, Nacionalinio švietimo, aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų, Teisingumo, Finansų, Saugumo, Socialinių reikalų ir sveikatos, Darbo, užimtumo, profesinio ugdymo ir socialinio dialogo, Vidaus reikalų, Žemės ūkio, maisto ir miškininkystės, Ekonomikos, pramonės ir skaitmeninių technologijų, Būsto ir tvarių namų, Šeimos, vaikų ir moterų teisių, Civilinės tarnybos , Kultūros ir komunikacijų, Miestų, jaunimo ir sporto, Užjūrio reikalų, Miestų, kitų vietovių planavimo, kaimo reikalų ir vietos valdžios. Kiekvienas ministras turi savo kabinetą, kuriam vadovauja direktorius. Kabinetus sudaro už atitinkamas sritis atsakingi ministro patarėjai , pavyzdžiui, patarėjas ryšiams su visuomene ir žiniasklaida. Kabineto narius skiria ministras, o jų skaičių nustato Ministras pirmininkas. Kiekvienoje ministerijoje yra generaliniai sekretoriai padedantys ministrui administruoti ministerijos veiklą, koordinuoti centralizuotą ir decentralizuotą veiklą. Taigi Prancūzijoje ministrai vadovauja ministerijoms ir prižiūri joms pavaldžių įstaigų veiklą, atlieka politinę funkciją, t. y. atsako už atitinkamos srities politikos rengimą ir įgyvendinimą. Ministerijų administracijų padaliniai rengia atitinkamas sritis reglamentuojančių teisės aktų projektus, užtikrina jų įgyvendinimą, pagal savo kompetenciją atstovauja valstybei teismuose, tarptautinėse derybose, vadovauja, svarsto, vertina valstybės teritorinių institucijų darbą. A. Sirvydis. Administracinė teisė 52  Nepriklausomos administravimo institucijos Prancūzijoje nepriklausomos administravimo institucijos buvo pradėtos steigti XX a. septintajame dešimtmetyje. Pavyzdžiui, 1973 m. įsteigta Nacionalinė informacinių technologijų komisija. Ši institucija vertinama kaip pirmoji Prancūzijos nepriklausoma administravimo institucija. XX a. devintąjį dešimtmetį jų buvo įsteigta dar daugiau ir steigiama toliau. Dažniausiai nepriklausomos administravimo institucijos yra kolegialios, jas gali sudaryti valstybės tarnautojai, parlamento nariai, ekspertai. Sudarant šių institucijų vadovybę gali dalyvauti valstybės vadovas, Senato pirmininkas, Nacionalinės Asamblėjos pirmininkas, Valstybės Taryba, Kasacinis teismas, Finansų teismas ir kt. Vadovybė skiriama įstatymuose nustatytam veiklos laikotarpiui. Nepriklausomos administravimo institucijos suskirstytos į dvi dideles grupes – ekonominio reguliavimo ir žmogaus laisvių apsaugos. Kai kurios iš institucijų atlieka abiejų grupių funkcijas. Jų metų veiklos ataskaitos paprastai pateikiamos Prezidentui, Ministrui pirmininkui ir parlamentui. A. Sirvydis. Administracinė teisė 53  Viešosios įstaigos  Viešieji juridiniai asmenys yra trijų rūšių: - valstybės administravimo institucijos; - kolektyvinės bendruomenės (vietos valdžia); - viešosios įstaigos. Prancūzai skiria tris viešąją įstaigą apibrėžiančius kriterijus: 1) jos yra autonominės, t. y. turi savo biudžetą, sudarytą iš valstybės ar kolektyvinių bendruomenių dotacijų, vartotojų sumokėtų pinigų ar paimtų paskolų, be to, joms būdinga ypatinga vidinė struktūra (pavyzdžiui, administracinė taryba, pirmininkas); 2) jų veiklą kontroliuoja centrinio administravimo institucijos (dažniausiai ministerijos) arba vietos valdžios institucijos; 3) jos veikia neperžengdamos nustatytų kompetencijos ribų. Taigi viešosios įstaigos laikomos juridiniais viešosios teisės asmenimis, turinčiais administracinę ir finansinę autonomiją, vykdančiais aiškiai apibrėžtas viešojo intereso užduotis, veikiančiais so- cialinėje ar ekonominėje srityse. Šios įstaigos nėra tapačios viešosioms komunalinių ūkių bendrijų įstaigoms, kurių statusą reglamentuoja privatinės teisės normos. Viešųjų administravimo įstaigų tikslas – socialinė veikla. Jos gali būti steigiamos valstybės vadovo ir Ministro pirmininko dekretais. Jose darbuojasi valstybės tarnautojai, o įstaigų priimami sprendimai laikomi administraciniais aktais. Nacionalinių muziejų sąjunga, Nacionalinis neįgaliųjų institutas, Vandens agentūra, Prancūzų imigracijos ir integracijos biuras, A. Sirvydis. Administracinė teisė 54  Teritorinės institucijos Prancūzijos valstybė skirstoma į regionų, departamentų ir rajonų teritorijas. Centrinė administracija steigia savo teritorines įstaigas. Jas galima skirstyti į įsteigtas regionuose, departamentuose, taip pat regionų ir departamentų. Departamentų institucijų pavyzdžiai: regionų civilinės aviacijos saugumo, kelių direktoratai prie Aplinkos, energetikos ir jūrų reikalų ministerijos; regionų muitinių direktoratai prie Finansų ministerijos; Marselyje, Paryžiuje, Lione ir kitose šalies vietovėse esančios regionų kalėjimų tarnybos, regionų jaunimo teisinės apsaugos direktoratai prie Teisingumo ministerijos. Regionų institucijų santykiai su ministerijomis ir jų funkcijos dažniausiai nustatomi valstybės vadovo dekretu. Regionuose įsteigtų institucijų pavyzdžiai: regionų prefektūros prie Vidaus reikalų ministerijos, maisto, žemės ūkio ir miškininkystės direktoratai prie Žemės ūkio, maisto ir miškininkystės ministerijos, kultūros reikalų direktoratai prie Kultūros ir komunikacijos ministerijos, įmonių, konkurencijos, darbo ir užimtumo direktoratai prie Darbo, užimtumo, profesinio ugdymo ir socialinio dialogo ministerijos ir t.t. A. Sirvydis. Administracinė teisė 55  Prefektai Žodis „prefektas“ vartojamas Prancūzijos Konstitucijos 13 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad prefektus, valstybės atstovus užjūrio teritorijų bendruomenėse, valdomose pagal Konstitucijos 74 straipsnį, ir Naujojoje Kaledonijoje skiria Ministrų Taryba. Pagrindinės prefektų funkcijos yra šios: 1) jie užtikrina įstatymų, vyriausybės sprendimų įgyvendinimą, 2) nustato atitinkamos teritorijos politikos gaires, 3) užtikrina teisinį valstybės atstovavimą departamente, yra įgaliotas valstybės vardu sudaryti susitarimus su departamentu, komunomis ir ten veikiančiomis viešosiomis įstaigomis, 4) informuoja Vyriausybę apie socialinę, politinę, ekonominę padėtį departamente, 5) priima individualaus pobūdžio sprendimus. 2016 m. pradžioje Prancūzijoje buvo daugiau kaip šimtas prefektų. Prefektai dirba prefektūrose, kurių yra kiekviename Prancūzijos departamente ir regione. Regionų prefektūrų sekretoriatas sutampa su regionų reikalų generaliniu sekretoriatu. Departamentų prefektūros yra pavaldžios vidaus reikalų ministrui. Prefektūros išduoda pasus, tapatybės korteles, vairuotojo pažymėjimus, leidimus laikinai gyventi ir t. t. A. Sirvydis. Administracinė teisė 56  Vietos valdžia Pagal Konstitucijos 72 straipsnio 1 dalį, šalies teritorinės bendruo-menės yra komunos, departamentai, regionai, ypatingąjį statusą turinčios bendruomenės ir užjūrio teritorinės bendruomenės. Taigi Prancūzijos vietos valdžios sistema yra sudaryta iš trijų pagrindinių lygmenų: 1) 13 regionų ; 2) 96 departamentų ir 6 užjūrio departamentų; 3) 36 700 komunų. Regionams vadovauja šešeriems metams renkamos tarybos. Pagal Bendrąjį teritorinių bendruomenių kodekso L4133-1 straipsnį, jos šešeriems metams renka prezidentą. Regiono tarybos prezidentas yra vykdomasis organas. Jis rengia ir įgyvendina regiono tarybos sprendimus. Nuolatinį komitetą sudaro regiono tarybos prezidentas, nuo keturių iki penkiolikos prezidento pavaduotojų ir dar keli tarybos nariai. Pagrindinės regionų funkcijos – teritorijų planavimas ir ekonomikos plėtra. Kitos funkcijos – švietimo, kultūros paveldo, pavojingų atliekų, upių laivybos, sporto, turizmo, transporto (TER traukinių, mokyklinių autobusų, tarpmiestinio transporto), regionų kelių tvarkymo klausimai. Regiono tarybai padeda regiono ekonomikos, socialinių ir aplinkos reikalų taryba A. Sirvydis. Administracinė teisė 57  Departamentai Iš viso Prancūzijoje yra 101 departamentas. Tarp jų yra užjūrio teritorijos, t. y. Gvadelupa, Reunjonas, Majotas, Martinika, Prancūzijos Gviana. Departamentams vadovauja tarybos, pagal Rinkimų kodekso L192 straipsnį, renkamos šešerių metų kadencijai. Tarybos renka savo prezidentą, nuolatinio komiteto narius. Pastarieji komitetai sudaromi panašiai kaip ir regionų tarybų nuolatiniai komitetai. Departamentuose yra biurai, sudaryti iš departamento prezidento ir nuolatinio komiteto narių. Kai kurių departamentų statusas, organai, pavyzdžiui, Paryžiaus departamento ar užjūrio departamentų, yra reglamentuojami atskirais Kodekso straipsniais. Tarkim, Paryžiaus tarybai vadovauja ne prezidentas, o meras. Departamentas kaip vietos valdžia paprastai veikia socialinių reikalų (motinos ir vaiko sveikatos, socialinės pagalbos vaikams), kultūros, švietimo (koledžai, pranc. collèges), sporto, saugumo (gaisro, gelbėjimų, nusikaltimų atvejais), turizmo, transporto (mokyklos transportas neįgaliems vaikams), departamento kelių tvarkymo srityse. A. Sirvydis. Administracinė teisė 58  Komunos Komunos Prancūzijoje buvo įsteigtos 1789 m. Iš viso jų yra daugiau kaip 36 000. Iš jų net 32 000 komunų gyvena mažiau nei 2 000 gyventojų. Komunoms vadovauja šešeriems metams renkamos municipalitetų tarybos ir merai. Municipalitetų tarybų narių skaičius priklauso nuo gyventojų skaičiaus. Pavyzdžiui, pagal Kodekso L2121-2 straipsnį, mažesnių nei šimto gyventojų komunų municipaliteto tarybose turi būti septyni nariai, o daugiau nei 300 tūkstančių gyventojų komunose, – tarybos nariai. Minėtosios tarybos šešeriems metams slaptuoju balsavimu iš savo narių renka merą. Jos tvarko socialinius reikalus – steigia atitinkamus centrus (pranc. centre communal d’action sociale), sprendžia kultūros, buitinių atliekų rinkimo ir tvarkymo, švietimo ir mokyklų, prekybos uostų, prieplaukų, vandens, potvynių valdymo, sporto, saugumo (municipalinė policija), miesto transporto, komunos kelių tiesimo klausimus. A. Sirvydis. Administracinė teisė 59  Vykdomoji valdžia Prezidentas Vyriausybė – Nepriklausomos administravimo institucijos – Viešosios įstaigos Teritorinės valstybinės institucijos Dažniausiai regionų ir departamentų lygmeniu Prefektai Įvairių ministerijų vietos institucijos Vietos valdžios struktūra 13 regionų (pranc. régions), kuriems vadovauja piliečių tiesiogiai renkamos tarybos ir tarybų renkami prezidentai 101 departamentas (pranc. départements), kuriems vadovauja piliečių tiesiogiai renkamos generalinės tarybos ir tarybų renkami prezidentai 36 658 komunos101 (pranc. communes), kurioms vadovauja piliečių tiesiogiai A. Sirvydis. Administracinė teisė 60  VOKIETIJA Pagal 1949 Konstituciją (taisyta daug kartų, paskutinį kartą – 2012) Vokietija – federacinė parlamentinė respublika. 1948 m. iš žemių deleguotų ekspertų sudarytas komitetas, vėliau pavadintas Konstituciniu konventu, parengė konstitucijos projektą. Jį 1949 m. gegužės 23 priėmė Bonoje posėdžiavusi iš žemių atstovų sudaryta Parlamentinė taryba ir pavadino Pagrindiniu įstatymu, tuo pačiu skelbdama VFR įkūrimą. Pritarus sąjungininkų kariniams gubernatoriams, priėmus ją žemių landtagams, konstitucija įsigaliojo rugsėjo 7 d. Vokietija suskirstyta į 16 federalinių žemių (vok. Bundesland,). Berlynas ir Hamburgas yra miestai-žemės. Brėmeno žemę sudaro dvi dalys: Brėmeno miestas ir Brėmeno uostas.. A. Sirvydis. Administracinė teisė 61  Teisės normų hierarchija Pagrindiniai rašytiniai Vokietijos vidaus teisės šaltiniai yra Pagrindinis įstatymas, įstatymai, poįstatyminiai aktai ir administraciniai aktai. Kadangi Vokietija sudaryta iš 16 federalinių žemių atitinkamai galioja federaliniai įstatymai, taikomi visoje Federacijos teritorijoje, ir federalinių žemių įstatymai, galiojantys tik atitinkamoje federalinėje žemėje. Kiekviena federalinė žemė turi savo konstituciją ir pagal Pagrindiniame įstatyme nustatytą teisinę sistemą turi įgaliojimus priimti įstatymus ir poįstatyminius bei administracinius aktus. Federacijos ir federalinių žemių teisėkūros kompetencija išsamiai reglamentuojama Pagrindiniame įstatyme. Federalinės žemės turi teisėkūros įgaliojimus, jeigu pagal Pagrindinį įstatymą tokie įgaliojimai nėra perduoti federalinei vyriausybei. Pagal Pagrindinio įstatymo 73 straipsnį Federacija turi išimtinius teisėkūros įgaliojimus šiose srityse ( inter alia): visais užsienio politikos klausimais, taip pat gynybos (įskaitant civilių gyventojų apsaugą), pilietybės, judėjimo laisvės, pasų, gyvenamosios vietos registracijos ir tapatybės kortelių, imigracijos, emigracijos ir ekstradicijos, valiutos ir pinigų, muitų ir prekybos erdvės vientisumo, oro transporto, Federacijos ir federalinių žemių bendradarbiavimo kriminalinės policijos darbe ir su ginklais bei sprogmenimis susijusių įstatymų srityse. Pagrindiniame įstatyme taip pat reglamentuojamas bet kokių federalinės teisės ir federalinių žemių teisės tarpusavio prieštaravimų klausimas. Pagrindinė norma įtvirtinta Pagrindinio įstatymo 31 straipsnyje: „Federalinė teisė yra viršesnė už federalinių žemių teisę“. Šis principas taikomas neatsižvelgiant į tarpusavyje prieštaraujančių teisės normų hierarchiją, taigi, pavyzdžiui, federalinis įstatymas bus viršesnis už federalinės žemės konstituciją. A. Sirvydis. Administracinė teisė 62  Įstatymų leidžiamoji valdžia Įstatymus leidžia dvejų rūmų parlamentas, kurį sudaro aukštieji rūmai – Bundesratas ir žemieji rūmai – Bundestagas. Bundestagą – 630 narių, renkamų 4 metams visuotiniais tiesioginiais rinkimais pagal mišrią rinkimų sistemą (pusė renkami pagal mažoritarinę, kiti – pagal proporcinę rinkimų sistemą; patenka partijos, žemėje surinkusios ne mažiau kaip 5 % rinkėjų balsų arba laimėjusios vietas ne mažiau kaip 3 rinkimų apygardose). Bundestagas yra svarbiausias teisėkūros organas. Jis priima sprendimus dėl visų Vokietijos Federacijos kompetencijai priklausančių įstatymų, vykdydamas teisėkūros procesą, kuriame privalo dalyvauti ir Bundesratas. A. Sirvydis. Administracinė teisė 63  Bundesratas Bundesratą sudaro 69 žemių atstovai, skiriami žemių vyriausybių. Bundesratas, laikomas aukštaisiais parlamento rūmais, yra institucija, per kurią federacinės žemės dalyvauja leidžiant įstatymus ir tvarkant Europos Sąjungos reikalus. Pagal Pagrindinio įstatymo 50 straipsnio 1 dalį, Bundesratas susideda iš federacinių ir žemių vyriausybės narių, kuriuos jos ir skiria, ir atšaukia. Kiekviena federacinė žemė turi mažiausiai po tris balsus, o tos, kuriose gyvena daugiau kaip du milijonai gyventojų, - keturis, turinčios daugiau kaip šešis milijonus gyventojų – penkis, o daugiau kaip septynis milijonus – šešis. Kiekviena federacinė žemė gali paskirti tiek narių, kiek turi balsų, ir šie balsai gali būti atiduoti tik vieningai dalyvaujančių narių arba jų atstovų. Bundesratas, kurį šiuo metu sudaro 69 nariai, yra vadinamas amžinąja institucija. Jo sudėtis kinta ne po Bundestago rinkimų, o pasikeitus federacinių žemių vyriausybėms. A. Sirvydis. Administracinė teisė 64  Prezidentas Vokietijos federalinis prezidentas (vok. Bundespräsident, pažodžiui – „Sąjungos prezidentas“) – Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) valstybės vadovas,. renkamas bendrai Bundestago ir Bundesrato - Vokietijos Federalinis Susirinkimo (vok. Bundesversammlung - „Sąjungos Susirinkima“) - Vokietijos konstitucinė institucija. Vienintelė jo paskirtis ir funkcija - išrinkti Vokietijos Federalinį Prezidentą 5 metams. Paskutiniai rinkimai vyko 2010 m. birželio 30 d. Prezidentas tėra simbolinė figūra, atliekanti reprezentacines ir tarpininkavimo funkcijas. Atstovauja šaliai užsienyje. Galios nominalios. Realios valdžios neturi. Valstybę valdo Vyriausybė (su federaliniu kancleriu priešakyje). Įgaliojimai veikti Vokietijos vidaus politikoje riboti. Svarbiausios yra atstovavimo (reprezentacinės) funkcijos. Federalinis prezidentas Vokietijoje priskiriamas vykdomajai valdžiai. Konstitucija federaliniam prezidentui nesuteikia įstatymų veto teisės. Nors federalinis prezidentas ir patvirtina federalinio parlamento nutarimus ir Vyriausybės pasiūlytus ministrus, iš tiesų, jis tik patikrina, ar šie procesai vyko laikantis Pagrindinio įstatymo nuostatų. Tas pats asmuo Federacinės Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės. A. Sirvydis. Administracinė teisė 65  Funkcijos ir įgaliojimai Vokietijos prezidentas kaip valstybės vadovas: atstovauja Vokietijos valstybei; tvirtina diplomatinius atstovus irr priima bei tvirtina tarptautinių organizacijų ir užsienio valstybių atstovus Vokietijai; (veikdamas federaliniu lygmeniu) suteikia malonę. Ją iš dalies yra delegavęs kitoms federalinėms institucijoms. Amnestijos neskelbia; pasirašo, tvirtina ir oficialiai paskelbia federalinius įstatymus; Bundestagui teikia federalinio kanclerio kandidatūrą, šį skiria bei atleidžia; federalinio kanclerio teikimu skiria ir atleidžia federalinius ministrus; skiria ir atleidžia federalinius teisėjus, federalinius pareigūnus, karininkus ir puskarininkius, jeigu įsakais (vok. Anordnung) ir potvarkiais (vok. Verfügung) nenumatyta ko kita; turi teisę paleisti Bundestagą po triskart nepavykusių federalinio kanclerio rinkimų arba pareiškus nepasitikėjimą juo; paskelbia gynybos padėties konstatavimą ir skelbia tarptautinius teisinius aktus prasidėjus užpuolimui; šaukia Vokietijos Bundestagą; šaukia Partijų finansavimo komisiją pagal Vokietijos politinių partijų įstatymą. A. Sirvydis. Administracinė teisė 66  Vykdomoji valdžia Vykdomąją valdžią turi federalinio kanclerio vadovaujama federalinė vyriausybė, atskaitinga Bundestagui. Federalinį kanclerį absoliučia balsų dauguma 4 metų kadencijai renka Bundestagas o išrinktą asmenį skiria federalinis prezidentas. Federalinis Kancleris vadovauja Federalinių ministrų (Bundesministrų) kabinetui. Vokietijos Federacinės Respublikos federalinis kancleris yra Vokietijos Vyriausybės vadovas. Tai yra svarbiausias politinis postas Vokietijoje. Federalinius ministrus skiria ir atleidžia federalinis prezidentas federalinio kanclerio siūlymu. Federalinis kancleris nustato politikos gaires ir yra už jas atsakingas. Šioje gairių kompetencijoje yra nurodoma vyriausybės veiksmų sistema, kurią atskiros ministerijos užpildo turiniu. Pagal šias gaires kiekvienas federalinis ministras valdo savo verslo sritį savarankiškai ir savo atsakomybe. Federalinis kancleris vykdo savo veiklą pagal federalinės vyriausybės priimtas ir federalinio prezidento patvirtintas darbo tvarkos taisykles. Gynybos atveju federalinis kancleris turi vadovavimą ir valdžią ginkluotosioms pajėgoms. Vyriausybės dažnai susideda iš koalicijų, kurias sudaro dvi ar daugiau partijų, norėdamos turėti daugumą Bundestage. Šioje vyriausybės koalicijoje kanclerė yra saistoma susitarimų su vyriausybės partneriais. Koalicinės vyriausybės atveju vyriausybės partnerio partijos narys paprastai skiriamas pavaduotoju (vicekancleriu). A. Sirvydis. Administracinė teisė 67  Ministerijos Užsienio reikalų ministerija ir Vicekancleris Specialiųjų pavedimų ministerija ir Federalinės kanceliarijos vedėjas Vidaus reikalų ministerija Teisingumo ministerija Finansų ministerija Vokietijos ūkio ir technologijos ministerija Darbo ir socialinių reikalų ministerija Mitybos, žemės ūkio ir vartotojų apsaugos ministerija Šeimos, senjorų, moterų ir jaunimo ministerija Gynybos ministerija Sveikatos ministerija Susisiekimo, statybos ir miestų plėtros ministerija Aplinkos ministerija Švietimo ir mokslo ministerija Ekonominio bendradarbiavimo ir besivystančių šalių paramos ministerija A. Sirvydis. Administracinė teisė 68  Federalinė vidaus reikalų, statybos ir vidaus reikalų ministerija Federalinės vidaus reikalų, statybos ir vidaus reikalų ministerijos užduotys yra labai įvairios. Spektras svyruoja nuo konstitucijos sergėtojo ir socialinės sanglaudos skatintojo vaidmens iki integracijos ir sporto skatinimo, miestų plėtros, pramonės objektų ir būsto statybos teisinių, techninių klausimų sprendimo. A. Sirvydis. Administracinė teisė 69  2 Viršuje yra ministras, po jo eina parlamentiniai valstybės sekretoriai ir nuolatiniai valstybės sekretoriai. Parlamentiniai valstybės sekretoriai palaiko federalinį ministrą vykdant politines užduotis. Jie yra Vokietijos Bundestago nariai. Jie palaikote ryšius su Vokietijos Bundestagu ir Bundesratu bei jų komitetais. Taip pat palaiko ryšius su Bundestago parlamentinėmis grupėmis, jų darbo grupėmis ir politinėmis partijomis. Ministras nustato, kokias veiklos sritis ir kokias užduotis atlieka atstovaudami federaliniam ministrui Bundestage, Bundesrate ir federalinės vyriausybės posėdžiuose. Į pareigas skiria federalinis prezidentas federalinio kanclerio teikimu - susitarus su ministru. Nuo Veimaro Respublikos 1919 m. Aukščiausio rango valstybės tarnautojams ar departamento darbuotojams buvo suteiktas „valstybės sekretoriaus“ vardas. Valstybės sekretoriai atsakingi už ministerijos darbą ir efektyvumą, jų kuruojamas sritis. Vykdo ministro nurodymus ir atstovauja, kaip aukščiausios federalinės valdžios vadovui, ministerijos viduje ir išorėje. Organizaciniai ministerijos padaliniai yra departamentai ir skyriai pvz.: - Z skyrius (centrinis). Skyriuje atliekamos klasikinės skerspjūvio užduotys, tokios kaip biudžetas, personalas, teisinės paslaugos ir ministerijos bei jos padalinių darbo organizavimas; - ATS (visuomenės saugumo) departamentas suskirstytas į teisinių ir politinių klausimų, taip pat kovos su terorizmu, ekstremizmo ir organizuoto nusikalstamumo sritis. Be federalinės kriminalinės policijos tarnybos ir federalinės konstitucijos apsaugos tarnybos techninės priežiūros, kuriamos kovos su nusikalstamumu, ekstremizmo ir terorizmo prevencijos bei gynimo nuo jų koncepcijos ir rengiami įstatymų projektai. A. Sirvydis. Administracinė teisė 70  3 - B (federalinės policijos) departamentas yra atsakingas už federalinės policijos kontrolę ir koordinavimą. Ji yra atsakinga už pagrindinius klausimus, susijusius su maždaug 41 000 federalinės policijos darbuotojų dislokavimu, administravimu, biudžetu ir personalu; - M (migracijos, pabėgėlių, gražinimo politikos) Departamentas yra atsakingas už federalinės vyriausybės migracijos politikos formavimą. Čia Europos ir Vokietijos lygmeniu nustatomas pagrindinis gyvenamosios vietos, judėjimo laisvės ir prieglobsčio teisės kursas ir sprendžiami klausimai, susiję su užsieniečiais; - KM (krizių valdymo ir civilinės saugos) departamentas yra atsakingas už kovą su nacionalinėmis nelaimėmis (pvz., Potvyniais). civilinės gynybos ir civilinės saugos srityje ji prižiūri. Atsakinga už sprogmenų ir ginklų įstatymus bei nacionalinį ginklų registrą; - V (Konstitucinės ir administracinės teisės) departamento užduotys visų pirma apima konstitucinės, valstybinės ir administracinės teisės projektų rengimą ar dalyvavimą juose. Tuo pačiu metu tikrinami visi federalinės vyriausybės ar atskirų federalinių ministerijų teisėkūros projektai, ar jie suderinami su Pagrindiniu įstatymu ir jų administracine forma; - D (valstybės tarnybos) departamentas vaidina lemiamą vaidmenį formuojant viešojo sektoriaus darbuotojų teisinių paslaugų ir darbo santykių pagrindą. Reglamentai susiję, pavyzdžiui, su valstybės tarnautojų teisiniu statusu, atlyginimais ir pensijomis, subsidijų suteikimu ir kolektyvinių derybų teisėmis viešojo sektoriaus darbuotojams; - KI (kibernetinis ir informacinis saugumas). Siekdamas užtikrinti piliečių, ekonomikos ir valstybės kibernetinį ir informacinį saugumą, departamentas kuria politines strategijas, lydi technikos raidą ir teikia pasiūlymus dėl teisės aktų. A. Sirvydis. Administracinė teisė 71  Vokietijos administracinė teisė Administracinė teisė (greta konstitucinės teisės) yra esminė viešosios teisės dalis. Viešoji teisė yra ta teisinės sistemos dalis, kuri nagrinėja vadinamųjų viešosios valdžios nešėjų ir vadinamųjų privatinės teisės subjektų santykius. Tai, viena vertus, reiškia valstybę ir savivaldybes, kita vertus, piliečius ir įmones. Tačiau valstybinių agentūrų santykiai taip pat yra viešosios teisės dalis. Administracinė teisė apima visas teisės normas, kurios taikomos administracinei veiklai, administracinei procedūrai ir administraciniam organizavimui. Ji skirstoma į bendrąją ir specialiąją administracinę teisę. Bendroji administracinė teisė reglamentuoja bendrąsias teisines institucijas ir procedūras, kurios paprastai taikomos visur administracijoje. Tai apima administracinius procesinius įstatymus, administracinio vykdymo įstatymus, administravimo teises ir mokesčius. Kita vertus, specialiame procesiniame įstatyme yra taisyklės, pritaikytos konkrečioms administracinėms sritims ir taikomos tik joms. Specialiosios administracinės teisės pavyzdžiai yra imigracijos ir prieglobsčio įstatymai, policijos įstatymai, valstybės tarnybos įstatymai, statybų ir prekybos įstatymai. A. Sirvydis. Administracinė teisė 72