Viešosios komunikacijos teisinis reguliavimas PDF

TEISĖ 4 TEMA: Viešosios komunikacijos teisinis reguliavimas Viešosios komunikacijos teisiniams santykiams būdinga: 1) Šie visuomeniniai teisiniai santykiai atsiranda, realizuojant asmens konstitucinę teisę į saviraiškos laisvę, kurią privalo užtikrinti valstybė; 2) Šių visuomeninių teisinių santyk...

TEISĖ 4 TEMA: Viešosios komunikacijos teisinis reguliavimas Viešosios komunikacijos teisiniams santykiams būdinga: 1) Šie visuomeniniai teisiniai santykiai atsiranda, realizuojant asmens konstitucinę teisę į saviraiškos laisvę, kurią privalo užtikrinti valstybė; 2) Šių visuomeninių teisinių santykių pagrindinis objektas yra viešoji informacija; 3) Šie visuomeniniai teisiniai santykiai gali būti tiek viešojo, tiek ir privataus teisinio pobūdžio (t. y. mišraus pobūdžio). Daugelis viešosios komunikacijos teisinių santykių turi konstitucinį bei administracinį teisinį pobūdį, taigi yra viešosios teisės srities. Todėl iš tokių santykių kylančius ginčus nagrinėja administraciniai teismai. Pavyzdžiui, nesutinkant su Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimu dėl klaidinančios reklamos, su pareiškimu yra kreipiamasi į administracinį teismą. Tačiau tam tikrais atvejais viešosios komunikacijos teisinių santykių pobūdis gali būti civilinis teisinis, t. y. privatinės teisės srities. Pavyzdžiui, pareiškus ieškinį asmeniui dėl tikrovės neatitinkančių, asmens garbę ir orumą žeminančių duomenų paskleidimo, susiklosto civiliniai teisiniai santykiai. Tokius ginčus nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Viešosios komunikacijos teisinių santykių subjektai Pagrindinės viešosios komunikacijos teisinių santykių subjektų grupės: 1) Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai ir jų savininkai (leidykla, transliuotojas, komunikacijos agentūra ar fizinis asmuo, kuris rengia viešąją informaciją); 2) Viešosios informacijos valdytojai (fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie teikia informaciją rengėjams ir skleidėjams); 3) Viešosios informacijos vartotojai (fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems skirta viešoji informacija); 4) Institucijos, kurioms valstybė yra delegavusi viešojo administravimo funkcijas viešosios komunikacijos srityje (žurnalistų ir kitų komunikacijos specialistų savireguliavimo ir etikos institucijos – Lietuvos radijo ir televizijos komisija, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, Žurnalistų etikos inspektorius). Viešosios komunikacijos teisinio reguliavimo metodai Imperatyvus ir dispozityvus teisinio reguliavimo metodai Imperatyviajam teisinio reguliavimo metodui yra būdingas griežtas privalomumas, teisinio santykio subjektų santykiai grindžiami subordinacija, subjektai privalo elgtis griežtai taip, kaip nustatyta teisės normų. Šis metodas vyrauja administracinėje ir baudžiamojoje teisėje. Tai dažniausiai yra draudimai ir įpareigojimai. Pavyzdžiui, draudžiama užsiimti transliavimo ar retransliavimo veikla neturint licencijos. Tokių draudimų pavyzdžiu gali būti ir imperatyvus draudimas viešai skelbiant informaciją filmuoti, fotografuoti kitą asmenį be jo sutikimo. Įpareigojimų pavyzdžiu galėtų būti Visuomenės informavimo įstatyme numatyti įpareigojimai viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams pateikti informaciją apie save Viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinėje sistemoje ir pan. Dispozityviajam teisinio reguliavimo metodui yra būdingas teisinių santykių subjektų lygybės pripažinimas, jų savarankiškumas ir galimybė pasirinkti atlikti tam tikrus veiksmus arba jų neatlikti. Tai dažniausiai yra leidimai. Šis būdas vyrauja viešosios komunikacijos teisinio reguliavimo srityje. Pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatyme numatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo, kurio garbę ir orumą žemina visuomenės informavimo priemonėje paskelbta tikrovės neatitinkanti, netiksli ar šališka informacija apie jį, taip pat kiekvienas juridinis asmuo, kurio dalykinei reputacijai ar kitiems teisėtiems interesams pakenkė tikrovės neatitinkanti, netiksli ar šališka informacija, turi teisę atsakyti, paneigdamas tikrovės neatitinkančią informaciją ar patikslindamas paskelbtą informaciją, arba pareikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas paneigtų tikrovės neatitinkančią informaciją. Ši nuostata nei draudžia, nei įpareigoja, bet leidžia teisinių santykių subjektams atlikti tam tikrus veiksmus savo nuožiūra (arba nuo jų susilaikyti), palikdama subjektams dispozityvią (pasirinkimo) laisvę. Viešosios komunikacijos teisės principai Pagrindiniai viešosios komunikacijos teisės principai: 1) Asmens teisių prioriteto prieš valstybę principas (šis teisės principas grindžiamas prigimtine žmogaus ir tautos teise laisvai gyventi ir kurti, taip pat pažeidus šias konstitucines teises ar laisves žmogaus teise kreiptis į teismą jas ginant); 2) Saviraiškos laisvės principas (šis teisės principas išplaukia iš Konstitucijos 25 straipsnio įtvirtintos kiekvieno žmogaus teisės turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, bei EŽTK 10 straipsnio įtvirtintos saviraiškos laisvės. Teisę reikšti savo įsitikinimus riboti galima tik įstatymu ir tik esant Konstitucijoje numatytiems atvejams. 3) Teisės į teisingą informaciją principas (šis teisės principas išplaukia iš Konstitucijos Preambulėje įtvirtinto Tautos siekio kurti atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę. Šis principas detalizuojamas Visuomenės informavimo įstatyme (3 straipsnis 3 dalis), nurodant, kad “Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai”. Neteisinga informacija privalo būti paneigta. 4) Žalingos informacijos ribojimo ir draudimo principas (šis teisės principas išplaukia iš Konstitucijos 25 straisnyje įtvirtintos nuostatos, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai ar susiję su nusikalstamais veiksmais (skleidžia neapykantą, diskriminaciją, prievartą). 5) Nuomonių įvairovės principas (šis principas išplaukia iš Konstitucijos Preambulės bei 44 straipsnyje įtvirtinto cenzūros draudimo ir draudimo valstybei, politinėms partijoms ar asmenims monopolizuoti visuomenės informavimo priemones. Viešosios komunikacijos teisės šaltiniai: Konstitucija, tarptautinės sutartys, įstatymai, Konstitucinio teismo nutarimai, poįstatyminiai teisės aktai, Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Pagrindinis nacionalinis viešosios komunikacijos teisės šaltinis yra Konstitucija. Kitas svarbus nacionalinis viešosios komunikacijos teisės šaltinis yra Visuomenės informavimo įstatymas. Jis nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Viešosios komunikacijos teisei yra svarbūs ir Konstitucinio Teismo nutarimai: - 1995 m. Balandžio 20 d. nutarimas “Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto 7 bei 9.3 straipsnių, taip pat dėl radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų 3 ir 12 punktų atitikimo LR Konstitucijai“. - 1997 m. Vasario 13 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 ir 30 straipsnių, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 1,3 ir 11 straipsnių, taip pat Vyriausybės 1996 m. Vasario 2 d. nutarimo Nr. 179 “Dėl alkoholio reklamos kontrolės“ atitikimo LR Konstitucijai“. - 2000 m. Birželio 13 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 3 ir 4 dalių, 15 straipsnio 1 dallies, 20 straipsnio, 21 straipsnio 2 punkto, 32 straipsnio 2 dallies, 34 straipsnio 2,3 ir 4 dalių, 35 straipsnio 2 ir 5 punktų, 37 straipsnio 2 punkto ir 38 straipsnio 2 ir 3 punktų atitikimo LR Konstitucijai“. - 2002 m. spalio 23 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio ir 14 straipsnio 3 dallies atitikties LR Konstitucijai“. Svarbūs nacionalinis viešosios komunikacijos teisės šaltiniai yra LR Civilinis kodeksas, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Pagrindiniai tarptautiniai teisės šaltiniai, aktualūs viešosios komunikacijos sričiai: - 1948m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (ypač 8 ir 10 straipsniai); - 1950m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija; - 1966m. JT Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas; - 1989m. Europos konvencija dėl televizijos be sienų. Saviraiškos laisvė Saviraiškos laisvė yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių demokratinėje valstybėje. Ši teisė apsaugo kiekvieno žmogaus laisvę turėti ir išreikšti skirtingas nuomones, gauti žinias, ir platinti informaciją bei idėjas be valdžios ir jos institucijų ribojimo ir cenzūros. „Informavimo laisvė“; „Teisė į informaciją“ > „Saviraiškos laisvė“ > „Žodžio laisvė“ Saviraiškos laisvė yra žymiai platesnė sąvoka už „žodžio laisvę“, ji gali apimti ir saviraišką sporte, kūryboje ar pan. Tuo tarpu „informavimo laisvė“, „teisė į informaciją“ yra platesnė sąvoka nei „saviraiškos laisvė“, apimanti žodžio laisvę, įsitikinimų turėjimo ir reiškimo laisvę, teisę gauti ir skleisti informacija bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę Saviraiškos laisvės tarpt. teisės šaltiniai 1948m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija - „Kiekvienas turi teisę laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti; ši teisė apima laisvę nekliudomam turėti savo nuomonę ir ieškoti informacijos bei idėjų, jas gauti ir skleisti visokiomis priemonėmis ir nepaisant valstybės sienų“. JT 1966m. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas: 1. Kiekvienas žmogus turi teisę nekliudomai laikytis savo įsitikinimų. 2. Kiekvienas žmogus turi teisę į saviraiškos laisvę; ši teisė apima laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir perteikti visokią informaciją bei idėjas, nepaisant valstybių sienų, žodžiu, raštu arba per spaudą, arba meninėmis išraiškos formomis, arba kitokiais būdais savo nuožiūra. 1950m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija: 1. Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis neturi trukdyti valstybėms kelti reikalavimą licenzuoti radijo, televizijos ar kino įstaigas. 2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti. Saviraiškos laisvės apsauga Lietuvoje LR Konstitucija, 25 straipsnis “Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai”. LR Konstitucija, 26 straipsnis “Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo”. Saviraiškos laisvės turinys Saviraiškos laisvė suponuoja dvi tarpusavyje susijusias asmens teises: 1) Teisę turėti įsitikinimus; 2) Teisę juos laisvai reikšti. 1)Įsitikinimai - labai plati konstitucinė sąvoka, apimanti ne tik politinius, ideologinius, ekonominius įsitikinimus, bet ir religinius jausmus, kultūrines, etines nuostatas. Įsitikinimų turėjimo laisvė yra absoliuti ir jos negalima riboti jokiomis teisinėmis priemonėmis. 2)Įsitikinimų raiška – gali būti realizuojama visomis įmanomomis formomis: žodžiu, raštu, visų rūšių visuomenės informavimo priemonėse, įskaitant internetą, skaitmenines technologijas, naudojant įvairias meninės raiškos priemones ir pan. Įsitikinimų raiškos laisvė nėra absoliuti ir demokratinėje valstybėje gali būti ribojama teisinėmis priemonėmis. Saviraiškos laisvės apribojimai: Ribojimų sąlygos numatytos LR Konstitucijos 25 straipsnyje: “Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. 1. Apribojimai ir jų mastas gali būti nustatomi tik įstatymu (ne poistatyminiais aktais ar Vyriausybes nutarimais) 2. Tik Konstitucijoje nustatytose trijose srityse ( (a) kai būtina apsaugoti žmogaus sveikatą, orumą, privatų gyvenimą; (b) ribojant rasinę, religinę neapykantą, diskriminaciją, šmeižtą; (c) būtini ginti konstitucinei santvarkai) 3. Apribojimų pagrįstumas turėtu būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybes kriterijais 4. Ribojimai kaip išimtinė ir proporcinga priemonė. Konstitucijoje numatytų apribojimo pagrindų negalima aiškinti plečiamai! Kritika kaip saviraiška Agresijos neigimas kaip saviraiška _______________________________________________________________________________________ 5 TEMA: Teisė į privatų gyvenimą Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra viena iš konstitucinių žmogaus teisių, kurią garantuoja Konstitucijos 22 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str., tačiau nėra absoliuti ir gali būti ribojama Konstitucijos 22 str. 3 d., 24 str. 2 d. numatytais pagrindais! Konstitucijos 22 straipsnis Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. *** (i) asmeninis gyvenimas (ii) šeimyninis gyvenimas (iii) asmens garbė ir orumas (iv) būstas (Konstitucijos 24 str.) Visuomenės informavimo įstatymas 14 straipsnis. Privataus gyvenimo apsauga 1. Rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. 2. Informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. 3. Informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. LR Civilinis kodeksas CK 1.114 straipsnis. Asmeninės neturtinės teisės ir vertybės Civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t. y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių (paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Specifinės fizinių asmenų civilinės teisės – šios teisės neturi ekonominio turinio, yra neatsiejamos nuo asmens, apsauginio pobūdžio. Pav. CK 2.20 str. – teisė į vardą, 2.22 str. – teisė į atvaizdą, 2.27 str. – teisė pakeisti lytį. Teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą elementai Teisės doktrina išskiria keturis elementus: 1. Asmeninės informacijos privatumas, apimantis asmens duomenų apsaugą 2. Komunikacijos privatumas, kuris apima bendravimą su kitais asmenimis įvairiais kanalais; 3. Būsto privatumas, apimantis ir priskiriamą būstui teritoriją 4. Kūno neliečiamumas, apimantis fizinę asmens apsaugą nuo bet kokių invazijų, bandymų ar medicininių apžiūrų; 1. – 3. elementai yra susiję su visuomenės informavimo sritimi ir gali sukelti prieštaravimus su saviraiškos laisve rengiant bei skleidžiant šią informaciją viešai. Asmens privataus gyvenimo sričių sąrašas nėra baigtinis ir nuolat kinta! EŽTT praktika EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad Konvencijos 8 straipsnis visada apima asmens teisę į jo reputacijos apsaugą, o asmens geras vardas arba reputacija yra teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalis. „Asmens teisė į reputacijos apsaugą nuo šmeižikiškų teiginių, paskelbtų tiek visuomenės informavimo priemonėse, tiek ir privačiai, patenka į „privataus gyvenimo“ sritį ir turėtų turėti veiksmingą teisinę apsaugą kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimas“. Lietuvos praktika Lietuvoje asmens garbės ir orumo gynimas ir privataus gyvenimo neliečiamumas yra atriboti į du CK straipsnius. Remiantis teisės doktrina, tokia teisminė praktika ilgainiui turėtų keistis ir orientuotis į EŽTT ir Konstitucinio teismo jurisprudencijos suformuotą nusistovėjusią taisyklę, kad asmens garbės ir orumo pažeidimai yra teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą sudėtinė dalis. Privataus gyvenimo pažeidimai Privataus gyvenimo pažeidimu laikomi tokie veiksmai: 1) Neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias patalpas ar kitokias patalpas aptvertas ar į aptvertą teritoriją; 2) Neteisėtas asmens stebėjimas; 3) Neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas; 4) Asmeninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos pažeidimai; 5) Duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką; 6) Kitokie veiksmai (seksualinės orientacijos atskleidimas prieš asmens valią, laidotuvių nuotraukų paskelbimas be artimųjų sutikimo ir kt.) Privataus gyvenimo pažeidimų sąrašas nėra baigtinis ir nuolat kinta! Nusikaltimai asmens privataus gyvenimo neliečiamumui 165 Straipsnis. Neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas 166 Straipsnis. Asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimas 167 Straipsnis. Neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas 168 Straipsnis. Neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar panaudojimas Asmens teisė į vardą. Teisė į atvaizdą Asmens teisė į vardą - teisė į vardą suteikia asmeniui laisvę naudotis savo vardu, pavarde, slapyvardžiu ar sutrumpintu vardu tik pačiam asmeniškai. Ši teisė taip pat apima asmens teisę reikalauti, kad kiti asmenys neveiktų jo vardu be atitinkamo leidimo (be asmens sutikimo nebūtų daromi pareiškimai, teikiama reklama, siekiama turtinių ar neturtinių tikslų). Teisė į vardą taip pat apima kiekvieno asmens teisę skelbti publikacijas pasirašant slapyvardžiu. Asmens teisė į atvaizdą - Atvaizdu laikomas užfiksuotas asmens veidas, kūnas visu ūgiu ir pan., t. y. visi atvejai, kai asmenį galima identifikuoti (atpažinti). Jei iš užfiksuotos kūno dalies (rankos, kojos) neįmanoma nustatyti kam ji priklauso, CK 2.22 str. netaikomas. Technologijos leidžia užfiksuoti ir įamžinti asmens vaizdą daug greičiau nei anksčiau. Anksčiau tai būdavo tapyba, grafika ar skulptūra. Dabar – video filmai, fotografija. Asmens teisė į atvaizdo neliečiamumą apima ir draudimą fotografuoti aiškią fizinę negalią turinčius asmenis ir publikuoti tokias nuotraukas be jų sutikimo, slapčia darytas nuotraukas ir pan. Bendroji taisyklė - asmenį fotografuoti galima tik su jo sutikimu. Sutikimu nėra laikomas vien pozavimo faktas ar tai, kad negatyvas buvo paliktas pas fotografą. Svarbi nuostata yra įtvirtinta CK dėl mirusio asmens atvaizdo. Fotografuoti mirusį asmenį ir publikuoti tokias nuotraukas galima tik su sutuoktinio, tėvų ar vaikų sutikimu. Be CK, teisės į atvaizdą apsaugą reguliuoja ir kiti LR įstatymai: Visuomenės informavimo įstatymas, Reklamos įstatymas. EŽTT praktikoje asmens teisė į atvaizdą yra traktuojama kaip sudėtinė asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą dalis. Vertindamas teisės į atvaizdą ribojimus EŽTT atsižvelgia į tokius reikšmingus kriterijus: - Asmens statusą; - Teisėtus pagarbos asmens privačiam gyvenimui lūkesčius; - Atvaizdo sąsajas su informacija, kurią jis iliustruoja; - Visuomenės interesą gauti tokią informaciją; - Kitas reikšmingas aplinkybes. Lietuvos teismų praktika - teismų praktika rodo, kad teisės į privatų gyvenimą pažeidimai vienareikšmiškai konstatuojami tais atvejais, kai visuomenės informavimo priemonėje publikuojamos nuotraukos, kuriose vaizduojamas asmuo, turintis fizinių trūkumų, arba kai vaizdavimo būdas pažeidžia asmens garbę ir orumą. Asmens teisė į atvaizdą - išimtys CK 2.22 straipsnio 2 dalis numato, jog asmens sutikimo nereikia šiais atvejais: 1) Jei atvaizdo naudojimas yra susijęs su asmens visuomenine veikla ar tarnybine padėtimi; 2) Jeigu fotografuojama ar atvaizdo gaminimas, platinimas atliekamas teisėsaugos institucijų reikalavimu; 3) Jei fotografuojama viešoje vietoje. Net jei asmens sutikimo šiais atvejais nereikia, asmens atvaizdo negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Svarbu! Šios išimtys netaikomos, kai asmens atvaizdas yra naudojamas reklamai! Informacijos sklaida socialiniuose tinkluose Socialiniai tinklai - tai socialinė struktūra, vienijanti tam tikras interesų grupes, kurių nariai (vartotojai) tarpusavyje susiję įvairiais ryšiais (draugyste, giminyste, ekonominiais santykiais, simpatija ar antipatija, seksualiniais ryšiais, religija, išsilavinimu, pomėgiais, socialine padėtimi), motyvuoti dalintis turima informacija, diskutuoti aktualiais klausimais, keistis muzika, vaizdo medžiaga, pristatyti save elektroninėje erdvėje bei viešai demonstruoti socialinį aktyvumą. Virtuolių socialinių tinklų požymiai: 1) šioje erdvėje dalyvauja daugiau dalyvių - virtualių socialinių tinklų vartotojai, virtualių socialinių tinklų paslaugų teikėjai bei interneto paslaugų teikėjai. 2) beveik visa veikla, vykdoma virtualiuose socialiniuose tinkluose, gali būti bet kada atkurta ir peržiūrėta. 3) visų virtualių socialinių tinklų požymis yra komerciškumas arba pelno siekimas. 4) visi virtualūs socialiniai tinklai yra globalūs, t. y. jie funkcionuoja ir už nacionalinių valstybių ribų. Esminiai privatumo elementai virtualiuose socialiniuose tinkluose: Pagrindiniai privatumo elementai, taikomi visuomeniniams santykiams, atsirandantiems virtualiuose socialiniuose tinkluose: 1) Informacijos platinimas bei pasiekiamumas (virtualūs socialiniai tinklai iš esmės sukurti taip, kad asmenys galėtų kalbėti, diskutuoti, keistis vaizdine ir kitokia informacija šių tinklų pagalba); 2) Asmeninės informacijos kontrolė (noras kontroliuoti savo asmeninius duomenis bei jų srautus); 3) Tarpasmeninių santykių palaikymas (privatumas suprantamas kaip vertybė palaikant ir vystant įvairius tarpasmeninius santykius); 4) Ribotos informacijos apie asmenį prieiga (soc. tinkle patalpintos informacijos privatumas) DI keliamos rizikos privatumui ir duomenų apsaugai DI keliamos rizikos privatumui - ne visos dirbtinio intelekto sistemos naudoja asmens duomenis, todėl privatumo pažeidimas gali kilti tik tam tikrais specifiniais atvejais (pavyzdžiui, kai dirbtinio intelekto programa naudoja asmens duomenis nesilaikant Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) reikalavimų). DI keliamos rizikos duomenų apsaugai - specifinį galimo privatumo pažeidimo dirbtiniu intelektu atvejį pateikia JK mokslininkai, analizuodami genetinių duomenų panaudojimą algoritmų mokymui Saudo Arabijoje. Genetinių duomenų pagrindu galima pagerinti retų ligų aptikimą naujai vykdomuose tyrimuose, tačiau atskleidus įvesties duomenų turėtojus, galima susidurti su rimtu privatumo pažeidimu. Nepaisant medicininių duomenų konfidencialumo, įtvirtinto daugelio pasaulio šalių įstatymuose, kyla klausimas dėl etinio tokio tipo duomenų panaudojimo, taip pat dėl tokių duomenų saugojimo ir jų likimo, jei privati kompanija, valdanti tokius duomenis, bankrutuoja. Etiniai klausimai kyla ir dėl tokių duomenų perdavimo tarp skirtingoms jurisdikcijoms priklausančių šalių, nes jos gali įvairiai traktuoti „jautrių“ asmens duomenų statusą apsaugą. Autoriai pažymi, jog genetinė informacija yra svarbi ne tik pavieniams asmenims, bet ir susijusiems jo šeimos nariams, tad jos atskleidimas jiems yra reikalingas. DI ir išvesties duomenys - kita problema, susijusi su dirbtinio intelekto algoritmais, yra sietina su generuojamu rezultatu (vertinimais ir prognozėmis). Ji kyla dėl to, kad BDAR nustato įmonėms teisinę atsakomybę už įvedamų ir kaupiamų duomenų tikslumą, tačiau nenustato reikalavimų už „išvestinių“ duomenų (vertinimų ar prognozių) tikslumą. Tai reiškia, kad dirbtinio intelekto sistemos, panaudodamos pradinius (įvesties) duomenis gali generuoti netikslius išvestinius duomenis ir įstatymiškai nėra įpareigotos tokius duomenis tikslinti. Tai gali sukelti privatumo pažeidimus ir diskriminaciją. Automatiniai algoritmai naudoja didelius duomenų kiekius ir tai kelia ne tik teisėto jų surinkimo, saugojimo, atnaujinimo klausimus, tačiau ir teisėto jų panaudojimo įvairiausio pobūdžio prognozėms, įžvalgoms ir sprendimams, problemą. Teisiškai reikalauti duomenis naudojančių subjektų atsakomybės gal ėsime tik tada, jei įvesties (bet ne išvesties!) duomenys buvo neteisingi ar subjektai naudojo duomenis be asmens sutikimo. Tačiau net ir patyrus žalą, ją įrodyti, remiantis duomenų apsaugos įstatymų pažeidimo pagrindu yra sudėtinga. DI ir viešasis interesas - asmens teisė į privatumą nėra absoliuti. Viešojo intereso tikslais teisės į privatumą apribojimas gali būti pateisinamas. Valstybės institucijos renka gyventojų duomenis mokesčių, sveikatos apsaugos, saugumo, pasienio kontrolės tikslais. Jos taip pat gali diegti dirbtinio intelekto sistemas, apdorojančias šiuos duomenis, todėl tokių sistemų panaudojimas valstybės mastu taip pat gali kelti nemažus etinius iššūkius Neleistinas (neteisėtas) duomenų rinkimas ir panaudojimas Vis labiau skaitmenizuojant procesus, įmonės ir organizacijos kaupia vis daugiau asmens duomenų. Šių duomenų panaudojimas ne tik tiesioginės rinkodaros tikslais, bet ir trečiųjų šalių interesais gali sukelti rimtų etinių problemų, net jei jie ir nenaudojami dirbtinio intelekto programose, o saugomi kompanijų informacinėse sistemose. Dar viena etinė problema yra susijusi su „nemokamų“ paslaugų interneto erdvėje naudojimu, kai mainais už „nemokamas“ paslaugas vartotojai pateikia savo asmens duomenis. Didžioji dalis vartotoj ų nesigilina, kam kompanijos tuos duomenis naudoja, kokios yra atšaukimo naudotis asmens duomenimis taisyklės ir pan. Etinės ir teisinės problemos dėl neleistino (neteisėto) duomenų rinkimo ir panaudojimo dirbtinio intelekto sistemose visų pirma kyla dėl šių priežasčių: (i) dominuojančios ūkio subjektų padėties, kuri dar paaštrėja dėl dirbtinio intelekto technologijos taikymo; (ii) BDAR reikalavimų nesilaikymo (duomenis rinkti, saugoti ir kaupti teisėtai, ribotą laiką ir apibrėžtam tikslui, konfidencialiai ir pan.); (iii) skaidrumo ir paaiškinamumo (angl. explainability) trūkumo naudojant duomenis. (iv) duomenų apimties ir turinio pažeidimų (kaupiama neproporcingai daug ir įvairios paskirties duomenų); (v) neaiškaus asmens duomenų statuso (galimybės jais disponuoti kaip specifiniu turtu trūkumas). DI kuriama dezinformacija ir „haliucinacijos“ komunikacijoje DI: privalumai ir iššūkiai DI rizikos: 1. išgalvota informacija; 2. vaizdo klastotės; 3. Neteisėtas atgaminimas; 4. Haliucinacijos (chat GPT completely fabricated that “New York Times published an article ‘Study finds possible link between orange juice and Non – Hodgkin’s Lymphoma’”). Kitos rizikos: Diskiminacija dėl DI klaidų Asmens privatumo ir asmens duomenų apsaugos pažeidimai Neleistinas (neteisėtas) duomenų rinkimas ir panaudojimas Manipuliacijos nuomone ar pasirinkimais … Tai lemia DI modelių kompleksiškumas, neskaidrumas ir autonomiškumas. Atsiranda pagrindas naujas DI reguliavimas. DI reguliavimo poreikis: Pagrindinis DI reguliavimo tikslas (apimantis kūrimo, diegimo ir naudojimo etapus) - rasti pusiausvyrą tarp inovacijų keliamų rizikų ir asmenų teisių apsaugos. Sukūrus sistemą, kuria skatinama etiška dirbtinio intelekto praktika, galima prisidėti prie patikimesnės ir efektyvesnės DI integracijos įvairiose gyvenimo srityse. _____________________________________________________________________________________ 6 TEMA: Viešosios komunikacijos procese pažeistų teisių gynimo būdai Neteisminiai visuomenės informavimo srityje pažeistų teisių gynimo būdai 1. Atsakymo (replikos) teisė - tai fizinio ar juridinio asmens, kuris viešai (spaudos leidinio publikacijoje, TV laidoje ar interneto portale) buvo nepalankiai pateiktas visuomenei, teisė atsakyti, t. y. pateikti savo komentarą, kad paskelbta informacija yra neteisinga. Apimtis – ne didesnė nei paskelbta informacija. Terminas pasinaudoti šia teise – (Lietuvoje) neribotas. Vieta – toje pačioje rubrikoje, kur publikacija ar kitoje to pobūdžio laidoje. Jei atsisako atsakyti – būtina apie tai pranešti tame pačiame leidinyje. Replikos teisė yra įtvirtinta ir Visuomenės informavimo etikos kodekse. LVAT 2017m. byloje eA-1123-1062/2017 suformuota taisyklė: etikos kodeksas nustato kritikuojamo asmens teisę atsakyti dar prieš paskelbiant informaciją. Taigi, žiniasklaidos atstovai turi kreiptis į kritikuojamą asmenį ir sužinoti, ar jis pageidaus pasinaudoti šia teise. Taigi, atsakymo (replikos) teisė yra įtvirtinta Visuomenės informavimo įstatyme. Tuo tarpu Etikos kodeksas nustato papildomą atsakymo teisę iki publikacijos paskelbimo. Šios abi atsakymo teisės yra skirtingos! Tokiais atvejais galima situacija, kai žurnalistų etikos inspektorius, kuris nagrinėja pareiškėjų skundus dėl Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi, pažeidimo nenustato, o Visuomenės informavimo etikos komisija, nagrinėjanti ginčus dėl Etikos kodekso pažeidimų, etikos pažeidimą nustato. 2. Teisė reikalauti paneigti informaciją - tai fizinio asmens, kurio garbę ir orumą pažemina visuomenės informavimo priemonė, ar juridinio asmens, kurio dalykinei reputacijai pakenkė viešai (spaudos leidinio publikacijoje, TV laidoje ar interneto portale) tikrovės neatitinkanti, netiksli ar šališka informacija, teisė reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas paneigtų tikrovės neatitinkančią informaciją. Pagrindinės sąvokos: Viešosios informacijos rengėjas – audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos teikėjas, radijo programų transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos ar viešųjų ryšių agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas, nepriklausomas kūrėjas, žurnalistas ar kitas asmuo, rengiantys ar pateikiantys skleisti viešąją informaciją. Viešosios informacijos skleidėjas – audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos teikėjas, retransliuotojas, asmuo, teikiantis Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjas, radijo programų transliuotojas, ar kitas asmuo, skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei. Skirtingai nuo replikos teisės, kai asmuo pateikia savo subjektyvius paaiškinimus, informacijos paneigimui įstatymas numato gana griežtus ir privalomus paneigimo teksto turinio reikalavimus. Terminas, per kiek laiko asmuo turi pateikti paneigimą, nėra nustatyta! Atsisakyti spausdinti ar paskelbti paneigimą visuomenės informavimo priemonė turi teisę tik tada, jei jo turinys prieštarauja gerai moralei!!! Asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl paskleistų duomenų, žeminančių jo garbę ir orumą paneigimo tik tuo atveju, kai visuomenės informavimo priemonė atsisako spausdinti ar paskelbti paneigimą, arba to nepadaro per 2 savaites nuo atitinkamo reikalavimo gavimo. Replikos teisė ir informacijos paneigimo teisė: 3. Kreipimasis į visuomenės informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų veiklos priežiūros ir savivaldos institucijas Šių institucijų veiklą nustato Visuomenės informavimo įstatymas. Kreiptis galima į: - Žurnalistų etikos inspektorių - Visuomenės informavimo etikos komisiją (tiria žurnalistikos etikos principų pažeidimus) - Lietuvos radijo ir televizijos komisiją Šis neteisminis asmens teisių gynimo būdas ne visada yra veiksmingas, nes labiau priklauso nuo visuomenės informavimo priemonės rengėjo ir (ar) skleidėjo geranoriškumo, požiūrio į žurnalistikos etiką ir pan. Be to, šios institucijos savaime negali skirti sankcijų ar įpareigoti pažeidėjus atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Tačiau šių institucijų sprendimai yra reikšmingas įrodymas teisme kaip etikos pažeidimas. Jo pagrindu yra lengviau suformuluoti ieškinį teismui. Esminiai momentai sprendžiant civilinius ginčus dėl asmens garbės ir orumo pažeidimo Ginti asmens garbę ir orumą galima tiek neteisminiais, tiek teisminiais būdais. Ginant teisminiu būdu yra privaloma neteisminė ginčų sprendimo procedūra – asmuo pirmiausia raštu kreiptis į viešosios informacijos rengėją ar skleidėją, jog šis per 2 savaites paneigtų tokius teiginius. Kai to paties turinio publikacijos skelbiamos keletą kartų, pakanka kreiptis į VIP vieną kartą. Tik nesulaukęs tokio paneigimo asmuo per 2 savaites, gali kreiptis į teismą. Teismas, spręsdamas dviejų konstitucinių vertybių (teisės reikšti įsitikinimus ir teisės į garbės ir orumo gynimą) priešpriešą teismas remiasi proporcingumo principu, t. y. racionaliu santykiu, atsižvelgiant į teisėtumo ir būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijus. Asmens garbės ir orumo gynimo civilinėse bylose turi būti nustatoma šių faktų visuma: 1) Duomenų paskleidimo faktas; 2) Faktas, kad paskleistieji duomenys yra apie ieškovą; 3) Faktas, kad paskleistieji duomenys žemina garbę ir orumą; 4) Faktas, kad paskleistieji duomenys neatitinka tikrovės. (1)-(3) faktus įrodinėja ieškovas, (4) – atsakovas. Ieškovas neprivalo įrodinėti, kad apie jį paskleisti duomenys yra žeminantys garbę ir orumą, kai tai yra akivaizdžiai žeminantys žodžiai. Duomenų (faktų ir įvykių) atskyrimas nuo nuomonės: Nuomonė – VIP skelbiamas požiūris, supratimas, komentarai, vertinimai, išvados apie žinias, susijusias su tam tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, bet yra subjektyvi, jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Žinia – tai VIP skelbiama informacija apie faktus ir duomenis. Faktas – tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Faktų buvimas gali būti įrodomas, žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Teisminiai pažeistų teisių gynimo būdai – civilinė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė Civilinė atsakomybė ir atleidimo nuo jos sąlygos Civilinė atsakomybė CK yra nustatyti trys atvejai, kai visuomenės informavimo priemonė (VIP) privalo atlyginti žalą, padarytą paskleidus tam tikrus duomenis: - Kai duomenys paskelbti žinant apie jų melagingumą, t. y. VIP žinojo ar turėjo žinoti, kad duomenys neatitinka tikrovės; - Kai duomenis paskleidė VIP darbuotojai (netiesioginė atsakomybė); - Kai VIP paskleidė duomenis anonimiškai ir atsisako nurodyti juos suteikusį asmenį t. y. informacijos šaltinį. Visais kitais atvejais turtinė ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo. Kaltės prezumpcija (paskleisti duomenys laikomi neatitinkančiais tikrovės, tol kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai). Atleidimo nuo civilinės atsakomybės tikslas Pagrindinis viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų tikslas yra kuo skubiau paskelbti visuomenei aktualią informaciją. Delsimas gali smarkiai sumažinti informacijos aktualumą ir pakenkti visuomenės interesams, todėl žurnalistai yra priversti skubėti, dėl to gali nukentėti duomenų kokybė ir tikslumas. Žurnalistai gali sąžiningai suklysti ir pateikti netikslią ar vienpusišką informaciją. Sprendžiant dėl atleidimo nuo CA labai svarbu nustatyti, ar žurnalistas suklydo sąžiningai, ar sąmoningai pateikė visuomenei tikrovės neatitinkančią informaciją, galbūt aplaidžiai atliko savo darbą, nesilaikė etikos principų, rėmėsi tik vienu šaltiniu, neatliko jokio tyrimo. Atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygos Asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis, atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jei yra trys būtinos sąlygos: - Tokie duomenys yra paskelbti apie viešąjį asmenį ir jo valstybinę veiklą; - Tokius duomenis paskelbęs asmuo įrodo, kad veikė sąžiningai; - Tokius duomenis paskelbęs asmuo siekė supažindinti visuomenę su viešuoju asmeniu ir jo veikla. Atleidimas nuo CA galimas tik nagrinėjant garbės ir orumo (JA dalykinės reputacijos) gynimo bylas. Bet CK nenumato atleidimo nuo CA dėl privataus gyvenimo ar teisės į atvaizdą pažeidimo!!! Gali būti taikomi bendrieji atleidimo nuo civilinės atsakomybės kriterijai, t.y. asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos poveikio, valstybės ar trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties ir savigynos. Atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutas taikomas tik tuo atveju, kai reikalaujama priteisti turtinės arba neturtinės žalos atlyginimą, t. y. taikyti civilinę atsakomybę, bet nėra taikomas kitiems teisių gynimo būdams – įpareigojimui paneigti tikrovės neatitinkančius teiginius, pašalinti informaciją iš viešosios erdvės ir pan. Asmens teisių gynimo būdų klasifikavimas pagal tikslą 1. Kompensaciniai asmens teisių, pažeistų skleidžiant viešąją informaciją, gynimo būdai Ieškovo pareikštas ieškinys dėl teisės pažeidimo patirtų neigiamų turtinių ir neturtinių padarinių kompensavimo priskirtinas prie kompensacinių asmens teisių gynimo būdų. Pav. Dėl to, kad apie asmenį buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, jis prašo teismo priteisti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.250 str. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Kitos svarbios aplinkybės garbės ir orumo pažeidimo atveju: 1) Paskleistos informacijos pobūdis ir turinys; 2) Padariniai, kuriuos asmeniui sukėlė neteisėtas viešosios informacijos paskleidimas; 3) Informacijos paskleidimo mastas; 4) Informacijos adresatai (kam informacija buvo paskleista); 5) Nukentėjusio asmens statusas (viešas ar privatus asmuo). Neturtinei žalai nustatyti yra svarbūs ir žalos dydį mažinantys bei didinantys kriterijai. Neturtinės žalos dydį mažinančios aplinkybės 1) Ilgas laiko tarpas nuo informacijos paskleidimo iki kreipimosi į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo (pav. po daugiau nei metų); 2) Prasta žalą sukėlusio asmens turtinė padėtis (pav. viešoji įstaiga, kuri nevykdo komercinės veiklos); 3) Paviešinusio informaciją asmens sąžininga klaida (pav. žurnalistas netyčia supainiojo faktus, bet klaidą ištaisė ir atsiprašė nukentėjusiojo); 4) Pačio nukentėjusiojo kaltė (pav. provokuojantis elgesys, įžeidimai kitų diskusijų dalyvių ir pan.). Neturtinės žalos dydį didinančios aplinkybės 1) Dėl teisės pažeidimo padarytos turtinės žalos dydis (pav. nukentėjęs asmuo neteko pajamų, turėjo pakeisti gyvenamąją vietą); 2) Kelių neturtinių vertybių pažeidimas (pav. paskleista garbę ir orumą žeminanti informacija, neteisėtai panaudotas atvaizdas, atskleistos privataus gyvenimo aplinkybės); 3) Komercinės naudos siekimas ir (ar) gera kaltininko finansinė padėtis (pav. kai iš publikacijos kaltininkas gauna komercinės naudos); 4) Negatyvūs ir (ar) pasikartojantys kaltininko veiksmai po informacijos paskleidimo (pav. tolesnės publikacijos, įžeidžiantis elgesys, etikos pažeidimai); 5) Itin skaudūs padariniai (pav. nukentėjęs asmuo buvo atleistas iš darbo, buvo priverstas keisti gyvenamąją vietą ar nusižudė). 2. Apsauginiai asmens teisių, pažeistų skleidžiant viešąją informaciją, gynimo būdai Šių teisių gynimo būdų tikslas – ne tik kompensuoti patirtą žalą, bet ir apsaugoti asmens teises nuo didesnių padarinių. Pav. Prašoma ieškiniu įpareigoti viešosios informacijos rengėją ar skleidėją išspausdinti tikrovės neatitinkančios asmens garbės ir orumą žeminančios informacijos paneigimą ar pašalinti paskleistą informaciją iš virtualios erdvės. Svarbu, kad paneigimas būtų padarytas toje pačioje VIP, kurioje buvo paskleista pirminė tikrovės neatitinkanti informacija (ir toje pačioje rubrikoje, kur buvo paskelbta)! 3. Prevenciniai asmens teisių, pažeistų skleidžiant viešąją informaciją, gynimo būdai Šių teisių gynimo būdų tikslas – kad informacijos rengėjai ir skleidėjai nepiktnaudžiautų jiems garantuota saviraiškos laisve ir ateityje susilaikytų nuo panašių pažeidimų. Prevenciniai gynimo būdai turėtų būti adekvatūs, kad nesuvaržytų VIP nuo kritiškų ir drąsių publikacijų. Svarbi pusiausvyra tarp konstitucinių vertybių – teisės laisvai reikšti savo įsitikinimus ir teisės į pagarbą kitų asmenų garbei ir orumui. Ieškinyje gali būti taikomi keli pažeistų teisių gynimo būdai: įpareigoti paskelbti duomenų paneigimą, priteisti turtinę ir neturtinę žalą, uždrausti rodyti laidą, kurioje buvo paviešinti garbę ir orumą žeminantys duomenys. Administracinė atsakomybė ir atleidimo nuo jos sąlygos Pagal ANK taikoma tik fiziniams asmenims. 507 straipsnis. Valstybės politiko, valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens garbės ir orumo pažeminimas. 507(1) straipsnis. Viešąsias paslaugas teikiančio asmens garbės ir orumo pažeminimas. 508 straipsnis. Statutinio valstybės tarnautojo, kario ar žvalgybos pareigūno garbės ir orumo pažeminimas 524 straipsnis. Nacistinių, komunistinių simbolių, totalitarinių ar autoritarinių režimų simbolių platinimas ar demonstravimas Baudžiamoji atsakomybė ir atleidimo nuo jos sąlygos Tai išimtinė ir griežčiausia saviraiškos laisvės ribojimo forma. Taikoma už itin šiurkštų piktnaudžiavimą saviraiškos laisve, kai siekiama apginti kitų asmenų dėl netinkamo saviraiškos įgyvendinimo pažeistas teises ir interesus. Tai reglamentuota LR BK XXII skyriuje “ Nusikaltimai asmens garbei ir orumui” (BK 154 str.) ir XXIV skyriuje „Nusikaltimai asmens privataus gyvenimo neliečiamumui“ (BK 165-168 str.) Pav. BK 167 str. – už neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimą. 1. Tas, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. 168 straipsnis. Neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar panaudojimas 1. Tas, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas šio kodekso 165–167 straipsniuose numatytą veiką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. 3. Už šiame straipsnyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 154 straipsnis. Šmeižtas 1. Tas, kas per visuomenės informavimo priemonę paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba šmeižė asmenį, neva šis padarė tyčinį nusikaltimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Šmeižto atveju yra kėsinamasi į asmens garbę ir orumą. Labi svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės. Paskleidimas teisingos, nors ir žeminančios informacijos paskleidimas Lietuvoje nelaikomas šmeižimu (nusikaltimu BK prasme), tačiau tam tikrais atvejais (pav. tarnautojų, medikų) įžeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip administracinis nusižengimas arba užtraukti civilinę atsakomybę. Šmeižtas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, todėl asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl šmeižto tik nustačius, kad jis: (a) suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, (b) kad ši informacija žemina žmogaus garbę ir orumą, (c) kad norėjo tokią informaciją paskleisti. Už šmeižtą atsako tik fizinis asmuo. Juridiniam asmeniui atsakomybė už tai nenumatyta. Todėl šmeižtas dažnai tampa konkurencinės kovos priemone, nesibaiminant, kad už skleidžiamą melagingą informaciją bendrovė sulauks baudžiamosios atsakomybės. Šmeižtas laikomas baigtu nusikaltimu paskleidus melagingą informaciją, t. y. kai su tokia informacija supažindinamas bent vienas asmuo. _______________________________________________________________________________________________ 7 TEMA: Viešasis interesas komunikacijoje. Komunikacija pandemijų ir karinių konfliktų atveju Viešojo intereso apsauga komunikacijoje Viešojo intereso sampratą apibrėžti sunku, nes viešasis interesas nėra vien teisinė kategorija. Ji susijusi su vertybinėmis nuostatomis, kurios nuolat kinta. Tirtos penkios sritys, kuriose pasireiškia viešasis interesas: - nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo; - nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos; - aplinkos apsaugos; - teritorijų planavimo ir statybų; - vartotojų teisių apsaugos. Nustatyta, kad viešasis interesas patenka tarp visuomenėje esančių principinių susitarimų, būtinų bendram egzistavimui ir kad šie susitarimai nėra visuomet matuojami naudos matu. Viešojo intereso apibrėžimas yra orientuotas į vertybes. Viešojo intereso požymiai pagal P. Häberle: 1. Visuotinumas (viešasis (visuotinis) gėris (pamatinės vertybės)) 2. Bendrumas (bendras interesas, bendrumas ginant jį) 3. Viešumas (pristatant, ginant) Viešasis interesas žiniasklaidoje Viešumas kaip viešojo intereso požymis apima ne tik viešojo intereso visuotinumą, bet ir būtinybę žinoti. Šią būtinybę užtikrina žiniasklaida, kurios vaidmuo iškeliant viešąjį intereresą ir jį aptariant yra itin svarbus. Pastarųjų dešimtmečių pokyčiai žiniasklaidos rinkoje (žiniasklaidos priemonių susijungimai ir rinkos koncentracija, pelno siekimas, orientavimasis į pragmatiškas problemas ir t.t.) keičia požiūrį į žiniasklaidos politikos formavimą, teisinio reguliavimo principus, skatina persvarstyti viešojo intereso svarbą žiniasklaidos praktinėje veikloje. Viešajam interesui tampant priklausomam nuo žiniasklaidos rinkos veikimo, svarbu įvertinti, kaip tai veikia viešosios erdvės sampratą, nes būtent viešoji erdvė sietina su viešojo intereso užtikrinimu. Dėl žiniasklaidos nevienalytiškumo (dažniausiai konkreti žiniasklaidos priemonė orientuojasi į tam tikrą ribotą auditoriją), viešojoje erdvėje veikia ne tik viešasis, bet ir privatus (atskirų verslo, visuomenės grupių) interesai, formuojantys savo erdves. Efektyviam viešojo intereso išryškinimui žiniasklaidoje, ji turi pasižymėti dviem savybėmis: 1) Būti erdve (kanalu) informacijos sklaidai; 2) Užtikrinti visuomenės dalyvavimą formuojant žiniasklaidos turinį (neapsiriboti vien profesionalių žurnalistų publikacijomis). Vartotojų teisių apsauga kaip viešasis interesas Vartotojų teises ginti valstybės institucijas įpareigoja LR Konstitucija, o LR Konstitucinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vartotojų teisių apsaugą garantuoja konstitucinis socialinės valstybės principas. Vartotojų teisių gynimo, kaip viešojo intereso, turinys apima įvairius vartotojams aktualius santykių su pardavėju ar paslaugos teikėju aspektus. Vartotojų teisių apsauga yra didelei visuomenės daliai svarbus interesas (kiekybinė intereso išraiška), o vartotojas yra silpnesnioji šalis (kokybinis aspektas). Apgynus viešąjį vartotojų interesą tiesiogiai ar netiesiogiai pagerinama daugelio vartotojų padėtis, naudą patiria visa visuomenė ar reikšminga jos dalis. Tyrimas atskleidė, jog: 1. Viešasis interesas yra visuomenės vertybes atspindintis interesas, kintantis pagal visuomenės poreikius. Tai reiškia, kad individo interesas, kuriam būdingi trys požymiai (visuotinumas, intereso bendrumas ir viešumas), gali tapti visuotiniu interesu ir patekti į viešojo intereso lauką. 2. Žiniasklaida, aptardama visuomenei aktualius klausimus, ne tik informuoja apie svarbius dalykus, bet ir organizuoja diskusijas, interviu, apklausas, siekia pristatyti įvairias nuomones. Taigi, žiniasklaida yra kaip viešoji erdvė, užtikrinanti sąlygas ginti viešąjį interesą (įgyvendinamas pirmasis efektyvios žiniasklaidos kriterijus). 3. Tačiau aptardama visuomenei aktualius klausimus, žiniasklaida nepakankamai įtraukia pačius piliečius į diskusijas, nesiima žurnalistinių tyrimų, o argumentams pasitelkiami tik atsakingų asmenų pasisakymai (neįgyvendinamas antrasis efektyvios žiniasklaidos kriterijus). Komunikacijos ypatumai pandemijų, karinių konfliktų ar terorizmo atvejais Bendros nuostatos: Gresiančios ar susidariusios ekstremaliosios situacijos metu, paskelbus mobilizaciją, karo ar nepaprastosios padėties bei kitais įstatymų nustatytais atvejais – žiniasklaida privalo nedelsiant nemokamai skelbti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų perspėjimo pranešimus arba sudaryti galimybes valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms nemokamai perspėjimo pranešimus skelbti tiesioginiame eteryje. Seimas karo ar nepaprastosios padėties atveju įstatymu gali nustatyti viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų veiklos ribojimus ir (ar) kitas prievoles, būtinas piliečių ir visuomenės interesų apsaugai. 1993m. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija dėl žurnalistikos etikos (LR Seimas jai pritarė 1995m), įpareigoja visuomenės informavimo priemones esant tam tikroms konfliktinėms situacijoms ir įtampai visuomenėje (pavyzdžiui, terorizmo, mažumų diskriminavimo, ksenofobijos, katastrofų, karo ir kt. atvejais) ginti demokratines vertybes. Karo metaforų naudojimas COVID-19 pandemijos metu Atskirose šalyse politinė komunikacija Covid-19 metu buvo skirtinga: - Prancūzija: pabrėžė „karą“, siekdamas akcentuoti skubą ir nacionalinę vienybę; - Portugalija: naudojo karo metaforas, kad pabrėžtų, jog ekstremalios priemonės yra suderinamos su demokratinėmis vertybėmis; - Švedija: vengė karo metaforų, vietoj to akcentavo individualią atsakomybę ir pasitikėjimą; - Vokietija: vengė karo metaforų, atsižvelgdama į istorinį kontekstą po Antrojo pasaulinio karo. Strateginiai tokių metaforų naudojimo tikslai: - Paruošti visuomenę sunkumams ir užtikrinti, kad būtų laikomasi numatytų apribojimų; - Skatinti nacionalinę vienybę, atsparumą ir mobilizaciją prieš pandemiją; - Parodyti užuojautą, rūpestį ir empatiją siekiant sustiprinti pasitikėjimą ir priemonių teisėtumą; - Perkelti atsakomybę ir kaltę (pvz., Trump pavadino COVID-19 „kinų virusu“); - Skatinti globalų solidarumą ir taiką (pav. JT generalinis sekretorius António Guterres ragino paskelbti pasaulinį paliaubų režimą). Karo metaforų naudojimo poveikis: - Teigiamas: skatino vienybę, atsparumą krizei ir numatytų priemonių priėmimą; - Neigiamas: kėlė nerimą, stigmatizacijos ir tam tikrų visuomenės grupių („antivakserių“) izoliavimo riziką. _______________________________________________________________________________________________ 8 TEMA: Reklamos teisinis reglamentavimas Paslėpta, klaidinanti, lyginamoji reklama Reklamos samprata 1. Reklama – tai su prekybos, verslo, amato ar profesijos vykdymu susijusios informacijos teikimas siekiant skatinti prekių ar paslaugų, įskaitant nekilnojamąjį turtą, teises ir pareigas, vartojimą (EP ir Tarybos Direktyva). 2. Reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą (LR Reklamos įstatymas). 3. Reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis reklamos užsakovo interesais arba savireklamos tikslais skleidžiama informacija, išskyrus televizijos reklamą, apie asmens ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą (Visuomenės informavimo įstatymas). 4. Reklama – tai bet koks viešas pranešimas, kuriuo siekiama parduoti arba skatinti pirkti ar nuomoti gaminį ar paslaugą, propaguoti kokį nors dalyką ar idėją arba siekti kitokio reklamos užsakovo pageidaujamo poveikio ir kurio transliacijos laikas reklamuotojui buvo suteiktas už užmokestį ar panašų atlygį (Europos Konvencija dėl televizijos be sienų). Televizijos reklama – tai už užmokestį ar kitokį atlygį bet kokia forma audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjo skelbiama informacija, kurią asmuo, vykdantis ūkinę komercinę ar profesinę veiklą, užsako skleisti ar skleidžia savireklamos tikslais ar siekdamas skatinti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą (Visuomenės informavimo įstatymas). Reklama nelaikoma – informacija, leidžianti tiesiogiai susipažinti su asmens veikla, pav. interneto adresai, el. pašto pavadinimai, susiję su prekėmis ar paslaugomis ar asmens įvaizdžiu. Pagal reklaminės informacijos tikslus reklamą galima skirstyti į keturias rūšis: - Komercinė reklama; - Kultūrinė reklama; - Politinė reklama; - Socialinė reklama Daugiausia teisiškai reglamentuojama komercinė reklama. Reklamos įstatymas nereglamentuoja politinės ir socialinės reklamos. Reklamos srities teisės pažeidimus nagrinėja skirtingos institucijos. Jų kompetenciją nustato Reklamos įstatymas ir Visuomenės informavimo įstatymas. Reklamos pažeidimus nagrinėjančios institucijos: 1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nagrinėja pažeidimus: dėl bendrųjų reikalavimų reklamai, reklamos atpažįstamumo, dėl uždraustos ar neteisėtos veiklos reklamos, dėl maisto reklamos, dėl neigiamą poveikį vaikams darančios reklamos ir t.t. (nuo 2019.05.01d. ir pažeidimus dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos) 2. Lietuvos konkurencijos taryba nagrinėjo reklamos pažeidimus (iki 2019.05.01d.): dėl klaidinančios reklamos, dėl lyginamosios reklamos. 3. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atlieka tyrimus dėl maisto reklamos. 4. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos nagrinėja pažeidimus dėl išorinės reklamos įrengimo kultūros paveldo objektuose. 5. Savivaldybių vykdomosios institucijos nagrinėja pažeidimus dėl išorinės reklamos. 6. Radijo ir televizijos komisija prižiūri kaip televizijos programų transliuotojai laikosi Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų keliamų televizijos reklamai. Reikalavimai reklamai: Paslėpta reklama Paslėpta reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie gamintoją ar paslaugos teikėją, jo pavadinimą ar veiklą, prekių ženklą, pateikiama tokia forma, kuri gali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos pateikimo tikrojo tikslo. Toks informacijos pateikimas visais atvejais laikomas paslėpta reklama, kai už ją sumokama ar kitaip atsilyginama. Šiuo atveju reklaminė informacija gali būti teisinga, bet neleistina jos forma ir būdas, todėl vartotojas gali jos neatskirti nuo bendro pobūdžio informacijos. Paslėptoje reklamoje trūksta atpažįstamumo kriterijaus! Paslėpta reklama yra draudžiama! Vidutinis vartotojas gali nesuvokti, jog prekė yra reklamuojama ir tai gali jį klaidinti. Vartotojai gali pamanyti, kad jų sekamas influenceris tiesiog dalijasi rekomendacijomis apie išbandytus ir patikusius produktus ar kviečia dalyvauti įdomiame renginyje. Todėl vertinant paslėptą reklamą svarbu nustatyti, ar vidutinis vartotojas sugebėtų atpažinti reklamą kiekvienu konkrečiu atveju. Praktikoje toks vertinimas yra pakankamai sudėtingas, nes objektyvių kriterijų tam nėra. Todėl geriausia išeitis būtų pasinaudoti užsienio šalių patirtimi ir visus reklaminius įrašus žymėti #reklama, #remiama, #sponsored, #ad ar panašiai. Klaidinanti reklama Klaidinanti reklama – reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Apibrėžiant klaidinančią reklamą yra nurodomas papildomas būtinasis požymis – jei dėl klaidinančios reklamos pobūdžio atsirado žalos. Klaidinanti reklama paneigia vieną iš svarbiausių reklamos principų – reklama turi būti teisėta. Klaidinanti reklama yra draudžiama! Vertinant, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į tris kriterijus: 1. Teisingumo kriterijus (reklamos teiginiai turi būti teisingi) 2. Visapusiškumo kriterijus (pateikta išsami, esminė informacija) 3. Pateikimo kriterijus (būdas ir forma neturi klaidinti) Preziumuojama, kad už klaidingą reklamą yra atsakingas reklamos davėjas, t. y. asmuo, kurio iniciatyva ir interesais yra skleidžiama reklama. Tais atvejais, kai reklamos davėjas įrodo, kad klaidinanti reklama buvo paskleista ne dėl jo kaltės, jis atleidžiamas nuo tokios atsakomybės. Reklamos gamintojas, reklamos tarpininkas ar skleidėjas (dažniausiai – visuomenės informavimo priemonė) atsako už klaidinančią reklamą tik tuo atveju, jeigu žinojo ar turėjo žinoti, kad yra skleidžiama klaidinanti reklama arba kad klaidinama buvo konkrečiai dėl jo veiksmų gaminant ar skleidžiant reklamą, arba kai negali pateikti įrodymų, leidžiančių nustatyti reklamos davėją (užsakovą). Lyginamoji reklama Lyginamoji reklama – reklama, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomas reklamos davėjo konkurentas, jo prekės ar paslaugos. Lyginamoji reklama yra leidžiama, jei ji nėra klaidinanti, jei joje lyginamos analogiškos prekės, skirtos tiems patiems poreikiams tenkinti. Ar lyginamoji reklama nepažeidžia Reklamos įstatymo, kontroliuoja Konkurencijos taryba. Alkoholio ir tabako gaminių reklamos teisinis reglamentavimas Tabako gaminių reklama: Tabako gaminių ir (ar) susijusių gaminių reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie tabako gaminius ir (ar) susijusius gaminius, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinanti įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius ir (ar) susijusius gaminius. Paslėpta tabako gaminių ir (ar) susijusių gaminių reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie tabako gaminius ir (ar) susijusius su tabako gaminiais produktus ar jų gamintojus, importuotojus ar pardavėjus, jų įmonės pavadinimus, prekių ženklus pateikiamus taip, kad gali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos tikrojo tikslo. Tabako gaminių reklamos draudimas LR Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymas 17 straipsnis. Tabako gaminių reklamos draudimas 1. Lietuvos Respublikoje tabako gaminių reklama (toliau – reklama), išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, taip pat paslėpta tabako gaminių reklama draudžiama. 17(1) straipsnis. Elektroninių cigarečių, elektroninių cigarečių pildyklių ir rūkomųjų žolinių gaminių reklamos draudimas 1. Lietuvos Respublikoje elektroninių cigarečių, elektroninių cigarečių pildyklių ir rūkomųjų žolinių gaminių reklama (įskaitant interneto svetainėse pateiktas jų kainas), taip pat paslėpta elektroninių cigarečių, elektroninių cigarečių pildyklių ir rūkomųjų žolinių gaminių reklama draudžiama. Tabako gaminių reklamos išimtys Reklamos draudimas netaikomas: 1) informacijai, pateikiamai mažmeninės prekybos vietose, kuriose tabako gaminiai parduodami vartotojui; 2) leidiniams, kurie skirti tik tabako verslo specialistams (profesionalams), taip pat leidiniams, išspausdinamiems ir skelbiamiems valstybėse, kurios nėra EEE susitarimo dalyvės, kai šie leidiniai yra skirti ne ES rinkai; 3) tabako gaminius gaminančių arba jais prekiaujančių JA ar užsienio JA filialų registruotiems pavadinimams ir prekių ženklams (jeigu tabako gaminio, tabako gaminių gamintojo pavadinimas ar prekių ženklas yra sudedamoji registruoto pavadinimo dalis), kai šie pavadinimai ir prekių ženklai pateikiami iškabose ant šių JA ar filialų buveinės ar padalinio pastato. Ant valdomo transporto gali būti pateikiami tik tabako gaminius gaminančių arba jais prekiaujančių JA ar filialų registruoti pavadinimai; Kiti su tabako gaminiais susiję draudimai: Draudžiama: 1) Nemokamai teikti tabako gaminius ar įrenginius jiems vartoti; 2) Daryti skatinamąsias akcijas, įkyriai siūlyti tabako gaminius; 3) Parduoti tabakui vartoti skirtus gaminius rinkinyje su kitomis prekėmis; 4) Teikti tabako gaminius, susijusius gaminius, įrenginius, skirtus šiems gaminiams vartoti, kaip loterijų, konkursų, sporto varžybų, žaidimų prizus; 5) Organizuoti žaidimus ar konkursus ir loterijas, kurie skatintų įsigyti tabako ar susijusius gaminius; 6) Gaminti žaislus, maisto produktus ar kitas prekes, kurių dizainas primena tabako gaminius; 7) Parduoti kitus gaminius, pažymėtus tabako ar susijusių gaminių prekių ženklais; 8) Skelbti apie tabako gaminių nuolaidas ir akcijas. Tabako gaminių vartojimo ribojimai: Draudžiama vartoti: 1) visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose 2) darbo vietose, esančiose uždarose patalpose. Įmonėse, įstaigose ir organizacijose gali būti įrengtos specialios patalpos (vietos), kuriose leidžiama rūkyti 3) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, kitose bendrosios dalinės nuosavybės teisės patalpose ir kitose pastato dalyse; 4) visų rūšių viešajame transporte, išskyrus tolimojo susisiekimo traukinius, kuriuose turi būti numatyti atskiri vagonai nerūkantiesiems ir rūkantiesiems, taip pat orlaivius, kuriuose numatytos atskiros vietos nerūkantiesiems ir rūkantiesiems; 5) restoranuose, kavinėse, baruose, kitose viešojo maitinimo įstaigose, klubuose, diskotekose, interneto kavinėse, kitose laisvalaikio patalpose; 6) dengtose viešojo transporto stotelių vietose (paviljonuose), vaikų žaidimo aikštelėse, viešojo maitinimo paslaugų teikimo vietose ir kt. Tabako gaminių privalomas ženklinimas LR Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymas 8(1) straipsnis. Įspėjimai apie galimą žalą sveikatai 1. Tabako gaminių gamintojai, ženklindami tabako gaminius, be kitos teisės aktuose nustatytos informacijos, ant kiekvieno rinkai pateikiamo tabako gaminių vienetinio pakelio ir ant bet kokios jų išorinės pakuotės Lietuvos Respublikos valstybine kalba privalo pateikti šiame Įstatyme nurodytus įspėjimus apie galimą žalą sveikatai. 8(2) straipsnis. Bendrieji įspėjimai ir informacinis pranešimas dėl rūkomojo tabako gaminių 1. Ant kiekvieno rūkomojo tabako gaminių vienetinio pakelio ir ant bet kokios jų išorinės pakuotės turi būti bendrasis įspėjimas „Rūkymas žudo – mesk rūkyti tuojau pat“. 2. Ant kiekvieno rūkomojo tabako gaminių vienetinio pakelio ir ant bet kokios jų išorinės pakuotės turi būti informacinis pranešimas „Tabako dūmuose yra daugiau kaip 70 medžiagų, kurios, kaip žinoma, sukelia vėžį“. 8(2) straipsnis. Bendrieji įspėjimai ir informacinis pranešimas dėl rūkomojo tabako gaminių 6. Tiek bendrasis įspėjimas, tiek informacinis pranešimas turi užimti 50 procentų paviršių, ant kurių jie spausdinami, ploto. 7. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas bendrasis įspėjimas ir informacinis pranešimas: 1) spausdinami baltame fone juodos spalvos Helvetica pusjuodžiu šriftu; 2) pateikiami jiems skirto paviršiaus centre, o ant stačiakampio gretasienio formos vienetinių pakelių ir ant bet kokių jų išorinių pakuočių jie turi būti išdėstyti lygiagrečiai su vienetinio pakelio arba jų išorinės pakuotės šoniniu kraštu. 8(6) straipsnis. Tabako gaminių pateikimas 1. Ant vienetinių pakelių ir bet kokių jų išorinių pakuočių etikečių ir ant paties tabako gaminio neturi būti jokių elementų ar požymių, kurie: 1) skatina pirkti tabako gaminį ar jį vartoti sudarant klaidingą įspūdį apie jo savybes, poveikį sveikatai, riziką ar išsiskiriančias medžiagas; etiketėse nepateikiama jokia informacija apie nikotino, dervų ar anglies monoksido tabako gaminyje kiekį; 2) sudaro klaidingą įspūdį, kad tam tikras tabako gaminys yra mažiau kenksmingas negu kiti tabako gaminiai ar juo siekiama sumažinti tam tikrų kenksmingų dūmų sudedamųjų dalių poveikį arba sudaro įspūdį, kad tam tikras tabako gaminys turi gyvybingumo suteikiančių, energinių, gydomųjų, jauninamųjų, natūralių, ekologinių savybių ar daro kitokį teigiamą poveikį sveikatai ar gyvenimo būdui; 3) nurodo skonį, kvapą, bet kokias kvapiąsias medžiagas ar kitus priedus arba jų nebuvimą; 4) suteikia panašumo į maisto ar kosmetikos produktą; 5) sudaro įspūdį, kad tam tikro tabako gaminio biologinis skaidumas yra didesnis arba jis turi kitų ekologinių pranašumų. LR Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymas (17 straipsnis): Mažmeninės prekybos vietose ant įrangos, skirtos tabako gaminiams išdėstyti, leidžiama pateikti tik šią informaciją: 1) gamintojo, pardavėjo pavadinimą ir buveinės adresą; 2) parduodamų tabako gaminių pavadinimus; 3) žodžius „Prekiaujame“ arba „Parduodame“; 4) tabako gaminių kainas. Sankcijų už tabako gaminių reklamos pažeidimus kontroliuojanti institucija – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Alkoholio reklama Alkoholio reklama – bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, kuria skatinama įsigyti ir (ar) vartoti alkoholio produktus. Paslėpta alkoholio reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie alkoholio gaminius ir (ar) susijusius su alkoholio gaminiais produktus ar jų gamintojus, importuotojus ar pardavėjus, jų įmonės pavadinimus, prekių ženklus pateikiamus taip, kad gali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos tikrojo tikslo. Alkoholio gaminių reklamos draudimas LR Alkoholio kontrol ės įstatymas 29 straipsnis. Alkoholio reklamos draudimas 1. Lietuvos Respublikoje alkoholio reklama draudžiama. Ankstesnis reguliavimas (iki 2018m.) visuomenės informavimo priemonėse draudė ne bet kokią, o tik tokią reklamą, kuri gali padaryti didžiausią poveikį vartotojams ir skatinti juos vartoti alkoholį. Alkoholinių gėrimų reklamos išimtys Reklama nelaikoma: 1) informacija apie alkoholinius gėrimus informaciniuose pranešimuose, kurie skirti tik alkoholio verslo specialistams; 2) Alkoholinius gėrimus gaminančių arba jais prekiaujančių JA ar užsienio JA filialų registruoti pavadinimai ir prekių ženklai (jeigu alkoholio gamintojo pavadinimas ar prekių ženklas yra sudedamoji registruoto pavadinimo dalis), kai šie pavadinimai ir prekių ženklai pateikiami iškabose ant šių JA ar filialų buveinės ar padalinio pastato, ar ant valdomo transporto; 3) Kai alkoholinius gėrimus gaminančių ar jais prekiaujančių JA ar užsienio JA filialų registruoti pavadinimai ir prekių ženklai matomi transliacijose nereguliariai; 4) Rekvizitai ir informacija ant pirminės ar antrinės pakuotės, ar internetinėje svetainėje, kurioje yra prekiaujama alkoholiniais gėrimais; 5) alkoholinių gėrimų eksponavimas (pateikimas parduoti) mažmeninės prekybos ar viešojo maitinimo vietose, kuriose alkoholiniai gėrimai parduodami vartotojui, ar alkoholinius gėrimus gaminančių ar jais prekiaujančių įmonių interneto svetainėse, ar alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių pasirinktose interneto platformose; 6) objektyvi pažintinė, mokslinė, istorinė informacija apie alkoholinių gėrimų vartojimo būdus, gamybą, tradicijas, pelnytus apdovanojimus; 7) mažmeninės prekybos ar viešojo maitinimo vietose, kuriose alkoholiniai gėrimai parduodami vartotojui, ar alkoholinius gėrimus gaminančių ar jais prekiaujančių įmonių interneto svetainėse, ar alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių interneto platformose pateikiama informacija apie alkoholinių gėrimų derinimą su maistu, alkoholinių gėrimų ir maisto degustacijas; 8) ūkininkų gaminamų tradicinių alkoholinių gėrimų pavadinimai, pateikiami ant ūkininkų kaimo turizmo sodybų ir valdomo transporto, ūkininkų gaminamų tradicinių alkoholinių gėrimų eksponavimas degustacijai, taip pat informacija apie ūkininkų gaminamus tradicinius alkoholinius gėrimus, pateikiama ūkininkų kaimo turizmo sodybų interneto svetainėse. Su alkoholiu susiję draudimai Draudžiama: 1) alkoholinius gėrimus duoti kaip premiją, kaip prekės priedą arba dovanoti. Ši nuostata netaikoma, kai alkoholiniai gėrimai dovanojami verslo partneriams reprezentacinėms reikmėms, t. y. siekiant užmegzti naujus ar pagerinti esamus verslo ryšius su kitomis įmonėmis. 2) organizuoti alkoholinių gėrimų pavyzdžių platinimą nemokamai, išskyrus degustacijas parodose, mugėse, alkoholinių gėrimų gamybos įmonių patalpose ir ūkininkų kaimo turizmo sodybose; 3) organizuoti žaidimus ar konkursus ir loterijas, kurie skatintų įsigyti alkoholinius gėrimus ar būtų kaip laimėjimo prizai; 4) gaminti žaislus, maisto produktus ar kitas prekes, kurie imituoja alkoholinius gėrimus; 5) skelbti apie alkoholinių gėrimų kainų sumažinimus; 6) parduoti LR ar užsienyje išspausdintus ir į LR įvežtus specializuotus reklaminius leidinius, skirtus alkoholinių gėrimų pardavimui skatinti. Alkoholinių gėrimų privalomas ženklinimas Alkoholio produktų pardavimo, įsigijimo, laikymo ir gabenimo reikalavimai Parduoti draudžiama: 1) alkoholio produktus be Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduotų alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų; 2) alkoholio produktus, kurie neįrašyti į licencijas juos gaminti, importuoti, parduoti, ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų; 3) alkoholinius gėrimus, išskyrus alų, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais ir natūralios fermentacijos sidrą, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka specialiais ženklais – banderolėmis; 4) alkoholinius gėrimus, kurie pagaminti naudojant ne žemės ūkio kilmės etilo alkoholį; 5) alkoholio produktus, kurių saugos ir (ar) kokybės rodikliai neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų; 6) alkoholinius gėrimus, kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų; 7) falsifikuotus alkoholio produktus; 8) naminius alkoholinius gėrimus ir ūkininkų pagamintus tradicinius alkoholinius gėrimus; Draudžiama vartoti: 1) laisvės atėmimo, karinėse, policijos ir kitose statutinėse, sveikatos priežiūros, ugdymo įstaigose ir jų teritorijose; 2) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose. Ši nuostata netaikoma šių institucijų ir įstaigų patalpose vykstančiuose oficialiuose priėmimuose, kituose protokoliniuose renginiuose, santuokų įregistravimo ceremonijose; 3) visų rūšių viešajame transporte, išskyrus tarptautinio susisiekimo traukinius, siaurojo geležinkelio traukinius ir laivus, kuriuose yra atskirai įrengtos viešojo maitinimo vietos, taip pat orlaivius, skrendančius už Lietuvos Respublikos ribų; 4) viešose vietose, išskyrus viešojo maitinimo vietas, kuriose išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais; 5) sporto renginių metu salėse, kuriose jie vyksta; 6) švenčių, parodų, koncertų, teatro spektaklių, cirko ir kitų masinių renginių, dėl kurių yra priimtas savivaldybės tarybos sprendimas; 7) parodose, mugėse ir masiniuose renginiuose, išskyrus alkoholinius gėrimus, įsigytus parodose, mugėse ir masiniuose renginiuose, kuriuose savivaldybių tarybų nustatyta tvarka įmonėms, Europos juridiniams asmenims ar jų filialams yra išduotos licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais; Sankcijas už alkoholio reklamos pažeidimus kontroliuojančios institucijos – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas ir savivaldybių administracijos (už išorinės reklamos draudimo pažeidimus).