Tarpvalstybinių ir pilietinių karų teorijos PDF

TARPVALSTYBINIŲ IR PILIETINIŲ KARŲ TEORIJOS Doc. dr. Vytautas Isoda Planas: Karų ir konfliktų analizės (aiškinimo) lygmenys Teorinės tradicijos tarptautinių santykių studijose Tarpvalstybinio karo teorijos Pilietinio karo teorijos Karų ir konfliktų analizės lygme...

TARPVALSTYBINIŲ IR PILIETINIŲ KARŲ TEORIJOS Doc. dr. Vytautas Isoda Planas: Karų ir konfliktų analizės (aiškinimo) lygmenys Teorinės tradicijos tarptautinių santykių studijose Tarpvalstybinio karo teorijos Pilietinio karo teorijos Karų ir konfliktų analizės lygmenys Tarptautinės sistemos lygmuo Valstybės-visuomenės lygmuo Individo lygmuo  Tarpvalstybinių karų teorijos Sisteminis ir diadinis (valstybių sąveikos) lygmenys – Galios pusiausvyros teorija – Hegemoninio karo teorija – Puolimo-gynybos pusiausvyros teorija – Derybų teorija – Ekonominės tarpusavio priklausomybės teorija Valstybės-visuomenės (vidaus politikos) lygmuo – Marksistinė imperializmo teorija – Demokratinės taikos teorija – Strateginės kultūros teorija – Diversinio karo teorija – Organizacinė / biurokratinės politikos teorija  Tarpvalstybinių karų teorijos Individo lygmuo – Racionalaus pasirinkimo modelis – Kognityvinis modelis – Perspektyvos teorija  Realizmo teorinė tradicija tarptautiniuose santykiuose Pagrindiniai teoriniai teiginiai ir prielaidos – Valstybės yra pagrindiniai (vieninteliai svarbūs) tarptautinės politikos veikėjai; valstybė yra (ir siekia išlikti) autonomiška veikėja ir veikia kaip vientisas „organizmas“ kitų atžvilgiu – Tarptautinė sistema yra anarchiška (nėra aukštesnio politinės galios centro už atskiras suverenias valstybes) – Kadangi nėra aukštesnės valdžios už valstybes, kiekviena valstybė priversta pati užsitikrinti savo išlikimą (savipagalba) – Valstybės yra „egoistiški“ ir racionalūs veikėjai (siekia tik savo nacionalinio saugumo tikslų minimaliais įmanomais kaštais) – Saugumą garantuoja tik materialūs galios resursai, tačiau didindama savo karinę galią valstybė kelia grėsmę kitoms valstybėms (tai vadinama „galios-saugumo dilema“)  Realizmo teorinė tradicija tarptautiniuose santykiuose – Karinio saugumo sektorius santykiuose tarp valstybių turi pirmenybę prieš ekonomiką, aplinkosaugą, kultūrą (t.y., bet kokie kiti visuomenės interesai gali būti ir yra aukojami siekiant išvengti karo ar siekiant jį laimėti) – Tarptautiniai instituciniai imperatyvai (tarptautinė teisė ir institucinės taisyklės), etika ar moralė iš esmės neįtakoja valstybių sprendimų ir veiksmų  Liberalizmo teorinė tradicija tarptautiniuose santykiuose Pagrindiniai teoriniai teiginiai ir prielaidos – Valstybės yra svarbūs, tačiau ne vieninteliai įtakingi veikėjai tarptautinėje sistemoje; jų galią ir autonomiją riboja stiprios tarptautinės organizacijos, multi-nacionalinės korporacijos, tarptautinės NVO, kurios veikia kaip nepriklausomi aktoriai – Valstybės nėra vientisi „organizmai“, veikiantys tarptautinėje aplinkoje ir atsižvelgiant į tarptautinę padėtį; valstybių vidaus politika – t.y. atskirų visuomenės grupių interesai ir viešoji nuomonė – įtakoja jų užsienio politiką – Modernios valstybės yra priklausomos viena nuo kitos (interdependent) įvairiuose sektoriuose (karinio saugumo, kovos su nusikalstamumu, ekonomikos, aplinkosaugos ir t.t.)  Liberalizmo teorinė tradicija tarptautiniuose santykiuose – Valstybės iš tiesų yra „savanaudės“, tačiau „nacionalinis interesas“ nėra vien karinis saugumas ir išlikimas; valstybių politiniai tikslai yra įvairūs ir skiriasi atskiruose sektoriuose – Tarptautinės politikos sritys ir klausimai neturi hierarchijos (kitaip tariant, karinio saugumo sektorius nėra visuomet svarbiausias), tarptautinėse derybose valstybės sieja galios- saugumo klausimus su prekybos ar aplinkosauginiais – Kai kurie valstybių interesai gali sutapti (ir dažnai sutampa), bendradarbiaudamos jos gali pasiekti abipusės naudos – Tarptautinės institucijos (formalios organizacijos ir mažiau formalūs tarptautiniai režimai) pasitarnauja kaip „arbitrai“, komunikacijos ir informacijos „kanalai“, didina abipusį pasitikėjimą tarp valstybių ir sąlygoja bendradarbiavimą  Marksizmo teorinė tradicija tarptautiniuose santykiuose Pagrindiniai teoriniai teiginiai ir prielaidos – Svarbiausias tarptautinės politikos veikėjas yra globali kapitalo socialinė klasė (globali buržuazija), o konkrečiau – multi-nacionalinės verslo korporacijos (MNK); valstybė ir tarptautinės organizacijos yra valdančiosios klasės „įrankis“ – Globali kapitalistinė ekonomikos sistema pasižymi netolygiu išsivystymu: ją sudaro ekonomiškai pažangi „šerdis“ (angl. core) ir mažiau išsivysčiusi „periferija“. Šios zonos nebūtinai sutampa su valstybių sienomis (skirtis yra ir valstybių viduje) – Ekonominiai mainai tarp šerdies ir periferijos yra asimetriški: pridėtinė vertė pasilieka šerdyje, palaikydama aukštą pelno maržą ir aukštą darbo užmokesčio lygį, nors yra generuojama periferijoje, kur įmonių pelnai ir darbo Marksizmo teorinė tradicija tarptautiniuose santykiuose užmokestis išlieka žemi (kadangi periferijoje gaminamos daugiausiai pigios žaliavos, šerdyje – brangi produkcija). Tokiu būdu ir politinė-karinė galia akumuliuojama šerdies valstybėse  Konstruktyvizmo teorinė tradicija tarptautiniuose santykiuose Pagrindiniai teoriniai teiginiai ir prielaidos – Tarptautinėje politikoje nominaliai sutinkami įvairūs veikėjai; nors dalis konstruktyvistų savo teorijas grindžia praktine prielaida, jog valstybės veikia kaip vienetai („organizmai“), dauguma šios tradicijos atstovų sutiktų, jog valstybių (o taip pat ir kitų organizacijų) vardu realiai kalba ir veikia individai – Nors formaliai tarptautinė sistema yra anarchiška (nėra vieno galios centro), ji anaiptol nėra „chaotiška“ („visų karas prieš visus“); valstybės laikosi tam tikrų taisyklių ir elgesio normų (pvz., valstybingumo, diplomatijos, derybų ir pan. taisyklių) – „Nacionalinį interesą“ sudaro ne tik „egoistiniai“ saugumo ar ekonominiai poreikiai, bet ir „socialinis“ poreikis priklausyti „valstybių kolektyvui“, verčiantis valstybes laikytis jo normų Konstruktyvizmo teorinė tradicija tarptautiniuose santykiuose – Vienos iš svarbiausių idėjų (įsitikinimų), kuriomis vadovaujasi valstybės (ir kurios kinta laikui bėgant), yra „priešo“ ar „draugo“ tapatybės, kurias jos priskiria viena kitai (ir sau); būtent šios tapatybės įprasmina materialius galios resursus ir sukelia „galios-saugumo dilemą“ tarp valstybių, kurios tuo metu vadina viena kitą „priešininke“ – Idėjos, normos ir taisyklės, kuriomis valstybės vadovaujasi tarpusavio santykiuose, laikui bėgant kinta; jų kaitą lemia tiek diplomatinės atskirų valstybių pastangos, tiek transnacionalinės pilietinės visuomenės ir tarptautinių organizacijų viešas spaudimas ir komunikacija (diskursas) viešojoje erdvėje  TS teorijų taikymo pavyzdys: kaip paaiškinti I-ąjį pasaulinį karą? Realistinis aiškinimas: – Nuo XIX a. 7-8 dešimtmečio sparčiai augo Prūsijos / Vokietijos turtas ir karinė galia (santykyje su JK, Prancūzija ir Rusija). Didžiosios valstybės sudarė „nelanksčius“ karinius aljansus, kad jėgos būtų daugmaž išlygintos: sudarydama Antantę su Prancūzija ir Rusija 1904-1907 m., JK jau žinojo, jog pagal Šlyfeno planą Vokietija ruošiasi puolimui dviem frontais Liberalus aiškinimas: – Diplomatijos klaidos (iki 1890 m. Vokietiją dar valdant O. von Bismarckui, ji gebėjo laviruoti tarp aljanso su Austro-Vengrija ir gerų santykių su Rusija, bet vėlesni kancleriai to negebėjo); Hagos konvencijų dėl ginklavimosi apribojimų ir taikaus konfliktų sprendimo nesilaikymas; silpni prekybiniai saitai TS teorijų taikymo pavyzdys: kaip paaiškinti I-ąjį pasaulinį karą? TS teorijų taikymo pavyzdys: kaip paaiškinti I-ąjį pasaulinį karą? TS teorijų taikymo pavyzdys: kaip paaiškinti I-ąjį pasaulinį karą?  TS teorijų taikymo pavyzdys: kaip paaiškinti I-ąjį pasaulinį karą? Konstruktyvistinis aiškinimas: – Gamtos mokslo pažanga ir C. Darwino idėjos apie „natūralią atranką“ veikia valstybių elgseną tarptautinėje politikoje, (visos siekia „gyvenamosios erdvės“ ir resursų išgyvenimui). Aljansų politiką iš dalies lemia tapatybės: JK „nesišlieja“ prie Vokietijos, kad atsvertų augančią JAV galią, kadangi XIX a. pab. – XX a. pradž. tiek JK, tiek JAV, tiek Prancūzija jau mato save kaip liberalias, „pažangias“ konstitucines visuomenes (kaip priešpriešą „senoms“ anachronistinėms monarchijoms) Marksistinis aiškinimas: – Kapitalistinėje sistemoje „užprogramuota“ konkurencija dėl rinkų prekėms ir pigios darbo jėgos (XIX a. pab. – XX a. pradžioje tuo pačiu dėl kolonijų) neišvengiamai baigiasi karu  TS teorijų taikymo pavyzdys: kaip paaiškinti 1991 m. Persijos įlankos karą? Realistinis aiškinimas: – Tiek Irakas, tiek JAV gynė savo nacionalinius interesus. Irakas siekė skolos Kuveitui nurašymo, prieigos prie Persijos įlankos pakrantės, kuri leistų atsverti Irano galią regione; JAV interesus atitiko žema naftos kaina, kurią lėmė Kuveito perprodukcija, ir erdvė karinėms bazėms regione. Abi šalys savo interesus įgyvendino karine jėga; žlungant Sovietų Sąjungai Irakas neteko svarbiausio sąjungininko paramos Liberalus institucinis aiškinimas: – JAV veiksmus palengvino, bet tuo pačiu ir apribojo JTO institucinis formatas: 1990 m. lapkričio 9 d. JT Saugumo Tarybos rezoliucija 678 įgaliojo jas naudoti jėgą išlaisvinant Kuveitą, tačiau neleido nuversti Saddamo Husseino režimo  TS teorijų taikymo pavyzdys: kaip paaiškinti 1991 m. Persijos įlankos karą? Konstruktyvistinis aiškinimas: – Irako santykiai su kaimyninėmis regiono valstybėmis turėjo prieštaringą idėjinį pagrindą; Irakas apeliavo į pan-arabišką kolektyvinį tapatumą ir tikėjosi, jog arabų šalys ir ypač Saudo Arabija protestuos prieš „vakariečių“ kišimąsi, tačiau šioje situacijoje Saudo Arabijos politiką stipriau veikė tarptautinė suvereniteto norma (kurią Irakas pažeidė okupuodamas Kuveitą), todėl Saudo Arabija stojo JAV pusėn Marksistinis aiškinimas: – Irako teritorinės ribos (ir konkrečiai Kuveito atskyrimas) yra europiečių kolonializmo regione rezultatas. 1991 m. JAV vyriausybė ir kariuomenė gynė MNK interesus ir investicijas Kuveite (pvz., „BP“), kurioms grėsmę kėlė Irako karinė invazija  Galios pusiausvyros teorija Analizės lygmuo: sisteminis Teorinė tradicija: realizmas Pagrindinės tezės – Kadangi tarptautinėje sistemoje nėra aukštesnės valdžios už valstybes, jų tarpusavio santykių niekas neriboja; vienos valstybės stiprėjimas kelia grėsmę likusioms tarptautinės sistemos valstybėms, kadangi stipresnė pusė potencialiai gali kesintis pažeidinėti likusiųjų suverenitetą (siekti globalios valdžios / įtakos) ir joms nepakaks pajėgumo pasipriešinti – Kad atgrąsintų stiprėjančią valstybę nuo „pagundos“ plėsti savo valdžią už savo teritorijos ribų, likusios valstybės taip pat sieks įvairiais būdais stiprėti ir savo galia prilygti pirmąjai  Galios pusiausvyros teorija – Skiriami du pagrindiai būdai, kuriais silpnesnės šalys siekia atsverti stiprėjančią valstybę: 1) „vidinis balansavimas“, kuomet didinami nacionaliniai kariniai pajėgumai, ir 2) „išorinis balansavimas“, kai silpnesnės šalys jungiasi į aljansą prieš stipresnę – Vieni galios pusiausvyros teoretikai teigia, kad valstybėms „iš prigimties“ būdingas balansavimo elgesys, t.y., pusiausvyros siekis; kiti – jog valstybėms būdingesnis polinkis „šlietis“ prie stipresnės ir grėsmę keliančios šalies (angl. bandwagoning) susitaikant su antraeiliu statusu ir tikintis pasigailėjimo ar netgi dalies būsimo karo „grobio“  Galios pusiausvyros teorija Karą ir taiką lemiantys veiksniai – Vieni galios pusiausvyros teoretikai teigia, jog galios varžybos baigiasi karu tais atvejais, kai oponuojančių pusių galia yra apylygė, kadangi tuomet abi pusės turi realią galimybę laimėti (jeigu vienos iš pusių pranašumas akivaizdus, galingesnysis neturi paskatų pulti, o silpnesnysis – realių galimybių laimėti); kiti teoretikai tvirtina, jog karus sukelia tik akivaizdžiai stipresnė šalis, kadangi esant pusiausvyrai (pajėgumų lygybei) suveikia „atgrąsymo“ mechanizmas ir abi pusės susilaiko nuo karo veiksmų – Istorinių atvejų studijos rodo, jog silpnesniųjų jungimasis į aljansus („išorinis balansavimas“) prieš stipresnę valstybę dažniausiai baigiasi karu  Hegemoninio karo teorija Analizės lygmuo: sisteminis Teorinė tradicija: realizmas Pagrindinės tezės – Tarptautinė sistema yra anarchiška tik formaliai; realiai sistemoje centrinę vietą paprastai užima galingiausia valstybė (hegemonas), kuri užtikrina (jeigu tai būtina – taip pat ir panaudodama jėgą prieš silpnesnes) teritorinį status quo, institucinių taisyklių laikymąsi ir stabilų ekonominį augimą, kurio „vaisiais“ visų pirma naudojasi hegemonas – Vis dėlto „viešosiomis gėrybėmis“ (tokiomis kaip laisvoji prekyba, taika ir stabilumas) naudojasi ir kitos valstybės, tarp kurių ilgainiui atsiranda naujas potencialus hegemonas  Hegemoninio karo teorija Karą ir taiką (tarp didžiųjų galybių) lemiantys veiksniai – Karą tarp didžiųjų galybių gali lemti „prevencinė“ strategija, kurios imasi senasis hegemonas, identifikavęs potencialų „įpėdinį“, kuomet šis dar tik „vejasi“ lyderiaujančią valstybę; analogiškas karas taip pat gali prasidėti, kuomet auganti valstybė ekonominiu (o to pasekoje ir kariniu) požiūriu aplenkia senąjį hegemoną, tačiau pastarasis geranoriškai nesutinka dalintis / perleisti sistemos taisyklių kūrimo ir priežiūros užduočių naujajam hegemonui; tokiu atveju karą inicijuoja būsimas / potencialus hegemonas Puolimo-gynybos pusiausvyros teorija Analizės lygmuo: sisteminis Teorinė tradicija: realizmas Karą ir taiką lemiantys veiksniai – Karo tikimybė priklauso nuo dominuojančių to meto karinių technologijų: kai pažangiausia laikmečio ginkluotė tinkamesnė vykdyti puolamiesiems veiksmams, karai vyksta dažniau; savo ruožtu, kai galingiausias ginklas, kuriuo disponuoja daugumos didžiųjų valstybių kariuomenės, iš esmės yra gynybinio ar atgrąsomojo pobūdžio, valstybės ieško kitų, nekarinių būdų realizuoti savo interesus  Derybų teorija Analizės lygmuo: sisteminis / diadinis (sąveikos) lygmuo Teorinė tradicija: realizmas + žaidimų teorija Pagrindinės tezės – Valstybės yra racionalūs ir „savanaudiški“ veikėjai; jos įvertina visų galimų užsienio politikos žingsnių pasekmes remdamosis visa turima informacija ir veikia taip, kad gautų didžiausią įmanomą naudą mažiausiais kaštais – Karas yra brangus ir neefektyvus nacionalinių interesų įgyvendinimo instrumentas, kadangi eikvoja resursus, kurie galėtų būti dalybų objektu; todėl dažniausiai karas nėra pirmas sprendimų priėmėjų pasirinkimas, o tik kraštutinė priemonė  Derybų teorija Karą ir taiką lemiantys veiksniai – Jeigu abi konflikto pusės teisingai ir tiksliai įvertina viena kitos karinius pajėgumus, jos turėtų nesunkiai dvišalėse derybose pasiekti tokį susitarimą dėl ginčijamo objekto (nebūtinai sąžiningai jį padalijant), kuris atitiktų numanomą karo baigtį (tokiu būdu išvengiama karo kaštų) – Karas kyla tokiu atveju, jeigu viena iš konflikto pusių arba abi disponuoja neteisinga informacija apie oponento pajėgumą, arba ginčijamas objektas negali būti padalintas pagal numanomą karo rezultatą (pvz., jeigu nesutarimo objektas yra ideologiškai „teisinga“ valdymo forma); nors dalijimasis informacija leistų išvengti pirmosios situacijos, anarchijos sąlygomis nėra garantijos, jog oponentas atsakys tuo pačiu Ekonominės tarpusavio priklausomybės / „kapitalistinės taikos“ teorija Analizės lygmuo: sisteminis / diadinis (dviejų valstybių tarpusavio sąveikos, bet ne jų vidaus politikos) lygmuo Teorinė tradicija: liberalizmas Pagrindinės tezės – „Darbo pasidalijimas“ tarptautinėje ekonomikoje leidžia pasiekti „Pareto optimumą“ (efektyviausią globalių resursų panaudojimą); gamybos / paslaugų sektorius atskirose šalyse specializuojasi toje srityje, kurioje turi „santykinį pranašumą“ (angl. comparative advantage), o vyriausybės savo ruožtu pašalina tarifines ir netarifines kliūtis tarptautinei prekybai; taip pasiekiama abipusė / absoliuti nauda (angl. absolute advantage) Ekonominės tarpusavio priklausomybės / „kapitalistinės taikos“ teorija Karą ir taiką lemiantys veiksniai – Karo tikimybė priklauso nuo tarpusavio mainų masto ir prekybos balanso tarp valstybių; jeigu valstybės yra priklausomos nuo paklausos arba pasiūlos kitoje šalyje, karas tarp jų tampa savidestrukciniu ir yra mažai tikėtinas; kita vertus, jeigu tarpusavio priklausomybė asimetriška (A labiau priklausoma nuo B, nei B nuo A), mažiau priklausoma pusė turės paskatą daryti politinį-diplomatinį spaudimą kitai ir tokiu būdu išprovokuoti smurtinį atsaką (nepaisant kaštų) Imperializmo / „pasaulio-sistemos“ (world-system) teorija Analizės lygmuo: sisteminis (I.Wallerstein’o „pasaulio- sistemos“ teorija laikoma sistemine, bet marksistinės prielaidos taikomos ir bet kuriai valstybei-visuomenei) Teorinė tradicija: marksizmas Pagrindinės tezės – Globali kapitalistinė ekonomikos sistema pasižymi netolygiu išsivystymu: valstybės, kurios istoriškai prie kapitalistinio gamybos būdo perėjo anksčiau, spėjo sukaupti daugiau kapitalo ir dėl vidinio kapitalistinės sistemos prieštaringumo (perprodukcijos) buvo priverstos (investicijomis ir prekėmis) kolonizuoti „besivystantį pasaulį“. Tokiu būdu kapitalo klasė „išsivysčiusiose“ šalyse tapo globalia kapitalo klase Imperializmo / „pasaulio-sistemos“ (world-system) teorija Karą ir taiką lemiantys veiksniai – Ginkluotus konfliktus tarp „šerdies“ („išsivysčiusių“) valstybių sukelia kapitalistinė konkurencija dėl pigių žaliavų ir rinkos „periferijoje“ („silpnai išsivysčiusiose“ šalyse) – Periferijos „nepaklusnumas“ (barjerai investicijoms ir prekybai iš šerdies, įmonių nacionalizacija, darbo jėgos saviorganizacija, ir pan.) nulemia karines intervencijas iš šerdies į periferijos šalis  Demokratinės taikos teorija Analizės lygmuo:valstybės-visuomenės(vidaus politikos) Teorinė tradicija: liberalizmas Pagrindinė tezė – konsoliduotos („senos“) liberalios demokratijos rečiau naudoja ginkluotą jėgą, o tarpusavyje apskritai nekariauja Karą ir taiką lemiantys veiksniai – Vieni demokratinės taikos teoretikai teigia, jog demokratinės valstybės nekariauja tarpusavyje, kadangi „perkelia“ teisės viršenybės ir taikaus ginčų sprendimo taisyklę iš savo vidaus santvarkos į tarpvalstybinius santykius; kiti samprotauja, jog demokratinėms vyriausybėms sunkiau pagrįsti karo būtinybę savo rinkėjų akyse ir užsitikrinti visuomenės palaikymą  Diversinio karo teorija Analizės lygmuo: valstybės-visuomenės Teorinė tradicija: racionalaus pasirinkimo teorija, socialinio tapatumo teorija (socialinė psichologija) Karą ir taiką lemiantys veiksniai – Karus pradeda politiniai lyderiai / elitas, kurie įžvelgia pavojų netekti valdžios rinkimų arba perversmo keliu, ir kurie tokiu būdu stengiasi mobilizuoti visuomenės palaikymą ir nukreipti jos dėmesį nuo vidaus problemų – Paskata karui pradėti yra ir „tinkamo priešo“ prieinamumas (istorinis „varžovas“, kuris visuomenėje būtų vertinamas kaip „piktavalis“, su kuriuo esama senų teritorinių ar kitokių ginčų), ypač jeigu remiantis skaičiavimais yra didelė tkimybė laimėti  Strateginės kultūros teorija Analizės lygmuo: valstybės-visuomenės Teorinė tradicija: konstruktyvizmas Karą ir taiką lemiantys veiksniai – Užsienio politikos formuotojus (politikus, biurokratus ir pan.) „socializuoja“ daugybė veiksnių nuo šeimos iki profesinės bendruomenės, bei žiniasklaidos ir jie visi pasižymi panašiomis (kultūriškai „paveldėtomis“) nuostatomis apie 1) karo paplitimą tarptautinėje politikoje ir karo „normalumą“, 2) karo, kaip priemonės, „efektyvumą“, 3) užsienio valstybių „natūralius“ vaidmenis („priešai“, „konkurentai“ ir pan.). Ši „nacionalinio saugumo“ kultūra „užkonservuojama“ strateginiuose dokumentuose ir doktrinose, ir keičiasi lėčiau nei konkretūs politikai ir biurokratai atskiruose postuose  Organizacinė / biurokratinės politikos teorija Analizės lygmuo: valstybės-visuomenės Teorinė tradicija: racionalaus pasirinkimo teorija, organizacijų teorija Pagrindinė tezė – Valstybės nėra vientisi vienetai; biurokratinės organizacijos valstybių viduje ir jų vadovai veikia taip, kad gautų didžiausią įmanomą naudą savo organizacijai, įgyvendintų savo užduotis Karą ir taiką lemiantys veiksniai – Sprendimai (nebūtinai optimalūs) „gimsta“ vidinių derybų valstybės viduje metu tarp atskirų „organų“ (pvz., prezidento, žvalgybos, diplomatinės tarnybos, gynybos ministerijos ir kariuomenės) laikantis „standartinių sprendimo procedūrų“  Kognityvinis modelis Analizės lygmuo: individo Teorinė tradicija: kognityvinė psichologija Karą ir taiką lemiantys veiksniai – Individai – politiniai lyderiai – pasižymi griežtomis „kognityvinėmis schemomis“ (įsitikinimų sistemomis), kurios beveik nesikeičia laikui bėgant; jie linkę atmesti („praleisti pro ausis“) informaciją, kuri nesuderinama su jų išankstiniais įsitikinimais ir asmeniškai sau priskirta misija. – Empiriškai tokių „filtrų“ egzistavimas fiksuojamas tyrinėjant lyderių retoriką, kuri nesikeičia netgi keičiantis faktinėms aplinkybėms; faktus lyderiai linkę „pritempti“ prie savo įsitikinimų kaip tariamus savo teisumo „įrodymus“  Perspektyvos teorija (prospect theory) Analizės lygmuo: individo Teorinė tradicija: komunikacijos mokslai, socialinė psichologija Pagrindinės tezės – Dauguma individų priimdami sprendimus turi „rizikos vengimo“ (angl. risk aversion) polinkį; jeigu žvelgiant iš jų „atskaitos taško“ (reference point) renkamasi tarp status quo ir potencialaus „laimikio“, jie nerizikuos ir liks prie pirmojo; tačiau jeigu pasirinkimas apima tik „praradimo“ ir status quo opcijas, individas rizikuos siekdamas išsaugoti esamą padėtį – „Atskaitos tašką“, iš kurio žvelgia sprendimo priėmėjas, lemia situacijos apibūdinimas (framing) ar net opcijų pateikimo seka  Perspektyvos teorija (prospect theory) Karą ir taiką lemiantys veiksniai – Valstybės dažnai pradeda rizikingus karus su didele pralaimėjimo tikimybe (pvz., Japonija prieš JAV 1941 m.), jeigu įtikina save, jog nepradėdamos karo praras dar daugiau nei jį pralaimėdamos – Valstybių lyderiai dažnai stato „ant kortos“ savo reputaciją ir tęsia iš esmės pralaimėtus karus gindami „politinio kapitalo“ investicijas, norėdami pateisinti jau patirtus kaštus (sunk costs), nes praradimai lyginant su buvusiu status quo atrodo pernelyg skausmingi  Valstybių vidaus konfliktų / pilietinių karų teorijos Ekonominiai (politinės ekonomijos) modeliai – Nuoskaudų (grievances) modelis – Godumo / naudos (greed) modelis „Palankių sąlygų“ (opportunity) modelis Psichologiniai / socialiniai-psichologiniai modeliai (etninio susipriešinimo / konflikto aiškinimas) Godumo – nuoskaudų(greed – grievances) modelis Analizės lygmuo: valstybės-visuomenės + individo Pilietinį konfliktą lemiantys veiksniai – Sektorinio (grupės) intereso gynimas panaudojant jėgą prieš valstybę tikėtinas tada, kai visuomeniniai resursai ir ūkio prieaugis paskirstomi netolygiai (didelė pajamų atskirtis tarp gyventojų), politinė sistema yra nereprezentatyvi, ilgainiui yra marginalizuojami / neatstovaujami tam tikro sluoksnio / grupės asmenų interesai – Kiekvienas (potencialus) sukilimo prieš valstybę dalyvis lygina individualią naudą, kurią galėtų atnešti dalyvavimas sistemoje (darbas, verslo, NVO vystymas taikos sąlygomis) ir sistemos griovimas / perkūrimas (potencialus „karo grobis“)  „Palankių sąlygų“ (opportunity) modelis Analizės lygmuo: sisteminis + valstybės-visuomenės Pilietinį konfliktą lemiantys veiksniai – Valstybės valdžiai priešinamasi ginklu tik tokiu atveju, kai tam susiklosto palankios išorinės sąlygos: 1) tarptautinėje sistemoje ar regione susiklosto ideologinių / galios varžybų situacija, kurioje galima tikėtis išorinių veikėjų (užsienio šalių) paramos finansiškai ar ginkluote; 2) vyriausybinės pajėgos yra silpnos dėl valstybės struktūros trūkumų – nesurenkamo biudžeto, administracinio silpnumo, žemų (žvalgybinės) informacijos rinkimo pajėgumų, korupcijos ir mažo lojalių valstybės aparato darbuotojų skaičiaus, ir pan., taigi didėja tikimybė įveikti vyriausybę mūšio lauke  Grupinės tapatybės modelis socialinėje psichologijoje Analizės lygmuo: valstybės-visuomenės + individo Etninį pilietinį konfliktą lemiantys veiksniai – Individai tapatinasi su savo etnine, religine ar kitokia grupe per simbolius ir mitus (pvz., istorijos naratyvus), bei skirties nuo kitų grupių išlaikymą. Keičiantis vyraujančiam naratyvui (dažnai dėl grupės lyderio retorinių gebėjimų) ir kitoms grupėms tame naratyve priskiriant „grėsmės“, „piktavališkumo“ ir pan. bruožus, generuojama emocinė reakcija (baimė, neapykanta kitai grupei, geranoriškumas savo grupės narių atžvilgiu ir pan.), kuri skatina naudoti smurtą Literatūra: Levy, J. & Thompson, W. Causes of War. Malden, Oxford: Wiley-Blackwell, 2010. Doyle, M. W. & Sambanis, N. Making War and Building Peace: United Nations Peace Operations. Princeton, Oxford: Princeton University Press, 2006. Jackson, R. & Sørensen, G. Introduction to International Relations: Theories and Approaches. 5th ed. Oxford: Oxford University Press, 2013. Dunne, T., Kurki, M. & Smith, S. (eds.) International Relations Theories: Discipline and Diversity. 3rd ed. New York: Oxford University Press, 2013. Literatūra: Levy, J. Interstate War and Peace // Carlsnaes, W., Risse, T. & Simmons, B. (eds.) Handbook of International Relations. 2nd ed. Los Angeles, London, New Delhi: Sage, 2013, p. 581-606. Walter, B. F. Civil Wars, Conflict Resolution, and Bargaining Theory // Carlsnaes, W., Risse, T. & Simmons, B. (eds.) Handbook of International Relations. 2nd ed. Los Angeles, London, New Delhi: Sage, 2013, p. 656-672. Russett, B. & Maoz, Z. Normative and Structural Causes of Democratic Peace // American Political Science Review, 1993, Vol. 87 (No. 3), p. 624-638. Kaufman, S. Escaping the Symbolic Politics Trap: Reconciliation Initiatives and Conflict Resolution in Ethnic Wars // Journal of Peace Research, 2006, Vol. 43 (No. 2), p. 201-218. Literatūra: Johnston, A. I. Thinking about Strategic Culture // International Security, 1995, Vol. 19 (No. 4), p. 32-64. Van Evera, S. Offense, Defense and the Causes of War // International Security, 1998, Vol. 22 (No. 4), p. 5-43. Stein, J. G. Psychological Explanations of International Decision Making and Collective Behavior // Carlsnaes, W., Risse, T. & Simmons, B. (eds.) Handbook of International Relations. 2nd ed. Los Angeles, London, New Delhi: Sage, 2013, p. 195-219.