Tarptautinių konfliktų valdymo teorijos ir strategijos PDF

TAIKOMOSIOS TARPTAUTINIŲ KONFLIKTŲ VALDYMO TEORIJOS IR STRATEGIJOS Doc. dr. Vytautas Isoda Planas: (Taikomosios) teorinės priegos prie tarptautinio saugumo ir konfliktų valdymo Konfliktų valdymo strategijos  „Teorinės-praktinės“ tarptautinio saugumo ir konfliktų valdym...

TAIKOMOSIOS TARPTAUTINIŲ KONFLIKTŲ VALDYMO TEORIJOS IR STRATEGIJOS Doc. dr. Vytautas Isoda Planas: (Taikomosios) teorinės priegos prie tarptautinio saugumo ir konfliktų valdymo Konfliktų valdymo strategijos  „Teorinės-praktinės“ tarptautinio saugumo ir konfliktų valdymo prieigos Liberalizmas (kaip taikomoji teorija / ideologija) – Galios raiška ir prievarta turi būti pažabojama tarptautinio bendradarbiavimo institucijų rėmuose Realizmas (kaip taikomoji teorija / ideologija) – Galios raiška ir prievarta turi būti pažabojama atsakomąja (lygiaverte) galia ir jėgos politika  „Teorinės-praktinės“ tarptautinio saugumo ir konfliktų valdymo prieigos Liberalizmas Realizmas 1. Kolektyvinis saugumas 3. Galios balansas 2. Ginklų kontrolė + 4. Atgrąsymas nusiginklavimas Liberalizmas + Realizmas 5. Krizių valdymo / taikos palaikymo intervencijos (trečiosios šalies įsikišimas) Schema: Preigos prie saugumo valdymo (K. A. Mingst, 2003: 154)  1. Kolektyvinio saugumo sistema „Kolektyvinis saugumas paremtas nuostata ‘visi prieš vieną’; nors valstybės išlaiko pakankamą savo užsienio politikos veiksmų autonomiją, dalyvavimas kolektyvinio saugumo organizacijoje įpareigoja kiekvieną valstybę narę prisijungti prie koalicijos ir stabdyti bet kurį agresorių pasipriešinant jam didesne jėga“ (C. Kupchan & C. Kupchan, 1991: 118)  1. Kolektyvinio saugumo sistema 1919 m. birželio 28 d. Tautų Lygos steigiamasis paktas: – 11-12 straipsniai „Lygos valstybės narės susitaria, kad jeigu tarp jų kils ginčas, galintis išaugti į konfliktą [rupture], jos perduos šį klausimą spręsti teismui arba arbitražui, arba Tarybos tyrimui, ir įsipareigoja jokiais būdais nesiimti karo veiksmų. Bet koks karas ar karo grėsmė, net jeigu tiesiogiai neįtakoja kai kurių Lygos narių, turi būti laikomas visos Lygos problema, ir todėl Lyga turi imtis tokių veiksmų, kurie atrodys protingi ir efektyvūs siekiant išsaugoti taiką tarp tautų“  1. Kolektyvinio saugumo sistema 1945 m. birželio 26 d. Jungtinių Tautų Chartija: – 2 straipsnis „Visos [Jungtinių Tautų] narės tarptautinius ginčus sprendžia taikiomis priemonėmis taip, kad nekeltų grėsmės tarptautinei taikai bei saugumui ir teisingumui“ – 39 straipsnis „Saugumo Taryba nustato grėsmės taikai, jos pažeidimo ar agresijos akto pavojų ir teikia rekomendacijas arba sprendžia, kokių reikia imtis priemonių siekiant palaikyti arba atkurti tarptautinę taiką bei saugumą“ – 48 straipsnis „Visos Jungtinių Tautų narės turi imtis veiksmų, kad būtų įgyvendinti Saugumo Tarybos sprendimai dėl tarptautinės taikos bei saugumo palaikymo“  1. Kolektyvinio saugumo sistema 1990 m. lapkričio 21 d. ESBK (ESBO) Paryžiaus Chartija: – „Remdamosis savo įsipareigojimais pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir Helsinkio Baigiamąjį Aktą, dar kartą pasižadame susilaikyti nuo grąsinimų jėga ar jėgos panaudojimo pažeidžiančio bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę“ – „Suprasdami, jog valstybių įsipareigojimo susilaikyti nuo grąsinimų jėga ar jėgos panaudojimo būtinas elementas yra taikus konfliktų sprendimas, mes ne tik sieksime politinėmis priemonėmis užkirsti kelią konfliktams, kurie gali kilti, bet taip pat naujų bendradarbiavimo formų šioje srityje, ypač [praktinių] taikaus konfliktų sprendimo metodų arsenalo, įskaitant privalomą trečiosios šalies įsikišimą“  1. Kolektyvinio saugumo sistema (Kritikuotinos) kolektyvinio saugumo sistemų prielaidos: – Potencialūs agresoriai susilaikys nuo karinių veiksmų, jeigu žinos, jog visos valstybės susivienys prieš juos ir (jei prireiks) atsakys jėga (?) – „Agresoriai“ ir „agresija“ yra lengvai identifikuojami (?) – Agresoriai (valstybės, naudojančios jėgą) visais atvejais tai daro neteisėtai (?) Kolektyvinis saugumas – status quo sistema (t.y., jėgos panaudojimas „istoriniam teisingumui“ atstatyti ir dėl ankstesnės agresijos patirtiems nuostoliams atlyginti / teritorijoms atsiimti nepateisinamas) 2. Ginklų kontrolė ir nusiginklavimas Svarbiausi galiojantys ginklų kontrolės režimai: – Branduolinių ginklų neplatinimo sutartis (NPT, 1968 m.): įsipreigojimas nesigaminti ir neplatinti branduolinių ginklų, bendradarbiauti su TATENA (3 str.); Indija, Pakistanas ir Izraelis NPT neratifikavo, o Šiaurės Korėja pasitraukė 2003 m. – Biologinių ginklų konvencija (1972 m.): įsipareigojimas sunaikinti turimus biologinius ginklus, JT Saugumo Taryba įgaliojama tirti spėjamą biologinių ginklų panaudojimą (6 str.) – Cheminių ginklų konvencija (1993 m.): įsipareigojimas iki 2007 m. sunaikinti visas turimas cheminio ginklo atsargas (iki šiandien sunaikinta ̴93%); 2013 m. JT Saugumo Taryba (rezoliucija 2118) priverčia Siriją ratifikuoti šią konvenciją ir sunaikinti savo cheminio ginklo atsargas su OPCW priežiūra 2. Ginklų kontrolė ir nusiginklavimas 2. Ginklų kontrolė ir nusiginklavimas 2. Ginklų kontrolė ir nusiginklavimas 2. Ginklų kontrolė ir nusiginklavimas 2. Ginklų kontrolė ir nusiginklavimas 2. Ginklų kontrolė ir nusiginklavimas (Kritikuotinos) ginklų kontrolės ir nusiginklavimo prielaidos: – Mažesnis ginklų kiekis visais atvejais reiškia didesnį saugumą ir mažesnę konflikto tikimybę (?)  3. Galios pusiausvyra „Pusiausvyros palaikymas / balansavimas [balancing] reiškia karinės galios kūrimą ar kaupimą mobilizuojant vidinius [resursus] arba kuriant aljansus su tikslu užkirsti kelią ar atgrąsinti [savo] teritorijos okupacijai ar politinei ir karinei įtakai iš užsienio valstybės ar [valstybių] koalicijos“ (R. Schweller, 2004: 166) „Klasikinėje realizmo teorijoje galios pusiausvyra yra pageidautinas politinis tikslas, kuris remia nacionalinį saugumą, palaiko tvarką tarp didžiųjų galybių ir leidžia išlaikyti [atskirų] valstybių ir jų gyventojų nepriklausomybę“ (R. Jackson & G. Sørensen, 2013: 88)  3. Galios pusiausvyra „Aljansai yra formalūs valstybių susivienijimai, naudojantys karinę jėgą, kuriais jų narės siekia saugumo ar sustiprėjimo, nukreipto prieš kitas konkrečias valstybes, net jeigu [tos kitos valstybės] tiesiogiai neįvardijamos“ (G. Snyder, 1990: 104)  3. Galios pusiausvyra „Loginiu požiūriu ‘aljansas’ implikuoja aiškią sudėtį aiškiam tikslui ir reikalauja [turėti], nors ne visada įvardintą, tačiau aiškų priešą. Aljansai neišvengimai kuriami pagal formulę ‘A+B+n prieš X+Y+n’, o atgrąsymo, gynybos ar užkariavimo tikslais [taip pat nurodomi] ir konkretūs taikiniai ar geografinis arealas. ‘Kolektyvinio saugumo [sistema]’ savo ruožtu neapima nei iš anksto apibrėžtos koalicijos, nei aiškaus priešo. Tai ‘A+B+X+Y+n prieš Z’. Tai visi sistemos nariai prieš ‘Z’ kaip numanomą agresorių, kuris iš anksto nežinomas. Z iš esmės yra tos pačios koalicijos, kuri prisiekė palaikyti taiką, dalis. Tokioje sistemoje niekam neklijuojama ‘priešo’ etiketė“ (J. Joffe, 1992: 36-37)  3. Galios pusiausvyra 1882 m. gegužės 20 d. Vienos sutartis tarp Vokietijos, Austro-Vengrijos ir Italijos (Trilypė Sąjunga): – 2 straipsnis „Jeigu Italija, pati neprovokuodama [konfikto], bus užpulta Prancūzijos , kitos dvi šios sutarties šalys bus įpareigotos padėti ir savo pajėgomis paremti užpultą šalį. Tokią pačią pareigą turės Italija, jeigu neišprovokuotą Prancūzijos agresiją patirs Vokietija“ – 3 straipsnis „Jeigu viena arba dvi iš šią sutartį pasirašiusių šalių, pačios neprovokuodamos [konflikto], bus užpultos ir įsivels į karą su dviem ar daugiau Didžiųjų Valstybių, nepasirašiusių šios sutarties, casus foederis [aljanso išlyga] galios bendrai visoms šią sutartį pasirašiusioms šalims“  3. Galios pusiausvyra 1947 m. rugsėjo 2 d. Rio de Žaneiro Sutartis (Inter- American Treaty of Reciprocal Assistance): – 3 straipsnis „Šalys susitaria, kad bet kurios kitos valstybės įvykdyta ginkluota ataka prieš vieną iš Amerikos [žemyno] valstybių bus laikoma visų Amerikos valstybių užpuolimu, ko pasekoje kiekviena šios sutarties šalis, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę , įsipareigoja suteikti pagalbą atremiant ataką“ – 8 straipsnis „Bus nedelsiant surengtas [sutarties šalių] susitikimas su tikslu susitarti dėl kolektyvinių priemonių taikymo [kurios] apima [ir] ginkluotos jėgos panaudojimą“  3. Galios pusiausvyra 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtono / Šiaurės Atlanto Sutartis: – 5 straipsnis „Šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu, ir tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę , nedelsdama suteiks pagalbą užpultai ar užpultoms Šalims, individualiai ir kartu su kitomis Šalimis, imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą“  3. Galios pusiausvyra 1951 m. rugsėjo 1 d. San Fransisko (ANZUS) sutartis tarp JAV, Australijos ir Naujosios Zelandijos: – 2 straipsnis „Sutarties šalys [kiekviena] atskirai ir kartu, remdamosis savo jėgomis ir tarpusavio pagalba, išplėtos ir palaikys individualų ir kolektyvinį pajėgumą atremti ginkluotą ataką“ – 4 straipsnis „Kiekviena šalis [atskirai] pripažįsta, kad ginkluota ataka prieš bet kurią iš [šios] sutarties šalių Ramiojo vandenyno erdvėje kels grėsmę jos [pačios] saugumui ir ramybei, ir todėl pasižada imtis veiksmų bendram pavojui atremti“  3. Galios pusiausvyra 1955 m. gegužės 14 d. Varšuvos Sutartis: – 4 straipsnis „Bet kuriai kitai valstybei ar jų grupei įvykdžius ginkluotą puolimą prieš vieną ar kelias iš šios sutarties Šalių Europoje, kiekviena šios sutarties Šalis, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę , nedelsdama suteiks pagalbą užpultai ar užpultoms šalims, individualiai ir kartu su kitomis šios sutarties šalimis, panaudodama tokias priemones, kokios atrodys būtinos, įskaitant ginkluotą jėgą“  3. Galios pusiausvyra 1992 m. gegužės 15 d. Taškento (KSSO) Sutartis: – 4 straipsnis „Jeigu viena iš valstybių narių patiria agresiją (ginkluotą ataką, kuri kelia grėsmę jos saugumui, stabilumui, teritoriniam vientisumui ar suverenitetui), šios sutarties valstybės narės laikys tai agresija prieš jas visas. Įvykus agresijai (ginkluotai atakai, keliančiai grėsmę saugumui, stabilumui, teritoriniam vientisumui ar suverenitetui) prieš bet kurią iš valstybių narių, visos kitos valstybės narės jos prašymu skubiai suteiks jai pagalbą, įskaitant karinę [pagalbą]“  3. Galios pusiausvyra Kariniai aljansai Europoje I-ojo ir II-ojo pasaulinio karo metais  3. Galios pusiausvyra Kariniai aljansai Europoje Šaltojo karo metais Warsaw Pact members NATO members Neutral nations  3. Galios pusiausvyra Šiuo metu veikiantys, daugiau ar mažiau formalią organizacinę formą turintys kariniai-gynybiniai aljansai  3. Galios pusiausvyra (Kritikuotinos) galios pusiausvyros teorijos prielaidos: – Kylanti vienos valstybės ar valstybių aljanso galia visais atvejais kelia grėsmę kitoms (?) – Santykinio oponento(-ų) silpnėjimo laikotarpiu savo nacionalinius pajėgumus taip pat galima sumažinti (?) Galios pusiausvyros teorija neturi atsakymų, kaip elgtis staigių pokyčių tarptautinės sistemos galios struktūroje metu, – pvz., kai išnyksta oponuojantis galios centras, turėjęs hegemoninių ambicijų (pvz., SSRS „suirimas“ ir Šaltojo karo pabaiga)  4. Atgrąsymas „Atgrąsymas – oponento įtikinimas nesiimti tam tikrų veiksmų parodant, jog tikėtini kaštai ir rizika nusveria numatomą naudą“ (T. Dunne, M. Kurki & S. Smith, 2013: 352)  4. Atgrąsymas (Kritikuotinos) atgrąsymo teorijos prielaidos: – Sprendimų priėmėjai visais atvejais elgiasi racionaliai remdamiesi visa prieinama informacija (?) – Potencialaus karo destruktyvumas būtų pernelyg didelis (?) – Sprendimų priėmėjai savo dispozicijoje turi kitus įrankius ir būdus įgyvendinti savo politinius tikslus apart karo (?) Atgrąsymas iš esmės pasiteisino tik Šaltojo karo metais arba tik tarp valstybių, turinčių branduolinį ginklą (JAV - TSRS, Indijos - Pakistano) laikant „įkaitais“ ne tik savo, bet ir viso likusio pasaulio populiaciją  5. Konfliktų valdymo intervencijų klasifikacija Konfliktų ir krizių valdymo veiksmų skirstymas pagal istorinį jų raidos etapą: – Pirmosios kartos taikos operacijos (dominavo po II-ojo pasaulinio karo, nuo 1 ̴ 956 m.): daugiausiai tarpvalstybinių (bet ne tik) konfliktų valdymas su šalių sutikimu, vykdomas JT pajėgų (t.y., karių), tačiau nenaudojant jėgos, visų pirma pajėgų atsitraukimo ir taikos sutarties vykdymo stebėjimas – Antrosios kartos taikos operacijos (po Šaltojo karo, nuo 1 ̴ 989 m.): dažniau pilietinių konfliktų reguliavimas su visų jo pusių sutikimu, apimantis daugiadimensinę strategiją; pvz., policijos funkcijų vykdymą ir viešojo sektoriaus reformą, taikos sutarties / konstitucinės santvarkos projektavimą, ekonominę pagalbą ar net laikiną tiesioginį administravimą 5. Konfliktų valdymo intervencijų klasifikacija – Trečiosios kartos taikos operacijos (po Šaltojo karo, nuo ̴1990 m., pvz., 1990 m. Persijos įlanka, 1992 m. Somalis, 1993-1995 m. Bosnija-Hercegovina, 1999 m. Kosovas ir Rytų Timoras, 2011 m. Libija): tiek tarpvalstybinių, tiek pilietinių konfliktų valdymas tiek ir su, tiek ir be konflikto pusių sutikimo, vykdomas JT daugiašalių karinių pajėgų, o taip pat regioninių organizacijų ar valstybių koalicijų („coalition of the willing“) su tikslu stabdyti agresiją, jėga priversti agresorių atsitraukti, įvesti taiką, apsaugoti civilius 5. Konfliktų valdymo intervencijos 5. Konfliktų valdymo intervencijos  5. Konfliktų valdymo intervencijų klasifikacija Konfliktų ir krizių valdymo veiksmų skirstymas pagal prievartos naudojimo mastą: – „VI skyriaus intervencijos“ – konflikto šalių sutaikymas taikos derybų ar teismo keliu (kariškiai apskritai nedalyvauja!) – Tradicinės taikos palaikymo misijos (angl. peace-keeping), vykdomos konflikto pusėms nutraukus tiesioginę ugnį ir sudarius taikos susitarimą (kartais vadinamos „VI ½ skyriaus misijomis“); tai ne karo veiksmai, tačiau vykdomos karinio personalo (pvz., JT „žydrųjų šalmų“ arba AS „žaliųjų šalmų“) – „VII skyriaus intervencijos“ / prievartinis taikos įvedimas (angl. peace enforcement) – agresijos stabdymas kariniais (koviniais) veiksmais (t.y. vienai ar kelioms iš konflikto šalių nesutinkant sudaryti taiką)  5. Konfliktų valdymo intervencijos 1992 m. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius Boutros’as Boutros-Ghalis, JT Saugumo Tarybos prašymu, pateikė analitinį raportą „Taikos darbotvarkė“ („An Agenda for Peace“), kuriame apibendrino beveik keturiasdešimties metų šios organizacijos kišimosi į tarptautinius konfliktus patirtį, išskyrė ir aptarė labiausiai pageidautinus (teisiškai ir moraliai „teisingiausius“) būdus užkirsti kelią konfliktų atsiradimui ar atsinaujinimui be reikalo nepažeidžiant JT Chartijos ir valstybių suvereniteto; jo išvada – šiems instrumentams įgyvendinti reikalingas pačių konflikto šalių sutikimas ir bendradarbiavimas  5. Konfliktų valdymo intervencijos Veiksmai, kuriems iš esmės reikalingas pačių konflikto šalių sutikimas ir/ar aktyvus įsitraukimas (JTO, 1992 m.): – Prevencinė diplomatija: siekiama neleisti kilti konfliktui – Taikinimas (peace-making): politinės pastangos sureguliuoti kilusį konfliktą taikant priemones, numatytas JT Chartijos VI skyriuje – mediaciją, arbitražą, tarptautinį teismą ir t.t. – Tradicinis taikos palaikymas (peace-keeping): tai operacija konflikto vietoje, vykdoma su priimančios vyriausybės ir konfliktuojančių pusių sutikimu, dažnai neginkluota (arba taikos palaikymo pajėgos ginklą naudoja tik savigynai); jų užduotis – paliaubų / taikos sutarties vykdymo stebėjimas – Pokonfliktinė rekonstrukcija (peace-building): humanitarinė pagalba, mokymo misijos, tarptautinė administracija ir t.t. 5. Konfliktų valdymo intervencijos  5. Konfliktų valdymo intervencijos Tarptautinės mediacijos (tarpininkavimo) taikos derybose sėkmės veiksniai (pagal M. Kleiboer): – Konflikto stadija / intensyvumas – Konflikto objektas (dėl ko konfliktuojama) – Konflikto pusių apibrėžtumas (galimybė aiškiai identifikuoti) – Konflikto pusių vientisumas / vienybė – Galios (pajėgumų) santykis tarp konflikto pusių – Konflikto šalių tarpusavio ryšiai (jų kompleksiškumas) ir ankstesnė bendradarbiavimo tarp šalių istorija / patirtis – Mediatoriaus (ne-)šališkumas ir motyvacija įsitraukti – Mediatoriaus turimi svertai (resursai) – Mediatoriaus taikoma derybinė strategija  Intervencijas vykdantys veikėjai Krizių valdymo ir taikos palaikymo intervencijas vykdo JTO, bei (daugiausiai remdamosis JT ST mandatu, bet nebūtinai) regioninės tarptautinės organizacijos: – Europos Saugumo ir Bendradarbiavmo Organizacija (ESBO) – Afrikos Sąjunga – Europos Sąjunga – NATO – Arabų Valstybių Lyga Nuo 1945 m. ST tik du kartus sankcionavo karo veiksmus ir prievartinį taikos įvedimą (enforcement) – 1950 m. prieš Š. Korėją ir 1990 m. prieš Iraką; ̴70 kartų ST pritarė tik „tradicinei“, neprievartinei taikos palaikymo misijai  Intervencijas vykdantys veikėjai Išorines intervencijas (įskaitant mediacijos pastangas) į konfliktus taip pat vykdo atskiros valstybės, bei valstybių koalicijos (kartais su JT ST mandatu, bet ne visada)  Konfliktų valdymo intervencinės strategijos Vieni konfliktai primena Kiti konfliktai primena „ne-/ „koordinacinį žaidimą“, bendradarbiavimo žaidimą“, kadangi api pusės turi pirminį kuriame abi pusės (ar viena iš interesą pasiekti taiką, tiesiog jų) turi daugiau paskatų nežino viena kitos siekių ir pratęsti karo veiksmus (taikos nepasitiki oponentu sutartis reiškia pralaimėjimą) Medžiotojas A Kalinys A Elnias Kiškis Tylėti Išduoti +5 +2 -1 0 Medžioto- Kalinys B Elnias +5 Tylėti -1 -5 0 jas B 0 +1 -5 -3 Kiškis +2 Išduoti 0 -3 +1 Elnio medžioklė Kalinio dilema  Konfliktų valdymo intervencinės strategijos Anot Michael’o Doyle’o ir Nicolas’o Sambanis, išoriniai veikėjai (tarptautinė bendruomenė / JTO) turi imtis „VI skyriaus“ veiksmų + tradicinio taikos palaikymo („VI½ skyriaus“ misijų) „koordinaciniame“, o prievartos („VII skyriaus“) veiksmų – „ne-/bendradarbiavimo“ žaidime „Fasilitavimo“ strategija Prievartinio taikos (tarpininkavimas derybose, įvedimo (enforcement) nešališkas stebėjimas, etc.) strategija (ne)bendradarbiavimo Neveiksminga arba atneša TINKAMIAUSIA Konflikto pobūdis žaidimas priešingą rezultatą Resursų švaistymas ir koordinacinis žaidimas TINKAMIAUSIA „lazdos perlenkimas“ Schema: Situacijos ir jos sprendimo suderinamumas (M. Doyle & N. Sambanis, 2006: 53) Literatūra: Mingst, K. A. Essentials of International Relations. 2nd ed. London, New York: W. W. Nortons & Co., 2003. Doyle, M. W. & Sambanis, N. Making War and Building Peace: United Nations Peace Operations. Princeton, Oxford: Princeton University Press, 2006. Kupchan, C. & Kupchan C. Concerts, Collective Security, and the Future of Europe // International Security, 1991, Vol. 16 (No. 1), p. 114-161. Schweller, R. Unanswered Threats: A Neoclassical Realist Theory of Underbalancing // International Security, 2004, Vol. 29 (No. 2), p. 159-201. Literatūra: Joffe, J. Collective Security and the Future of Europe // Survival, 1992, Vol. 34 (No. 1), p. 36-50. Kleiboer, M. Understanding Success and Failure of International Mediation // Journal of Conflict Resolution, 1996, Vol. 40 (No. 2), p. 360-389. Snyder, G. Alliance Theory: A Neorealist First Cut // Journal of International Affairs, 1990, Vol. 44 (No. 1), p. 103-123.