Tarptautinio konflikto ir karo samprata PDF

TARPTAUTINIO KONFLIKTO IR KARO SAMPRATA Doc. dr. Vytautas Isoda Planas: Tarptautinio konflikto ir karo sampratos Karų tipai Karų ir konfliktų istorinė raida  Kas yra konfliktas? Konfliktas – tai „derybų situacija, kurioje [dalyviai] siekia skirtingo...

TARPTAUTINIO KONFLIKTO IR KARO SAMPRATA Doc. dr. Vytautas Isoda Planas: Tarptautinio konflikto ir karo sampratos Karų tipai Karų ir konfliktų istorinė raida  Kas yra konfliktas? Konfliktas – tai „derybų situacija, kurioje [dalyviai] siekia skirtingo galutinio rezultato“ (J. Goldstein & J. Pevehouse, 2014: 502) „Konfliktas apibrėžiamas kaip sąveikos tarp dviejų ar daugiau šalių / pusių [parties] procesas, kuriame siekiama sukliudyti [oponento] planams, jį sužaloti, ar sunaikinti, kadangi [šalys] mano turinčios nesuderinamus interesus ar tikslus“ (J. Bercovitch & J. Fretter, 2004: 3)  Kas yra konfliktas? „Konfliktas yra nuolatinis reiškinys tarptautinėje sistemoje; tai aplinkybė, kurios sąlygomis vyksta derybos. Derybose konflikto sąlygomis valstybės remiasi [visais] pajėgumais, kurie suteikia svertą pasiekti derybų rezultatą, palankesnį joms ; galutinis tikslas yra atitinkamo konflikto išsprendimas – sąžiningas [abiejų pusių atžvilgiu] arba ne. Tik retais atvejais konfliktuose griebiamasi smurto“ (J. Goldstein & J. Pevehouse, 2014: 157)  Kas yra konfliktas? „Tarptautinis konfliktas, kaip ir taika, turėtų būti suvokiamas kaip procesas, o ne galutinė būsena. Jis apima elgseną, kuria siekiama paveikti [influence], kontroliuoti, ar sunaikinti kitai valstybei priklausančius asmenis ar turtą. Išskyrus tuos atvejus, kai panaudojamas smurtas, [konflikto] apraiškos turėtų būti traktuojamos kaip natūrali ir tikėtina veikėjų su skirtingais interesais ir vertybėmis koegzistencijos išdava. Tik nedidelė dalis konfliktų eskaluojami iki karo stadijos“ (J. Bercovitch & J. Fretter, 2004: 4)  Konflikto struktūra Konflikto struktūra (pagal C. R. Mitchell’ą): – Konflikto situacija – Konfliktiški (priešiški) nusistatymai – Konfliktiškas elgesys (C. R. Mitchell, 1981: 16)  Konflikto struktūra Konflikto situacija: dvi (ar daugiau) šalys suvokia turinčios nesuderinamus interesus / tikslus (pvz., siekia kontroliuoti tą pačią teritoriją / miestą, gamtos išteklių šaltinį, siekia praktiškai įgyvendinti skirtingų politinių ar religinių ideologijų imperatyvus ir t.t.) Konfliktiški nusistatymai: dvi (ar daugiau) šalys traktuoja viena kitą kaip „priešą / priešininką“ ir kaip vienintelę išeitį mato tolimesnę konfrontaciją ir vienokią ar kitokią pergalę (dažnai panaudojant smurtą) prieš šį „oponentą“ Konfliktiškas elgesys  Konflikto struktūra Vieni tyrinėtojai tvirtina, jog priešiškus veikėjų nusistatymus vienas kito atžvilgiu ir konfliktišką elgesį nulemia objektyvi („atsitiktinė“) interesų susikirtimo situacija, kiti – jog tiek atitinkamos situacijos sukūrimą, tiek (vėliau) veikėjų elgesį lemia išankstinis jų nusistatymas vienas kito atžvilgiu (jų individualus polinkis konfliktuoti) (C. R. Mitchell, 1981: 26)  Konflikto stadijos / fazės laike Konflikto stadijos / raidos etapai (pagal C. R. Mitchell): – Konflikto užuomazga (incipient conflict) – Latentinis / neišreikštas konfliktas – Atviras / išreikštas (manifest) konfliktas (C. R. Mitchell, 1981: 16)  Ilgalaikio konflikto struktūra Anot C. R. Mitchell’o, konfliktui perėjus visas raidos stadijas, struktūriniai konflikto komponentai persipina „uždarame rate“ (jau įvykdyti priešiški veiksmai tik sustiprina priešiškus nusistatymus ir įtarumą, sukuria naujas konflikto situacijas, kuomet tarsi „atrandami“ nauji nesutarimo objektai ir t.t.) (C. R. Mitchell, 1981: 55)  Kas yra karas? Karas – tai „tęstinis / ilgalaikis [sustained] ir valdomas / koordinuotas smurtas [violence] tarp politinių organizacijų. Būtent smurto elementas skiria karą nuo kitų tarpgrupinio ir tarpvalstybinio konflikto formų“ (J. Levy & W. Thompson, 2010: 5)  Kas yra karas? Karas – tai „organizuotas politinis smurtas, kurį vykdo vienos politinės grupės valdžia [political authority] kitos politinės bendruomenės [polity] atžvilgiu su tikslu priversti pastarąją [ką nors vykdyti prieš jos valią], ir kuris atneša mažiausiai 1 000 mirčių per kalendorinius metus; abi dalyvaujančios pusės turi didesnį ar mažesnį pajėgumą sužaloti / atnešti nuostolius viena kitai“ (K. A. Mingst & I. Arreguín-Toft, 2017: A26)  Kas yra karas? „Karas yra organizuotas smurtas, kurį vienas politinis junginys taiko kito atžvilgiu. Smurtas [prievarta] nėra karas, jeigu nėra įgyvendinamas politinio junginio vardu; žudymą karo metu nuo ‘žmogžudystės’ skiria oficialumas – būtent simbolinė viso junginio atsakomybė, kurio vardu veikia žudantysis“ (H. Bull, 2002: 178)  Karas formaliai ir realiai Karas normatyviniu požiūriu (teisiškai) turėtų atitikti „karo“ taisykles – turėtų būti viešai paskelbtas oficialiu lygmeniu (valdančiojo elito / lyderio), turėtų apimti tik karinį personalą, būti vykdomas laikantis humanitarinės teisės, pasibaigti taikos sutartimi ir pan. Karas faktiniu požiūriu gali neatitikti visų normatyvinių (formalių teisinių) „karo“ požymių  Karų tipai Pagal tikslus ir skiriamą resursų dalį: – Totalinis / visuotinis karas – Riboto intensyvumo karas Pagal karo veiksmų politinę geografiją: – Tarpvalstybinis karas – Kolonijinis karas secesinis (nepriklausomybės) karas – Vidinis / pilietinis karas Pagal kariaujančių pusių (ar vienos iš jų) naudojamą strategiją ir taktiką: – Konvenciniai karai – Nekonvenciniai karai  Karų tipai Totalinis / visuotinis karas (angl. total / general war): karas su tikslu okupuoti valstybės teritoriją, pakeisti jos vyriausybę Ribotas karas / riboto intensyvumo kariniai veiksmai (angl. limited war; arba low-intensity warfare): kariniai veiksmai, kuriais siekiama kuklesnių tikslų – sunaikinti ar užimti tam tikrus objektus, išstumti priešo kariuomenę iš ribotos teritorijos ir pan.  Karų tipai Konvencinis karas (angl. conventional warfare): karas su aiškia fronto linija puolamųjų veiksmų priemones ir jėgą aiškiai apribojant kariniais taikiniais ir stengiantis kontroliuoti padaromą žalą naudojant konvencinę ginkluotę Nekonvencinis karas (angl. unconventional warfare): kariniai veiksmai, kuriais peržengiamos tradicinio „karo“ konvencijos, įtraukiamas nekarinis personalas (pvz., programišiai), nediskriminuojami kariniai ir civiliniai taikiniai, naudojama nekonvencinė ginkluotė (pvz., masinio naikinimo ginklai, kibernetinės atakos)  Karų tipai Hibridinis karas (angl. hybrid warfare): karas, kuris apima tiek konvencinio, tiek nekonvencinio kariavimo elementus  Karų ir konfliktų tipai tarptautinės teisės požiūriu 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje „Dėl civilių apsaugos karo metu“ skiriami tik dviejų tipų ginkluoti konfliktai: – Tarpvalstybinis konfliktas / karas: „karas arba koks nors kitas ginkluotas konfliktas [tarp] dviejų arba kelių šalių, net jei viena iš jų karo nepripažįsta“ (str. 2) – Valstybės vidaus konfliktas: „netarptautinis ginkluotas konfliktas vienos iš šalių teritorijoje“ (str. 3)  Vidinis konfliktas / pilietinis karas Vidinis (internal) konfliktas – tai „smurtingas [violent] ar galimai smurtingas politinis disputas, kurio ‘šaknys’ susiję veikiau su [valstybės] vidaus nei [tarptautinės] sistemos veiksniais, ir kuriame ginkluota prievarta naudojama arba grasinama panaudoti daugiau ar mažiau vienos valstybės ribose“ (M. E. Brown, 1996: 1) Valstybės vidaus (intrastate) karas – tai „organizuotas ir tikslingas politinis smurtas valstybės viduje, kuris atneša mažiausiai 1 000 mirčių mūšio lauke per metus“ (K. A. Mingst & I. Arreguín-Toft, 2017: A21)  Vidinis konfliktas / pilietinis karas „Pilietinis karas yra ginkluotas konfliktas, kuriame tarptautiniu mastu pripažintos valstybės vyriausybė ir nacionalinė kariuomenė susiremia su viena ar daugiau ginkluotų opozicinių grupių, kurios sugeba efektyviai priešintis valstybei“ (M. W. Doyle & N. Sambanis, 2006: 31) Pilietinis karas – tai „karas tarp frakcijų / grupuočių valstybės viduje, kurios stengiasi įtvirtinti naują arba neleisti veikti vyriausybei visos valstybės arba jos dalies teritorijoje“ (J. Goldstein & J. Pevehouse, 2014: 155)  Pilietinių karų tipai / atmainos Partizaninis karas (angl. guerrilla war): pilietinis karas be aiškios fronto linijos; partizanai / „gerilos“ dažnai slapstosi gamtoje ar tarp civilių ir naudoja nekonvencinę kariavimo taktiką (atakos iš pasalų, sabotažas, atkirtimas nuo gyvybinių resursų ir t.t.) Sukilimas (angl. insurgency / rebellion): valstybės vidaus konflikto atmaina, apimanti ir partizaninio karo veiksmus, vykdomus nereguliarių (neprofesionalių) sukilėlių pajėgų, ir / arba masinį politinį judėjimą su tikslu pakeisti vyriausybę, pvz., viešas demonstracijas, pilietinį nepaklusnumą, civilių pagalbą partizanams ir t.t. Pilietinių karų „internacionalizacija“ Pilietinių–tarpvalstybinių karų santykis (pagal K. Skrede Gleditsch’ą, K. Schultz’ą, I. Salehyan’ą) – „Galimybės langas“: užsienio šalys (visų pirma kaimynės) gali pasinaudoti pilietinio karo apimtos valstybės silpnumu ir užimti dalį jos teritorijos ar strateginius objektus (resursus) – Diversinė agresija: pilietinio karo apimtos valstybės politinis elitas gali nukreipti plačiosios gyventojų masės dėmesį į „priešą“ išorėje ir tokiu būdu vėl suvienyti skylančią šalį – Pagalba iš užsienio: tarpvalstybiniai karo veiksmai gali prasidėti užsienio valstybei „gelbėjant“ savo piliečius (ar tautiečius) nuo patiriamo smurto, remiant „draugiško“ režimo įvedimą ir pan.; į pilietinį karą stojama tiesiogiai arba remiant sukilėlius / partizanus ginklais ar kitais resursais Pilietinių karų „internacionalizacija“ – Sukilimo šaltinių neutralizavimas peržengiant savo sienas („eksternalizacija“): valstybės, kurioje vyksta pilietinis karas / sukilimas, vyriausybė gali „persekioti“ sukilėlius ir kirsdama savo šalies teritorines ribas (kartais per klaidą), jeigu dalis sukilėlių bazių ar mokymo centrų išdėstyti kaimynėse šalyse – „Persiliejimas“ / neplanuoti konflikto padariniai (angl. spillover effect): pilietinis karas gali įžiebti tarpvalstybinį konfliktą ir neplanuotai; pvz., atsitiktinė ugnis kliudo taikinius kaimyninėje šalyje, arba intensyvūs kariniai veiksmai vienoje šalyje sukelia ekologinę grėsmę ar ekonominę-humanitarinę pabėgėlių krizę kaimyninėje šalyje, kenčia bendra pasienio infrastruktūra (pvz., tarpvalstybiniai keliai ir ryšio linijos) ir pan.; nukentėjusi šalis gali būti priversta imtis priemonių  XIX a.: karo institucionalizacija ir įteisinimas tarptautinėje teisėje 1864 m. rugpjūčio 22 d. Pirmoji Ženevos Konvencija: medicinos įstaigų ir personalo (str. 1-4, 7), bei sužeistų ir ligotų karių (str. 5-6) apsauga 1868 m. lapkričio 29 – gruodžio 11 d. Sankt Peterburgo Deklaracija: draudimas naudoti tam tikrus (iki 400 g) padegamuosius ir sprogstamuosius patrankų užtaisus 1899 m. liepos 29 d. ir 1907 m. spalio 18 d. Hagos Konvencijos: kariaujančio personalo identifikavimasis (1899-II, str. 1), belaisvių apsauga (1899-II, str. 4-20), draudimai atakuoti prekybinį transportą (1907-VI, str. 1-5), viešo karo paskelbimo taisyklė (1907-III, str. 1-2),  XIX a.: karo institucionalizacija ir įteisinimas tarptautinėje teisėje draudimas plėšikauti okupuotoje priešo teritorijoje (1899-II, str. 47) ir prievarta verbuoti jos gyventojus kariauti prieš savo šalį (1899-II, str. 44), draudimai naudoti nuodingas dujas, tam tikro tipo šaudmenis, mėtyti sprogmenis iš oro balionų (1899-IV), ir t.t. (XX amžiuje Hagos Konvencijų nuostatos buvo beveik pažodžiui perkeltos į Ženevos Konvencijas) XX a.: karo minimizavimas ir teisinis apribojimas 1919 m. birželio 28 d. Tautų Lygos steigiamasis paktas: įsipareigojimas nesutarimus spręsti taikiai (preambulė, str. 12), bei kolektyviai ginti bet kurią narę, kuri patiria karinę agresiją (str. 10) 1928 m. rugpjūčio 27 d.„Kelloggo-Briando“ paktas: karo, kaip užsienio politikos instrumento, pasmerkimas (str. 1) ir įsipareigojimas ginčus spręsti taikiai (str. 2) 1945 m. birželio 26 d. Jungtinių Tautų Chartija: įsipareigojimas ginčus spręsti taikiai (str. 2, str. 33-38), JT Saugumo Tarybos išimtinė teisė visoje tarptautinėje sistemoje autorizuoti „teisėtus“ karo veiksmus (str. 42) Karų ir konfliktų raidos tendencijos Ginkluotų konfliktų skaičius pagal „Correlates of War Project“ duomenis (Mičigano universitetas, JAV, vykdomas nuo 1963 m.) Karų ir konfliktų raidos tendencijos PRIO (Peace Research Institute Olso, Norvegija) duomenys ir prognozės Karų ir konfliktų raidos tendencijos PRIO (Peace Research Institute Olso, Norvegija) duomenys ir prognozės Karų ir konfliktų raidos tendencijos PRIO (Peace Research Institute Olso, Norvegija) duomenys ir prognozės Karų ir konfliktų raidos tendencijos PRIO (Peace Research Institute Olso, Norvegija) duomenys ir prognozės Karų ir konfliktų raidos tendencijos PRIO (Peace Research Institute Olso, Norvegija) duomenys ir prognozės Karų ir konfliktų raidos tendencijos PRIO (Peace Research Institute Olso, Norvegija) duomenys ir prognozės Karų ir konfliktų raidos tendencijos PRIO (Peace Research Institute Olso, Norvegija) duomenys ir prognozės Karų ir konfliktų raidos tendencijos PRIO (Peace Research Institute Olso, Norvegija) duomenys ir prognozės Karų ir konfliktų raidos tendencijos SIPRI (Stockholm International Peace Research Institute, Švedija) duomenys ir prognozės Karų ir konfliktų raidos tendencijos SIPRI (Stockholm International Peace Research Institute, Švedija) duomenys ir prognozės Karų ir konfliktų raidos tendencijos Karų ir konfliktų raidos tendencijos Karų ir konfliktų raidos tendencijos Karų ir konfliktų raidos tendencijos Karų ir konfliktų raidos tendencijos „RAND Corporation“ (JAV) duomenys ir prognozės Karų ir konfliktų raidos tendencijos „RAND Corporation“ (JAV) duomenys ir prognozės Karų ir konfliktų raidos tendencijos „RAND Corporation“ (JAV) duomenys ir prognozės Karų ir konfliktų raidos tendencijos „RAND Corporation“ (JAV) duomenys ir prognozės Karų ir konfliktų raidos tendencijos „RAND Corporation“ (JAV) duomenys ir prognozės Literatūra: Mingst, K. A. & Arreguín-Toft, I. Essentials of International Relations. 7th ed. London, New York: W. W. Nortons & Co., 2017. Goldstein, J. & Pevehouse, J. International Relations. 10th ed. Boston, New York, Amsterdam, London, Delhi: Pearson, 2014. Bercovitch, J. & Fretter, J. Regional Guide to International Conflict and Management from 1945 to 2003. Washington: CQ Press, 2004. Mitchell, C. R. The Structure of International Conflict. London, Basingstoke: Macmillan, 1981. Levy, J. & Thompson, W. Causes of War. Malden, Oxford: Wiley-Blackwell, 2010. Bull, H. The Anarchical Society: A Study of Order in World Politics. 3rd ed. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2002. Literatūra: Doyle, M. W. & Sambanis, N. Making War and Building Peace: United Nations Peace Operations. Princeton, Oxford: Princeton University Press, 2006. Brown, M. E. (ed.) The International Dimensions of Internal Conflict. Cambridge: MIT Press, 1996. Skrede Gleditsch, K., Schultz, K. & Salehyan, I. Fighting at Home, Fighting Abroad: How Civil Wars Lead to International Disputes // Journal of Conflict Resolution, 2008, Vol. 52 (No. 4), p. 479- 506.