Politikos teorijos ir sprendimų priėmimas

Irako karas buvo aiškinamas skirtingomis teorijomis, kurios paaiškina konfliktą iš skirtingų perspektyvų.

Ši teorija teigia, kad Irako santykiai su kaimyninėmis arabų šalimis buvo paremti bendru arabų tapatumu ir su solidarumą su kolegomis, kai „Vakarai“ kišosi. Tačiau Saudo Arabijos veiksmus paveikė tarptautinė suvereniteto norma, nes Irakas pažeidė įstatymus užpuolęs Kuveitą.

Ši teorija teigia, kad Irako sienos, ypač Kuveito atskyrimas nuo Irako, buvo kolonializmo rezultatas. JAV gino savo interesus ir investicijas Kuveite, kurioms grasino Irako invazija.

Valstybės, veikdamos savo pačių interesais, stengiasi išlaikyti galios pusiausvyrą tarp savęs, kad niekas netaptu pernelyg galingas ir negalėtų dominuoti. Ši teorija aiškina tarptautinius santykius kaip galios žaidimą, kurio tikslas - išlaikyti stabilumą.

Kadangi nėra pasaulinės valdžios, valstybės yra laisvos veikti savo pačių interesais. Tačiau viena valstybės stiprėjimas kelia grėsmę likusioms, nes stipresnė valstybė gali pažeidinėti jų suverenitetą.

Silpnesnės valstybės siekia atsverti stiprėjančią valstybę dviem būdais: "vidinis balansavimas" - stiprinant nacionalinius karinius pajėgumus, ir "išorinis balansavimas" - formuojant aljansus su kitomis valstybėmis.

Kai kurios teorijos teigia, jog valstybės natūraliai siekia išlaikyti galios pusiausvyrą, o kitos teigia, jog valstybėms būdingesnis polinkis šlietis prie stipresnės valstybės ir taip vengti grėsmių.

Teorija, nagrinėjanti tarptautinę sistemą kaip visumą ir jos struktūras. Galios pusiausvyros teorija yra realizmo pavyzdys.

Valstybės nėra vientisos, o viduje veikiančios biurokratinės organizacijos siekia didžiausios naudos, įgyvendindamos savo užduotis.

Sprendimai priimami dėl vidinių derybų tarp skirtingų valstybės institucijų (prezidentas, žvalgyba, diplomatinė tarnyba, gynybos ministerija), kurie įtakoja karą ir taiką.

Politiniai lyderiai turi griežtas kognityvines schemas, kurios nesikeičia laikui bėgant. Jie yra atviri tik informacijai, kuri atitinka jų įsitikinimus, ir „atmeta“ kitą informaciją.

Individai, priimdami sprendimus, remiasi „rizikos vengimo“ principu.

Ši teorija remiasi komunikacijos ir socialinės psichologijos principais.

Ši teorija teigia, kad kapitalistinė konkurencija tarp „šerdies“ šalių dėl išteklių ir rinkų „periferijoje“ skatina karus. Šerdis taip pat kariniu būdu kišasi į periferijos reikalus, jei ji nepasiduoda šerdies kapitalo dominavimui.

Teorija teigia, kad senosios liberalios demokratijos yra mažiau linkusios kariauti tarpusavyje dėl vidinės taikos ir teisės viršenybės principų taikymo tarptautiniu lygmeniu.

Ši teorija teigia, kad karą dažnai inicijuoja politikai, siekdami mobilizuoti visuomenę ir nukreipti dėmesį nuo vidaus problemų. Tai ypač aktualu, jei yra „tinkamas priešas“, su kuriuo galima surengti karą.

Ši teorija teigia, kad užsienio politikos formuotojus veikia kultūrinės nuostatos apie karo paplitimą ir veiksmingumą. Jie linkę „įdiegti“ panašias nuostatas apie užsienio valstybes, pavyzdžiui, identifikuojant „priešus“ ar „konkurentus“.

Ši teorija teigia, kad kapitalistinis sistemos plėtimas lemia globalių kapitalo klasių susikūrimą, kuri kontroliuoja išteklius bei sąlygoja nelygybę.

Teorija teigia, kad „šerdies“ (išsivysčiusių) šalių kapitalistinė konkurencija lemia konfliktus tarp šalių ir karinę intervenciją į „periferijos“ (mažiau išsivysčiusių) šalių reikalus.

Teorinė samprata, akcentuojanti vidinės valstybės politikos įtaką užsienio politikai ir karo pradėjimui.

Teorinė tradicija, pabrėžianti racionalų žmogaus elgesį ir savanaudiškų interesų vaidmenį priimant sprendimus apie karą ir taiką.

Tai yra tendencija vengti rizikos, kai priimami sprendimai, kai numatoma galimybė laimėti ir išlaikyti dabartinę padėtį. Individas linkęs likti prie dabartinės situacijos, nepaisant potencialios naudos.

Tai yra tendencija priimti riziką, kai priimami sprendimai, kai numatoma galimybė prarasti. Individas linkęs rizikuoti, kad išsaugotų savo pradinę padėtį.

Tai yra taškas, iš kurio žvelgia sprendimo priėmėjas, įvertindamas galimas pasekmes ir riziką. Sprendimas priklausys nuo to, ar jis žvelgia į galimą laimėjimą, ar į galimą praradimą.

Tai yra būdas pateikti problemą, kuri gali paveikti sprendimo priėmimo procesą. Kadangi skirtingi pateikimo būdai gali sukelti skirtingas reakcijas, geriau išsiaiškinti kontekstą ir objektyvius faktus.

Tai yra modelis, kuris paaiškina priežastis, kodėl valstybės nusprendžia pradėti karus. Modelis teigia, kad karas tampa priimtinu, kai pralaimėjimo rizika atrodo mažesnė už praradimą nepradedant karo.

Tai yra modelis, kuris paaiškina priežastis, kodėl valstybės kartais tęsia pralaimėjimą patirti. Šis modelis teigia, kad valstybės lyderiai linkę atsikratyti visų išlaidų, jau patirtų karų, kad išvengtų nuostolių, net jei jų veiksmai yra neracionalūs.

Tai yra modelis, nusakantis, kodėl grupės nusprendžia pradėti sukilimus prieš valstybę. Modelis teigia, kad sukilimai kyla, kai nepakankamas yra teisingumas įtraukiant į valdžią ir per paskirstomąsias išteklius.

Tai yra modelis, kuris aiškina pilietinius konfliktus remdamasis grupės savanaudiškais interesais. Modelis teigia, kad konfliktai kyla dėl konkurencijos už kontrolę išteklių ir valdžios.

Tai yra modelis, aiškinantis, kodėl išsiskiria pilietiniai konfliktai. Modelis teigia, kad konfliktai kyla tada, kai susiklosto išorės veiksniai, palankūs sukilimams, pvz., silpna valstybės valdymo sistema ar tarptautinė parama.

Ši teorija teigia, kad tarptautinė sistema yra anarchiška ir valdoma galingiausios valstybės (hegemono). Hegemonas užtikrina stabilumą, teritorinį status quo ir taisyklių laikymąsi. Tačiau kitos valstybės taip pat naudojasi „viešosiomis gėrybėmis“, atsirandant potencialiam naujam hegemonui.

Hegemoninio karo teorijos dalis, teigianti, kad karą tarp didžiųjų galių gali sukelti senasis hegemonas, norėdamas išvengti „įpėdinio“ valdžios perėmimo. Karą taip pat gali inicijuoti auganti valstybė, kuri siekia pirmauti, bet susiduria su pasipriešinimu.

Teorija, teigianti, kad karo tikimybė priklauso nuo to, kokios karinės technologijos yra dominuojančios. Jei karinė technologija yra tinkamesnė puolamiesiems veiksmams, karų vyksta dažniau. Jei ginklai yra gynybinio pobūdžio, valstybės ieško kitų būdų išspręsti konfliktus.

Ši teorija teigia, kad valstybės yra racionalios ir siekia savo interesus kuo efektyviau. Karas yra brangus ir neefektyvus, todėl valstybės stengiasi išvengti karo ir pasirinkti derybas ar kompromisus.

Derybų teorijos dalies dalis. Jei abi pusės teisingai vertina karo baigtį, jos turėtų sugebėti susitarti per derybas taip, kad išvengtų karo kaštų.

Derybų teorijos dalis, teigianti, kad karas gali kilti, jei viena iš pusių netinkamai vertina kito pajėgumus arba ginčijamas objektas negali būti padalintas sąžiningai.

Teorija teigia, kad tarptautinis ekonominis darbo pasidalijimas skatina taiką, nes valstybės tampa priklausomos viena nuo kitos, pelnydamos naudos iš tarpusavio prekybos ir bendradarbiavimo.

Tarptautinė sistema, kur nėra jokios aukščiausios valdžios, valdoma anarchijos principo. Kiekviena valstybė veikia savo interesais, nėra bendros taisyklių arba įstatymų, kurie visus susieja.

Valstybės elgsena pagrįsta savo interesų prioritetais. Jos veikia taip savanaudiškai, kaip mano esant naudingiausia joms pačioms, nepaisydamos kitų valstybių interesų arba moralinės pusės.

Valstybės mano apskaičiuoti pasekmę savo veiksmams. Jos naudoja savo žinias, patirtį ir intelektą sunkiais sprendimais, išanalizuodamos galimas pasekmės.

Valstybės tarpusavio sąveikos lygis, kuris apima dviejų valstybių santykius. Tai gali būti prekyba, diplomatiniai santykiai arba konfliktai, bet ne valstybių vidinė politika.

Racionalūs valstybių veikėjai, kurie savo politiką grindžia savininkiškumu ir savo interesų prioritetais. Jie nes bando pasiekti moralinių ar universalių tikslų, o daroma viskas savo gerovei ir savo interesų įgyvendinimui.

Karo tikslas įgyvendinti savo interesus, netgi atsižvelgiant į galimas neigiamas pasekmės ir kaštus. Karo gali neapmoketi, bet kai iškyla svarbūs interesai, karą galima laikyti prietrauka.

Ekonominės tarpusavio priklausomybės teorijos dalies terminių sąvoka. Tai efektyviausias globalių resursų naudokavimas, kurio metu kiekvienas veikėjas (šalis) gauna geriausią įmanomą rezultatą.

Kai pasaulis yra dalijamas į „mus“ ir „juos“, ir viena grupė bando dominuoti, naudojant retoriką siekiama sukurti ir palaikyti naratyvą, kuris demonizuoja kitą grupę. Šis naratyvas gali sukelti baimę ir neapykantą, paskatinti smurtą.

Dominuojanti grupė, siekdama išlaikyti savo pranašumą, naudoja retoriką, kad apibūdintų kitą grupę kaip „grėsmę“ arba „piktavališką“, sukurdama emocinį pavojaus jausmą savo grupės nariams.

Demonizuojant kitas grupes, kylant nuolatinei „grėsmės“ atmosferai, žmonės pradeda jausti baimę ir neapykantą, kurios gali skatinti smurtą ir diskriminaciją.

Pasaulis suprantamas kaip „mes“ ir „jie“, kuriame dominuojanti grupė siekia kontroliuoti ir išnaudoti silpnesnes grupes. Tai suteikia priežastį naudoti smurtą ir prievartos veiksmus.

Norint suprasti smurto priežastis, reikia pažvelgti į psichologinius procesus, kurie lemia neapykantą ir baimę, bei į socialinę konstrukciją, kuri formuoja „us“ ir „juos“ pasaulį.

Reikalinga atpažinti ir išardyti naratyvus, kurie skatina smurtą. Tai gali būti padaryta ugdyant empatiją, suvokiant kitų patirtį ir pripažįstant jų teisę gyventi su orume.

Ypač svarbu įtraukti pažeidžiamas grupes į pokalbius ir diskusijas, kad būtų geriau suprantamos jų patirtys ir būtų pačių už joms atstovaujančių veikėjų sukurti įtikintūs naratyvai.

Apsvarstyti ir naudoti kitus konfliktų spręsti pavadinimus, kurie negali būti pagirti ir priimtini visiems.