Lietuvos šlapynės PDF

11. PELKĖS IR ŠLAPYNĖS Pelkės ir šlapynės – vieni iš hidrologiškai prasčiausiai ištirtų hidrosferos objektų. Nėra galutinai apsispręsta net dėl tikslių pelkių ir šlapynių apibrėžimų. Tai susiję su keliais veiksniais: 1) šiais objektais imta domėtis žymiai vėliau nei kitų tipų vandens tel...

11. PELKĖS IR ŠLAPYNĖS Pelkės ir šlapynės – vieni iš hidrologiškai prasčiausiai ištirtų hidrosferos objektų. Nėra galutinai apsispręsta net dėl tikslių pelkių ir šlapynių apibrėžimų. Tai susiję su keliais veiksniais: 1) šiais objektais imta domėtis žymiai vėliau nei kitų tipų vandens telkiniais; 2) itin ilgą laiką pelkėmis bei šlapynėmis domėtasi tik kaip galimais organinių išteklių eksploatavimo šaltiniais; 3) pelkės ir šlapynės skirtingose gamtinėse sąlygose pasižymi labai didele įvairove, dažnai neleidžiančia apibendrinti turimos informacijos platesniu mastu. Bendri terminai, apibūdinantys nuolat arba periodiškai šlapias teritorijas, tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje pradėti vartoti tik XX amžiaus pradžioje. Angliškoje terminologijoje po truputį įsigalėjo terminas „wetland“ (šlapynė), lietuviškoje – pelkė. Žodynuose ir mokslo literatūroje vis dar naudojama daug terminų, apibūdinančių konkretesnes šių teritorijų kategorijas (angl.: bog, swamp, fen, mire..., liet.: tyras, liūnas, raistas, durpynas, bala, įmirkusios žemės...). Šlapynės terminas išverstas iš anglų Šlapynė – nuolat arba periodiškai užmirkusi kalbos, todėl yra skirtas žymiai (užliejama) teritorija, kurioje pagrindinis platesniam, visame pasaulyje sutinkamų, šio tipo objektų apibūdinimui. Pelkės aplinką, taip pat su ja susijusią augaliją bei termino kilmė – lietuviška, tad jis labiau gyvūniją formuojantis komponentas yra skirtas tradiciniam šios sąvokos vanduo. apibūdinimui kalbant apie Lietuvoje paplitusius objektus. Taip traktuojant, geriausiai tiktų šie terminų apibrėžimai. Pelkė – nuolat arba periodiškai šlapias žemės paviršiaus plotas, kuriame formuojasi durpės ir durpių sluoksnis auga. Šlapynių terminas – itin platus, todėl joms galima priskirti labai daug įvairių vandens objektų kategorijų. Dažniausiai išskiriant šlapynes akcentuojami trys svarbiausi jų požymiai: 1) hidrologinis – nuolatinis arba periodinis vandens užliejimas ir (arba) gruntų užmirkimas; 2) botaninis – augalai, prisitaikę augti vandenyje arba dirvožemyje, kuriame dėl drėgmės pertekliaus trūksta deguonies; 3) pedologinis – hidritiniai gruntai, kuriuose dėl pakankamai ilgai susilaikiusio vandens ar užmirkimo šaknų zonoje susidaro deguonies stygius. Klasifikuojant šlapynes pasaulyje dažniausiai naudojamasi Ramsaro konvencijos metu patvirtintu klasifikacijos variantu (1971 m.). Ramsaro konvencijos patvirtinta klasifikacija – itin plati: ji apima visus galimus šlapynių tipus nuo seklių jūrų pakrančių, koralinių rifų bei estuarijų iki upių, ežerų, pelkių, kūdrų bei durpynų. Be to, ši sutartis skirta pirmiausia šlapynėse gyvenančių paukščių apsaugai. Hidrologiniu požiūriu konvencijos pasirašymo metu pasiūlyta šlapynių klasifikacija – dažnai nelogiška (joje labiau akcentuojami biotos išsaugojimui svarbūs rodikliai). Lietuva prie Ramsaro konvencijos prisijungė 1993 m. Šlapynių teritorinio pasiskirstymo vaizdas rodo, kad dauguma jų susitelkę drėgmės pertekliaus zonoje Šiaurės pusrutulyje. Todėl terminu pelkė galima apibūdinti didžiąją dalį šlapynių. https://www.hydrosheds.org/products/glwd https://storymaps.arcgis.c om/stories/3b25ad6843dc 45559821d90eb02f18bf https://rsis.ramsar.org/ https://blog.resourcewatch.org/2019/04/17/map-of- the-month-where-are-the- worlds-wetlands/ Lietuviškas pelkės apibūdinimas – žymiai siauresnis ir konkretesnis. Žinant, kad pelkė drėgmės pertekliaus sąlygomis tradiciškai traktuojama kaip teritorija, kurioje vyksta durpių formavimasis, jas gana lengvai galima suskirstyti detaliau: supelkėjusios žemės – tai augalijos padengtos ar nepadengtos teritorijos su natūraliai susikaupusiu ne storesniu nei 30 cm paviršiniu durpių sluoksniu; aukštapelkės – krituliais maitinami nuolat užmirkę plotai, turintys būdingą išgaubtą paviršių ir mažą vandenyje ištirpusių mineralinių medžiagų kiekį, kur auga rūgščią terpę mėgstantys augalai (kiminai, viržiai, vaivorai, spanguolės, tekšės ir kt.); žemapelkės – nuolat užmirkę plotai, maitinami turtingo mineralinių medžiagų gruntinio ar paviršinio vandens, kuriuose vyrauja žolinė augmenija; tarpinės pelkės – teritorijos, turinčios žemapelkių ir aukštapelkių savybių. Lietuvoje ir jai artimuose kraštuose neaptinkama dauguma šlapynių kategorijų, išskiriamų pagal Ramsaro klasifikaciją, todėl šlapynės skirstomos pagal šiam regionui tinkamą schemą: Lietuvoje taikoma šlapynių klasifikacija Šlapynių pavadinimai pagal Ramsaro konvencijos Klasė Tipas Potipis klasifikaciją SEKLŪS VIDAUS VANDENYS IR ŠLAPIOS ŽEMĖS Natūralūs (nesausinti) Sausinti Aukštapelkiniai Eksploatuojami (kasybos plotai) Bemiškiai durpynai; Durpynai Apleisti Natūralūs (nesausinti) Mišku apaugę durpynai Žemapelkiniai ir Sausinti tarpiniai Eksploatuojami (kasybos plotai) Apleisti Natūralūs (nesausinti) Šlapi miškai Šlapi miškai Sausinti Šlapžemės Šlapios ar Natūralios (nesausintos) Periodiškos gėlavandenės užliejamos Sausintos nedurpingos šlapynės pievos Seklūs (h < 3 m) Natūralūs Gėlavandenės nedurpingos Atviro ežerai Patvenkti šlapynės ir ežerai (A < 8 ha, h < 3 m) vandens Natūralios Pastovaus nuotėkio upės ir upeliai; telkiniai Upės Sezoniškai ar periodiškai Sureguliuotos tekančios upės ir upeliai Ypač daug neaiškumų kyla mėginant šlapynių klasifikaciją pritaikyti vandens telkiniams. Lietuvoje taikoma šlapynių klasifikacija Ramsaro konvencijos klasifikacija Klasė Tipas Potipis DIRBTINIAI VANDENS TELKINIAI Vandens Tvenkiniai Žuvininkystės tvenkiniai; Dirbtiniai Atviro talpyklos vandens telkiniai ir tvenkiniai (A > 8 vandens ha) telkiniai Kūdros ir užlieti karjerai Kūdros, mažos vandens talpyklos (A < 8 ha); Užlieti karjerai Grioviai ir kanalai Kanalai ir sausinamieji grioviai Ežeras? Tvenkinys? Upelis? Šlapynė!!! Lietuvai pritaikytas Ramsaro klasifikacijos variantas neapima daugumos šlapynių tipų, kurie nebūdingi drėgmės pertekliaus zonos vidutinio klimato juostoje esantiems regionams. Be to, joje atsisakyta jūrinių šlapynių ir seklių priekrantės vandenų skirstymo (todėl prie šlapynių nepriskiriamos Kuršių marios, pagal Ramsaro klasifikaciją patenkančios į atvirų priekrantės vandens telkinių šlapynių kategoriją). Tačiau net ir šitaip skirstant šlapynes, susiduriama su specifinėmis problemomis. Šlapynėmis vadinami objektai, kurie hidrologijoje traktuojami kaip atskiros hidrosferos struktūrinės grupės. Daugiausiai klausimų kyla dėl atviro vandens telkinių , nes kaip šlapynės šiuo atveju įvardijami: mažesnio kaip 3 m gylio ir mažesnio kaip 8 ha ploto ežerai; visos upės; visi dirbtiniai vandens telkiniai (tvenkiniai, kūdros ir užlieti karjerai); visi dirbtiniai grioviai ir kanalai. Hidrologiniu požiūriu šių objektų priskyrimas šlapynėms – nelogiškas, nes drėgmės pertekliaus zonoje šlapynė traktuotina ne kaip akvatorija, o kaip įmirkęs ir gausiai drėkinamas sausumos plotas. Nepriskiriant prie šlapynių atviro vandens telkinių, visas drėgmės pertekliaus zonoje esančias šlapynes galima suskirstyti į du, aiškiai besiskiriančius, tipus: 1) durpynus; 2) šlapžemes. Hidrologiniu požiūriu, ši klasifikacija geriausiai tinka šlapynių skirstymui. Ji leidžia suskirstyti daugumą sausumos plotuose esančių šlapynių ne tik drėgmės pertekliaus zonoje, bet ir visame pasaulyje. Nors atrodo, kad toks skirstymas – gana formalus, jis leidžia apibūdinti svarbiausias šlapynių savybes: Paviršiaus dangos pobūdį; Vandens slūgsojimo pobūdį; Organinių medžiagų mineralizacijos intensyvumą; Deguonies apykaitos intensyvumą. Durpynai nuo šlapžemių skiriasi durpių formavimosi proceso eiga bei intensyvumu. Durpynai – teritorijos padengtos natūraliai susikaupusio durpių sluoksnio. Šlapžemėse durpių sluoksnis neaptinkamas arba yra labai plonas. Siekiant atskirti durpynus nuo šlapžemių dažnai taikomi durpių sluoksnio storį apibūdinantys kriterijai. Lietuvoje (ir daugelyje kaimyninių valstybių) šlapžemėmis laikomos šlapynės su plonesniu kaip 30 cm, o durpynais – su 30 cm arba didesnio storio durpių sluoksniu. Senas durpynas Durpynai susidaro vystantis pelkėms. Pelkė – tai besivystantis durpynas, kuriame dėl pelkėjimo procesų auga durpių sluoksnis. PELKĖTUMAS SAUSRINGUMAS Didžioji dalis dalis pelkių susidaro drėgmės pertekliaus zonoje. Čia jos gali susidaryti užaugant stovinčio vandens telkiniams arba pelkėjant lygiu paviršiumi pasižymintiems takoskyrų plotams. Paprastai didėjant regiono sausringumui, jo pelkėtumas mažėja, nes esant drėgmės stygiui pelkės formuojasi tik itin giliuose reljefo pažemėjimuose, gausiai maitinamuose požeminio vandens arba nenuotakiose teritorijose. Drėgmės pertekliaus zonoje dauguma pelkių susidaro senstant ežerams. Ežero užpelkėjimo procesas vystosi tokia seka: 1) ežeras iš lėto užauga žoline augalija, kuriai yrant, ima kauptis pradinis durpių sluoksnis – susidaro įdubusiu link centro paviršiumi pasižyminti žemapelkė, kurioje dar santykinai daug vandens (todėl ji maitinama tiek krituliais, tiek gruntiniu vandeniu); 2) žolių liekanos kaupiasi ir durpių sluoksnis auga: vanduo jo negali užlieti net esant aukštam lygiui – susiformuoja tarpinė, lygiu paviršiumi pasižyminti pelkė, apaugusi krūmais ir nedideliais medžiais; 3) žolės gauna vis mažiau mineralų, nes pelkę gausiau maitina krituliai, paviršių padengia rūgščią terpę mėgstantys augalai (kiminai), dėl kurių augimo pelkės paviršius centrinėje dalyje pakyla – susidaro aukštapelkė. Drėgmės pertekliaus zonoje visose pelkėse kaupiasi durpės. Kadangi dauguma ežerinių pelkių mūsų sąlygomis pradėjo formuotis pakankamai seniai, jos priskirtinos durpynams. Durpės formuojasi ne tik ežerų kilmės pelkėse (daugiau kaip 80 % pelkių pasaulyje randamas didesnis ar mažesnis durpių sluoksnis). Pelkėdaros procesai mineraliniame grunte primena ežerų pelkėjimą. Čia susiduriama su panašia pelkėjimo procesų vystymosi seka, tačiau, priklausomai nuo vietos sąlygų, ji gali nutrūkti įvairiose stadijose. Pelkėjimo procesai, kurių metu mineralinių gruntų paviršiuje susiformuoja aukštapelkės ar tarpinės pelkės vystymosi stadiją pasiekę dariniai, dažniausiai vyksta: lygiu reljefu ir nelaidžiu vandeniui gruntu pasižyminčiuose takoskyrų plotuose; išdegusio, iškirsto ar dėl kitų priežasčių išnykusio miško teritorijose; dirbtinai patvenktuose plotuose. Kartais pelkėjimo procesai sustoja susiformavus žemapelkei, nes pelkėdara vyksta sezoniškai ir durpinės samanos neišsiplečia pelkėjančiame plote. Dažniausiai taip būna: periodiškai užliejamose upių slėnių dalyse; slėnių šlaitų papėdėse ties gruntinio vandens išsiliejimo zona. Durpynų ir šlapžemių Mineraliniame grunte pelkėjimas vyksta lėčiau nei senstant atskyrimas leidžia ežerams, tad čia susidaro plonesnis durpių sluoksnis. apibūdinti šlapynių Lietuvoje dauguma tokių šlapynių vadinamos supelkėjusiomis geomorfologiją. žemėmis arba šlapžemėmis (durpių sluoksnis < 30 cm). Dažniausiai skiriamos dvi grupės: 1) šlapynės, susidarę upių takoskyrų zonose; Skiriasi ir šių šlapynių nuotėkio forma. Periodiškai pratakioms (su tranzitiniu nuotėkiu) ir nepratakioms (be tranzitinio nuotėkio) šlapynėms būdinga skirtinga vandentėkmių tinklo 2) šlapynės, susidarę struktūra. upių slėniuose. Pradinė šlapynės formavimosi vieta ir jos paviršiaus išsigaubimo (dėl durpių prieaugio) galimybės – svarbiausi veiksniai, lemiantys šlapynių hidrologinio režimo pobūdį. 1 2 3 4 Gruntinio vandens lygio (GVL) ir paviršinių bei požeminių vandenų hidraulinio ryšio pobūdžio kaita, vykstant paviršiaus pelkėjimui. Rodyklėmis pavaizduota vyraujanti gruntinio vandens judėjimo kryptis. Aukštapelkėse ir tarpinėse pelkėse paviršiaus nuolydis nukreiptas iš centrinės dalies į pakraščius, o žemapelkėse – iš pakraščių į centrinę dalį. Augant durpių sluoksniui vyksta grunto filtracinių savybių kaita. Žemapelkėse dirvos siurbimo jėga reaguoja į gruntinio vandens slūgsojimo gylio pokyčius kaitą tik jam slūgsant pakankamai aukštai. Aukštapelkėse dirvos siurbimo jėgos priklausomybė nuo gruntinio Dirvos kapiliarų siurbimo jėgos koeficiento kaita priklausomai nuo vandens slūgsojimo gylio gruntinio vandens slūgsojimo gylio įvairiuose pelkių tipuose: 1 – nendrinė-viksvinė žemapelkė; jaučiama visame jo kaitos 2-7 – įvairių pereinamųjų fazių tarpinio tipo pelkės; amplitudės intervale. 8 – kimininė-krūminė aukštapelkė (Maslov, 2007). Šlapynėje susikaupusio durpių sluoksnio storis lemia ir jos hidroterminio bei hidrocheminio režimo ypatumus. Šlapžemėse vandens temperatūros ir cheminės sudėties kaita paprastai nežymi. Tuo tarpu durpynuose nesunku pastebėti ryškius šių savybių skirtumus priklausomai nuo vandens sluoksnio išsidėstymo gylio. Atvirose šlapynėse vandens cheminė sudėtis ir temperatūra labiau priklauso nuo vandens augalų tipo. Vandenyje ištirpusio deguonies kiekio pasiskirstymas pagal gylį įvairių tipų augalais apžėlusiose vandeniu užlietose Floridos šlapynėse (Dodkins, 2014). Šlapynių hidroterminis režimas labai priklauso nuo jose vyraujančio grunto ir jo temperatūros kaitos. Kuo mažiau purus ir labiau laidus šilumai gruntas – tuo didesnė temperatūros kaitos amplitudė jam būdinga. Regionuose su sezoniniu klimato cikliškumu ši amplitudė paprastai išryškėja kiekvienais metais. Kadangi labiausiai nelaidūs vandeniui ir laidūs šilumai yra po žemapelkėmis esantys gruntai, dažniausiai jose temperatūra svyruoja žymiai labiau ir reaguoja į oro temperatūros pokyčius greičiau nei aukštapelkėse (kurias dengia Vidutinės mėnesio grunto temperatūros kaita storas šilumai nelaidžių durpių ir samanų aeracijos zonoje (tarp žemės paviršiaus ir sluoksnis). gruntinio vandens lygio) Polesės žemapelkėse (a) ir Meščioros aukštapelkėse (b): 1 – 0,2 m gylyje; 2 – 1 m gylyje. Skirtingą temperatūros kaitą lemia šilumos laidumo skirtumai įvairiose dirvodarinėse uolienose. Šlapynių dirvodarines uolienas pagal šilumos laidumą nuo labai laidžių iki beveik nelaidžių galima išdėstyti maždaug tokia seka: molis → priemolis → priesmėlis → smėlis → durpės. Pačių durpių šilumos laidumas gana smarkiai skiriasi įvairaus tipo pelkėse. Taip yra pirmiausia dėl skirtingos jų sudėties: žemapelkių ir šlapžemių durpėse didžiąją dalį sluoksnio sudaro viksvų, nendrių, švendrių ir panašių augalų likučiai, kurių sudėtis artimesnė dumblui nei durpėms. Tuo tarpu aukštapelkių durpes sudaro vien tik durpinių samanų liekanos, kurių šiluminis Durpių šilumos laidumo kaitos priklausomybės nuo jų drėgnumo laidumas labai nežymiai ir palyginimas skirtingos kilmės durpių sluoksniuose: 1 – ploname tolygiai kinta, keičiantis žemapelkių durpių sluoksnyje; 2 – aukštapelkių durpynuose su drėgnumui. kiminų danga (Romanov, 1961; Shebeko, 2000). Dėl šių priežasčių daugelyje šlapynių (o ypač – pelkėse su storu durpių sluoksniu) susidaro specifinės teritorijos įšalimo ir atitirpimo sąlygos. Regionuose, kuriems būdingi sezonai su įšalusiu gruntu, pelkės tampa savotišku kraštovaizdžio terminiu reguliatoriumi: rudenį jos vėliau ir ne taip giliai kaip apylinkių teritorijos (padengtos mineraliniais gruntais) įšąla, o pavasarį vėliau už jas atitirpsta. Pelkės masyve įšalimo gylis taip pat skiriasi. Pirmiausia tai priklauso nuo pelkės masyvo padengimo sniegu bei pelkės paviršiaus lygumo. Giliau įšąla pelkės mikroreljefe iškylantys paaukštėjimai (kemsai), o mažesnis įšalo gylis būdingas pažemėjimams (duburiams). Prie to Aukštapelkės masyvo įšalimo gylio h prisideda ir netolygus sniego dangos priklausomybė nuo neigiamos oro pasiskirstymas pelkėje: storesnė danga formuojasi temperatūros sumos Ʃt (skaičiuojamos nuo virš duburių, o nuo kemsų sniegą nuolat nupusto oro temperatūros nukritimo žemiau 0 °C vėjas. momento) ir sniego dangos storio H0 (cm). (Chebotarev, 1975). Šlapynių hidrocheminės savybės labiausiai priklauso nuo: dirvodarinių uolienų, ant kurių yra susiformavusi šlapynė, sudėties; durpių sluoksnio storio; durpių tipo. Ir šlapžemių, ir durpynų vandens bendrasis druskingumas žymiai mažesnis nei aplinkinėse teritorijose. Taip yra dėl dviejų priežasčių: 1.Šlapynė - nuolat drėkinamas sausumos plotas, todėl per ilgą laiką dauguma mineralinių medžiagų jame jau išplauta ir vanduo neturi iš kur jų pasipildyti (nebent ją maitina mineralizuoto požemio vandens sluoksniai); 2.Augant durpių sluoksniui daugelis šlapynių netenka galimybės pasipildyti vandeniu iš požemio ir gauna tik tiesiogiai krituliais jas pasiekiantį vandenį. Krituliai – itin mažai druskingi, tad šlapynės vanduo nepasipildo mineralais. Specifinis vandens druskingumo pasiskirstymas periodiškai užliejamoje pajūrio šlapynėje. Dėl to vandens druskingumas keičiasi ir kintant durpių sluoksnio storiui šlapynėje: didžiausias vandens druskingumas būdingas šlapžemėms be durpių sluoksnio, o mažiausias – aukštapelkėms su storu durpių sluoksniu. Principinė bendrojo vandenyje ištirpusių druskų kiekio priklausomybės nuo šlapynėje vyraujančio durpių sluoksnio storio schema. Šlapynių vandens hidrocheminiai ypatumai itin gerai išryškėja nagrinėjant vandenyje ištirpusio deguonies kiekio pasiskirstymą apibūdinančius rodiklius. Čia paprastai galioja maždaug tokia taisyklė: kuo toliau pažengęs šlapynės pelkėjimo (durpėjimo) procesas, tuo mažiau jos vandenyje bus ištirpusio deguonies. Ši priklausomybė susidaro dėl abipusio ryšio tarp durpių sluoksnio storio ir jį gaminančių augalų (durpojų) augimo intensyvumo. Durpojai – specifiniai pelkių augalai, prisitaikę gyventi drėgmės pertekliaus ir deguonies trūkumo sąlygomis. Geriausiai jie auga, kai patenkinamos abi šios sąlygos. Pradėjus formuotis žemapelkei, durpojams netrūksta vandens, bet jame dar per daug ištirpusio deguonies, todėl durpojų vystymosi intensyvumas gana mažas. Tarpinio tipo pelkėje ir jaunoje aukštapelkėje patenkinamos abi sąlygos, tad durpojai ten vystosi intensyviausiai. Tačiau durpynams itin smarkiai išsigaubus, durpojams ima trūkti vandens (ypač centrinėje pelkės masyvo dalyje) ir jų augimas vėl sulėtėja. Tai leidžia suskirstyti įvairių tipų pelkes pagal medžiagų ir energijos apykaitos tarp jų ir gretimų hidrosferos, atmosferos, geosferos bei biosferos elementų aktyvumą. Santykinio vandens apykaitos su skirtingų sferų vandenimis intensyvumo kaita įvairių tipų neužlietose šlapynėse (Rasmussen, 2003).  Pelkės ontogenetinės stadijos: Šlapynės maitinimo tipas, hidroterminis ir hidrocheminis režimas bei durpių sluoksnio formavimosi intensyvumas leidžia spręsti ir apie jos trofinę būseną. Kaip ir ežerams, šlapynėms būdingos trys trofinės būklės stadijos: eutrofinė, mezotrofinė ir oligotrofinė. Ontogenetinis vystymasis čia nukreiptas atvirkščia linkme: ežerui pasiekus eutrofinio telkinio stadiją, autochtoninių medžiagų kiekis ekosistemoje pasiekia tokią ribą, kad (nepaisant jų tolimesnio kaupimosi) sistema ima riboti įsisavinamų medžiagų kiekį. Šlapynėse vykstantys pelkėjimo procesai yra autoreguliacinis mechanizmas, neleidžiantis sistemai įsisavinti autochtoninių medžiagų. Pelkė yra vienas iš gamtinės savireguliacijos būdų akvasistemoms pereinant į tereninės būklės sistemas. Pelkių poveikis formuojantis sausoms teritorijoms ypač svarbus nuolatinio drėgmės pertekliaus zonoje kur pelkės atlieka paviršiaus įdubimų išlyginimo funkciją: susikaupusios organinės kilmės nuogulos užpildo buvusias įdubas. Klimato pokyčių poveikis persiformuojant sausumos paviršiaus vandens telkiniams (neatsižvelgiant į paklotinio paviršiaus kaitą). Autoreguliacinių veiksnių poveikis akvasistemai persiformuojant į tereninį darinį drėgmės pertekliaus zonoje. Šlapynės – intensyviausiu organinių nuogulų kaupimusi pasižyminčios teritorijos dalys. Didžioji dalis pasaulio organinių nuogulų susiformavo ankstesnių šlapynių vietose. Kita vertus, ŠLAPYNIŲ HIDROGRAFINIAI RYŠIAI SU DAUGUMA PAVIRŠIAUS VANDENS OBJEKTŲ – ITIN NEPASTOVŪS. Labiausiai hidrografinių ryšių nepastovumą lemia vandens lygio kaita. Ypač tai būdinga upių salpose ir slėnių apatinėje dalyje išsidėsčiusioms šlapynėms bei pelkėjančioms ežerų pakrančių zonoms. a b Įvairiais metais ir sezonais kinta ne tik hidrografinių ryšių, siejančių šlapynes su kitomis akvatorijomis, pobūdis, bet ir pačių šlapynių vandens lygis. Drėgnais laikotarpiais daugelyje supelkėjusių plotų drėgmės pertekliaus zonoje išplinta laikini (efemeriniai) ežerėliai. Ežerų ir pelkių užimami plotai Avirės ir Kreisos baseinų aukštupiuose: a – 1994. 08. 02; b – 2003. 08 16. Šlapynių būklę apibūdina hidroperiodas, nusakantis konkrečios pelkės ar jos vietos vandeningumo fazę ir rodantis, kiek laiko ji būna apsemta. Nustatant hidroperiodą, patogu naudoti vandens lygio trukmės kreivę, rodančią kiek laiko šalpynėje gali išsilaikyti tam tikras vandens lygis. Dėl nestabilaus vandens lygio daugumoje šlapynių (nepriklausomai nuo jų kilmės ir susidariusio durpių sluoksnio storio) nesiformuoja stabilus nuolatinių vandentėkmių tinklas. Dažniausiai jos neturi aktyvaus ryšio su požemio vandeniu. Didelių drėgmės pertekliaus zonos pelkynų hidrografinį tinklą įprasta skirstyti į: pelkių vandens telkinius (pirminius ežerus ir ežerokšnius); Kamanų pelkės hidrografinio tinklo pelkių vandentėkmes (pirminės ir vaizdas: masyve keli pirminės kilmės ežerai; antrinės kilmės); natūralaus vandentėkmių tinklo centrinėje klampynes. dalyje nėra; pelkės masyvo pakraščiuose prasidedantys upeliai kanalizuoti, mėginant nusausinti šlapias pievas ir miškus. Šlapynių hidrografinis tinklas smarkiai kinta ir dėl ANTROPOGENINIO POVEIKIO. Labiausiai šlapynes veikia sausinimo ir drėkinimo darbai. Dažniausiai būdamos itin derlingomis teritorijomis, šlapynės nuo seno buvo įsisavinamos žemės ūkio reikmėms. Tuo tikslu drėgmės pertekliaus zonoje vyko intensyvūs sausinimo, o sezoninio drėgmės stygiaus zonoje – sausinimo ir drėkinimo darbai. Todėl dabar daugelyje labiau įsisavintų regionų didžiosios dalies šlapynių hidrografinis tinklas – dirbtinai pakeistas. Drėkinimo-sausinimo sistemos ryžių laukuose Japonijoje apie 1930 m.  1780 m. Dėl antropogeninio poveikio nukentėjo ir pačios šlapynės. Šlapių žemių įsisavinimas vyksta jau apie 4000 m., tačiau intensyviausias jis buvo XX amžiuje. Manoma, kad Europoje ir Šiaurės Amerikoje per visą šlapynių įsisavinimo laikotarpį išnyko apie 60 %, o Australijoje 1980 m. ir Okeanijoje – apie 70 % šlapynių. Kai kuriose šalyse (pvz.: Izraelyje) įsisavintos ir sukultūrintos visos šlapynės. Po didžiojo melioracijos bumo (trukusio iki 1985 m.) per pusę sumažėjo ir bendras natūralių Lietuvos pelkių plotas. Pelkėtumo pokytis JAV per 200 metų (Dahl, 1990).  Lietuvos melioracijos sistemų būklė 2015 m. (Vitukynas, 2016) Melioruota žemė Bendras sausinamos žemės plotas 2 983 050 ha Drenažu sausinama žemė 2 580 360 ha Sausinama žemės ūkio naudmenų žemė 2 500 600 ha Mechaniškai keliant vandenį sausinama žemė 50 600 ha Drėkinama žemė 4 120 ha Melioracijos grioviai ir vamzdynai Grioviai 62 827 km Drenažas 1 590 370 km Hidrotechnikos statiniai Stambūs (tiltai, pralaidos, siurblinės pylimai) 68 316 vnt. Smulkūs drenažo statiniai (nuleistuvai, šuliniai, žiotys) 731 272 000 vnt.