Tarptautiniai konfliktai: valdymo teorijos

Jungtinių Tautų, nukreipta į pasaulinę taiką ir saugumą, grindžiama valstybių bendradarbiavimo principais ir taikaus ginčų sprendimo skatinimu.

Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnis, raginantis narės valstybes spręsti tarptautinius ginčus taikiais būdais, siekiant išvengti grėsmės tarptautinei taikai ir saugumui.

Jungtinių Tautų Chartijos 39 straipsnis, įgalinantis JT Saugumo Tarybą nustatyti grėsmę taikai ir imtis veiksmų siekiant palaikyti arba atkurti tarptautinę taiką ir saugumą.

Jungtinių Tautų Chartijos 48 straipsnis, įpareigojantis visas JT narės valstybes bendradarbiauti įgyvendinant JT Saugumo Tarybos sprendimus, susijusius su tarptautinės taikos ir saugumo palaikymu.

Pasaulinio saugumo sistema remiasi kolektyvinio atsako principu, kai valstybės sutinka susivienyti ir bendrai apginti nuo agresijos.

ESBO Paryžiaus chartija, priimta 1990 m. lapkričio 21 d., patvirtina įsipareigojimą susilaikyti nuo jėgos ar jėgos grėsmės panaudojimo, pažeidžiančio valstybių teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę.

ESBO Paryžiaus chartija, priimta 1990 m. lapkričio 21 d., pabrėžia taikaus konfliktų sprendimo svarbą ir ragina kurti naujas bendradarbiavimo formas konfliktų prevencijai.

Ginklų kontrolės sutartis (NPT), pasirašyta 1968 m., siekianti apriboti branduolinių ginklų plitimą, skatinti ginklų mažinimą ir taikią branduolinės energijos naudojimo plėtrą. Šiuo metu NPT yra svarbiausia tarptautinė sutartis branduolinių ginklų kontrolės srityje.

Tai koncepcija, pagal kurią valstybės sutaria bendradarbiauti ir ginti viena kitą nuo agresijos, suprantant, kad agresija prieš vieną valstybę yra agresija prieš visas.

Tai tarptautinis sutarimas, kad ginklų kiekis ir galia turėtų būti kontroliuojami, siekiant sumažinti karo riziką ir užkirsti kelią konfliktų eskalavimui.

Tai tarptautinių santykių teorija, teigianti, kad svarbiausia tarptautinėse santykiuose yra galia - valstybių gebėjimas įgyvendinti savo tikslus.

Tai tarptautinių santykių teorija, teigianti, kad svarbiausias tarptautinėse santykiuose yra bendradarbiavimas ir santykiuose esančių problemų sprendimas per dialogą ir derybas.

Tai strategija, pagal kurią valstybės bando išlaikyti stabilų gėlių balansą, kad niekas neturėtų perdėtos galios ir negalėtų dominuoti kituose.

Tai strategija, pagal kurią valstybės stengiasi atgrasyti kitas valstybes nuo agresijos, demonstruodamos savo jėgą ir gebėjimą atsakyti.

Tai intervencija į konfliktą ar krizę trečiosios šalies, siekiant išspręsti ginčą ar užkirsti kelią tolesnei agresijai.

Tai tarptautinio saugumo ir konfliktų valdymo koncepcija, kuri apima įvairius metodus, kaip išvengti konfliktų, valdyti esamus krizinius situacijas ir užtikrinti tarptautinį stabilumą. Jis apima įvairius požiūrius, tokius kaip kolektyvinis saugumas, ginklų kontrolė, atgrąsymas ir kt.

Tarptautinis susitarimas, pagal kurį šalys įsipareigoja sunaikinti visas savo biologinio ginklo atsargas ir negaminti naujų. JT Saugumo Tarybai suteikiami įgaliojimai tirti įtarimus dėl biologinių ginklų naudojimo.

Tarptautinis susitarimas, pagal kurį šalys įsipareigoja sunaikinti visas savo cheminio ginklo atsargas ir negaminti naujų. Konvencijos tikslas - pašalinti cheminio ginklo grėsmę pasaulyje.

Karinė teorija, teigianti, kad didesnis saugumas ir mažesnė konflikto tikimybė yra pasiekiama sumažinant ginklų kiekį visose šalyse.

Strategija, kai valstybės siekia saugumo, didindamos savo karinę galią arba sudarydamos aljansus su kitomis valstybėmis. Šis tikslas yra užkirsti kelią kitiems valstybėms užkariauti savo teritoriją ar daryti politinę ir karinę įtaką.

Formalūs valstybių susivienijimai, kurių tikslas - kolektyvinė gynyba ir saugumas nuo grėsmių, kylančių iš kitų valstybių. Aljansai remiasi karinės jėgos panaudojimu, jei reikia ginti aljanso narius.

Tarpvalstybiniai susitarimai, kuriais šalys įsipareigoja viena kitą ginti nuo agresijos.

Sąjungos sutartis tarp Vokietijos, Austro-Vengrijos ir Italijos (1882 m.), kurioje nustatyta, kad sąjungininkų pagalba bus teikiama tik tuo atveju, jei agresorius bus Prancūzija.

Sąlyga, kuri turi būti įvykdyta, kad įsigaliotų sąjungos sutartis (pvz., agresorius turi būti konkreti valstybė).

Sąjunga tarp Amerikos žemyno valstybių (1947 m.), kuri paskelbė, kad ataką prieš vieną iš jų būtų laikoma atacą prieš visas, reikalaujant kolektyvinės ginties.

Sąjunga tarp Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių (1949 m.), kuris įpareigoja sąjungininkus ginti vieną kitą nuo ginkluotos atakos

Sąjungų sutartys kuriose nustatoma kolektyvinės ginties tvarka ir įsipareigojimai vieną kitą ginti nuo agresijos.

JT intervencijos, skirtos užkirsti kelią kariniam konfliktui naudojant diplomatiją ir derybas, siekiant išvengti konflikto peraugojimo.

Konfliktų valdymo intervencija, grindžiama JT Chartijos VI skyriumi, kuriame apibrėžti būdai taikiai spręsti konfliktus (mediacija, arbitražas, tarptautiniai teismai). Šiam etapui būtina konflikto šalių valia.

JT intervencijos, kurioms reikalinga konflikto šalių sutikimas, siekiant išvengti konflikto pradžios ar atnaujinimo. Tai JT Chartijos VI skyriuje aprašytos taikos palaikymo misijos.

JT intervencijos, skirtos jau įvykusio konflikto metu, kai jėgos yra nutrauktos, o taika sudaryta. Tai taip pat vadinama „VI ½ skyriaus misijomis“.

JT intervencijos, kurios taikomos be konflikto šalių sutikimo ir apima karinius (koviniais) veiksmus, siekiant priversti vieną ar kelias konfliktų šalis priimti taiką.

JT Generalinio Sekretoriaus 1992 metais pateiktas dokumentas, apibrėžiantis JT kišimosi į tarptautinius konfliktus strategijas. Ji pabrėžia pačių konflikto šalių sutikimo svarbą siekiant užkirsti kelią konfliktų atsiradimui ir atnaujinimui.

Pirmosios kartos taikos operacijos vyko po II-ojo pasaulinio karo. Pagrindinis jų tikslas buvo užtikrinti taiką tarpvalstybiniuose konfliktuose su šalių sutikimu. Operacijos paprastai apėmė pajėgų atsitraukimą ir taikos sutarties vykdymo stebėjimą. Šiose misijose jėga nebuvo naudojama.

Antrosios kartos taikos operacijos atsirado po Šaltojo karo ir dažniausiai buvo orientuotos į pilietinių konfliktų reguliavimą su visų šalių sutikimu. Operacijos apėmė įvairias priemones, įskaitant policijos funkcijų vykdymą, viešojo sektoriaus reformą ir taikos sutarties kūrimą.

Trečiosios kartos taikos operacijos apima veiksmus, skirtus valdyti pavojingas krizes ir konfliktus. Šios operacijos dažnai vyksta kompiksuotose aplinkose ir reikalauja sudėtingų uždavinių.

Teorija, teigianti, kad galios pusiausvyra ne visada garantuoja stabilumą, nes staigūs pokyčiai tarptautinėje sistemoje ir galios centro išnykimas gali sukelti didelį nestabilumą.

Atgrąsymo teorijos prielaida, kad sprendimų priėmėjai visais atvejais elgiasi racionaliai, remdamiesi visa prieinama informacija. Tačiau realybėje tai ne visada būna tiesa.

Atgrąsymo teorijos prielaida, kad karo destruktyvumas būtų pernelyg didelis ir neturėtų būti taikoma jėga. Tačiau kartais karas yra priverčiamas pasirinkimas.