Paveldėjimo teisė PDF

Paveldėjimo teisė Parengė Asta Vainiūtė-Misiukevičė  Paveldėjimo teisės samprata CK 5.1 str. 1 d.: Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą. Paveldėji...

Paveldėjimo teisė Parengė Asta Vainiūtė-Misiukevičė  Paveldėjimo teisės samprata CK 5.1 str. 1 d.: Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą. Paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą – tiek materialųjį, tiek turtines teises, taip pat prievoles. Teisių perėjimo universalumas reiškia tai, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui neatsižvelgiant į tai, žinojo jis ar nežinojo apie konkrečias palikėjo teises ar pareigas.  Paveldėjimo teisės samprata Palikimas pereina įpėdiniams kaip vientisa teisių ir pareigų visuma tokios būklės, kokios jis buvo palikėjo mirties momentu. Palikimas gali būti priimamas tik besąlygiškai. CK 5.50 str. 1 d.: draudžiama priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą.  Paveldėjimo teisės samprata Paveldėjimo teisė – tai visuma teisės normų, kurios reglamentuoja mirusio fizinio asmens teisių ir pareigų perėjimą jo įpėdiniams.  Paveldėjimo teisės subjektai Palikėjas – tik fizinis asmuo, kuriam mirus lieka turtas, neturtinės ir turtinės teisės. Palikėju asmuo tampa tik miręs, t.y. nustojęs būti fiziniu asmeniu. Juridinis asmuo negali būti palikėjas. Įpėdinis – tai asmuo, kuris paveldi mirusio asmens turtą. Įpėdiniai gali būti fiziniai, juridiniai asmenys ir valstybė.  Paveldimas turtas CK 5.1 str. 2 d. Paveldimas turtas: 1) materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai); 2) nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.); 3) palikėjo turtinės reikalavimo teisės (teisė susigrąžinti paskolintus pinigus); 4) palikėjo turtinės prievolės (susidariusi skola už vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą); 5) įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę); 6) kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos.  Nepaveldimas „turtas“ CK 5.1 str. 3 d. Palikėjo teisės ir pareigos, kurios nepereina įpėdiniams: 1) asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę); 2) teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti; 3) teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.  Paveldėjimo pagrindai Paveldėjimo pagrindai: PAGAL ĮSTATYMĄ PAGAL TESTAMENTĄ  Paveldėjimas pagal įstatymą CK 5.2 str. 2 d.: Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu.  Paveldėjimas pagal įstatymą Paveldima pagal įstatymą, jeigu: 1) palikėjas nesudarė testamento; 2) sudarytas testamentas pripažintas negaliojančiu; 3) testamento dalis pripažinta negaliojančia (paveldimas pagal įstatymą turtas likęs už testamento ribų); 4) testamentas apima ne visą turtą (pagal įstatymą paveldimas testamentu nepaskirtas turtas); 5) įpėdinis atsisakė arba nepriėmė palikimo, o antrinis įpėdinis nepaskirtas; 6) įpėdiniai negali paveldėti dėl aplinkybių, nurodytų CK 5.6 str. (tyčia atėmė palikėjui ar jo įpėdiniui gyvybę arba kėsinosi į šių asmenų gyvybę; apgaule, grasinimais, prievarta privertė palikėją sudaryti, pakeisti arba panaikinti sudarytą testamentą, privertė įpėdinį atsisakyti palikimo; slėpė, klastojo ar sunaikino testamentą); 7) įpėdinis mirė prieš atsirandant palikimui, o antrinis įpėdinis nepaskirtas.  Paveldėjimas pagal įstatymą Kai įpėdinių nėra arba jie atsisakė ar nepriėmė palikimo, arba palikėjas testamentu nušalino įpėdinius nuo palikimo, arba įpėdiniai negali paveldėti dėl aplinkybių, nurodytų CK 5.6 str., visą mirusio fizinio asmens turtą pagal įstatymą paveldi Lietuvos valstybė.  Palikimo atsiradimo laikas CK 5.3 str. Palikimo atsiradimo laikas – tai palikėjo mirties momentas, o tuo atveju, kai jis paskelbiamas mirusiu, – diena, kurią įsiteisėjo teismo sprendimas paskelbti palikėją mirusiu, arba teismo sprendime nurodyta mirties diena. Jeigu negalima nustatyti, kuris iš dviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi mirusiais tuo pačiu metu ir teisių perėmimo tarp jų neatsiranda.  Palikimo atsiradimo laiko reikšmė Nuo palikimo atsiradimo momento: 1) atsiranda įpėdinių teisė priimti palikimą; 2) prasideda termino priimti palikimą eiga; 3) prasideda termino palikėjo kreditoriams pareikšti pretenzijas eiga; 4) nustatomas teisės normos, taikytinos atsiradusiems paveldėjimo teisiniams santykiams.  Palikimo atsiradimo vieta CK 5.4 str. 1. Palikimo atsiradimo vieta – tai paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta. 2. Jeigu palikėjas negyveno nuolat vienoje vietoje, palikimo atsiradimo vieta laikoma: 1) vieta, kur palikėjas paskutinius 6 mėn. prieš mirtį daugiausia gyveno; 2) jeigu palikėjas gyveno keliose vietose, palikimo atsiradimo vieta laikoma ekonominių ar asmeninių interesų vyraujanti vieta (turto ar jo pagrindinės dalies, kai turtas yra keliose vietose, buvimo vieta; sutuoktinio, su kuriuo palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį palaikė santuokinius santykius, gyvenamoji vieta arba su palikėju kartu gyvenusio vaiko gyvenamoji vieta). Palikimo atsiradimo vietos reikšmė 1) palikimo atsiradimo vietos notarui paduodamas pareiškimas dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 str.), dėl palikimo priėmimo pagal turto apyrašą įpėdinis pareiškimu kreipiasi į palikimo atsiradimo vietos notarą (CK 5.53 str.); 2) notaro išduotą vykdomąjį pavedimą dėl turto apyrašo sudarymo įpėdinis pateikia bet kuriam palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikiančiam antstoliui (CK 5.53 str.); 3) įpėdinis, priėmęs palikimą, gali kreiptis į palikimo atsiradimo vietos teismą prašydamas paskirti palikimo administratorių arba paskirti palikimo administratorių ir spręsti klausimą dėl varžytynių ar bankroto bylos iškėlimo (CK 5.55 str.); 4) palikėjo kreditoriai pareiškia ieškinius palikimo atsiradimo vietos teismui (CK 5.63 str.).  Palikimo atsiradimo vieta Taigi, notaras, gavęs įpėdinio pareiškimą dėl palikimo priėmimo, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, turi įsitikinti, ar palikimo atsiradimo vieta yra būtent šiam notarui priskirtoje teritorijoje, ir nuspręsti, ar jis turi teisę tvarkyti konkrečią paveldėjimo bylą. Jeigu notaras atsisako pradėti paveldėjimo bylą dėl to, kad palikimo atsiradimo vieta notarui neaiški, o įpėdinis nesutinka su tokiu notaro sprendimu, teismui gali būti teikiamas skundas dėl notaro veiksmų kartu su prašymu įpareigoti notarą priimti įpėdinio pareiškimą apie palikimo priėmimą ir pradėti paveldėjimo bylą. Jei įpėdinis sutinka su tokiu notaro sprendimu, tai įpėdinis turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo ir, teismui tokį faktą nustačius, kreiptis į notarą dėl paveldėjimo bylos vedimo.  Įpėdiniai Įpėdinis – tai asmuo, kuris pagal įstatymą ar pagal testamentą įgyja teisę priimti palikimą mirus fiziniam asmeniui. CK 5.5 str. skiria įpėdinius pagal įstatymą ir įpėdinius pagal testamentą.  Asmenys, galintys būti įpėdiniais CK 5.5 str. 1. Įpėdiniais gali būti: 1) paveldint pagal įstatymą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė; 2) paveldint pagal testamentą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, taip pat kurie buvo pradėti jam esant gyvam ir gimė po jo mirties; testamente įvardyti dar nepradėti asmenys, jiems gimus; 3) paveldint pagal testamentą – juridiniai asmenys, kurie yra palikėjo mirties momentu arba steigiami vykdant palikėjo testamente išreikštą valią. 2. Įpėdiniais pagal testamentą taip pat gali būti valstybė, savivaldybės.  Asmenys, neturintys teisės paveldėti CK 5.6 str. 1. Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą asmenys, kurie priešingais teisei tyčiniais veiksmais prieš palikėją, prieš kurį nors iš jo įpėdinių ar prieš testamente išreikštos palikėjo paskutinės valios įgyvendinimą sudarė teisinę padėtį, kad jie tampa įpėdiniais. Šioje situacijoje teismo tvarka turi būti nustatytos šios aplinkybės: 1) tyčia atėmė palikėjui ar jo įpėdiniui gyvybę arba kėsinosi į šių asmenų gyvybę; 2) tyčia sudarė tokias sąlygas, kad palikėjas iki pat savo mirties neturėjo galimybės sudaryti testamento, jį panaikinti ar pakeisti; 3) apgaule, grasinimais, prievarta privertė palikėją sudaryti, pakeisti arba panaikinti sudarytą testamentą, privertė įpėdinį atsisakyti palikimo; 4) slėpė, klastojo ar sunaikino testamentą.  Asmenys, neturintys teisės paveldėti CK 5.6 str. 2. Įpėdinis nepraranda teisės paveldėti pagal CK 5.6 str. 1 d. 3 ir 4 p., jeigu iki palikimo atsiradimo momento testamentas ar jo atitinkamos atskiros dalys nustojo galioti nepaisant įpėdinio veiksmų. 3. Nepaveldi pagal įstatymą tėvai po savo vaikų mirties, jeigu teismo sprendimu jų valdžia buvo apribota ir šis sprendimas palikimo atsiradimo momentu nebuvo pasibaigęs ar panaikintas.  Sutuoktinio paveldėjimo teisės praradimas CK 5.7 str. 1. Pergyvenęs palikėją sutuoktinis netenka teisės paveldėti pagal įstatymą, jeigu iki palikimo atsiradimo: 1) palikėjas buvo kreipęsis į teismą, kad būtų nutraukta santuoka dėl pergyvenusio sutuoktinio kaltės ir teismas buvo nustatęs pagrindą nutraukti santuoką; 2) teismas buvo nustatęs gyvenimą skyrium (separacija); 3) buvo pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia, jeigu buvo pareikštas ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. Šis punktas netaikomas sutuoktiniui, nekaltam dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. 2. Šio straipsnio 1 d. 1 ir 3 p. numatytus pagrindus nutraukti santuoką nustato teismas iki palikimo atsiradimo momento arba jau atsiradus palikimui.  LAT 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-611/2016 Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CK 5.7 str. normos yra imperatyviosios ir apribojančios civilines teises, todėl teismas negali jų aiškinti per plačiai ir neturi diskrecijos iš pergyvenusio sutuoktinio paveldėjimo teisę atimti kitu, įstatyme tiesiogiai nenustatytu, pagrindu. Kasacinis teismas sprendė, kad jeigu pats miręs sutuoktinis nebuvo kreipęsis į teismą, jog santuoka būtų nutraukta dėl pergyvenusio sutuoktinio kaltės (CK 5.7 str. 1 d. 1 p.) arba kad santuoka būtų pripažinta negaliojančia (CK 5.7 str. 1 d. 3 p.), atitinkami pergyvenusio sutuoktinio paveldėjimo teisės praradimo pagrindai negali būti konstatuojami; Teisėjų kolegija, plėtodama CK 5.7 str. 1 d. 1 p. aiškinimą, atsižvelgdama į tai, kad nurodyta norma yra imperatyvioji, ribojanti civilines teises, išaiškina, kad CK 5.7 str. 1 d. 1 p. taikomas ir paveldėjimo teisės netenkama tik tokiu atveju, kai miręs sutuoktinis buvo kreipęsis į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės. Nurodyta nuostata negali būti aiškinama plečiamai ir taikoma tais atvejais, kai palikėjas buvo kreipęsis į teismą, kad santuoka būtų nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.  LAT 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2009 Teismo sprendimas dėl separacijos turi būti priimtas tik iki palikimo atsiradimo. Sutuoktinių gyvenimas skyrium - separacija - savarankiškas šeimos teisės institutas, reglamentuotas CK 3.73 – 3.80 str. normų; Įstatyme nurodytas pasekmes sukelia tik teismo sprendimu nustatyta separacija, faktinis sutuoktinių gyvenimas skyrium neprilyginamas teisinei separacijai ir nesukelia separacijos teisinių pasekmių.  Paveldėjimas pagal įstatymą Pagrindinis paveldėjimo pagal įstatymą principas yra palikimo išsaugojimas šeimoje, jo perėjimas nuo tėvų vaikams. Paveldėjimas pagal įstatymą galimas tuomet, kai palikėjas nesudarė testamento, sudarytas testamentas ar jo dalis pripažintas negaliojančiu, testamentas apima ne visą turtą, įpėdinis atsisakė arba nepriėmė palikimo. Skirtingai nei paveldint pagal testamentą, paveldint pagal įstatymą įpėdiniai gali būti tik fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė. Aplinkybės, dėl kurių asmuo negali būti įpėdinis pagal įstatymą, yra nurodytos CK 5.6 str., pvz., įpėdinis tyčia atėmė palikėjui gyvybę.  Įpėdinių pagal įstatymą eilės CK 5.11 str. 1. d.: Paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra: 1) pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties; 2) antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai; 3) trečios eilės – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai; 4) ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės; 5) penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos); 6) šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės).  Paveldėjimas pagal įstatymą CK 5.11 str. 2 d.: Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai: 1) nesant pirmos eilės įpėdinių ar 2) pirmos eilės įpėdiniams nepriėmus palikimo ar 3) pirmos eilės įpėdiniams atsisakius palikimo ar 4) kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Trečios, ketvirtos, penktos ir šeštos eilės įpėdiniai paveldi, jeigu: 1) nėra pirmesnės eilės įpėdinių, 2) pirmesnės eilės įpėdiniai atsisakė palikimo, 3) pirmesnės eilės įpėdiniams atimta paveldėjimo teisė. CK 5.11 str. 5 d.: Pagal įstatymą paveldi palikėjo vaikai, gimę susituokusiems tėvams arba tėvams, kurių santuoka pripažinta negaliojančia, taip pat nesantuokiniai vaikai, kurių tėvystė nustatyta pagal įstatymus.  Paveldėjimas pagal įstatymą Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 5.11 str. nustatytas įpėdinių eilės sąrašas yra baigtinis ir negali būti plečiamas, t. y. įstatymų leidėjo nustatytas giminystės ryšys ir laipsnis negali būti aiškinamas išplečiant įstatyminių įpėdinių asmenų sąrašą; Kiekvienos žemesnės eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra aukštesnės eilės įpėdinių, šie atsisakė palikimo, nepriėmė jo per įstatymo nustatytą terminą, neturi teisės paveldėti CK 5.6 str. pagrindu arba palikėjas testamentu atėmė iš jų paveldėjimo teisę.  LAT 2018 m. vasario 19 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018 Paveldėjus pirmesnės eilės įpėdiniui, paskesnės eilės įpėdinis nepaveldi. Ši taisyklė reglamentuoja paveldėjimą tarp įpėdinių iš skirtingų įpėdinių eilių, bet nėra pagrindo jos taikyti tos pačios eilės įpėdiniams. Jeigu teisę į palikimą įgyvendina keli vienos eilės įpėdiniai, tai jie visi paveldi lygiomis dalimis ir vieno iš jų atlikti veiksmai dėl palikimo priėmimo nenušalina kito tos pačios eilės įpėdinio nuo palikimo priėmimo. Pagal CK 5.11 str. 1 ir 2 d. vien tai, kad vienas iš pirmos eilės įpėdinių yra priėmęs palikimą, nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl tokios aplinkybės kitas tos pačios eilės įpėdinis negalėjo priimti palikimo.  Valstybė – įpėdinė pagal įstatymą Valstybė nėra priskiriama CK 5.11 str. nustatytoms įpėdinių eilėms, tačiau ji vis dėlto laikoma įpėdine pagal įstatymą. Tačiau paveldinti pagal įstatymą valstybė yra specifinis subjektas paveldėjimo teisiniuose santykiuose ir skiriasi nuo kitų įpėdinių pagal įstatymą: 1) iš jos negali būti atimta paveldėjimo teisė kaip iš bet kurio kito įpėdinio (kai iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė, paveldimas turtas pareina valstybei); 2) valstybė negali atsisakyti priimti palikimo; 3) visais atvejais valstybės atsakomybė už palikėjo skolas kreditoriams yra ribota, t. y. valstybė atsako tik paveldėto turto verte. Taigi, valstybės paveldėjimas yra išimtis iš pagrindinių paveldėjimo teisės principų – šeimos paveldėjimo principo ir palikimo priėmimo laisvės principo, o jos kaip įpėdinės atsakomybė kreditoriams už palikėjo skolas yra ribota.  LAT 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014 Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybė privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo jai juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Palikimo perėjimas pagal įstatymą valstybei nepriklauso nuo valstybės valios, o valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas.  LAT 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464-219/2018 Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas valstybės paveldėjimo pagal įstatymą galimybę, siekė išvengti palikėjo turto neapibrėžto statuso bei užtikrinti palikėjo kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugą tais atvejais, jei mirus palikėjui nebūtų įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriimtų palikimo arba iš visų įpėdinių būtų atimta paveldėjimo teisė.  Transmisija ir paveldėjimas atstovavimo teise CK 5.12 ir 5.58 str. Paveldint pagal įstatymą tam tikrais atvejais su pirmos eilės įpėdiniais paveldi ir kiti asmenys: 1) kai atsiranda paveldėjimas atstovavimo teise (CK 5.12 str.), t. y. tada, kai turėjęs paveldėti pirmos eilės įpėdinis yra miręs iki palikimo atsiradimo; 2) kai atsiranda paveldėjimas transmisijos teise (CK 5.58 str.), t. y. tada, kai turėjęs paveldėti pirmos eilės įpėdinis miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per CK 5.50 str. nustatytą terminą.  Sutuoktinių paveldėjimo teisė CK 5.13 str. Palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra). 1) Su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Jeigu įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais. 2) Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso pusė palikimo. Nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių, sutuoktinis paveldi visą palikimą.  Paveldėjimas pagal testamentą Testamentas – vienašalis sandoris, kuriame išreikštas jį sudariusio asmens patvarkymas dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Po testatoriaus mirties testamente nurodyti asmenys paveldi palikėjo turtą, t. y. testamentai sukuria paveldėjimo teisinius santykius. Testamento instituto paskirtis – užtikrinti fiziniam asmeniui teisę savo valia, kuri išviešinama po mirties, pasirinkti įpėdinius ir paskirstyti jiems po testatoriaus mirties liekantį palikimą.  Paveldėjimas pagal testamentą Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka veiksnaus šioje srityje fizinio asmens – testatoriaus laisva valia sudarytas sandoris, kuriuo testatorius nusprendžia jam priklausančio turto likimą ir kurio teisiniai padariniai atsiranda tik jam mirus.  Paveldėjimas pagal testamentą Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini: 1) bendrieji sandoriams (CK 1 knygos II dalis ,,Sandoriai“) nustatyti reikalavimai; 2) specialieji – paveldėjimo teisės normų nustatyti reikalavimai.  Paveldėjimas pagal testamentą Testamento, kaip vienašalio sandorio, negaliojimo pagrindai numatyti CK 5.16 str. čia nurodyta, kad negalioja testamentas: 1) sudarytas neveiksnaus šioje srityje asmens (CK 5.16 str. 1 d. 1 p.); 2) sudarytas ribotai veiksnaus šioje srityje asmens (CK 5.16 str. 1 d. 2 p.); 3) kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas (CK 5.16 str. 1 d. 3 p.). CK 5.16 str. 2 d. nurodyta, kad testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Ši norma yra nukreipiamoji nuostata, kuri nukreipia į bendruosius sandorių negaliojimo pagrindus, numatytus CK I knygoje. Testamentinis veiksnumas CK 5.15 str. 1. Testatorius gali sudaryti testamentą tik pats. 2. Testamentą gali sudaryti tik veiksnus šioje srityje asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes.  Testamentinis veiksnumas Testamento kaip asmeninio vienašalio sandorio reikšmingiausias elementas – testatoriaus valia, kurią turi atitikti testamento turinys. Testatoriaus valia – sudėtingas ir individualus reiškinys, kuriam formuotis turi įtakos ar jį gali netgi nulemti įvairiausi testatoriaus fizinės ir emocinės būsenos aspektai. Dėl to, nustatant tikrąją testatoriaus valią, reikšmingi testamento sudarymo metu buvusią testatoriaus būseną patvirtinantys faktai.  Testamentinis veiksnumas CK 1.89 str. 1 d. nustato, kad fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal šio asmens ieškinį. Spręsdamas dėl CK 1.89 str. pagrindu pareikšto reikalavimo pagrįstumo (sandorio negaliojimo) teismas privalo išaiškinti, ar asmuo, sudarydamas sandorį, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, stresinės situacijos, alkoholio, psichotropinių ar kitokių medžiagų, veiksnių poveikio) buvo tokios sveikatos, psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį.  LAT 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015 Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 str. pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal: 1) liudytojų parodymus ar 2) ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Testamento sudarymo sąlygos CK 5.18 str. 1. Testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo. Įprastinis suinteresuotų įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomi prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui. 2. Jeigu iš testamento turinio testatoriaus valia aiški, tai neturi reikšmės testamento teksto klaidos, netikslus asmenų įvardijimas, tai, kad kokio nors asmens arba daikto savybė ar padėtis pasikeitė ar išnyko.  Palikėjo teisė palikti testamentu turtą savo nuožiūra CK 5.19 str. Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų): 1) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, 2) valstybei, 3) savivaldybėms, 4) juridiniams asmenims. Testatorius gali palikti visą savo turtą arba jo dalį juridiniams asmenims, kurie turės būti įsteigti vykdant testamentą, taip pat dar nepradėtiems, negimusiems fiziniams asmenims. Testatorius gali testamentu atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų įpėdinių.  LAT 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2006 CK 5.19 str. nustatytas reglamentavimas reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kurie asmenys laikomi įstatyminiais įpėdiniais, turtą paveldi tik įvardyti testamente konkretūs asmenys, t. y. testamentiniai įpėdiniai. Ši taisyklė taip pat reiškia tai, kad sudarydamas testamentą testatorius gali kitokia, negu paveldėjimo pagal įstatymą tvarka paskirstyti paliekamą turtą įpėdiniams bei atimti paveldėjimo teisę iš įstatyminių įpėdinių.  Testamento laisvės principo ribojimas Testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas CK 5.20 str. 1 d., kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį.  Testamento laisvės principo ribojimas CK 5.20 str. Teisė į privalomąją palikimo dalį 1. Palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.  LAT 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus: 1) visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, 2) tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms.  LAT 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik teismui įvertinus visą palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens turtinę padėtį ir konstatavus, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinų savo poreikių. Tuo tikslu teismas turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, palikimo atsiradimo dieną valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) testatoriui priklausančiose gyvenamosiose patalpose; kur deklaravo savo gyvenamąją vietą; ar turi kitą gyvenamąją vietą; b) kokias pajamas toks asmuo gavo palikimo atsiradimo dieną ir kokias galimybes turėjo gauti didesnes pajamas, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems tokio asmens poreikiams; c) kokia asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; asmens nedarbingumas yra reikšmingas sprendžiant dėl įpėdinio atitikties CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, bet įrodinėjimo dalykas negali būti apribojamas vien šiuo faktu.  LAT 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-421/2019 Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jei byloje paaiškėja aplinkybės, jog išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs turėtą turtą ir pan.), teismas turi įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nesudaro pagrindo netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į privalomąją palikimo dalį. Būtinybė spręsti tokį klausimą kyla todėl, kad asmens, tik dėl savo sąmoningų kaltų veiksmų tapusio nepajėgaus apsirūpinti pragyventi būtinomis lėšomis, pretendavimas į palikimo privalomąją dalį neatitiktų proporcingumo, geros moralės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir CK 5.20 str. 1 d. paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą.  Testamentinė išskirtinė Testamentinė išskirtinė (legatas) – tai įpėdinio pagal testamentą įpareigojimas atlikti kokią nors prievolę vienam ar keliems asmenims (testamentinės išskirtinės gavėjams), kai šie įgyja teisę reikalauti, kad toks įpareigojimas būtų įvykdytas. Testamentinė išskirtinė yra įpėdinį įpareigojanti prievolė, kurią įpėdinis įsipareigoja įvykdyti sutikdamas priimti palikimą. Testamentinė išskirtinė CK 5.23 str. 1. Testatorius turi teisę įpareigoti įpėdinį pagal testamentą įvykdyti kokią nors prievolę (testamentinę išskirtinę) vieno ar kelių asmenų naudai; šie asmenys įgyja teisę reikalauti tą prievolę įvykdyti. Išskirtinės gavėjais gali būti tiek įpėdiniai pagal įstatymą, tiek kiti asmenys. 2. Testatoriaus įpareigotas įpėdinis turi įvykdyti testamentinę išskirtinę neviršydamas savo paveldimo turto vertės, patenkinus palikėjo kreditorių reikalavimus.  LAT 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-969/2016 Testamentinės išskirtinės pagrindu atsirandanti prievolė tarp įpėdinio ir išskirtinės gavėjo (-ų) turi būti apibrėžta. Nepakankamai apibrėžta prievolė negali būti, testamentinės išskirtinės dalyku.  Testamentų rūšys CK nurodo keturių rūšių testamentus: 1) oficialiuosius testamentus; 2) testamentus, prilyginamus oficialiesiems; 3) asmeninius testamentus; 4) bendruosius sutuoktinių testamentus.  Oficialieji testamentai CK 5.28 str. Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba LR konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje. Testamente nurodoma testamento sudarymo vieta ir laikas. Surašytas testamentas perskaitomas vienam testatoriui arba dalyvaujant liudytojams. Testamentą pasirašo pats testatorius. Jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir registruojamas notariniame registre. Vienas testamento egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį patvirtinusioje įstaigoje. Informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali. CK 5.28 str. 5 d.: Negalima ginčyti oficialiojo testamento sudarymo fakto. Testamentai, prilyginami oficialiesiems CK 5.28 str. 6 d.: Oficialiesiems testamentams prilyginami: 1) asmenų, kurie gydosi ligoninėse, kitose stacionarinėse gydymo-profilaktikos įstaigose, sanatorijose arba gyvena senyvo amžiaus asmenų arba asmenų su negalia socialinės globos namuose, testamentai, patvirtinti tų ligoninių, gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčiųjų gydytojų, taip pat senyvo amžiaus asmenų arba asmenų su negalia socialinės globos namų direktorių ir vyriausiųjų gydytojų; 2) asmenų, esančių plaukiojančiuose jūrų laivuose arba vidaus plaukiojimo laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, testamentai, patvirtinti tų laivų kapitonų; 3) asmenų, esančių žvalgomosiose, mokslinėse, sportinėse ir kitose ekspedicijose, testamentai, patvirtinti tų ekspedicijų viršininkų; 4) karių testamentai, patvirtinti dalinių, junginių, įstaigų ir karo mokyklų vadų (viršininkų); 5) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų; 6) testatoriaus gyvenamosios vietos seniūnų patvirtinti testamentai. Nurodyti asmenys privalo kiek įmanoma greičiau perduoti patvirtintus testamentus notarui teisingumo ministro nustatyta tvarka.  Asmeninis testamentas Asmeninio testamento tikslas – suteikti palikėjui galimybę pačiam surašyti jam priklausančio turto patvarkymą mirties atveju. CK nustato asmeninio testamento sudarymo reikalavimus, kuriais siekiama užtikrinti, jog testatoriaus vidinė valia atitiktų jos išorinę išraišką testamente. Asmeninis testamentas CK 5.30 str. CK 5.30 str. 1 d. Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas. Asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba. Testamento sudarymo datos ir vietos nenurodymas daro testamentą negaliojantį tik tuo atveju, jeigu testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų aplinkybių. Testatoriaus ranka padaryti pataisymai, jo aptarti išbraukimai nedaro testamento negaliojančio. Galioja sąlygos, kurias per klaidą testatorius išbraukė, o vėliau savo ranka padarė prierašą, kad šios sąlygos buvo išbrauktos per klaidą. Jeigu testamente per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas neteisingai, testamentas galioja; galioja ir atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų. Akivaizdžiai nebaigtas ar nepasirašytas asmeninis testamentas negalioja.  Asmeninio testamento perdavimas saugoti CK 5.31 str. 1. Asmeninį testamentą testatorius gali perduoti saugoti notarui ar LR konsuliniam pareigūnui užsienio valstybėje. Priimant testamentą saugoti, turi būti nustatyta testatoriaus asmenybė. 2. Perduotas saugoti asmeninis testamentas prilyginamas oficialiajam, jeigu perduodant buvo laikomasi šių reikalavimų: 1) testamentą perdavė pats testatorius, pareikšdamas, kad testamente išreikšta jo paskutinė valia; 2) testamentas perduotas užklijuotame voke, panaudotos voko apsaugos nuo pažeidimų priemonės ir ant voko pasirašė testatorius bei testamentą priimantis asmuo; 3) apie testamento priėmimą saugoti surašytas aktas, kuriame nurodyta, kad nepažeisti CK 5.31 str. 2 d. 1 ir 2 p. reikalavimai, taip pat aprašytos voko išvaizda, voko apsaugos nuo pažeidimų priemonės, nurodyti testatoriaus vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, testamento sudarymo data, vieta bei rūšis, priėmėjo pareigos, vardas ir pavardė. Aktą pasirašė testatorius ir testamentą saugoti priėmęs pareigūnas. Akto kopija išduodama testatoriui. Priimtas testamentas saugomas priėmusios įstaigos seife.  Asmeninio testamento perdavimas saugoti CK 5.31 str. Jeigu asmeninis testamentas nebuvo perduotas saugoti CK 5.31 str. nustatyta tvarka, jis po testatoriaus mirties ne vėliau kaip per 1 metus turi būti pateiktas teismui patvirtinti. Šiuo atveju galioja tik teismo patvirtintas testamentas. LAT 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-248/2015 Teismo patvirtintas asmeninis testamentas įgyja oficialiojo testamento statusą. Tai reiškia, kad asmeninis testamentas, kuris nebuvo perduotas saugoti notarui ar konsuliniam pareigūnui, gali sukurti paveldėjimo teisinius santykius tik tuo atveju, jeigu per nustatytą terminą buvo pateiktas teismui ir teismas jį patvirtino.  LAT 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013 Teismas, nagrinėdamas prašymą patvirtinti asmeninį testamentą, patikrina: 1) ar testamentas atitinka CK 5.30 str. nustatytus reikalavimus asmeninio testamento formai, turiniui, 2) ar testamente yra išreikšta testatoriaus valia dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Testatoriaus valia yra esminis būtinas testamento elementas; ji turi būti išreikšta taip, kad būtų aišku, jog asmuo duoda patvarkymą būtent dėl paveldėjimo po jo mirties. Įstatyme įtvirtinta testamento ir konkrečiai – asmeninio testamento samprata neleidžia patvirtinti tokio asmeninio testamento, kuris neatitinka šių esminių reikalavimų.  LAT 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013 Asmeninio testamento patvirtinimas teismo nutartimi nereiškia, kad vėliau nebegalimi ginčai dėl tokio testamento turinio ar testatoriaus būklės jo sudarymo metu. Priešingai, testamentą patvirtinus teismui, jis įgauna teisinę galią ir suteikia teisę testamente nurodytiems asmenims priimti palikimą, jo atsisakyti, gauti paveldėjimo teisės liudijimą, o suinteresuoti asmenys įgyja teisę pareikšti teisme ieškinius dėl testamento pripažinimo negaliojančiu dėl testatoriaus neveiksnumo, jo valios trūkumų sudarant testamentą ir kitų priežasčių bei naudotis kitomis juridinėmis savo teisių gynimo priemonėmis, kurios taikomos oficialiesiems testamentams. Asmeninio testamento patvirtinimas teismo tvarka taip pat nevaržo notaro teisės, esant įstatyme nustatytam pagrindui, atsisakyti atlikti tam tikrą notarinį veiksmą (pavyzdžiui, išduoti paveldėjimo teisės liudijimą). Bendrasis sutuoktinių testamentas Sutuoktiniai, sutarę dėl savo turto priklausymo vienam iš jų mirus, sudaro bendrąjį sutuoktinių testamentą, kuriuo įtvirtina pasiektą susitarimą. Bendrasis sutuoktinių testamentas – tai dviejų asmenų sudarytas sandoris, kuris išreiškia abiejų valią, kad kiekvienas po savo mirties palieka kitam pergyvenusiam sutuoktiniui visą savo turtą, įskaitant ir savo bendrosios nuosavybės dalį arba bendru sutarimu paskirti kitą įpėdinį. Bendrasis sutuoktinių testamentas CK 5.43 str. Bendruoju sutuoktinių testamentu abu sutuoktiniai vienas kitą paskiria savo įpėdiniu ir po vieno sutuoktinio mirties visą mirusiojo turtą (iš jo ir bendrosios sutuoktinių nuosavybės dalį) paveldi pergyvenęs sutuoktinis, išskyrus privalomąją palikimo dalį (CK 5.20 str.). Bendrasis sutuoktinių testamentas CK 5.43 str. Bendrąjį sutuoktinių testamentą gali sudaryti tik sutuoktiniai. Tokį testamentą notaro ar kito asmens, tvirtinančio testamentą, akivaizdoje pasirašo abu sutuoktiniai. Bendrasis sutuoktinių testamentas sudaromas tik kaip oficialusis testamentas (CK 5.28 str.).  Bendrojo sutuoktinių testamento turinys CK 5.45 str. Testamentu kiekvienas sutuoktinis kitam palieka visą savo turtą. CK 5.44 str. 2 d. įtvirtinta galimybė sutuoktiniams bendrai aptarus paskirti įpėdinį, kuris paveldės turtą mirus pergyvenusiam sutuoktiniui, t. y. tai nėra privalomas bendrojo sutuoktinių testamento elementas.  Bendrojo sutuoktinių testamento turinys CK 5.45 str. Testamentu gali būti paskirta testamentinė išskirtinė, suteikiama iš vieno kurio sutuoktinio turto po jo mirties arba bendro sutuoktinių turto po pergyvenusio sutuoktinio mirties. Sutuoktiniai gali savo turtą ar jo dalį palikti visuomenei naudingam tikslui arba labdarai. Toks testamento pavedimas gali būti vykdomas iš vieno kurio sutuoktinio turto po jo mirties arba iš bendro sutuoktinių turto po pergyvenusio sutuoktinio mirties.  Bendrojo sutuoktinių testamento panaikinimas ir negaliojimas CK 5.46 str. 1. Bet kuris sutuoktinis gali iki palikimo atsiradimo atšaukti savo valios išreiškimą ta pačia tvarka, kokia buvo sudarytas testamentas. Tokiu atveju netenka galios ir kito sutuoktinio valios išreiškimas. 2. Sutuoktinio sudaryti testamentai, neatšaukus bendrojo sutuoktinių testamento, negalioja. 3. Bendrasis sutuoktinių testamentas netenka galios, jeigu iki palikimo atsiradimo momento nutraukiama santuoka arba pareiškiamas ieškinys (paduodamas prašymas) nutraukti santuoką, arba sutuoktinis davė sutikimą išsituokti. Testamento panaikinimas, papildymas ir pakeitimas CK 5.35 str. Testamento panaikinimas, papildymas ir pakeitimas 1. Testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą, arba jo nesudaryti. 2. Vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam testamentui. Ši nuostata netaikoma bendrajam sutuoktinių testamentui. 3. Testatorius taip pat gali panaikinti oficialųjį testamentą, paduodamas pareiškimą sudaryto testamento saugotojui arba testamentą patvirtinusiai įstaigai. Pareiškime testatoriaus parašas turi būti paliudytas įstatymų nustatyta tvarka.  Testamento paskelbimas CK 5.33 str. 1. Kai tik palikimo atsiradimo vietos notaras sužino apie testatoriaus mirtį, paskiria testamento paskelbimo dieną ir apie ją pranešama žinomiems įpėdiniams bei kitiems suinteresuotiems asmenims. Jeigu vokas su testamentu buvo apsaugotas voko apsaugos nuo pažeidimų priemonėmis, reikia surašyti protokolą ir jame pažymėti, ar nepažeisti vokas ir jo apsaugos nuo pažeidimų priemonės. Jeigu yra keli testamentai, skelbiami visi testamentai. 2. Notaras, paskelbęs testamentą, privalo imtis priemonių nustatyti įpėdinių ir kitų suinteresuotų asmenų, nedalyvavusių paskelbiant testamentą, gyvenamąją vietą ir kiek įmanoma greičiau pranešti jiems apie testamento turinį.  LAT 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014 CK 5.33 str. nustatytas teisinis reglamentavimas leidžia manyti, kad įstatymų leidėjas numatė, jog galimos situacijos, kai asmuo gali nežinoti nei apie jam atsiradusią subjektinę teisę paveldėti, nei apie galimą palikimo sudėtį. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas testamento paskelbimo procedūrą ir notaro pareigą nustatyti visus įpėdinius bei pranešti jiems apie testamento turinį, tokiu reglamentavimu siekė užtikrinti, jog būtų įgyvendinta tikroji testatoriaus valia ir po jo mirties turtas atitektų ne įpėdiniams pagal įstatymą, o testamente nurodytiems asmenims.  Testamento saugojimo terminas CK 5.34 str. Jeigu testamentas saugomas daugiau kaip 30 metų, sauganti įstaiga privalo prieinamomis priemonėmis patikrinti, ar testatorius gyvas. Jeigu paaiškėja, kad testatorius miręs, testamento vokas atplėšiamas ir testamentas paskelbiamas.  Testamento ginčijimas CK 5.16 str. Testamento ar jo dalių negaliojimas 1. Negalioja testamentas: 1) sudarytas neveiksnaus šioje srityje asmens; 2) sudarytas ribotai veiksnaus šioje srityje asmens; 3) kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas. 2. Testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais.  Testamento vykdymas CK 5.37 str. 1. Testamentą vykdo testatoriaus paskirtas testamento vykdytojas, įpėdinis arba teismo paskirtas palikimo administratorius. 2. Nieko negalima paskirti testamento vykdytoju prieš jo valią, tačiau asmuo, prisiėmęs testamento vykdytojo pareigas, negali jų atsisakyti be svarbių priežasčių. 3. Testatorius gali paskirti vieną ar kelis testamento vykdytojus. Taip pat testatorius gali paskirti antrinį testamento vykdytoją, jeigu pirmasis vykdytojas negalėtų vykdyti savo pareigų. Šiuo atveju reikalaujama, kad būtų antrinio vykdytojo sutikimas, jo išreikštas įraše pačiame testamente arba pridėtame prie testamento pareiškime. 4. Testamento vykdytoju negali būti asmuo, kuris pasirašė testamentą už testatorių. 5. Jeigu testatorius nepaskyrė testamento vykdytojo arba paskirtas testamento vykdytojas ar įpėdinis negali atlikti savo pareigų, palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismas skiria palikimo administratorių, kuris atlieka visus veiksmus, reikalingus testamentui įvykdyti. 6. Asmuo, pradėjęs vykdyti testamentą, neturi teisės be svarbių priežasčių atsisakyti šių pareigų.  Palikimo priėmimas CK 5.50 str. 1. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai: 1) jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti; 2) padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Įpėdinio aptarti veiksmai turi būti atliekami per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, tačiau įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą tik tokiu atveju, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinio pagal įstatymą ar įpėdinio pagal testamentą atliktų veiksmų, kuriais priimtas palikimas. Notaras per 3 darbo dienas nuo palikimo priėmimo dienos privalo pranešti testamentų registro tvarkytojui apie palikimo priėmimą. Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti CK 5.51 str. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.  LAT 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007 Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku, t. y. tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus.  LAT 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-687-690/2015 Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybės. Nurodytą teisės aiškinimą lemia tai, kad palikimą gali sudaryti labai įvairaus pobūdžio turtas bei palikėjo turtinės (kai kuriais atvejais ir neturtinės) teisės ir pareigos, todėl įpėdinio veiksmus būtina vertinti atsižvelgiant į turto, sudarančio palikimą, pobūdį bei paveldimų teisių ir pareigų turinio kontekste. Kita vertus, įpėdinio veiksmų fakto ir pobūdžio vertinimui gali turėti įtakos ir jo, kaip teisės subjekto, ypatumai bei individualios savybės (pvz., amžius, sveikatos būklė, jo socialiniai gebėjimai ir pan.). Taigi, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais, t. y. ar įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, sprendžia teismas, nustatęs ir įvertinęs konkrečios situacijos aplinkybes. Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti CK 5.51 str. Įpėdinis, pradėjęs turtą valdyti, turi teisę per palikimui priimti nustatytą laiką atsisakyti palikimo, padavęs dėl to pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Tokiu atveju laikoma, kad palikimą įpėdinis valdė dėl kitų įpėdinių interesų. Įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas CK 5.52 str. 1. Įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus CK numatytus atvejus. Jeigu šioje dalyje nurodytu palikimo priėmimo būdu palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu. Įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas CK 5.52 str. Jeigu įpėdinis notarui pateiktame pareiškime dėl palikimo priėmimo nurodo, kad palikimą pageidauja priimti pagal turto apyrašą, turto apyrašas sudaromas tuomet įpėdinis už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu.  Palikimo priėmimas pagal turto apyrašą CK 5.53 str. Dėl palikimo priėmimo pagal turto apyrašą įpėdinis pareiškimu kreipiasi į palikimo atsiradimo vietos notarą. notaras išduoda įpėdiniui vykdomąjį pavedimą dėl turto apyrašo sudarymo, kuris pateikiamas antstoliui. Antstolio sudarytame turto apyraše turi būti: 1) visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir aplinkybes, reikalingas jų vertei nustatyti; 2) įvardijamos visos žinomos skolinės palikėjo teisės ir pareigos, nurodant palikėjo kreditorius ir skolininkus.  Palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimas CK 5.63 str. 1. Palikėjo kreditoriai turi teisę per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. 2. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą.  LAT 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012 CK 5.63 str. 1 d. nustatytas 3 mėnesių terminas nuo palikimo atsiradimo dienos, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, reiškia kreditorių teisių ribojimą. Jis nustatytas įpėdinių interesų apsaugai, t. y. kad, prieš priimdami palikimą, įpėdiniai turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus bei galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. Taigi, vienas tokio teisinio reguliavimo tikslų – užtikrinti, kad prieš palikimo priėmimą įpėdiniams būtų žinomi kreditoriai. Kartu taip ginamas teisinių santykių stabilumas, kad palikimą priėmusiems įpėdiniams nebūtų pareikšta papildomų kreditorių reikalavimų, apie kuriuos įpėdiniai, spręsdami dėl palikimo priėmimo, nežinojo ir dėl kurių galėtų iš esmės pasikeisti palikimą priėmusių įpėdinių turtiniai santykiai. Nors pagal galiojančias CK normas ne visada įmanoma pasiekti nurodytą įpėdinių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo užtikrinimo tikslą (pvz., kai palikimas priimamas anksčiau, nei pareiškiami kreditorių reikalavimai), tačiau teisės normos turi būti aiškinamos taip, kad kuo labiau užtikrintų šio tikslo pasiekimą.  Palikimo atsisakymas CK 5.60 str. Įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą turi teisę per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo. Neleidžiama atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis arba dalies palikimo. Palikimo atsisakymas turi tas pačias pasekmes kaip ir palikimo nepriėmimas. Įpėdinis atsisako palikimo, paduodamas pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Neleidžiama atsisakyti palikimo, jeigu įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą, kad jis priima palikimą arba prašo išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą.  LAT 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-313/2019 Palikimo atsisakymas yra vienašalis sandoris – valinis teisinis veiksmas, kuriuo panaikinamos (pasibaigia) įpėdinio teisės į palikimą (CK 1.63 str. 1 d.). Šis sandoris negali būti sudarytas konkliudentiniais veiksmais. Palikimo atsisakymas, taip pat kaip ir palikimo priėmimas, turi būti išreikštas aktyviais veiksmais. Pagal CK 5.60 str. 3 d. palikimo atsisakymas yra raštu sudaromas sandoris, apie kurį įpėdinis praneša palikimo atsiradimo vietos notarui.  Palikimo nepriėmimas Įpėdinio teisės į palikimą gali pasibaigti ir tais atvejais, kai įpėdinis neatlieka jokių aktyvių veiksmų (nepaduoda pareiškimo notarui nei dėl palikimo priėmimo, nei dėl atsisakymo, taip pat nepradeda paveldimo turto valdyti faktiškai). Toks įpėdinio elgesys (neveikimas) kvalifikuotinas kaip palikimo nepriėmimas, kuris sukelia tapačias pasekmes kaip ir palikimo atsisakymas.  Palikimo perėjimas valstybei CK 5.62 str. Paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu: 1) turtas testamentu paliktas valstybei; 2) palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą; 3) nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo; 4) iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Jeigu nėra įpėdinių pagal įstatymą, o testamentu palikta tiktai dalis palikėjo turto, tai likusioji dalis pereina valstybei. Valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės.  Palikimo priėmimo termino atnaujinimas CK 5.57 str. 3 mėnesių nustatytą palikimo priėmimo terminą teismas gali atnaujinti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Įstatymas nenumato, kokios termino praleidimo priežastys yra laikytinos svarbiomis, todėl šį klausimą kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą.  LAT 2017 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-378/2017 Teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą atnaujinti terminą palikimui priimti, turi: 1) nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; 2) įvertinti, ar jos yra svarbios pateisinti termino praleidimą; 3) išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo. Teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinės reikšmės turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio atnaujinti terminą teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis).  LAT 2017 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-378/2017 Vertinant įpėdinio elgesį būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai. Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-860- 260/2021 Pareiškėja nurodė, jog terminą praleido dėl teisinių žinių stokos, jog nežinojo, kad nepilnamečio vaiko vardu privalo gavusi teismo leidimą išreikšti valią palikimo priėmimo klausimu. Nors byloje nėra duomenų, pagrindžiančių objektyvias kliūtis pareiškėjai per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti nepilnamečio vaiko paveldėjimo teisę, tačiau įvertinus tai, kad byloje sprendžiamas klausimas, susijęs su nepilnamečio vaiko teisėmis, o atsisakymas atnaujinti terminą palikimui priimti, kurį nepilnametė įpėdinė praleido ne dėl savo kaltės, t. y. todėl, kad ji neturi visiško civilinio veiksnumo ir negali savarankiškai dalyvauti civiliniuose santykiuose ir, kad jos įstatyminė atstovė neatliko veiksmų dėl palikimo priėmimo dėl informacijos apie palikimo sudėtį ir teisinių žinių stokos, pažeistų jos interesus, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas išimtinai į nepilnamečio vaiko interesus, remdamasis prioritetinių vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, sprendžia, kad pareiškėjos nurodytas terminas priimti ir/ar atsisakyti priimti palikimą praleistas dėl svarbių priežasčių.  Palikimo priėmimo termino atnaujinimas CK 5.57 str. Palikimas gali būti priimamas pasibaigus terminui ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai. Įpėdiniui, praleidusiam palikimo priėmimo terminą, perduodama iš jam priklausančio, kitų įpėdinių priimto ar perėjusio valstybei turto tik tai, kas išliko natūra, taip pat lėšos, gautos realizavus kitą jam priklausančią turto dalį.