Verslo teisė Įvadas PDF

Įvadas į „Verslo teisę“ 1 tema  Paskaitos struktūra 1) Lietuvos teisinės sistemos struktūra; 2) Pagrindiniai viešosios teisės bruožai; 3) Pagrindiniai privatinės teisės bruožai; 4) Monistinė ir dualistinė sistema; 5) Verslo teisės samprata, pagrindiniai požymiai; 6) Versl...

Įvadas į „Verslo teisę“ 1 tema  Paskaitos struktūra 1) Lietuvos teisinės sistemos struktūra; 2) Pagrindiniai viešosios teisės bruožai; 3) Pagrindiniai privatinės teisės bruožai; 4) Monistinė ir dualistinė sistema; 5) Verslo teisės samprata, pagrindiniai požymiai; 6) Verslo teisės šaltiniai; 7) Civilinės teisės reglamentuojami santykiai; 8) Verslo teisės reguliavimo metodas; 9) Verslo teisės principai. Lietuvos teisinės sistemos struktūra Viešoji teisė Privatinė teisė Baudžiamoji teisė Civilinė (verslo) teisė Konstitucinė teisė Darbo teisė Administracinė teisė Finansų ir mokesčių teisė Procesinės teisės šakos Pagrindiniai viešosios teisės bruožai 1) Viešoji teisė yra grindžiama pavaldumu, t.y. subordinacija tarp teisinio santykio dalyvių. 2) Viešoji teisė saugo oficialius visuomeninius interesus. 3) Viešosios teisės normų nustatytos tvarkos negali keisti viešosios teisės reglamentuojamo teisinio santykio dalyviai savo susitarimu. 4) Viešojoje teisėje vadovaujamasi principu - „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“. Pagrindiniai privatinės teisės bruožai 1) Privatinė teisė grindžiama lygybe tarp teisinio santykio subjektų; 2) Privatinė teisė saugo atskirų žmonių (fizinių asmenų) arba žmonių susivienijimų (juridinių asmenų) privačius interesus; 3) Privatinės teisės nustatytą tvarką teisinio santykio dalyviai įprastai turi teisę bendru sutarimu pakeisti, išskyrus atvejus, kai šitai draudžia įstatymai; 4) Privatinėje teisėje vadovaujamasi principu – „leidžiama viskas, kas nėra uždrausta“.  Monistinė ir dualistinė sistema Pagal tai, ar komercinė teisė (verslo teisė) yra laikoma civilinės teisės dalimi, ar atskira privatinės teisės šaka, yra skiriamos dvi verslo teisės sistemos - monistinė verslo teisės sistema ir dualistinė verslo teisės sistema. Monistinė sistema - komercinė teisė yra integruota į civilinės teisės sistemą ir ji yra traktuojama kaip civilinės teisės institutas (pošakis). Monistinė sistema yra taikoma Lietuvoje, Olandijoje, Kanadoje, Italijoje ir kt. Dualistinė sistema – komercinė teisė yra laikoma savarankiška privatinės teisės šaka. Dualistinė sistema yra taikoma Prancūzijoje, Vokietijoje ir kt.  Komercinės/verslo teisės samprata Komercinė/verslo teisė (lot. commercium – „prekyba, apyvarta, mainai“) – privatinės teisės dalis, apimanti visumą teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, kurių bent viena šalis yra verslo subjektas teisine prasme; kurios normos reguliuoja savarankiškų, nepavaldžių vienas kitam, asmenų turtinius ir asmeninius neturtinius, susijusius su turtiniais, santykius. Komercinės/verslo teisės bruožai: Specialioji privatinės (civilinės) teisės dalis; Verslo teisė apima iš esmės tik dispozityvias teisės normas ir iš dalies – imperatyvias taisykles. Pavyzdžiui, siekiant įsteigti UAB įstatymas numato, kad įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis nei 1000 EUR, tuo tarpu AB – ne mažesnis kaip 25 000 EUR. Kas yra dispozityvios ir imperatyvios teisės normos? Reguliuojami santykiai – turtiniai ir asmeniniai neturtiniai, susiję su turtiniais santykiais. Privalomas subjektas teisiniame santykyje yra verslo subjektas.  Verslo teisės šaltiniai Teisės šaltinis – tai tam tikrą rašytinė medžiaga, kurioje yra nustatytos privalomos elgesio taisyklės. Pagrindiniai verslo teisės šaltiniai: 1) Lietuvos Respublikos Konstitucija; 2) Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas; 3) Atskiri įstatymai – atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojantys įstatymai, pavyzdžiui, akcinių bendrovių įstatymas; konkurencijos įstatymas, vartotojų teisių gynimo įstatymai ir kt.; 4) Papročiai; 5) Tarptautinės sutartys, kurių dalyvė yra Lietuva. Pavyzdžiui, 1980 m. Vienos Konvencija dėl tarptautinių prekių pirkimo- pardavimo sutarčių.  Civilinės teisės reglamentuojami santykiai LR CK 1.1 straipsnyje yra nurodyti teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja civilinė teisė: turtinius santykius; su turtiniais santykiais susijusius neturtinius santykius; šeimos santykius; asmeninius neturtinius santykius, nesusijusius su turtiniais santykiais. Verslo teisės kurso apimtyje yra svarbūs tik: turtiniai santykiai; su turtiniais santykiais susiję neturtiniai santykiai.  Kokie yra turtiniai santykiai? Turtiniais santykiais laikomi tokie teisiniai santykiai, kurių objektas turi ekonominę vertę. Turtinių santykių rūšys: 1) Nuosavybės turtiniai santykiai; 2) Santykiai dėl nuosavybės objektų perdavimo kitiems asmenims nuosavybėn ar laikinai naudotis; 3) Santykiai dėl darbų atlikimo ir paslaugų suteikimo; 4) Žalos atlyginimo santykiai.  Kokie yra asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniai santykiais? Tai yra tokie teisiniai santykiai, kurie atsiranda dėl intelektinės nuosavybės, t.y. asmeniui sukūrus literatūros, mokslo ar meno kūrinį, padarius išradimą. Tai yra santykiai dėl asmens sukurto intelektinės veiklos rezultato. Pagal 1967 m. liepos 14 d. Konvencijos dėl Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos įsteigimo 2 straipsnio (viii) punktą intelektinę nuosavybę sudaro teisės į: 1) Literatūros, meno ir mokslo kūrinius; 2) Atlikėjų atlikimas, garso įrašus, radijo ir televizijos laidas; 3) Visų žmogaus veiklos sričių išradimus; 4) Mokslo atradimus; 5) Pramoninį dizainą; 6) Prekių ženklus, paslaugų ženklus, firmų pavadinimus ir komercinius žymenis; 7) Apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos, taip pat visos kitos teisės, susijusios su gamybos, mokslo, literatūros ir meno intelektine veikla.  Verslo teisės reguliavimo metodas Civilinio teisinio reguliavimo metodo bruožai: 1) Teisinio santykio dalyvių teisinė lygybė; 2) Teisinio santykio dalyvių iniciatyva; 3) Dispozityvumas; 4) Turtinė atsakomybė; 5) Pažeistų teisių gynimas ieškinio teisena.  Teisinio santykio dalyvių teisinė lygybė Tai vienas iš svarbiausių civilinės teisės bruožų, kuris reiškia, kad civilinio teisinio santykio dalyvis negali savo valia vienašališkai lemti kito asmens teisinės ar faktinės padėties neatsižvelgdamas į jo valią, norus ir interesus, nes civilinė (tuo pačių ir verslo teisė) reglamentuoja nepriklausomų (nepavaldžių vienas kitam) fizinių ir juridinių asmenų santykius. Lygiateisiškumas yra teisinis, bet ne faktinis. Faktinio lygiateisiškumo gali ir nebūti.  Santykio dalyvių iniciatyva Paprastai verslo santykius subjektai sukuria laisva valia. Išimtis - prievolių atsiradimas dėl žalos padarymo. Šios prievolės paprastai atsiranda prieš žmogaus valią, kai žala padaroma neatsargiai, didesnio pavojaus šaltinio ir pan.  Dispozityvumas Kiekvienas civilinio teisinio santykio dalyvis laisvai disponuoja savo civilinėmis teisėmis. Asmuo gali jam priklausančių civilinių teisių atsisakyti. Taip pat gali savo turimą civilinę teisę perleisti kitam. Asmuo, kurio teisės yra pažeistos, gali kreiptis arba nesikreipti į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.  Turtinė atsakomybė Verslo teisei būdinga turtinė atsakomybė. Tai reiškia, kad nukentėjusiajam asmeniui yra atlyginama jo prarasto turto vertė arba sugadinto turto vertės sumažėjimas, taip pat turėtos išlaidos ir negautos pajamos. Kai tai numatyta įstatyme ar sutartyje, sumokamos netesybos, kurios sumokamos ne į valstybės ar savivaldybės biudžetą, o nukentėjusiojo naudai. Už civilinių teisių pažeidimą, jeigu tai nėra nusikalstama veika, asmuo negali būti baudžiamas laisvės atėmimu, jam negalima taikyti kitokių asmeninio poveikio priemonių.  Pažeistų teisių gynimas ieškinio teisena Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą (CK 1.137 str. 1 d.). Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti. Ši teisė negali būti apribota ar atimta. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pareiškimas teismui dėl pažeistos teisės gynimo yra vadinamas ieškiniu.  Verslo teisės principai Teisės principu vadinama pagrindinė idėja, kuri lemia visuomeninių santykių reglamentavimą. Teisės principai išreiškiami teisės normomis, teismų praktika. Teisės principai atlieka keturias funkcijas: 1) Reglamentavimo; 2) Interpretavimo; 3) Teisės spragų šalinimo; 4) Kolizijų šalinimo.  Bendrieji verslo teisės principai Kadangi verslo teisė yra sudėtinė civilinės teisės dalis, jai yra taikomi bendrieji ir specialieji civilinės teisės principai. Bendrieji civilinės teisės principai yra įtvirtinti CK 1.5 straipsnyje, kuriame yra nurodyta, kad „civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus“. Ar verslo teisės subjektas elgiasi sąžiningai, yra nustatoma atsižvelgiant į du kriterijus: 1) objektyvųjį; ir 2) subjektyvųjį. 1) Objektyvusis kriterijus – yra taikomas „bonus pater familia“ standartas, t.y. vertinama, kaip tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs protingas ir apdairus asmuo; 2) Subjektyvusis – vertinama žmogaus psichikos būklė konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į jo amžių, išsilavinimą, gyvenimo patirtį, kitas svarbias aplinkybes.  Specialieji verslo teisės principai Specialieji civilinės teisės principai, aktualūs verslo teisei: 1) Civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo; 2) Nuosavybės neliečiamumo; 3) Sutarties laisvės; 4) Nesikišimo į privačius santykius; 5) Teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių; 6) Neleistinumo piktnaudžiauti teise; 7) Visokeriopos civilinių teisių apsaugos.  Sutarčių laisvės principas Tai yra vienas esminių ir pagrindinių civilinės teisės (įskaitant ir verslo teisę) principų. CK 6.156 str. nustato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti CK nenumatytas sutartis, jeigu šitai neprieštarauja įstatymams. Sutarčių laisvės principo turinys: 1) Subjekto pasirinkimo laisvė. Viešųjų sutarčių atveju verslo teisės subjektas tokios teisės neturi ir privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kuris į jį kreipiasi. 2) Sutarties turinio nustatymo laisvė; 3) Sutarties formos laisve. KONTAKTAI Dokt. Eimantas Kadys [email protected]  2 tema. Civiliniai teisiniai santykiai. Civilinės teisės subjektai.  Paskaitos struktūra 1) Civilinio teisinio santykio samprata; 2) Civilinių teisinių santykių atsiradimo sąlygos; 3) Civilinio teisinio santykio bruožai; 4) Civilinio teisinio santykio struktūra; 5) Civilinio teisinio santykio turinys; 6) Civilinio teisinio santykio objektas; 7) Civilinio teisinio santykio subjektai; 8) Komercinės teisės subjekto samprata ir jo nustatymo reikšmė; 9) Vartojimo teisiniai santykiai.  Civilinio teisinio santykio samprata Civilinis teisinis santykis – tai civilinės teisės normomis sureglamentuotas turtinis arba asmeninis neturtinis santykis, kurio subjektai turi koresponduojančias civilines subjektines teises ir subjektines pareigas, yra autonomiški, lygiateisiai ir savo poreikiams bei interesams tenkinti, žalai atlyginti įgyja tam tikrų daiktų ar kitų vertybių. Kuo ši civilinio teisinio santykio samprata yra svarbi? 1) Ji leidžia atskirti teisinius santykius nuo ne teisinių santykių. Ne teisinio santykio įgyvendinimo valstybės prievarta nėra užtikrinamas ir jis nėra reglamentuojamas teisės normomis; 2) Ši samprata yra svarbi atribojant civilinius teisinius santykius nuo kitų teisės šakų reglamentuojamų santykių.  Civilinių teisinių santykių atsiradimo sąlygos Tam, kad tarp konkrečių asmenų atsirastų civilinis teisinis santykis, yra būtinos šios sąlygos: 1) Turi egzistuoti konkreti teisės norma (-os), kuri reglamentuotų konkretų civilinį teisinį santykį tarp teisės subjektų; 2) Teisės subjektų subjektiškumas – konkrečių teisinių santykių atveju asmuo gali įgyti teisių ir pareigų, jeigu jis gali būti to santykio subjektu, t.y. jo galimos įgyti teisės atitinka subjektiškumo turinį - jo teisnumą ir veiksnumą; 3) Įstatymuose numatytų teisinių (juridinių) faktų buvimas – tai realios tikrovės reiškinys, su kuriuo teisės normos sieja civilinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą. Pavyzdžiui, tam, kad tarp asmenų atsirastų sutartiniai teisiniai santykiai, turi įvykti juridinis faktas – šalys turi sudaryti sutartį vienu iš įstatyme numatytu būdu (konkliudentiniais veiksmais, žodžiu ar raštu).  Civilinio teisinio santykio bruožai 1) Civilinis teisinis santykis gali atsirasti tik tarp asmenų (fizinių ir/arba juridinių); 2) Teisės normos nesukuria paties visuomeninio santykio, o tik suteikia jam teisinę formą ir vertybinę kryptį; 3) Teisinio santykio subjektai tarpusavyje susieti teisėmis ir pareigomis. Visais atvejais turi būti bent vienas asmuo, turintis reikalavimo teisę, ir bent vienas asmuo, turintis subjektinę pareigą, atitinkančią subjektinę teisę; 4) Dėl to, kad teisinis santykis yra reglamentuojamas teisės normų, jo dalyvių teisės ir pareigos gali būti priverstinai įgyvendintos (CK 1.138 str.).  Civilinio teisinio santykio struktūra Subjektas Turinys Objektas Subjektinė teisė Subjektinė pareiga  Civilinio teisinio santykio turinys Civilinio teisinio santykio turinį sudaro civilinės teisės subjektų atliekami veiksmai įgyvendinant subjektines teises ir vykdant pareigas. Subjektinė teisė – tai konkretaus asmens galimybė elgtis atitinkamu būdu arba reikalauti atitinkamo elgesio iš įpareigotų asmenų. Subjektinės teisės turinys: 1) Galimybė pačiam pasirinkti elgesio variantą; 2) Galimybė reikalauti, kad kiti asmenys elgtųsi tam tikru būdu; 3) Galimybė imtis priemonių subjektinei teisei ginti. Subjektinė pareiga – tai teisės nulemtas būtinas elgesio būdas. Subjektinė pareiga yra skirta subjektinės teisės įgyvendinimui užtikrinti. Subjektinės pareigos turinys: 1) Netrukdyti turinčiam teisę asmeniui elgtis tam tikru būdu; 2) Atlikti tam tikrus veiksmus teisę turinčio asmens reikalavimu; 3) Netrukdyti imtis gynybos priemonių ir atkurti pažeistą subjektinę teisę.  Civilinio teisinio santykio objektas Civilinio teisinio santykio objektu laikytinos vertybės, dėl kurių atsiranda pats santykis, kartu teisės ir pareigos. CK 1.97 straipsnyje yra įtvirtinta pliuralistinė civilinės teisės objektų samprata, pagal kurią civilinės teisės objektais yra pripažįstami: 1) Daiktai; 2) Pinigai; 3) Vertybiniai popieriai; 4) Kitas turtas bei turtinės teisės; 5) Intelektinės veiklos rezultatai, informacija; 6) Veiksmai; 7) Veiksmų rezultatai; 8) Turtinės ir neturtinės vertybės.  Civilinio teisinio santykio subjektai Civilinio teisinio santykio dalyviai vadinami šio santykio subjektais. Tai yra asmenys, tarp kurių susiklosto civilinis teisinis santykis. Kiekvienas civilinis teisinis santykis turi turėti mažiausiai du subjektus. Civilinės teisės subjektais gali būti tik žmonės. Jie civiliniuose teisiniuose santykiuose gali dalyvauti dvejomis formomis: Kaip atskiri privatūs asmenys – tokiu atveju jie, kaip civilinio teisinio santykio dalyviai, yra vadinami fiziniais asmenimis; Kaip įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos organizuotos žmonių grupės ar kolektyvai – tokiu atveju jie, kaip civilinio teisinio santykio dalyviai, yra vadinami juridiniais asmenimis. Tam, kad asmuo būtų laikomas civilinio teisinio santykio dalyviu, jis turi pasižymėti teisiniu subjektiškumu, t.y. teisnumu ir veiksnumu.  Fizinis asmuo kaip civilinės teisės subjektas Fizinis asmuo – tai žmogus, kuris asmeniškai pats, arba per atstovus pagal įstatymą (pavyzdžiui, tėvus), arba dėl įvykių (pavyzdžiui, palikėjo mirties), turi ir gali įgyti įstatyme nustatytų teisių ir pareigų. Jis gali įgyvendinti savo turimas teises, tiek ir įvykdyti turimas pareigas, pats, arba, priklausomai nuo jo amžiaus ar psichikos būklės, už jį tai gali padaryti jo atstovai pagal įstatymą (pavyzdžiui, tėvai ar globėjai) Fizinio asmens ir piliečio sąvokos nėra tapačios. Piliečiai yra žmonės, kurie turi atitinkamos valstybės pilietybę, tuo tarpu fizinio asmens sąvoka yra platesnė, kadangi ji apima ne konkrečios, o visų pasaulio valstybių piliečius.  Fizinio asmens teisnumas, jo atsiradimas, pasibaigimas ir apribojimas Fizinio asmens teisnumas – galėjimas turėti civilinių teisių ir pareigų (CK 2.1 str.). Fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmeniui gimstant ir išnyksta jam mirus (CK 2.2 str. 1 d.). Teisnumas yra būdingas kiekvienam fiziniam asmeniui, nepriklausomai nuo jo amžiaus ar socialinės padėties. Visų fizinių asmenų teisnumas yra lygus, nes įstatymai visiems žmonėms suteikia vienodai galimybių turėti civilinių teisių ir pareigų (Konstitucijos 29 str. 1 d.) Fizinio asmens teisnumą gali apriboti tik teismas įstatymų nurodytais atvejais. Pavyzdžiui, konkurencijos įstatymo 40 str. 1 d. numato, kad ūkio subjekto vadovui gali būti apribojama teisė nuo trejų iki penkerių metų eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, jeigu yra nustatoma, kad jis prisidėjo prie kartelinio susitarimo sudarymo ar piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi.  Fizinio asmens veiksnumas, jo atsiradimas ir pabaiga Fizinio asmens veiksnumas – tai asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilinių teisių ir susikurti civilinių pareigų (CK 2.5 str. 1 d.). Fizinio asmens veiksnumas priklauso nuo asmens amžiaus ir psichikos būklės. Atsižvelgiant į tai, yra skiriamos šios fizinio asmens veiksnumo rūšys: 1) Nepilnamečiai fiziniai asmenys iki 14 metų; 2) Nepilnamečiai fiziniai asmenys nuo 14 iki 18 metų; 3) Visiškai veiksnūs fiziniai asmenys; Šis veiksnumas įgyjamas keliais būdais: a) Sulaukus pilnametystės; b) Gavus teismo leidimą sudaryti santuoką būnant nepilnamečiu; c) Teismo tvarka nepilnametį asmenį pripažinus visiškai veiksniu, t.y. emancipuotu (CK 2.9 str.).  Juridinis asmuo kaip civilinės teisės subjektas Juridinis asmuo yra fizinių asmenų sukurtas susivienijimas (įmonė, įstaiga ar organizacija.), veikiantis kaip savarankiškas civilinių teisinių santykių dalyvis (subjektas). Teisine prasme juridinio asmens sąvoka yra pateikta CK 2.33 straipsnyje, kuriame yra nurodyta, kad „juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme“. Juridinių asmenų teisnumas yra skiriamas į bendrąjį ir specialųjį: Bendrasis teisnumas – tai juridinio asmens galėjimas įgyti ir įgyvendinti tokias pat teises, kurios yra pripažįstamos fiziniams asmenims, išskyrus tas, kurios pastarajam yra būdingos kaip žmogui (lytis, amžius, giminystė ir pan.). Specialusis teisnumas – jis reiškia, kad juridinis asmuo gali turėti ir įgyti tik tokių civilinių teisių ir pareigų, kurios neprieštarauja jo steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Specialusis teisnumas yra būdingas viešiesiems juridiniams asmenims (CK 2.74 str. 2 d.).  Juridinio asmens požymiai (I) Juridinį asmenį apibūdina jo požymiai, leidžiantys atskirti jį nuo kitų darinių. Yra skiriami pirminiai ir antriniai požymiai. Pirminiai požymiai: 1) Organizacinis vientisumas – jis apibūdina juridinio asmens struktūrą, jo organus ir leidžia nustatyti kiekvieno organo kompetencijos sritį ir ribas; 2) Civilinis teisnumas ir veiksnumas – juridinis asmuo gali pats, savo veiksmais, įgyti civilinių teisių ir pareigų; 3) Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas – tai galėjimas įgyti konkrečias civilinio proceso įstatymų nustatytas civilines procesines teises ir jas savo veiksmais įgyvendinti, t.y. būti ieškovu ir atsakovu teisme, arbitraže ir kitose institucijose;  Juridinio asmens požymiai (II) Antriniai požymiai: 1) Pavadinimas – juridinio asmens pavadinimas leidžia identifikuoti juridinį asmenį ir išskirti jį iš kitų juridinių asmenų; 2) Turto atskirumas – juridinio asmens turtas yra atskirtas nuo jį įsteigusių fizinių asmenų turto ir nuo kitų subjektų turto. Juridinis asmuo turtą gali valdyti dvejopu būdu: Nuosavybės teise; Patikėjimo teise. Juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (CK 2.50 str. 1 d.). Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus (CK 2.50 str. 2 d.).  Komercinės teisės subjekto samprata Komercinės teisės subjektais yra laikomi visi fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka yra įregistravę savo vykdomą ūkinę komercinę veiklą ir kurių pagrindinis veiklos tikslas yra pelno siekimas. Komercinės teisės subjektams būdingi šie požymiai: 1) Teisės subjekto vykdoma ūkinė komercinė veikla (gamyba, prekyba, paslaugų teikimas, darbų atlikimas ir kt.) turi būti atskirai įteisinta įstatymų nustatyta tvarka; 2) Teisės subjekto vykdoma ūkinė komercinė veikla yra nuolatinė ir ji yra plėtojama profesionaliu pagrindu; 3) Vykdoma ūkinė komercine veikla teisės subjektas siekia pelno, t.y. materialinės naudos. Teisės subjektai, kurie nesiekia pelno, nors jį gali gauti vykdydami ūkinę komercinę veiklą, nelaikytini komercinės teisės subjektais. Pavyzdžiui, politinės partijos, religinės bendruomenės, vartotojų susivienijimai, viešosios įstaigos ir kt.  Subjekto pripažinimo komercinės teisės subjektu reikšmė (I) Asmens pripažinimas komercinės teisės subjektu turi šią teisinę reikšmę: 1) Komercinės teisės subjektui yra taikoma sutartinė atsakomybė be kaltės (CK 6.256 str. 4 d.); 2) Komercinės teisės subjektui taikomi aukštesni bonus pater familia standartai; 3) Atlygintinumo prezumpcija: laikoma, kad komercinės teisės subjektas savo veiklą vykdo atlygintiniais pagrindais, kadangi jo pagrindinis tikslas yra pelno siekimas; 4) Komerciniams teisiniams santykiams yra taikomi papildomi teisės šaltiniai, tokie, kaip, komercijos papročiai ir kt.; Subjekto pripažinimo komercinės teisės subjektu reikšmė (II) 5) Komercinės teisės subjekto vykdoma ūkinė komercinė veikla privalo būti išviešinta ir įregistruota įstatymų nustatyta tvarka; 6) Komercinės teisės subjektams taikomas Konkurencijos įstatymas, draudžiantis kartelinius susitarimus ir dominavimą dominuojančia padėtimi; 7) Taikomi specialūs teisės aktai, reglamentuojantys verslo subjektų nemokumą; 8) Kiekvienas asmuo, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla, privalo tvarkyti savo turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas. (CK 2.4 str. 3 d.).  Vartojimo teisiniai santykiai Vartojimo teisinis santykis – tai teisinis santykis, kuris iš vienos pusės egzistuoja tarp verslininko ir iš kitos pusės tarp vartotojo. Šis teisinis santykis yra specifinis, kadangi, teisine prasme, vartotojas yra laikomas silpnesniąją šalimi, lyginant su verslo teisės subjektu, todėl šį teisinį santykį reglamentuoja apsauginės vartotojų teisių apsaugos normos, skirtos papildomai apsaugoti vartotojų interesus. Tam, kad teisinis santykis būtų pripažintas vartojimo teisiniu santykiu, būtinos šios sąlygos: 1) viena iš teisinio santykio šalių turi būti fizinis asmuo; 2) tas fizinis asmuo turi įsigyti prekes ar paslaugas savo, šeimos, ar namų ūkio poreikių tenkinimui; 3) šias prekes ar paslaugas fizinis asmuo įsigyja iš verslo teisės subjekto. KONTAKTAI Dokt. Eimantas Kadys [email protected]  3 tema. Sandoriai  Paskaitos struktūra 1) Sandorių samprata; 2) Sandorių rūšys; 3) Sandorių forma; 4) Sandorių teisinė registracija; 5) Sandorių galiojimo sąlygos.  Sandorių samprata Sandorių apibrėžimas teisine prasme yra pateiktas CK 1.63 straipsnyje, kuriame yra nurodyta, kad „sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas“. Bendriausia prasme sandoriai yra suprantami kaip civilinės apyvartos priemonė, kadangi būtent jais: i) išreikšdami savo valią; ii) veikdami teisėtai, iii) siekdami tam tikro konkretaus teisinio rezultato, teisės subjektai susikuria, pakeičia ar panaikina savo civilines teises ir pareigas. Sandoriai yra viena iš pagrindinių civilinių teisinių santykių atsiradimo prielaidų.  Sandorių požymiai Išskirtini tokie pagrindiniai sandorių požymiai: 1) Sandoris yra juridinis faktas - materialaus pasaulio reiškinys, su kuriuo teisė sieja civilinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ir pabaigą. 2) Sandoris yra laisvos asmens valios aktas, asmens laisvės ir autonomijos pasireiškimas. 3) Sandoriu visada sąmoningai siekiama tam tikrų teisinių padarinių, teisinio rezultato. 4) Sandoris visuomet privalo būti teisėtas veiksmas.  Sandorių rūšys (I) Pagal sandorį sudarančių šalių skaičių: 1) Vienašaliai sandoriai – jais yra laikomi tokie sandoriai, kuriems sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios išreiškimo. Pavyzdžiui, įgaliojimo išdavimas, testamento sudarymas, palikimo priėmimas, konkurso paskelbimas ir kt. Kadangi vienašaliam sandoriui sudaryti pakanka vienos šalies valios, kitiems asmenims tokio sandorio pagrindu jokių pareigų paprastai negali atsirasti (CK 1.63 str. 4 d.). 2) Dvišaliai sandoriai – jais yra laikomi tokie sandoriai, kuriems sudaryti būtina suderinta dviejų šalių valia. Visi dvišaliai sandoriai yra sutartys; Viena sandorio šalimi gali būti ir keletas asmenų, pavyzdžiui, sutuoktiniai, bendraturčiai ir pan. Dvišalio sandorio atveju šalių valia įprastai yra priešpriešinė, tačiau ji gali ir sutapti. 3) Daugiašaliai sandoriai – jais yra laikomi tokie sandoriai, kuriems sudaryti reikalinga suderinta trijų ir daugiau šalių valia. Daugiašalio sandorio atveju šalys visuomet siekia tam tikro bendro rezultato, todėl jų valia nėra priešpriešinė.  Sandorių rūšys (II) Pagal sandorių atlygintinumą: 1) Atlygintiniai sandoriai – tai tokie sandoriai, pagal kuriuos sandorio šalis už jo įvykdymą iš kitos šalies turi gauti tam tikrą priešpriešinį turtinį patenkinimą. Pavyzdžiui, pagal pirkimo-pardavimo sutartį už parduodamą daiktą pirkėjas turi sumokėti pardavėjui atitinkamą pinigų sumą. Priešpriešinis patenkinimas neprivalo būti tolygus kitos sandorio šalies gautam įvykdymui. 2) Neatlygintiniai sandoriai – tai tokie sandoriai, pagal kuriuos sandorio šalis už jo įvykdymą iš kitos šalies negauna jokio atlygio. Esant tokiam sandoriui, priešpriešinė sandorio šalies pareiga pateikti kitai šaliai tam tikrą turtinio pobūdžio patenkinimą neegzistuoja. Pavyzdžiui, sudarius dovanojimo sutartį, dovanos gavėjas gauna turtinę naudą – dovaną, tuo tarpu dovanotojas mainais už dovaną jokios turtinės naudos negauna.  Sandorių rūšys (III) Pagal sandorio sudarymo momentą: 1) Konsensualiniai sandoriai – tai tokie sandoriai, kuriems sudaryti pakanka šalių susitarimo dėl esminių sandorio sąlygų. Šalių teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda nuo šalių susitarimo momento. Šių sandorių sudarymui ir teisių bei pareigų pagal šį sandorį atsiradimui nėra reikšmingas sandorio objekto perdavimas. Šių sandorių sudarymo ir vykdymo momentas gali sutapti, tačiau tai nereiškia, kad šie sandoriai tampa realiniais. 2) Realiniai sandoriai – tai tokie sandoriai, kurie tam, kad būtų laikomi sudarytais, be šalių susitarimo dėl esminių sandorio sąlygų, yra būtina dar ir perduoti turtą, kuris yra sandorio dalykas. Tik perdavus sandorio dalyką yra laikoma, kad tarp šalių buvo sudarytas sandoris.  Sandorių rūšys (IV) Pagal sandorio pagrindo reikšmę jo galiojimui: 1) Kauzalūs sandoriai – tai tokie sandoriai, kuriuose yra išreiškiamas ir nurodomas jų teisinis pagrindas. Iš kauzalaus sandorio, jo turinio, galima matyti tiesioginį teisinį tikslą, kurio siekia šalys sudarydamos sandorį. 2) Abstraktūs sandoriai – tai tokie sandoriai, kurie neturi aiškiai išreikšto ir nurodyto teisinio pagrindo, tačiau tai neturi jokios įtakos tokio sandorio galiojimui. Iš tokio sandorio turinio negalima numatyti, kokio teisinio tikslo siekiant jis buvo sudarytas.  Sandorių rūšys (V) Pagal sandorio atsiradimo, pasikeitimo, pasibaigimo momentą: 1) Įprasti sandoriai – tai tokie sandoriai, kurie teisinius padarinius sukelia nuo jų sudarymo momento. 2) Sąlyginiai sandoriai – tai tokie sandoriai, kuriuose nurodytų teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas priklauso nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo. Sandoris su atidedamąją sąlyga – tai toks sandoris, kai šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas (CK 1.66 str. 2 d.). Sandoris su naikinamąją sąlyga – tai toks sandoris, kai šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas (CK 1.66 str. 3 d.).  Sandorių forma Tam, kad sandoris būtų laikomas sudarytų, asmuo privalo išreikšti savo valią. Teisės subjektų valia sudarant sandorį gali būti išreikšta viena iš šių formų: Konkliudentiniais veiksmais; Žodžiu; Raštu.  Konkliudentiniai veiksmai Valios išreiškimas konkliudentiniais veiksmais – tai situacija, kai asmuo savo valią sudaryti sandorį išreiškia ne žodžiu ar raštu, o savo veiksmais konkrečioje situacijoje. Konkliudentiniais veiksmais sandoriai įprastai yra sudaromi įvairiose savitarnos kasose, pavyzdžiui, parduotuvėse, degalinėse, automobilių plovyklose ir pan. Sandoriai, kurie gali būti sudaromi žodžiu, gali būti sudaromi ir konkliudentiniais veiksmais, nes sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (CK 1.71 str. 2 d.).  Žodinė sandorių forma Žodinės sandorių formos esmė yra ta, kad sudarydami tokius sandorius asmenys savo valią išreiškia žodžiu, pavyzdžiui, pirkėjui ir pardavėjui susitikus ir susitarus dėl daikto pirkimo-pardavimo. Bendra taisyklė – „sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 str. 1 d.)“. Su rašytinės sutarties vykdymu susiję sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai (CK 1.72 str. 2 d.). Žodine sandorių forma gali būti sudaryti sandoriai: 1) sandoriai, kurie įvykdomi juos sudarant; 2) sandoriai, kuriems įstatymas ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos.  Rašytinė sandorių forma (I) Asmenys, sudarydami rašytinės formos sandorį, savo valią išreiškia ir įtvirtina raštu, t.y. atitinkamame dokumente. Rašytinė sandorių forma v. žodinė sandorių forma, kuri pranašesnė? Kodėl? CK 1.73 straipsnyje yra išvardinti sandoriai, kurie turi būti sudaromi raštu: 1) fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu; 2) juridinių asmenų steigimo sandoriai, išskyrus ūkinių bendrijų steigimo sandorius, kurie turi būti sudaromi notarine forma; 3) prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys; 4) draudimo sutartys; 5) arbitražiniai susitarimai;  Rašytinė sandorių forma (II) 6) daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys; 7) preliminarinės sutartys; 8) asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys; 9) taikos sutartys; 10) motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartys; Reikalavimas, kad sandoris turi būti sudarytas rašytine forma, gali būti nustatytas ir kituose CK straipsniuose, reguliuojančiuose konkrečių tipų sandorius. Pavyzdžiui, CK 6.79 straipsnis numato, kad laidavimo sutartis turi būti sudaryta raštu. Šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų. Pavyzdžiui, kad sutartis bus sudaryta tik ant „geltonų lapų“. Jeigu šalys šio reikalavimų nesilaiko, laikoma, kad sandoris yra nesudarytas (CK 1.73 str. 3 d.). Visi sandoriai, kurie gali būti sudaryti žodžiu, gali būti sudaromi ir raštu.  Notarinė sandorių forma Notarinės formos sandoriai yra tokie rašytiniai sandoriai, kuriuos savo parašu ir antspaudu tvirtina valstybės įgaliotas asmuo – notaras. Kodėl valstybė nustato, kad tam tikrus sandorius turi patvirtinti notaras? CK 1.74 straipsnis nurodo sandorius, kurie privalo būti sudaryti notarinė forma: 1) daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu Civiliniame kodekse nenustatyta kitaip; 2) vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė); 3) uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimo–pardavimo sutartys, kai parduodama 25 procentai ar daugiau uždarosios akcinės bendrovės akcijų arba akcijų pardavimo kaina yra didesnė kaip keturiolika tūkstančių penki šimtai eurų. Privalomą notarinę formą sandoriui gali nustatyti tik Civilinis kodeksas arba jame gali būti nurodyta, kad konkrečiu atveju kiti įstatymai gali reikalauti notarinės sandorių formos. Visi rašytiniai sandoriai, kuriems įstatymas nenustato privalomos notarinės formos, gali būti sudaromi ir notarine forma.  Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės sandorių formos nesilaikymas Įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik kai tokio sandorio negaliojimas yra įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.91 str. 1 d.). Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla tarp jų ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d.). Tačiau šis draudimas netaikomas, kai tai prieštarautų sąžiningumo, protingumo, teisingumo principams, o būtent kai (CK 1.93 str. 6 d.): 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.  Įstatymų reikalaujamos notarinės sandorių formos nesilaikymas Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį visais atvejais (CK 1.93 str. 3 d.). Jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia (CK 1.93 str. 4 d.).  Teisinė sandorių registracija Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Pavyzdžiui, nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartys privalo būti registruojamos (CK 6.393 str. 3 d.). Teisine sandorių registracija siekiama užtikrinti civilinės apyvartos teisėtumą, asmenų teisių ir pareigų apibrėžtumą, atitinkamų duomenų, reikšmingų civilinei apyvartai, viešumą. Teisinės sandorių registracijos reikšmė yra dvejopa: 1) Sandorių teisinė registracija atlieka įrodomąją ir išviešinamą funkciją – tik įregistruotas sandoris gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis, t.y. prieš asmenis, kurie nėra sandorio šalys (CK 1.75 str. 2 d.).; 2) Įstatymas gali nustatyti, kad šalių teisės ir pareigos pagal sudarytą sandorį atsiranda tik jį įregistravus viešajame registre. Pavyzdžiui, iš servituto kylančios teisės ir pareigos atsiras tik jį įregistravus (CK 1.75 str. 1 d.).  Sandorių teisinė registracija Įstatymas nustato atvejus, kokios teisinės pasekmės yra taikomos, kai tas pats daiktas parduodamas keliems asmenims ir tik vienas iš jų įregistravo sudarytą sandorį: 1) Jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Jeigu nė vienas asmuo sandorio neįregistravo, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo. (CK 1.75 str. 3 d.); 2) Jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo (CK 1.75 str. 4 d.).  Sandorių galiojimo sąlygos Tam, kad sandoris tarp šalių būtų laikomas galiojančiu, būtina, kad egzistuotų šios sąlygos: 1) sandorį turi sudaryti subjektai, galintis jį sudaryti – sandorių dalyviai turi pasižymėti civilinių teisiniu subjektiškumu, t.y. civiliniu teisnumu ir veiksnumu; 2) sudaromo sandorio turinys turi atitikti įstatymų reikalavimus. Pavyzdžiui, sandoris neturi prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.80 str., 1.81 str.); 3) sandorio šalies valios išraiška turi sutikti su tikrąją (vidine) šalies valia. 4) sandoris turi būti sudarytas įstatyme nustatyta forma. Sandoriai, kurie neatitinka aukščiau nurodytų reikalavimų, įprastai yra negaliojantys arba gali būti pripažinti negaliojančiais. KONTAKTAI Dokt. Eimantas Kadys [email protected]  4 tema. Sutarčių teisė (I)  5 tema. Sutarčių teisė (II)  Paskaitos struktūra 1) Sutarties sudarymas; 2) Sutarties forma; 3) Sutarties teisinė registracija; 4) Sutarties turinys; 5) Sutarties aiškinimas.  Sutarties sudarymas Sutarčių teisėje yra skiriami du sutarties sudarymo būdai: 1) Tradicinis sutarties sudarymo būdas; 2) Netradicinis sutarties sudarymo būdas. Tradicinis sutarties sudarymo būdas – tai vieno teisės subjekto pasiūlymas kitam teisės subjektui sudaryti sutartį (oferta) ir šio teisės subjekto sutikimas ją sudaryti (akceptas) (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Tradicinis sutarties sudarymas susideda iš dviejų stadijų: Pirmoji stadija – oferento siūlymas sudaryti sutartį (oferta); Oferentas – asmuo, pasiūlęs sudaryti sutartį. Antroji stadija – akceptanto sutikimas su pasiūlymu (akceptas). Akceptantas - asmuo, sutikęs su pasiūlymu sudaryti sutartį. Kai kuriais atvejais neužtenka tik pateikti pasiūlymą arba sutikti su juo, kad sutartis būtų laikoma sudaryta. Įstatymas gali numatyti, kad sutarties sudarymui yra būtinas ir tam tikro daikto perdavimas, sutarties sudarymas įstatyme nustatyta forma, sutarties teisinės registracijos atlikimas, jeigu su tuo įstatymas sieja sutarties sudarymo momentą ir kt.  Ofertos samprata ir jai keliami reikalavimai (I) Oferta yra suprantama kaip asmens valios išraiška, kuomet asmuo siekia sukurti sutartinius teisinius santykius. Asmuo savo valią sukurti sutartinius teisinius santykius, t.y. pateikti ofertą, gali visomis valios išraiškos formomis (konkliudentiniais veiksmais, žodžiu, raštu). Teisine prasme ofertos apibrėžimas yra pateiktas CK 6.167 straipsnio 1 dalyje, kurioje yra nurodyta, kad „pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju“.  Ofertos samprata ir jai keliami reikalavimai (II) Tam, kad konkretus asmens pateiktas pasiūlymas kitai šaliai būtų pripažįstamas oferta, jis turi atitikti šiuos reikalavimus: 1) Ofertos apibrėžtumas - šis reikalavimas nustato, kad ofertoje privalo būti nurodytos esminės sutarties sąlygos. Jeigu asmuo pateikia pasiūlymą, tačiau jis nėra pakankamai apibrėžtas, tai bus laikomas ne oferta, o kvietimu derėtis dėl sutarties sudarymo. 2) Oferento ketinimų rimtumas - šis reikalavimas nustato, kad oferentas yra tvirtai apsisprendęs ir laiko save saistomu savo pasiūlymų, jeigu jis akceptanto bus akceptuotas. Oferento ketinimų rimtumą galima atpažinti vadovaujantis šiais kriterijais: a) Pasiūlymo tekstas yra pakankamai apibrėžtas; b) Akceptantas žinojo ar galėjo žinoti, kad oferento pateiktas pasiūlymas sudaryti sutartį išties yra traktuotinas kaip oferta, o ne pasiūlymas derėtis; c) Pasiūlymo tekste yra aiškus nurodymas, kad atitinkamas pasiūlymas yra oferta, kurią akceptavus šalis saistys sutartiniai teisiniai santykiai; d) Pasiūlymas neturi sąlyginių nuostatų. 3) Ofertos adresuotumas – oferta visuomet privalo būti adresuota konkrečiam asmeniui arba asmenims ar neapibrėžtam asmenų ratui (CK 6.167 straipsnio 2 dalis).  Viešoji oferta Šiuo metu yra paplitę įvairaus pobūdžio vieši kvietimai sudaryti sutartis, pavyzdžiui, per televiziją, interneto portalus, Instagram, Facebook ir kitų socialinių tinklų naujienų srautą bei kitas platformas. Atsižvelgiant į tai, civilinis kodeksas palengvina galimybę sudaryti sutartį ir įtvirtina viešąją ofertą. Viešosios ofertos apibrėžimas yra pateiktas CK 6.171 straipsnio 1 dalyje, kurioje yra nurodyta, kad „viešąją oferta laikomas visiems skirtas pasiūlymas sudaryti sutartį, taip pat prekių pažymėtomis kainomis išdėstymas parduotuvės vitrinoje ar lentynoje arba atlyginimo pažadėjimas už tam tikrų veiksmų atlikimą“. Prekių išdėstymas parduotuvės vitrinoje arba lentynoje yra laikomas viešąją oferta, jeigu yra nurodomos prekių kainos; Aukciono vedėjo daromas siūlymas pirkti aukcione parduodamas daiktus yra viešoji oferta. Viešajai ofertai yra būdingi šie požymiai: 1) Pagal bendrąją taisyklę joje turi būti nurodytos visos esminės sutarties sudarymo sąlygos; Jeigu negalima identifikuoti visų esminių sutarties sąlygų, pasiūlymas yra laikomas ne oferta, o kvietimu derėtis dėl sutarties sudarymo. 2) Viešoji oferta yra adresuojama neapibrėžtam asmenų ratui. Viešąją oferta nelaikomi kainoraščiai, prospektai, katalogai, tarifai ir kita informacinė medžiaga, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 6.171 straipsnio 3 dalis). Tokia išimtis numatyta CK 6.352 straipsnyje, pagal kurį mažmeninėje prekyboje sudarant vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis daiktų nurodymas reklamoje, visiems skirtuose kataloguose, aprašymuose ir panašiai, laikomas viešąją oferta, jeigu yra nurodytos visos esminės pirkimo- pardavimo sutarties sąlygos.  Akceptas ir jo turinys Akceptas yra suprantamas kaip akceptanto pranešimas oferentui apie sutikimą sudaryti sutartį pagal ofertoje nurodytas sąlygas. Akceptas yra antroji sutarties sudarymo stadiją. Siekiant, kad akceptas sukeltų teisines pasekmes, jam yra keliami šie reikalavimai: 1) Akceptas privalo išreikšti akceptanto sutikimą su oferta, t.y. akceptanto siekį būti saistomam sutarties; 2) Akceptas privalo būti pilnutinis ir besąlygiškas; 3) Akceptas privalo būti pateiktas oferentui per nurodytą ofertoje akceptavimo terminą arba per protingą akceptavimui terminą; 4) Akceptas privalo būti akceptuotas ofertoje arba teisės aktuose nurodyta forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir įstatymų ar šalių sutarties numatytais atvejais – tylėjimu). Netradiciniai sutarties sudarymo būdai Šiandieninėje civilinėje apyvartoje vyrauja netradiciniai sutarties sudarymo būdai, kuriais gali būti laikomi šie atvejai: 1) Sutarties sudarymas prisijungimo būdu; 2) Sutarties sudarymas naudojant įvairius automatus; 3) Sutarties sudarymas pateikiant užsakymą užpildžius atitinkamą formą; 4) Elektroninė prekyba; 5) Sutarties sudarymas ne prekybai skirtose vietose; 6) Ir kt. Šiais ir kitais atvejais yra sunku nustatyti, kur buvo oferta ir kur buvo akceptas, todėl įstatymas nustato specialius reikalavimus, kai yra sudaromos sutartys netradiciniu būdu.  Sutarties forma Sutartis yra sandoris, todėl sutarties formai yra taikomos bendrosios sandorių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. Tai reiškia, kad sutartis gali būti sudaryta: 1) Žodine forma (visos sutartys, kurioms įstatymas nenumato rašytinės formos, gali būti sudarytos žodžiu); 2) Rašytine forma; 3) Konkliudentiniais veiksmais (visos sutartys, kurios gali būti sudarytas žodžiu, gali būti sudarytos ir konkliudentiniais veiksmais); Sutarties pakeitimai ir papildymai turi būti tokios pat formos, kokia yra sudaryta sutartis, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria kitaip. Pavyzdžiui, jeigu sutartis yra sudaryta notarine forma, bet kokie šios sutarties pakeitimai turi būti atliekami ta pačia forma, t.y. pas notarą, nebent šalys susitartų kitaip. Rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Ši išlyga netenka teisinės galios, kai šalys sutartį pakeičia savo dalykine praktika.  Sutarties teisinė registracija Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sutarčių teisinę registraciją. Pavyzdžiui, nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartys privalo būti registruojamos (CK 6.393 str. 3 d.). Visos sutartys yra sandoriai, todėl sutartims taip pat yra taikomi tokie patys registracijos reikalavimai, kaip ir sandoriams. Sutarčių teisine registracija yra siekiama užtikrinti civilinės apyvartos teisėtumą, asmenų teisių ir pareigų apibrėžtumą, atitinkamų duomenų, reikšmingų civilinei apyvartai, viešumą. Sutarties registracijos teisinė reikšmė: 1) Sutarties teisinė registracija atlieka įrodomąją ir išviešinamą funkciją – tik įregistruotas sandoris gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis, t.y. prieš asmenis, kurie nėra sandorio šalys (CK 1.75 str. 2 d.); 2) Įstatymas gali nustatyti, kad šalių teisės ir pareigos pagal sudarytą sutartį atsiranda tik ją įregistravus viešajame registre. Pavyzdžiui, iš servituto kylančios teisės ir pareigos atsiras tik jį įregistravus (CK 1.75 str. 1 d.).  Sutarties turinys (I) Sutarties turinį sudaro sutartyje esančių sąlygų visuma, dėl kurių sutarties šalys susitaria, arba kurias imperatyviai nustato įstatymas. Sutarties sąlygos įprastai yra klasifikuojamos į keletą rūšių: Pagal reikšmę sutarties galiojimui: 1) Esminės sutarties sąlygos – tai tokios sutarties sąlygos, kurios yra būtinos tam, kad sutartis būtų laikoma sudaryta. Esminėmis sutarties sąlygomis yra laikoma: a) Sutarties dalykas; b) Sąlygos, kurios įstatyme arba kitame teisės akte nurodytos kaip esminės; c) Sąlygos, kurios privalomos konkrečioms sutarčių rūšims, be kurių sutartys negalėtų egzistuoti; d) Sąlygos, be kurių šalys nenori sudaryti sutarties. 2) Įprastinės sutarties sąlygos – tai sąlygos, kurios neturi įtakos sutarties galiojimui, tačiau jos nustato taisykles, susijusias su sutarties vykdymu, sutarties šalių teisių ir pareigų įgyvendinimu ir kt. 3) Atsitiktinės sąlygos – tai tokios sąlygos, kurios nėra būdingos konkrečiai sutarties rūšiai, tačiau šalys jas įtraukė į sutartį.  Sutarties turinys (II) Pagal sąlygų suformulavimo būdą: 1) Aiškiai išreikštos (aiškiai suformuluotos) sutarties sąlygos – tai tokios sutarties sąlygos, kurios aiškiai yra nurodytos šalių sudarytoje sutartyje; 2) Numanomos sutarties sąlygos – tai tokios sutarties sąlygos, kurios sutartyje nėra nurodytos, tačiau jos yra laikomos sutarties dalimi ir šalys privalo šių sąlygų laikytis. Pagal šalių valios derinimo būdą ir šalių dalyvavimą rengiant sutarties sąlygas: 1) Standartinės sutarties sąlygos – tai tokios sutarties sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse (CK 6.185 straipsnio 1 dalis). 2) Individualiai aptartos ir suderintos sutarties sąlygos – tai tokios sąlygos, dėl kurių šalys derasi ir dėl kiekvienos jų susitaria.  Sutarties aiškinimas Kodėl egzistuoja poreikis aiškinti šalių sudarytą sutartį? Įstatyme, teismų praktikoje ir teisės doktrinoje yra išskiriamos šios pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 – 6.195 straipsniai): 1) Sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, protingai, vadovaujantis bonus pater familia standartu; 2) Aiškinant sutartį turi būti nustatomi tikrieji šalių ketinimai, o ne suabsoliutinama rašytinio sutarties teksto reikšmė; 3) Sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos prigimtį, rūšį ir tikslus; 4) Sutartis turi būti aiškinama sistemiškai, t.y. visa apimtimi, o ne absoliutinant tik atskirus jos punktus ar sąlygas; 5) Jeigu sutarties tekstas išdėstytas keliuose dokumentuose, visi jie turi būti aiškinami kaip vientisas aktas; 6) Sutartyje vartojami moksliniai ir techniniai terminai turi būti aiškinami taip, kaip juos aiškina atitinkami žodynai, enciklopedijos, jeigu sutartyje nėra pateikta to termino reikšmė; Jeigu įstatyme yra pateikta termino reikšmė, reikia vadovautis įstatymu, jeigu šio termino reikšmė nėra apibrėžta sutartyje.  Sutarties aiškinimas Įstatyme, teismų praktikoje ir teisės doktrinoje yra išskiriamos šios pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 – 6.195 straipsniai): 7) Contra proferentem taisyklė; 8) Aiškinant sutartį būtina atsižvelgti į jos šalių faktinį elgesį po sutarties sudarymo ir ją vykdant; 9) Esant spausdinto sutarties teksto ir ranka (arba kitaip) įrašytų jos sąlygų papildymų, pakeitimų, pirmenybė turi būti suteikta ranka atliktiems pataisymams; 10) Esant prieštaravimų tarp standartinių ir individualiai aptartų sąlygų, pirmenybė turi būti teikiama individualiai aptartoms sąlygoms; 11) Pirmenybė turi būti teikiama aiškiai išreikštoms, o ne numanomoms sutarties sąlygoms; 12) Aiškinant numanomas sutarties sąlygas, reikia vadovautis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais; 13) Kai sutarties aiškinimas yra susijęs su viešuoju interesu, sutartis turi būti aiškinama viešojo intereso naudai; 14) Vartojimo sutarčių neaiškios sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai; 15) In favorem contractus taisyklė. KONTAKTAI Dokt. Eimantas Kadys [email protected]  Paskaitos struktūra 1) Sutarties samprata; 2) Sutarčių teisės principai; 3) Sutarčių teisės šaltiniai; 4) Sutarčių rūšys; 5) Viešoji sutartis; 6) Preliminarioji sutartis.  Sutarties samprata (I) Sutarties sąvoka teisine prasme yra pateikta CK 6.154 straipsnyje, kuriame yra nurodyta, kad „sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę“. Visos sutartys yra sandoriai, tačiau ne visi sandoriai yra sutartys. Vienašaliai sandoriai nelaikytini sutartimis, pavyzdžiui, įgaliojimo išdavimas. Sutartis yra labiausiai paplitusi sandorių rūšis. Įstatyme pateikta sutarties samprata leidžia sutartis atskirti nuo: 1) Teisės normos (įstatymo): Skiriasi valios išreiškimo subjektas; Skiriasi reglamentavimo sritis ir sfera. 2) Tarp asmenų sudaromų moralinio pobūdžio susitarimų: Vienas iš esminių sutarties požymių yra ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas, kurias reglamentuoja įstatymas. Šis kriterijus leidžia atriboti sutartis nuo tarp asmenų sudaromų moralinio pobūdžio susitarimų, kurie nėra teisiniai ir kuriuos sudarius asmenims neatsiranda jokie teisiniai padariniai. Kokiam tarp asmenų sudaromam susitarimui turėtų būti suteiktas teisinis sutarties statusas priklauso nuo valstybės požiūrio.  Sutarties samprata (II) Sutartį turi sudaryti mažiausiai dvi šalys. Sutarties šalimi gali būti kiekvienas teisės subjektas, taip pat valstybė ir savivaldybės (CK 2.35 straipsnis). Sutartis yra teisinio reglamentavimo priemonė ir šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Terminas „sutartis“ civilinėje teisėje gali turėti įvairių reikšmių ir gali būti suprantamas kaip: sandoris; rašytinis dokumentas; juridinis faktas, su kuriuo teisė sieja civilinių teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.  Sutarčių teisės principai Sutarčių teisės principai yra visos sutarčių teisės pamatas. Jie nustato pagrindines idėjas, pagal kurias turi būti reglamentuojama visa sutarčių teisės sistema. Bendrieji civilinės teisės principai kartu yra ir sutarčių teisės principai (CK 1.5 straipsnis). Yra skiriami šie pagrindiniai sutarčių teisės principai: 1) Sutarčių laisvės principas; 2) Sutarčių privalomumo ir vykdytinumo principas; 3) Konsensualizmo principas; 4) Silpnosios šalies gynimo sutartiniuose santykiuose principas; 5) Sutarties uždarumo principas.  Sutarčių laisvės principas Tai yra vienas esminių ir pagrindinių civilinės teisės, kartu ir verslo teisės, principų. CK 6.156 str. nustato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti CK nenumatytas sutartis, jeigu šitai neprieštarauja įstatymams. Sutarties laisvės turinys: 1) Subjekto pasirinkimo laisvė. Viešųjų sutarčių atveju verslininkas tokios teisės neturi ir privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kuris į jį kreipiasi. 2) Sutarties turinio nustatymo laisvė; 3) Sutarties formos laisve.  Sutarčių privalomumo ir vykdytinumo principas Šis principas dar vadinamas „pacta sunt servanda“, kuris reiškia, kad sutarties šalys privalo vykdyti sudarytą sutartį. Šis principas taip pat nustato, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga yra sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Šis principas nėra absoliutus ir yra derintinas su kitais bendraisiais civilinės teisės principais. „Rebus sic stantibus“ – esminis aplinkybių pasikeitimas po sutarties sudarymo pateisina sutarties nevykdymą (CK 6.204 straipsnis).  Konsensualizmo principas Šis principas nustato, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios išraiškos sukurti tarpusavio sutartinius teisinius santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai (CK 6.159 straipsnis). Anksčiau valstybės teikdavo prioritetą sutarties formalizmui, kuris reiškė, kad konkrečią sutartį yra būtina įforminti atitinkama forma, pavyzdžiui, buvo numatyta, kad kiekviena sutartis turi būti sudaryta surašius atitinkamą dokumentą ir kt. Šis principas taip pat nustato, kad turi būti analizuojami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne jų valios išraiška.  Silpnosios šalies gynimo sutartiniuose santykiuose principas Nors civilinė teisė nustato, kad kiekvienas civilinių teisinių santykių dalyvis teisine prasme yra lygus, tačiau teisinių santykių dalyviai dėl jų skirtingo profesinio statuso, materialinės padėties arba kitų priežasčių, gali būti absoliučiai nelygūs. Todėl šis principas nustato, kad valstybė privalo nustatyti teises normas (įstatymus), kurios gintų silpnesniąją sutarties šalį. Tokios teisės normos yra numatytos CK: 1) CK 6.193 straipsnis, kuris nustato sutarčių aiškinimo taisykles; 2) CK 6.228 straipsnis, nustatantis atvejus, kada sutarties šalių padėtis yra laikoma nelygia; 3) CK 6.2281 – 6.22816 straipsniai, reglamentuojantys vartotojų teisių apsaugą sutartiniuose santykiuose. 4) Ir kt.  Sutarties uždarumo principas Šis principas reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik ją sudariusioms šalims ir kiti asmenys neturi teisės kištis į kitų teisės subjektų sutartinius teisinius santykius. Šis principas turi keletą išimčių: 1) Teisių perėmimas arba jų perleidimas (CK 6.190 straipsnio 1 dalis). 2) CK 6.191 straipsnyje įtvirtinta sutartis trečiojo asmens naudai, kurios esmė – sutarties šalis gali nustatyti, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, t.y., kad naudą iš sudarytos sutarties turi gauti ne sutartį sudariusį šalis, o trečiasis asmuo, kuris nėra sutarties šalis.  Sutarčių teisės šaltiniai Sutarčių teisės šaltiniai nustato teisines taisykles, kurios reglamentuoja šalių sutartinius santykius: 1) Šalių autonomija; 2) Statutinė teisė: Imperatyvios teisės normos; Dispozityvios teisės normos; 3) Sutarčių teisės principai; 4) Papročiai; 5) Teismų praktika ir teisės doktrina; 6) Susiklosčiusi dalykinė praktika tarp sutarties šalių.  Sutarčių rūšys Kad būtų galima tinkamai susiorientuoti didžiulėje sutarčių įvairovėje, sutartis yra įprasta skirstyti į rūšis. Sutarčių skirstymas į rūšis turi svarbią ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę, nes leidžia civilinių santykių dalyviams surasti ir panaudoti savo veikloje esmines vienos arba kitos sutarčių rūšies savybes, panaudoti praktikoje tokį sutarties modelį, kuris geriausiai atitinka sutarties šalių siekius ir poreikius. Visos sutartys yra sandoriai, tačiau ne visi sandoriai yra sutartys.  Sutarčių rūšys (I) Pagal teisių ir pareigų apimtį: 1) Vienašalės sutartys – tai tokios sutartys, kai viena šalis turi tik teises, o kita šalis – tik pareigas. Šiuo atveju nėra koresponduojančių viena kitai teisių ir pareigų. Pavyzdžiui, paskolos sutartis. 2) Dvišalės sutartys – tai tokios sutartys, kuriuose sutarties šalis sieja priešpriešinės teisės ir pareigos. Pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutartis, nuomos sutartis ir kitos sutartys, kuriuose abi šalys turi viena kitai koresponduojančias teises ir pareigas. Šios sutarčių klasifikacijos negalima tapatinti su sandorių klasifikavimu į vienašalius, dvišalius ir daugiašalius sandorius, kadangi šiuo atveju egzistuoja skirtingi klasifikavimo kriterijai.  Sutarčių rūšys (II) Pagal iš sutarties gaunamą naudą: 1) Ekvivalentinės sutartys – tai tokios sutartys, kurias šalys sudarydamos iš anksto žino kokią naudą jos gaus iš sutarties. Pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutartis, nuomos sutartis. Priešpriešinis patenkinimas neprivalo būti tolygus kitos sutarties šalies gautam įvykdymui. 2) Rizikos sutartys – tai tokios sutartys, kurias šalys sudarydamos nežino ar bus gauta nauda iš sudaromos sutarties. Pavyzdžiui, draudimo sutartis.  Sutarčių rūšys (III) Pagal teisės subjektą, kuris gauna naudą iš sutarties: 1) Sutartys sudaromos šalių naudai - tai tokios sutartys, pagal kurias šalys pačios tiesiogiai gauna naudą iš sutarties. 2) Sutartys sudaromos trečiųjų asmenų naudai – tai tokios sutartys, pagal kurias naudą iš sutarties gauna ne sutartį sudariusios šalys, o trečiasis asmuo. Pavyzdžiui, gyvybės draudimo sutartis.  Sutarčių rūšys (IV) Pagal sutarties sudarymo būdą (CK 6.160 straipsnio 2 dalis): 1) Abipusėmis derybomis sudaromos sutartys – tai tokios sutartys, kai šalys aptaria ir suderina jų turinį. 2) Prisijungimo būdu sudaromos sutartys – tai tokios sutartys, kurios sąlygas formuluoja tik viena iš sutarties šalių, o antroji gali tik prisijungti prie šios sutarties. Šios sutarties esmė – „arba sutik su viskuo, kas čia parašyta, arba sutarties nebus“.  Sutarčių rūšys (V) Pagal sutartį sudarančius subjektus: 1) Vartojimo sutartys – tai tokios sutartys, pagal kurias verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos požymius: a) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; b) fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės- komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; c) prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Vartojimo sutarties ypatumas yra tas, kad valstybė nustato papildomą teisinę apsaugą vartotojui, kaip sutarties šaliai. Pavyzdžiui, CK 6.2284 nustato kokios sutarties sąlygos yra pripažįstamos nesąžiningomis. 2) Komercinės sutartys – tai tokios sutartys, kurias sudaro du verslo teisės subjektai.  Viešosios sutarties samprata (I) CK 6.161 straipsnis nustato, kad viešąją sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos). Viešosios sutarties atsiradimą CK lėmė ta aplinkybė, kad Lietuvos ūkyje veikia ne viena natūrali monopolija, todėl valstybė specialiai reglamentuoja tam tikras ūkio šakas, kuriose nėra pakankamos konkurencijos. Viešojoje sutartyje atsispindi viešas interesas, kuris skatina valstybę įsikišti į tokių sutarčių sudarymo procesą, siekiant apginti silpnesniąją sutarties šalį rinkos monopolininko atžvilgiu.  Viešosios sutarties samprata (II) Viešajai sutarčiai yra būdingi šie požymiai: 1) Viena šios sutarties šalis yra juridinis asmuo arba verslininkas, užsiimantis tam tikra ūkine veikla – teikiantis transporto, ryšių arba kitokias paslaugas, parduodantis šilumos, elektros energiją ir kt. 2) Šis juridinis asmuo arba verslininkas teikia paslaugas arba parduoda prekes kiekvienam besikreipiančiam asmeniui; 3) Juridinis asmuo arba verslininkas turi užtikrinti vienodas sąlygas prekių pardavimo arba paslaugų teikimo atitinkamos kategorijos klientams; 4) Tokio asmens veikla dažniausiai yra kontroliuojama valstybės, reguliuojant prekių ir paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas. Jeigu konkreti sutartis atitinka šiuos požymius, tokiu atveju teisės subjektas turi teisę reikalauti iš šias paslaugas teikiančio asmens sudaryti su juo sutartį ir šis subjektas neturi teisės atsisakyti tokią sutartį sudaryti, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Viešoji sutartis gali būti laikoma ir vartojimo sutartimi, jeigu ši sutartis atitinka vartojimo sutarčiai keliamus kriterijus.  Preliminariosios sutarties samprata (I) CK 6.165 straipsnis nustato, kad preliminarioji sutartis yra susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį, preliminarioje sutartyje aptartomis sąlygomis. Preliminariai sutarčiai būdingi šie požymiai: 1) aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; 2) šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas: Preliminarioje sutartyje turi atsispindėti sutarties dalykas, t.y. dėl ko šalys įsipareigoja ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. 3) terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis: Preliminarioje sutartyje šalys turi nurodyti pagrindinės sutarties sudarymo terminą, t.y. kada bus sudaryta pagrindinė sutartis. Jeigu toks terminas nėra nurodomas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus laiko nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Šis terminas yra naikinamasis. 4) šio susitarimo įforminimas rašytine forma: Preliminarioji sutartis turi būti sudaryta raštu. Šio reikalavimo nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (CK 6.165 straipsnio 2 dalis).  Preliminariosios sutarties samprata (II) Preliminariosios sutarties pavadinimas nekeičia sutarties esmės, t.y., jeigu šalys susitarė ateityje sudaryti pagrindinę sutartį ir šį savo susitarimą pavadino „ketinimu protokolu“, „sutarties projektu“, „protokolu“ ir pan., toks susitarimas vis tiek turėtų būti kvalifikuojamas kaip preliminarioji sutartis, jeigu jis atitinka preliminariosios sutarties požymius. Sutarties šalis negali būti verčiama sudaryti pagrindinę sutartį. Šiuo atveju suveikia sutarčių laisvės principas, leidžiantis atsisakyti sudaryti sutartį. Tačiau nepagrįstai vengianti sutartį sudaryti šalis turi atlyginti kitos sutarties šalies patirtus nuostolius. Pavyzdžiui, kelionės išlaidas, advokato honorarą, dokumentų parengimo išlaidas ir kt. KONTAKTAI Dokt. Eimantas Kadys [email protected]  6 tema. Sutarčių teisė (III)  Paskaitos struktūra 1) Sutarčių vykdymas; 2) Sutarčių vykdymo principai; 3) Sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms (rebus sic stantibus); 4) Sutarties neįvykdymas ir neįvykdymo teisinės pasekmės; 5) Sutarties neįvykdymas dėl force majeure aplinkybių; 6) Sutarčių pasibaigimas ir sutarties nutraukimo procedūra.  Sutarčių vykdymas Sutarties vykdymas yra suprantamas kaip sutartyje esančių sąlygų įgyvendinimas, kai sutarties šalys siekia to rezultato, kurio tikėjosi sudarydamos sutartį. Sutarties vykdymas įprastai yra suprantamas kaip aktyvūs asmens veiksmai. Pavyzdžiui, daikto perdavimas, skolos grąžinimas ir kt. Tačiau sutartimi šalis gali būti įpareigota ir susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo. Tokiais atvejais sutarties vykdymu laikytinas pasyvus šalies elgesys. Pavyzdžiui, nekonkuravimo sutartis, konfidencialumo sutartis ir pan. Teisės šaltiniai, kurie nustato, kaip turi būti vykdoma sutartis: 1) Šalių sudaryta sutartis; 2) Įstatymas; 3) Sutarties pobūdis; 4) Papročiai; 5) Tarp šalių susiklosčiusi dalykinė praktika; 6) Teismas.  Sutarčių vykdymo principai Sutarčių vykdymo principai yra suprantami kaip pagrindinės idėjos ir fundamentalios nuostatos, kurių šalys turi laikytis vykdydamos sutartis. Yra skiriami šie pagrindiniai sutarčių vykdymo principai: 1) Tinkamas ir sąžiningas sutarties vykdymas; Tinkamas sutarties vykdymas apima: 1) Sutarties įvykdymą tinkamai sutarties šaliai (CK 6.44, 6.45, 6.47 straipsniai); 2) Sutartį turi įvykdyti ją sudaręs asmuo, jeigu jis turi esminės reikšmės kitai sutarties šaliai (CK 6.48, 6.50, 6.51 straipsniai); 3) Tinkamą sutarties dalyką; 4) Tinkamą sutarties įvykdymo vietą (CK 6.52 straipsnis); 5) Tinkamą sutarties dalyko kokybę (CK 6.41 straipsnis); 6) Tinkamą sutarties įvykdymo būdą (CK 6.39, 6.54-6.56 straipsniai); 7) Sutarties įvykdymą per joje nurodytą terminą (CK 6.53 straipsnis). 2) Sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperacijos) principas; 3) Sutarties vykdymo ekonomiškumo principas; 4) Maksimalių pastangų dėjimas sutarčiai įvykdyti. 5) Profesinės veiklos taisyklių paisymas kai sutarties vykdymas yra profesinė sutarties šalies veikla.  Sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms (rebus sic stantibus) Pacta sunt servanda principas v. rebus sic stantibus. Šis principas yra taikomas tais atvejais, kai vienai sutarties šaliai po sutarties sudarymo sutarties vykdymas esmingai pasunkėja. Sutarties vykdymo aplinkybių pasunkėjimas turi būti esminis, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Sutarties vykdymo varžymas turi būti pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tam, kad būtų galima nustatyti, ar sutarties vykdymo pasikeitimas yra esminis, įstatymas nustato šias sąlygas, kurias visais atvejais privalu nustatyti: 1) aplinkybės, kurios varžo sutarties vykdymą, atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; 2) sudarydama sutartį šalis negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo sukliudyti jų atsiradimui ir pan.) 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Šios sąlygos yra kumuliatyvios, t.y. nesant bent vienos iš jų, šis principas negali būti taikomas. Rebus sic stantibus principo taikymo procedūrą ir jo sukeliamos teisinės pasekmės Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusioji sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis jos prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo (CK 6.204 straipsnio 3 dalis). Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiajai šaliai teisės sustabdyti savo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Jeigu per protingą terminą šalis negauna atsakymo iš kitos šalies, arba jeigu šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą. Šiuo atveju teismas gali: 1) nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas; 2) pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.  Sutarties neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo teisinės pasekmės Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Esant sutarties neįvykdymui nukentėjusioji sutarties šalis gali imtis šių veiksmų sutartį pažeidusios šalies atžvilgiu: 1) Sustabdyti sutarties vykdymą esant įstatyme nurodytoms sąlygoms (CK 6.58, 6.207 straipsniai); 2) Reikalauti pašalinti sutarties neįvykdymo trūkumus (CK 6.208 straipsnis); 3) Nustatyti papildomą terminą sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis); 4) Reikalauti įvykdyti sutartį natūrą (CK 6.213 straipsnis); 5) Praleidus piniginės prievolės vykdymo terminą reikalauti, kad skolininkas sumokėtų įstatyme nustatyto dydžio palūkanas nuo sutarties sumos: Kai viena iš sutarties šalių yra fizinis asmuo – 5 procentus (CK 6.210 straipsnio 1 dalis); Kai sutarties šalys yra verslo teisės subjektai – 6 procentus (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). 6) Nutraukti sutartį esant esminiam sutarties pažeidimui. 7) Ir kt.  Sutarties neįvykdymas dėl nenugalimos jėgos (force majeure) Nenugalima jėga (force majeure) yra suprantama kaip šalies atleidimas nuo sutarties neįvykdymo dėl aplinkybių, kurių šalis negalėjo numatyti ir jų objektyviai kontroliuoti. Tam, kad būtų galima nustatyti, ar sutarties neįmanoma įvykdyti dėl force majeure aplinkybių, yra būtina nustatyti šias sąlygas: 1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nors rebus sic stantibus ir force majeure tam tikra prasme yra panašūs institutai, tačiau skiriasi šių institutų taikymo sąlygos. Esant force majeure situacijai, sutarties objektyviai yra neįmanoma įvykdyti, tuo tarpu, esant rebus sic stantibus situacijai, sutartį yra įmanoma įvykdyti, tačiau jos įvykdymas yra žymiai sunkesnis nei buvo sutarties sudarymo metu. Force majeure nėra laikoma aplinkybė, kad sutartis neįvykdyta dėl ją privalančios vykdyti šalies kontrahentų padarytų pažeidimų ar dėl finansinių arba materialiųjų išteklių stokos (CK 6.38 straipsnio 4 dalis; 6.246 straipsnio 2 dalis; 6.257 straipsnis).  Force majeure taikymo procedūrą ir sukeliamos teisinės pasekmės Sutarties neįvykdžiusi šalis privalo pranešti kitai šaliai apie force majeure aplinkybių atsiradimą, dėl kurių ji negali įvykdyti sutarties. Ji tai privalo padaryti per protingą laiką po to, kai sužinojo apie šias aplinkybes (CK 6.212 straipsnio 3 dalis). Jeigu sutarties neįvykdžiusi šalis apie force majeure aplinkybių atsiradimą neinformuoja kitos šalies, tokiu atveju ji privalo atlyginti dėl pranešimo negavimo tos šalies patirtus nuostolius (CK 6.212 straipsnio 3 dalis). Esant force majeure situacijai, kita sutarties šalis turi teisę: 1) nutraukti sutartį; 2) sustabdyti jos įvykdymą; 3) reikalauti sumokėti palūkanas.  Sutarties pasibaigimas Įstatymas numato šiuos sutarties pasibaigimo pagrindus: 1) Sutarties įvykdymas; 2) Sutartyje nurodyto termino pasibaigimas; 3) Sutarties nutraukimas; 4) Sutarties pripažinimas negaliojančia.  Sutarties pasibaigimo pagrindai (I) 1) Sutarties įvykdymas - sutarties šalys pasiekė tikslą, dėl kurio buvo sudariusios sutartį ir iš sutarties gavo tai, ko tikėjosi, todėl tarp šalių sudaryta sutartis yra laikoma pasibaigusia. 2) Sutartyje nurodyto termino pasibaigimas – sutartis baigiasi kai sueina sutartyje nurodytas terminas. Pavyzdžiui, suėjus nuomos sutartyje nurodytam terminui, laikoma, kad šios sutarties galiojimas pasibaigė, jeigu ji nėra pratęsiama.  Sutarties pasibaigimo pagrindai (II) 3) Sutartis gali būti nutraukta šiais pagrindais: a) Abipusių šalių susitarimu; b) Esant neesminiam sutarties pažeidimui; c) Jeigu iš anksto yra numatomas sutarties neįvykdymas. d) Esant esminiam sutarties pažeidimui; Abipusis šalių susitarimas – tai sutarties nutraukimas nesikreipiant į teismą, kuomet sutarties šalys susitaria dėl visų sutarties nutraukimo sąlygų. Neesminis sutarties pažeidimas – tai toks sutarties pažeidimas, kuris nesukelia esminių neigiamų pasekmių nukentėjusiajai sutarties šaliai, nepažeidžia sutarties tikslo ir iš esmės nesumažina nukentėjusios sutarties šalies gaunamos naudos iš sutarties vykdymo. Esant neesminiam sutarties pažeidimui sutartis gali būti nutraukta tik teismo sprendimu. Iš anksto numatomas sutarties neįvykdymas - šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės.  Sutarties nutraukimas esant esminiam sutarties pažeidimui (I) Sutarties nutraukimas dėl esminio sutarties pažeidimo – šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo arba netinkamai ją įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Įstatyme yra nustatyti kriterijai, kuriais turi būti vadovaujamasi, nustatant, ar sutarties pažeidimas pripažintinas esminiu (CK 6.217 straipsnio 2 dalis): 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.  Sutarties nutraukimas esant esminiam sutarties pažeidimui (II) Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą (CK 6.209 straipsnio 3 dalis, 6.217 straipsnio 3 dalis).  Sutarties nutraukimo dėl esminio pažeidimo procedūra (I) Jeigu sutartis yra pažeidžiama iš esmės, tokiu atveju įstatymas suteikia galimybę nukentėjusiajai sutarties šaliai nutraukti sutartį vienašališkai nesikreipiant į teismą. Norint vienašališkai nutraukti sudarytą sutartį yra būtina laikytis įstatyme nurodytos sutarties nutraukimo procedūros (CK 6.218 straipsnis): Sutartį norinti nutraukti šalis privalo iš anksto pranešti kitai sutarties šaliai apie sutarties nutraukimą per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas – prieš trisdešimt dienų (CK 6.218 straipsnio 1 dalis). Kai sutartį iš esmės pažeidusi šalis iki sutarties nutraukimo buvo pasiūliusi ją įvykdyti, tačiau šis pasiūlymas buvo pareikštas pavėluotai arba dėl kitų priežasčių neatitinka sutarties reikalavimų, nukentėjusi šalis praranda teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu ji per protingą terminą nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą po to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie pasiūlymą įvykdyti sutartį, arba toks pasiūlymas neatitinka tinkamo sutarties įvykdymo (CK 6.218 straipsnio 2 dalis).  Sutarties nutraukimo dėl esminio pažeidimo procedūra (II) Sutarties nutraukimo procedūra yra skirta užtikrinti sutartį pažeidusios šalies interesus, kad ji galėtų pasirengti sutarties nutraukimui. Pavyzdžiui, išsikraustyti iš nuomojamo būsto, išsivežti prekes iš sandėlio ir kt. Jeigu nukentėjusioji sutarties šalis nesilaiko sutarties nutraukimo procedūros, teismas gali jos atliktą vienašalį sutarties nutraukimą pripažinti negaliojančiu. KONTAKTAI Dokt. Eimantas Kadys [email protected]