Psichosomatiniai sutrikimai ir elgesys

Psichosomatiniai sutrikimai yra realūs organiniai sutrikimai, kurių atsiradimą ar eigą (paūmėjimą) veikia psichologiniai veiksniai.

Psichofiziologiniai sutrikimai apima fizinius simptomus, kurie yra susiję su psichologiniais ir fiziologiniais sutrikimais. Pavyzdžiui, galvos skausmas ar migrenos priepuoliai, kurie paaštrėja dėl streso.

Egzema, bėrimai, bronchinė astma, hiperventiliacija, hipertonija, tachikardija, gastritas, opaligė, nugaros skausmai – tai tik keletas pavyzdžių, kaip psichologiniai veiksniai gali paveikti fizinę sveikatą.

Psichologija, psichosomatika, sveikatos psichologija – šios mokslo sritys tiria ryšį tarp psichologinių ir fiziologinių veiksnių bei jų poveikį žmogaus sveikatai.

Svarbu laikytis sveiko gyvenimo būdo, valdyti stresą, ugdyti emocijas ir stiprinti psichologinę savigarbą, kad būtų išvengta psichosomatinės ligos.

Asmenybės bruožai ir polinkis į ligas – tai yra svarbūs veiksniai, kurie gali nulemti sveikatos būklę.

Kognityvinė terapija teigia, kad žmogaus sunkumai kyla iš klaidingų tikrovės suvokimų, neteisingų prielaidų ir įsitikinimų, kurie susidarė dėl netinkamo išmokimo.

Nerimo ir psichofiziologinių sutrikimų atveju, asmenys nepavojingus stimulus suvokia kaip grėsmingus. Jie neįvertina lengvai įveikiamų grėsmių ir paverčia jas didžiulėmis nelaimėmis.

Kognityvinės terapijos tikslas yra atpažinti klaidingus mąstymo modelius, ydingus įsitikinimus ir juos keisti arba atsisakyti jų.

Žmogus turi aukščiausią poreikį išreikšti save ir atsiskleisti. Šis poreikis yra svarbus sveikam emociniam funkcionavimui.

Asmenys, kurie negali išreikšti savęs, dažnai patiria vidinius konfliktus ir yra labiau linkę sirgti.

Organizminis vertinimo procesas reiškia, kad žmogus natūraliai vertina tai, kas skatina jo augimą ir neigiamai reaguoja į tai, kas trukdo.

Žmogaus įsitikinimas apie jo gebėjimą sėkmingai atlikti tam tikras užduotis ir pasiekti norimus rezultatus.

Modeliavimas, stebėjimas ir mėgdžiojimas yra svarbūs mokymosi būdai, ypač kalbant apie sveikos gyvensenos įgūdžius. Pavyzdžiui, vaikas gali išmokti sportuoti stebėdamas aktyvius tėvus.

Socialinė kognityvinė teorijos šalininkas, teigiantis, kad elgesį lemia ne tik išoriniai veiksniai (apdovanojimai, bausmės), bet ir žmogaus vidiniai įsitikinimai, lūkesčiai ir savęs vertinimas.

Jausmas, kad jūsų pastangos neturės įtakos pasekmėms, todėl nėra prasmės stengtis. Dažnai būna siejamas su depresija, nulemiančia motyvacijos, pažinimo ir emocinio aspekto sutrikimus.

Svarbiausias veiksnys formuojant žmogaus elgesio įpročius ir sprendimus. Tai lemia, kiek stipriai žmogus kontroliuoja savo gyvenimą ir kiek jam įtakos turi išorės veiksniai.

Sutrikimas, kurio priežastys yra tiek psichologinės, tiek fizinės. Fiziniai simptomai gali būti sukelti arba sustiprinti emocinės įtampos, streso, nerimo ar kitų psichologinių veiksnių.

Terapijos metodas, kuris padeda žmonėms pakeisti nepageidaujamą elgesį ir išmokti naujų, sveikesnių elgesio modelių. Šis metodas įtraukia išorinių apdovanojimų ir bausmių naudojimą.

Pratimų ir technikų rinkinys, skirtas sumažinti stresą, nerimą ir kitus nepageidaujamus psichinius simptomus. Dažnai naudojamos relaksacijos technikos, kvėpavimo pratimai ir biogrįžtamasis ryšys.

Tai yra gynybos mechanizmas, kai jausmas yra atskiriamas nuo minčių ir veiksmų. Pavyzdžiui, žmogus gali jausti pyktį, tačiau nesugeba jo išreikšti ir vietoj to pradeda kalbėti apie logiką ar priežastis.

Tai yra gynybos mechanizmas, kai pradedama mąstyti labai abstrakčiai, aukštomis sąvokomis, kad sumažėtų ar būtų kontroliuojami trikdantys jausmai, įtampa, nemaloni situacija. Pavyzdžiui, žmogus gali susidurti su nemalonia situacija, bet vietoj to, kad jaustųsi piktas ar liūdnas, pradeda analizuoti ją filosofiškai.

Tai yra gynybos mechanizmas, kai sąmoningai vengiama galvoti apie nerimą keliančius dalykus, stresines situacijas. Pavyzdžiui, žmogus gali vengti eiti į tam tikras vietas, kad nesutilptų su tam tikrais žmonėmis, kurie jį sukelia diskomfortą.

Tai yra gynybos mechanizmas, kai nepriimti impulsai išreiškiami socialiai priimtinais būdais. Pavyzdžiui, žmogus, kuris jaučia agresiją, gali ją išreikšti sporto salėje, užsiimdamas sunkiosios atletikos treniruotėmis.

Tai yra procesas, kai išmokstame reaguoti jau esančia organizmo reakcija ar prigimtiniu, refleksiniu elgesiu į dirgiklį, kuris anksčiau niekuomet nesukeldavo tokios reakcijos. Pavyzdžiui, šuo seilėjantis, kai girdi maisto dubenėlio garsą, nes jis supranta, kad netrukus gaus maisto.

Tai yra procesas, kai išmokstame visai naujo, kitokio elgesio, veiksmo ar judesio. Pavyzdžiui, vaikai išmoksta kalbėti, nes jie gauna teigiamą pastiprinimą, pavyzdžiui, šypseną ar pagyrimą, kai tiksliai pasako žodį.

Tai yra sąvoka, kuri apibūdina, kad tam tikras veiksmas, net jei atsitiktinis, sulaukia paskatinimo (yra pastiprinamas), jis linkęs įsitvirtinti ir kartotis. Pavyzdžiui, jei vaikai rėkia, kad gautų saldainių, ir tėvai duoda jiems saldainių, jie greičiausiai rėks ir ateityje, norėdami gauti dar saldainių.

Žmogaus suvokimas, kiek jis gali kontroliuoti savo gyvenimą.

Kai žmogus mano, kad jo gyvenimas yra kontroliuojamas išorinių jėgų.

Žmogaus suvokimas, kad jis gali kontroliuoti savo veiksmus, nepaisant išorinių veiksnių.

Žmogaus suvokimas, kad jo aplinka jį kontroliuoja.

Suvoktą kontrolę stiprina emocinė, informacinę ir instrumentinė parama.

Adaptyvi, kai tenkina žmogaus poreikius, kurių jis pats negali patenkinti. Ne- adaptyvi, kai sukuria priklausomybę.

Emocinė ir informacinė parama stiprina suvoktą kontrolę, gerindama žmogaus savijautą.

Žmogus suvokia save kaip nekontroliuojamą, yra neigiamų lūkesčių kontrolės atžvilgiu ir negali spręsti problemų.

Kai žmogus patenkina aukštesnius poreikius, jis tampa fiziškai sveikesnis ir psichologiškai labiau patenkintas.

Organizminis vertinimo procesas – tai vidinis žmogaus valdymas, padedantis jam apsispręsti, kokie veiksmai yra teisingi ir naudingi.

Suaugusiam žmogui gali būti sunku pasitikėti savo poreikiais ir jais vadovautis, jei vaikystėje jie nebuvo tinkamai tenkinami arba nebuvo skatinamas savarankiškumas.

Neatitikimas tarp vidinių poreikių ir savęs sampratos gali sukelti psichologinę įtampą.

Gintis nuo psichologinės įtampos gali būti naudojami gynybos mechanizmai; jie padeda išvengti nemalonių jausmų, bet gali būti neveiksmingi ir ilgainiui sukelti asmenybės sutrikimus.

Asmenybės bruožų teorija teigia, kad žmones galima apibūdinti pagal psichologinių savybių (bruožų) derinį.

Ekstravertai yra bendraujantys, drąsūs ir nukreipti į išorinį pasaulį, o introvertai – labiau į save orientuoti, ramūs ir atsargūs.

Žmones, kuriems būdingi pastovūs psichikos procesai, labiau valdo savo emocijas ir elgesį nei nepastovios psichikos būsenos žmonės, kurie yra labiau impulsyvūs ir lengvai sudirginami.