Viljamas Šekspyras PDF

**[VILJAMAS ŠEKSPYRAS]** - Anglų aktorius, dramaturgas, poetas. - Naujos literatūros jėga. - Užaugo patriotinė, stipri, visuomenėje, šeimoje. - Kūryba pereinamojo laikotarpio: renesansinis pasaulėvaizdis, psichologinis požiūris į žmogų. - Šekspyro kūryba iškėlė teatro vaidmenį vis...

**[VILJAMAS ŠEKSPYRAS]** - Anglų aktorius, dramaturgas, poetas. - Naujos literatūros jėga. - Užaugo patriotinė, stipri, visuomenėje, šeimoje. - Kūryba pereinamojo laikotarpio: renesansinis pasaulėvaizdis, psichologinis požiūris į žmogų. - Šekspyro kūryba iškėlė teatro vaidmenį visuomenėje. - Dramų (tragedijų), sonetų autorius - „Laiką nutrinantys žodžiai" **[Problematika:]** - Valdovas ir tauta - Individo laisvė ir atsakomybė - Valdžia ir dorovė - Gyvenimo tragizmas - Priešinimasis blogiui - Gyvenimo prasmės apmąstymas - Neatslūgstanti draminė įtampa. - Humanistinių idealų žlugimas - Hamletas ieškodamas savo neryžtingumo priežasčių, pažvelgia ne tik į savo dvasios gelmes -- jis labai aiškiai parodo pačioje giliausioje žmogaus prigimtyje slypintį esminį klausimą. Hamleto gyvenimas prasmingas, nes mokėjo įžvelgt blogį ir jam priešintis. **[Veikėjai:]** - HAMLETAS, KLAUDIJUS, POLONIJUS, HAMLETO TĖVO ŠMĖKLA, LAERTAS, OFELIJA, ROZENKRANCAS IR GILDENSTERNAS, HORATIO. **[MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS]** - Vienas iškiliausių Lietuvos baroko epochos poetų. - Popiežiaus pripažintas kaip „poetu laureatu". - Troško ramaus gyvenimo bet jo rašymo talentas jam nešė vargų. - Nuo Renesanso epochos poetų Sarbievijus labiausiai skiriasi tuo, kad jo poezijos žmogus nesiryžta tobulėti ar tyrinėti jo supančio pasaulio. **„[HAMLETAS]"** - Eiliuota forma parašyta drama, kurioje ryškus poetinis pasauli suvokimas. - Jausmai ne kasdieniški, pakylėti, kančia, abejonės. - Jaučiama Renesanso epochos dvasia, nes personažai yra savarankiškos asmenybės. Bet tai Renesanso pabaiga, kai humanistai ėmė nebetikėti žmogumi. - Vieta -- karaliaus dvaras, valstybinio gyvenimo sfera. - Konfliktas: pareiga ir pasyvumas, kerštas ir neryžtingumas. - Hamletas negali būti savimi, maištaujantis, nes jo pareiga būti princu. - Pasislėpęs už „kaukės" - Apsimetimas bepročiu leidžia paslėpti nerimą ir aštrina išorinius konfliktus. - Manė kad žmogus -- pasaulio žmogus (RENESANSAS). - Dabar pripažįsta, kad žmogus žlugdo gyvenimą, idealus (BAROKAS). **[„Būt ar nebūt"]** BŪT -- susitaikyti su likimu ir išsaugoti gyvybę. Yra neužbaigtų dalykų -- keršto misija. NEBŪT -- kovoti su blogiu, kuris neįveikiamas, ir mirti neišvengiamai. Žmogus žlugdo viską -- moralus, idealus. **[Problematika:]** - Žmogaus menkumas, gyvenimo trumpumas, laikinumas. - Gamtą jis vaizduoja tobulą: tai poetinio įkvėpimo šaltinis. - Stiprus ryšys su Dievu: odės apie rojų, pomirtinio gyvenimo grožį. - Odėse parodoma kosmoso begalybė: suabejojama savo reikšmingumu. - Odėse parodoma -žmogaus minčių begalybė. - Paradoksalumas (supriešinimas, susiejimas) **[KRISTIJONAS DONELAITIS ]** - Poetas, kunigas, lietuvių literatūros klasikas. - Valstietis, išsimokslinęs, skaitė paskaitas kaimo žmonėms. - Iš Antikos Donelaitis perėmė hegzametrą -- eiliavimo būdą. - Baroko bruožai -- drastiški, net vulgarūs posakiai, hiperboliškai vaizduojamos būrų gyvenimo scenos. - Su Apšvieta siejamas autoriaus noras paaiškinti, patarti, kaip gyventi, taip pat keliami lietuvybės klausimai ir domėjimasis tradicijomis. **[Problematika:]** - Gamtos ir žmogaus ryšys. - Gėrio ir blogio kova - Žmonių tarpusavio ryšiai - Vertybės, ydos - Lietuviškumo puoselėjimas - Religingumas, tikėjimas.  - Rašytojas, poetas, dramaturgas, filosofas, mokslininkas. - Gėtė buvo ne tik literatas, bet ir domėjosi gamtos mokslu, filosofija, teisės mokslais ir politika. - Faustas -- lėlių Teatro personažas, komiška figūra, smerkiama dėl sandorio su velniu Gėtės jaunystėje. - Kūrinys parašytas 60m. bėgyje. **[Problematika:]** - Požiūrių, principų, idėjų sankirta. - Ieškančio žmogaus nerimas. - Abejonės, nepasitenkinimas - Konfliktas tarp noro aprėpti būties begalybę ir menkų žmogaus galimybių. („Klysta žmogus, kol jis ko siekia") ne žemės kurmis, o siekiantis ir klystantis gali jaustis teisus. **[Veikėjai:]** - FAUSTAS, MEFISTOFELIS, VAGNERIS, MARGARITA **[„METAI"]** - Gamtos vaizdai gretinami su žmogui, kuriems suteikiamos alegorinės reikšmės. - Kalbama apie gyvenimo priešingybes. - Būrai skirstomi į teigiamus (viežlybuosius) ir vertus pasmerkimo (nenaudėlius). Moralinis skirstymas. - Pagrindinės vertybės -- darbštumas, kuklumas, paprastumas. - Pričkaus vardu būrams dažnai aiškinama, kas yra dorybė ir kas -- smerktini dalykai. **[Veikėjai:]** - SELMAS, LAURAS, KRIZAS, PRIČKUS (TEIGIAMI), SLUNKIUS, PELĖDA, PLAUČIŪNAS, DOČYS (NEIGIAMI) PONAI. **[„FAUSTAS"]** - Iš kiekvieno savo gyvenimo epizodo jis tikisi daugiau, nei gyvenimas gali duoti. - Jo gyvenimas yra nesibaigianti kelionė, atradimų, džiaugsmo akimirkų, praradimų, nusivylimų kaita. - Nesitenkina tuo, kas pasiekta. - Sumenkina mokslo kančias, kuriose jis paniręs, fantazuoja apie dvasinę harmoniją. - Vertės viskame kame reikia ieškoti ne moksle. - Protestas prieš tikrovę. - Fausto aforizmas: "Ir laisvės, ir gyvybės tas tevertas, kas grumiasi dėl jųjų nuolatos". - Faustas ne kartą teigė, kad gyvenime svarbiausia -- veikti. Gal tokia ir yra būties esmė. Veikla, nepaisant nusivylimų, nuopolių, apgaulingų atradimo iliuzijų. - Fausto beatodairiškas siekimas pažinti, patirti, pakeisti pareikalavo nemažai kančių, praradimų (skaudžiausias jų -- Margaritos tragedija). **[ADOMAS MICKEVIČIUS ]** - Poetas, dramaturgas, visuomenės veikėjas. - Kūryba grįsta realiais meilės romanais. Tai buvo inspiracijos šaltinis. - Kūrė lenkų kalba. - Ištremtas iš Lietuvos dėl Filomatų draugijos veiklų. - „Poezija" -- rinkinys. Jo viduje -- „Gražina", „Vėlinės", „Ponas Tadas" poemos. **[„ODĖ JAUNYSTEI"]** Sumenkinamas žmogaus kūnas, vertinamas vidinis pasaulis. Žmogų be ambicijų, tikslų prilygina šliužui, gyvenančiu kiaute. Metaforiškai parodo žmogui svarbą atskleisti, parodyti save pasauliui, kad neliktų pamirštas ar visai nežinomas. Tokį žmogų išvadina savimyla. Pabrėžia, kad gyvenimo kelias uolėtas ir slidus, bet jį įveikti padeda tik vienybė. Jauno žmogaus kova sulygina su kovomis su hidromis ir kentaurais. **[BALADĖ „ROMANTIKA"]** Bandoma parodyti, kad vertingiausi dalykai gyvenime dažnai nematomi, nepaliečiami, o jaučiami. Taip pat pabrėžia senų žmonių konservatyvumą, uždarumą, o tuo tarpu jaunimą -- kaip jausmingą, jautrų (mergina gedi savo mylimojo kapuose, nors jo ten nėra, kiti ją žemina, nes mano, kad ji išprotėjusi ir įsivaizduoja).  **[SIMONAS DAUKANTAS ]** - Istorikas, rašytojas, švietėjas, tautinio atgimimo narys. - Pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuvių kalba. - Rašė labai ilgais sakiniais. - Sukūrė žodį „Vytis". - Savo kūriniuose idealizavo lietuvių tautos senovę: papročius, buitį, tikėjimą, karybą, gamtą. **[Problematika:]** - Girios galingumas, tamsumas, neįžengiamumas. - Metaforiškai jos liudija lietuvių narsą, stiprybę, valstybės galią. - Istorinis kontekstas prideda romantizmo miškui **[„VĖLINĖS"]** - Tautos kančia ir laisvės troškimas. - Kaltė ir atpirkimas (Poemoje daug dėmesio skiriama moralinėms dilemoms, kaltės jausmui ir atpirkimui. Tai atsiskleidžia per veikėjų likimus ir jų santykius su antgamtinėmis jėgomis.) - Meilė ir skausmas: Kūrinys paliečia nelaimingos meilės temą, kuri tampa pagrindinio herojaus dvasinės kančios šaltiniu. - Antgamtinės jėgos ir dvasinis pasaulis. **[Veikėjai:]** - GUSTAVAS, KUNIGAS, MERGINA **[„BŪDAS SENOVĖS LIETUVIŲ, KALNĖNŲ IR ŽEMAIČIŲ]**" - Laikomas pirmuoju lietuvišku istorijos veikalu, skirtu paprastai liaudžiai. - Veikalo tikslas -- kelti tautinę savimonę ir parodyti, kad lietuviai gali didžiuotis savo istorija. - Jis siekė ne tik parodyti lietuvių praeitį, bet ir motyvuoti tautą siekti nepriklausomybės bei kovoti už savo kalbos, kultūros ir papročių išsaugojimą. - Aprašyta giria veikia išvien, yra aukščiau žmogaus, jaučiama pagarba jai. - Romantizuoja girią dėl jos būtinybės žmonių gyvenime, žmogaus ir gamtos ryšys romantiškas ir artimas. **[ANTANAS BARANAUSKAS]** - Poetas, kalbininkas, dvasininkas, tautinio atgimimo narys, kalbos tyrinėtojas. - Nekilminga ir skurdi valstiečių šeima trukdė jam siekti aukšto išsilavinimo. - A. Baranauskas per kūrybą susipažino su Karolina Praniauskaite, kuri skatino lavintis, skaidrino rašytojo gyvenimą, padėjo bręsti kaip poetą. - Jis -- plačių interesų, neramaus proto, užsispyrusi, ištverminga asmenybė. **[Problematika:]** - Praeities girios prisiminimai, ilgesys. - Sentimentalios emocijos apie jauną mišką. - Nusivylimas dabartine girios būsena, praeities idealizavimas - Vertinama tautosaka. - Girioje randama harmonija, pilnatvė, gebėjimas jausti, išgyventi gamtos grožį. - Gyvybingumas, šviesumas. - Nekalbama apie ateitį lyg jos nebūtų (dramatizmas, tragizmas) - Žmogaus suaugimas su gamta **[JONAS MAČIULIS (MAIRONIS) ]** - Poetas, kunigas, tautinio atgimimo narys, klasikas. - Pasirinko kunigo kelią, nes norėjo dirbti savo krašto žmonėms. - Maironį parklupdė tai, kad jis nepasiekė vyskupo pareigų. - Poeto pasaulėžiūrą ir kūrybą formavo tautinio atgimimo sąjūdis. - Sielvartavo, dėl apsimestinio patriotizmo ir vienybės stokos visuomenėje. - Po jo mirties jis buvo vadinamas tautinio atgimimo pranašu, tautos vedliu, autoritetu. - Didžiausias palikimas -- lyrika. - „Kūryba tampa tikra, svarbia kūryba, kai kuriama patyrus, apie ką rašoma, iš kančių, nebūtinai iš laimės". **[MAIRONIO PROGRAMA KAIP SIEKTI IŠSVAJOTOS LAISVĖS IR TEISINGOS BŪTIES.]** - Tautos dvasia (gyvybė) skleidžiasi per kultūrą. - Darbas tautinėje kultūroje yra kelias į ateitį. - Dėl tėvynės tenka pasirinkti sunkų gyvenimą. - Žmonės, kurie „pametė" meilė tėvynei dėl asmeninės gerovės yra verti pasipiktinimų, ironizavimo ir sarkazmo **[„ANYKŠČIŲ ŠILELIS"]** - Pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išauga į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. - Pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias vertybes. - Pirmą karta paminėtas žmogaus dvasinis ryšys su gamta. - Naudodamas liaudies žodyno ištekliais išaukštino kaimo žmogaus svarbą. - Šventų girių -- pagonybės židinių naikinimą poetas laikė Lietuvos grožio, turto niokojimu, moralės, tradicijų, kultūros pagrindu griovimu. - Tiek miškas, tiek tauta išgyveno didybės ir nuosmukio, klestėjimo ir nykimo laikus. - Miškas iškyla kaip tautos būtį sauganti jėga. - Miškas sunyksta ir vėl atgimsta. Tai įrodo, kad tautoje slypi jos prisikėlimo galios, atmintyje, kūryboje, kultūroje. **[„PAVASARIO BALSAI"]** **[Problematika:]** - Žadina meilę tėvynei, gamtai. - Gimtojo krašto poetizavimas. - Tautinis atgimimas perteikiamas gamtos vaizdais - Garbinga Lietuvos praeitis. - Menkas susižavėjimas svetima gamta, buvimas svetur kelia tėvynės ilgesį. - Jaučiamas rūpestis , kančios dėl spaudos draudimo. - Supriešinami praeities ir dabarties žmonės. - Pasipiktinimas tautiečių neveiklumu. - Aukštinamas jaunas žmogus, nes jis kupinas ryžto mylėti ir aukotis. - Tėvynė -- įkvėpimo šaltinis. **[MARIJA PEČKAUSKAITĖ (ŠATRIJOS RAGANA) ]** - Rašytoja, pedagogė (mokytoja), tautinio atgimimo narė. - Kilusi iš bajorų šeimos. - Pirmoji europinio išsilavinimo moteris. - Rašė lenkiškai, bet anksti suprato, kad reikia rašyti gimtąją kalba. - Tapo Lietuvos patriote ir demokrate. - Rūpinosi skurdžiais vaikais, buvo aktyviai įsitraukusi į filantropinę veiklą. - Giliai tikinti katalikė. **[Problematika:]** - Dvaro kultūra, religija - Šeimos vertybės. - Mamos ir dukros santykiai - Moters gyvenimo prasmė. - Dilema: imtis veiksmų dėl nemoralumo ar viską palikti likimo valiai. - Perdėtas švelnumas kitiems veda išnaudojimo link. - Gyvenimo trapumas. - Pomirtinio gyvenimo filosofija  **[JUOZAS TUMAS-VAIŽGANTAS ]** - Rašytojas, kunigas, visuomenės veikėjas, kultūros puoselėtojas. - Skyrė daug dėmesio lietuviškai spaudai. - „Vilties" laikaičio bendraleidėjas. - Kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, troško vienybės ir bendro darbo tėvynei. - Laisvas, nepriklausomas žmogus, aktyvus kunigėlis **[Problematika:]** - Meilės ir pareigos konfliktas. - Kokia meilė: kūniška ir dvasinė. - Dėdžių ir dėdienių vieta visuomenėje. - Manipuliacija gerumu, žiaurumas. - Meilės pinklės - Skaudus meilės trikampis **[„SENAME DVARE"]** - Parašytas gyvenimo pabaigoje. - Rašydama šią apysaką, rašytoja galvojo apie Užvenčio dvarą, kuris jau buvo prarastas. (mirusi visa šeima). - Ypatinga kūrinio nuotaika yra nulemta grįžimo į praeitį. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių taško. - Kūrinio centre -- senasis dvaras ir jo gyventojai, kurie ne engia ir baudžia kaimiečius, o priešingai -- juos šviečia, tėviškai globoja. - Mamatė yra didelis autoritetas dukrai. Jas riša rūpestis, ištikimybė. - Mamatės išvaizda prilyginama rožei. - Dvaras tampa atspirties tašku ne tokiems turtingiems, paprastiems žmonėms, norint siekti gerovės. - Problemas dvariškiai sprendžia taikiai, nežiūrėdami iš aukšto. - Mamatė bando žongliruoti savo pareigomis išlaikyti darnią šeimą ir galimybe demoralizuoti šeimą dėl savo perdėto geranoriškumo. - „Nieko nesakai, tai reiškia -- nieko nematai, nenuvoki, nenumanai, ir galima tave apgaudinėti ir išnaudoti lig valios" **[Veikėjai:]** - MAMATĖ, IRUSIA, LIUDVIKAS **[„DĖDĖS IR DĖDIENĖS"]** - Vaižgantas su dideliu dėmesiu aprašo Lietuvos kaimo gyvenimą: darbų ciklą, papročius, santykius tarp žmonių. Kūrinys perteikia autentišką kaimo bendruomenės atmosferą, kartu atskleisdamas jos socialinius ir moralinius aspektus. - Severiutės gyvenimo kelias parodo, kad pasiaukojimas kitiems dažnai gali reikšti asmeninių svajonių ir laimės atsisakymą. Ji lieka ištikima savo pareigoms, tačiau už tai moka didelę emocinę kainą. **[Veikėjai:]** - RAPOLAS GEIŠĖ, ŠIUKŠTA MYKOLAS (MYKOLIUKAS), SEVERJA PUKŠTAIČIA (SEVERJA), DOVYDAS, DOVYDIENĖ. **[JONAS BILIŪNAS ]** - Rašytojas, prozininkas, tautinio atgimimo narys, užsiėmė žurnalistika, kritikas, publicistas - Literatūrinis darbas , toks mielas širdžiai, Biliūnui nešė vien skurdą ir badą, Nepriteklius atitraukdavo nuo kūrybos. - Ciuriche gyvendamas su žmona sunkiai sirgo, bet prieš gyvenimo galą parašė savo žymiausius kūrinius. - Greitai suprato, kad eilėraščių kūrimas ne jam. - Pirmasis į mūsų literatūrą įvedė realizmo terminą. - Biliūnas -- lyrinio pasakotojo pradininkas, nes pasirinko intymesnį kalbėjimo būdą, kreipdamas dėmesį į vidinį konfliktą. - Riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta. Lyg autobiografija. - Mirė savo pike būdamas 28 nuo džiovos. **[Problematika:]** - Psichologiškumas -- gilinasi į vidinį pasaulį, kuria įtampą per susiklosčiusias situacijas. - Aplinką ir gamtą vaizduoja saikingai. - Humaniškumas -- moralinės problemos, kaltės ir atgailos motyvai. **[NOVELĖ „UBAGAS"(PETRAS SABALIŪNAS)]** - Šioje novelėje atskleidžiama skaudi problema: tėvai, linkėdami vaikams gero, atiduoda viską, o kai jie suauga, varo tėvus iš namų be jokių skrupulų. Taip nutiko ubagui Petrui Sabaliūnui. - Veikėjas -- Petro vaikystės pažįstamas. Veikėjas jaučiasi kaltas dėl ubago likimo. Jaučia, kad galėjo kažkuo padėti anksčiau, bet dabar per vėlu. - Daug jaunų žmonių nori švelniai atsikratyti tėvais ir pradėti savo gyvenimą, bet nedrįsta arba gėdisi. Bet yra tokių, kurie ir gėdos neturi ir išvaro tėvus kaip Petrą. - Turėti ir auginti vaikus -- kažką palikti po savimi ž yra kilnus tikslas, bet tie, kuriais rūpinaisi ir globojai, ir mylėjai atsisuka prieš tave. **[APYSAKA „LIŪDNA PASAKA"(JUOZAPOTA, PETRAS)]** - Juozapota šildė Petro gyvenimą meile, o Petras fantazavo apie jų ateitį ištrūkus iš caro valdžios. Kaip viskas yra gerai, baudžiava baigėsi, yra noras susilaukti vaikų ir suburti šeimą. - Juozapota nedavė ramybės mintys, kad viską, kas brangu gali prarasti. „Širdis dažnai pasako tą, ko galva nesupranta". - Petro nuslėptas žygis turėjo raminti žmoną, nes ji nieko nežino, bet nežinomybė sukėlė skausmą ir abejones. **[NOVELĖ „VAGIS"]** - Vidinė dilema, ar pulti ir rizikuoti gyvybe vardan kumelio, ar leisti vagiui pasprukti ir pamiršti, kad tai įvyko, sukuriama įtampa. - Vagio užmušimas yra vidinio konflikto pradžia. - Užmušė labiau ne dėl kumelio, o dėl grėsmės šeimai, ūkiui ir ateičiai. - Žiaurus pasielgimas rodo kaimo žmogaus brandą, ištikimumą, rūpestį. - Sąžinė yra griežčiausia teisėja (pradeda krimsti kaip kirminas). - Vagis pavogė ramybę, o ne kumelį. **[NOVELĖ „LAZDA"(PONAS DUMBRAUCKAS, JUOZAPAS)]** - Juozapas praeitį prie pono Dumbraucko prisimindavo su nuoskauda, liūdesiu, sieja su baudžiauninko vargu, bet poną taip pat ir gynė, jautė jam pagarbą, nors jis jį lupo, pasižymėjo rūstumu, negailestingumu. - Po baudžiavos panaikinimo ponas persikrausto pas Juozapą, viską praradęs, grįžta pas tą, kurio nekentė. - Senas Dumbrauckas troško kažką padaryti prieš mirtį, kad atpirktų visas nuodėmes. (Mokino Juozapo vaiką) - Lazdos simbolis simbolizuoja jam sentimentalius laikus, kai jie dirbo ponui, bet ir kelia blogus prisiminimus. - Padovanota lazda Juozapui nerodo, kad ponas jam nebuvo beširdis, bet tai buvo atsidėkojimo ženklas už visus tuos metus. - Juozapo žodžiai savo vaikams: „Į ją žiūrėdami atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavome. Darydavome taip dėl jūsų pačių gero\... Gal ir mums ponai baudė už mūsų gera?" - Net blogyje galima įžvelgti gėrio. \-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-- - Patriotiškas žygis ginti tėvynės įrodo vyro vertybes: tėvynės laisvė\>\>šeima. - Juozapota išvyko ieškoti vyro nepasiruošusi iš nevilties. - Vilčių, kad Petras gyvas nebeliko, svajonės apie ateitį išnyko kaip sapnas. - Juozapotos susitikimas su senole, kuri gyvenime nebeturi, ko siekti ir ko laukti iš jo, teigia jai, kad Juozapota atsidurs jos vietoje ateityje. Taip ir buvo. Moteris išprotėjo ir liko prislėgta realybės. - Kūrinio prologas įrodo, kad apysakoje Petras ir Juozapota yra autobiografiškai pats Biliūnas ir jo žmona. - Petro žygdarbį ir atsiskyrimą nuo žmonos galima sieti su Biliūno sirgimu džiova ir lėta jo mirtimi. Biliūnas graužia save, kad mylimosios nepastebėjo jaunystėje. **[FRANCAS KAFKA ]** - Kafka buvo uždaras, neramus, vienišas, introvertiškas žmogus. - Gyvenimo metu jis išleido labai mažai kūrinių -- daugelį jų paliko nebaigtų. - Gimė pasiturinčioje žydų šeimoje. - Vienintelis dalykas, kuris jam kėlė džiaugsmą buvo literatūra. - Tėvai prieš jį smurtavo. **[Problematika:]** - Ekspresionizmas -- karikatūriška tikrovė, iškreipta, paslaptinga, šiurpi. - Egzistencializmas - Atskirtis ir susvetimėjimas - Tapatybės praradimas - Pasiaukojimas priimamas kaip savaime suprantamas dalykas. - Metaforinis šeimos atsisakymas (obuolys) **[VINCAS KRĖVĖ ]** - Rašytojas, dramaturgas, filosofas, visuomenės veikėjas. - Didžiausia jo aistra -- rinkti tautosaką. - Vienas labiausiai išsimokslinusių Lietuvos intelektualų, ministro pirmininko pareigas ėjęs rašytojas Lietuvai sudėtingu metu. - Krėvė -- išmanantis istoriją, gerbiantis save, viskuo abejojantis, atviras. - Ėjimą prieš srovę politikoje, švietime, kultūroje suteikė savo personažams. **[Problematika:]** - Krikščionybės ir pagonybės susidūrimas. - Nedaloma Lietuva. - Valdovo ir žmogaus tragedija - Meilė ir neapykanta - Dvasinis nuopuolis. - Pamiršta pareiga vardan meilės **[„METAMORFOZĖ"]** - Žmogaus metamorfozę į vabalą galima aiškinti kaip primityvaus gyvenimo metaforą, kalbančią apie šeimos narių susvetimėjimą, egoizmą, žiaurumą. - Po pavirtimo vabalu Gregoras tampa šeimos našta, jį ignoruoja, vengia, o galiausiai net atstumia. Šis pavirtimas simbolizuoja, kaip visuomenė ir šeima gali nusigręžti nuo žmogaus, kuris neatitinka lūkesčių. - Net būdamas žmogumi, Gregoras jau jautėsi izoliuotas -- jis dirbo nemėgstamą darbą tik tam, kad išlaikytų šeimą, o jo asmeniniai poreikiai buvo ignoruojami. - Kūrinyje kyla klausimas: ar žmogus yra vertinamas tik dėl savo naudos kitiems? - Nors Gregoras fiziškai tampa vabalu, jis išlaiko žmogiškas mintis ir jausmus. Tai kelia filosofinį klausimą: kas iš tiesų apibrėžia žmogų -- jo išvaizda ar jo vidus? - Kūrinyje įvyksta dar viena metamorfozė. Gretė pagalbą Gregorui suprato kaip meilės išreiškimą ir pareigą. Tai ją pavertė į moterį iš mergaitės. - Tėvo obuolio metimas į Gregorą (mama nualpsta pirmą kartą pamačius Gregora vabalą, o tėvas klaidingai supranta) simbolizuoja jo pažeminimą ir susvetimėjimą šeimos akyse, tarsi nebetelpa į jokį įprastą pasaulio rėmą **[„SKIRGAILA"]** - Dėmesys nukreiptas į praeitį -- pagonybė. - Kūrybą galima vertinti kaip šuolį nuo visuomeninės ir tautinės problematikos prie žmogaus individualybės iškėlimo, asmenybės, abejojančios visuomeniniais idealais. - Skirgaila -- tragiškas herojus. Jis nori gero Lietuvai , jos žmonėms, bet jo darbai to siekiant išvirsta blogiu. „\ aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti". - Užbaigti gyvenimo jis netrokšta, yra prislėgtas, abejoja ištikimais, mąsto, kiti bando jam tik įtikti. - Pasidavė daryti gera, jį valdo kerštas, pyktis ir pavydas. - Valdyti Lietuvą ir išlaikyti jos įtaką jam kainavo jo žmogiškumą, savivertę ir ištikimybę artimiesiems. **[Veikėjai:]** - SKIRGAILA, ONA DUONUTĖ, OLIGĖ, VAIDILA STARDAS, JONAS SKARBEKAS, KELERIS, KRIVIS SKURDULIS, DAUGAILA **[JURGIS SAVICKIS ]** - Prozininkas, diplomatas kultūros veikėjas, modernistas - Ironijos meistras. - Diplomatinė veikla leido jam plačiai keliauti ir įsisavinti vakarietišką kultūrą bei literatūrą, kuri vėliau turėjo įtakos jo kūrybai. - Jo tekstai iki šiol aktualūs dėl jų universalių temų, įžvalgios psichologinės analizės ir subtilaus humoro. **[Problematika:]** - Daugiaprasmiškumas, detalės. - Personažai neįprastose padėtyse, fiksavimas tik pačių svarbiausių akimirkų. - Žmogus pasaulyje veikia tarsi marionetė, stumdomas lemties. - Pasakojimas skyla į fragmentus. Paliekama nutylėjimų. - Nevengiama kontrastų, šmaikštumo, kandžių replikų. **[NOVELĖ „VAGIS"]** - Supinamas didžiausios priešingybės -- vaikas ir vagis. - Nekaltas, nepatyręs vaikas plėšiką įsivaizduoja kaip iš pasakos: gerą, aukštą, malonų, bet, pamatę kaip su vagiu elgiasi tėvas, lieka sukrėstas. - Vaikas pasielgia humaniškai, paleidžia kalinį, o tas taip pat sukrėstas, kad su juo taip elgiamasi nesprunka iškart: apkabina vaiką. - Išlaisvindamas vaikas jam paskiria didžiausią bausmę- sąžinės kaltės jausmą. - Vaikas jaučia, kad kažką palieka, atsisako ir virvės, rišusios vagies rankas, nutraukia ir nematomas vaiko sielą su vaikyste rišusias virves -- tiek kalinio branda, kad pasaulyje gerų ir užjaučiančių žmonių, tiek vaiko branda, susitikus su realybe. **[VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS ]** - Rašytojas, poetas, kunigas (metė kunigystę), prozininkas, dramaturgas ir literatūros mokslininkas. - Plėtė literatūrą rašydamas kritikos darbus ir dėstydamas. - Padėjo pagrindus moderniai lietuvių literatūrai. **[Veikėjai:]** - LIUDAS VASARIS, LIUCIJA (BRAZGIENĖ, GLAUDŽIUVIENĖ), VARIOKAS, VARNĖNAS, KATEDROS NEPAŽĮSTAMOJI, KLEBONAS PLATŪNAS, JONAS STRIPAITIS, BARONIENĖ RANAIKIENĖ, AUKSĖ GRAŽULYTĖ, DAKTARAS BRAZGYS, RAMUTIS, VYTUKAS(BRAZGIO VAIKAS), KANAUNINKAS KIMŠA, ŠLAVANTŲ TĖVELIS, POVILAS GLAUDŽIUS. **[NOVELĖ „KOVA"]** Vaikas aktyviai siekia pagerinti savo ir šeimos gyvenimą ir santykių būklę. Vaikas gyvena alkoholikų šeimoje ir jam tenka anksti subręsti ir užaugti - prižiūrėti savo tėvus, išsaugoti būdingas vertybes. Smuklės situacija: vaikas bando parvesti girtus tėvus namo, vaikas tėvais, o ne tėvai vaiku rūpinasi. Šlykštisi savo tėvais, bet dar vis turi vilčių, kad sulauks šilumos. "Mano vaiko, meldžiamieji, nelieskit" -- motiniškumo nuotrupos. Vaikas turi drąsos ginti tėvus prieš galiūną, nors žino, kad pralaimės -- neturi, ko prarasti. Ankstyva vaiko branda, mamos paveikslas, puolimas. "Gal šnapselio dėl šilumos" (vaikui). **[NOVELĖ „FLEITA"]** - **Fleita kaip simbolis**: Pagrindinis veikėjas yra muzikantas, kuris labai jautriai vertina savo instrumentą -- fleitą. Šis instrumentas tampa ne tik jo profesijos ar hobio dalimi, bet ir vidinių siekių, estetikos bei gyvenimo prasmės simboliu. Fleita atspindi veikėjo trapų ryšį su grožiu ir kūryba. - Novelėje įvyksta lūžis, kai fleita sudūžta. Tai ne tik fizinis instrumento sunaikinimas, bet ir metafora veikėjo siekių bei svajonių žlugimui. Šis įvykis atspindi žmogaus trapumą -- kaip lengvai grožis ir prasmė gali būti prarasti. - Jo ryšys su giminaičiai Viksvomis kaime buvo trapus ir neigiamas. Žiogas, inteligentas, teatro atstovas, nepritapo prie kaimiško gyvenimo. Jo mirtį pavasarį paskatino giminaičių arogancija, neapykanta ir žiogo jautrus charakteris. **[„ALTORIŲ ŠEŠĖLY" IR EILĖRAŠČIAI]** **[Problematika:]** - Simbolizmas, daug dėmesio skiriama žodžio daugiaprasmiškumui. - Eilėraštis tarsi jausmų, potyrių apmąstymas. - Vaizduojama ne kasdienybės situacijos, o žmogus visatos kontekste. - Daug kontrastų: :"diena/naktis, viršūnė/gelmės, žemė/dangus, realybė/vizija. - Susiliejimas su naktimi, pasaulio pajautimas. - Asmenybės laisvė ir pasirinkimas, Tapatybės paieškos, dvasinis augimas, santykiai su visuomene - Kunigystė ir kūrybos akistata. Meilė tampa svarbia veikėjo išbandymo ir savęs pažinimo dalimi. **[SALOMĖJA NĖRIS ]** - Poetė, moderniosios lietuvių poezijos atstovė. - Dažnai vertinama prieštaringai, nes ji dalyvavo procese, kuris padėjo pagrindą Lietuvos inkorporavimui į Sovietų Sąjungą. - Jos kūryba -- išpažintinė lyrika. - Ankstyvojoje -- atsiveria meilės lūkesčiai, jaunystės polėkis. - Vėlyvesnėje -- laimė ir meilė yra trapi ir išnykstanti. Susipina gyvenimo džiaugsmas ir svetimumas, nepritapimas prie išorinio pasaulio. - Brandžiausioje -- būties trapumo jausmas, vienišumo, apleistumo, skausmo, tėvynės ilgesio motyvai. - Ryškiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja tarp visų neuromantikų. **[BRONIUS KRIVICKAS ]** - Poetas, partizanas, literatūros kritikas. - Aktyviai dalyvavo pasipriešinimo veikloje ir rašė tekstus, stiprinusius kovotojų dvasią. **[Problematika:]** - Herojiška žmogaus laikysena prieš mirtį. - Garbė atiduoti gyvybę, apginti vertybes. - Moralinių vertybių išbandymas. - Žmogaus ir gamtos santykis. - Tikėjimas, mirties grožis, maištas, žmogaus ir Dievo ryšys. **[BALYS SRUOGA ]** - Rašytojas, poetas, literatūros kritikas, publicistas, kultūros veikėjas, intelektualas. - 1945m. parašė „Dievų mišką" gydydamasis po paleidimo iš koncentracijos stovyklos. - Jo kūryba pasižymi ironija, satyra ir gilia humanistine perspektyva. **[Problematika:]** - Humanistinių vertybių praradimas. - Dehumanizuojančios sistemos kritika - Ironija kaip vertybių praradimo priešprieša. - Asmens laikysena ribinėje situacijoje. - Gyvybės nuvertinimas - **[„PRIE DIDELIO KELIO"]** - Karo meto eilėraščiai, atsiradę iš meilės, ilgesio, kančios. - Išreiškia paskutinę valią: grįžti į Lietuvą, žmonių širdis. - Rinkinyje vyrauja išėjimo-grįžimo motyvas, sielvartingi, nuo gimtinės atplėšto žmogaus išgyvenimai. - Kelias, tai likimo, nueito gyvenimo kelio patyrimo simbolis, rodantis apsisprendimo pasirinkimo svarbą. - Eilėraščiuose labai svarbus praradimo suvokimas (prarasta tėvynė, žmonių pasitikėjimas, autoritetas, šeima, namai) - Praradimo būseną poetė eilėse perduoda skaitytojui intymia, melodinga, metaforiška, artima išpažinčiai, eiliuota kalba. - Apleistumo motyvas reiškiamas našlaitės, benamės, raudotojos, klajūnės įvaizdžiais. **[EILĖRAŠČIAI]** - Krivicko poezijoje atsiskleidžia dramatiškos partizanų gyvenimo realijos, tačiau sąmoningai pasirinktas tėvynės gynėjo kelias suteikia jėgų. - Eilėraščio žmogui svarbus garbingas, orus gyvenimas. - Dažnai gręžiamasi į Dievą kaip moralinį autoritetą. - Lyriniam „aš" mirti baisu, bet dar baisiau negarbingai gyventi. - Garbingas gyvenimas didina savivertę, todėl tėvynės gynėjas grėsmės akivaizdoje elgiasi išdidžiai. **[„DIEVŲ MIŠKAS"]** - Pasakotojas, tai inteligentas, beteisis kalinys, žvelgiantis į lagerio kasdienybę humanisto, intelektualo akimis. - Intelektualumas, blaivus žvilgsnis, atstumas tarp pasakotojo ir vaizduojamos tikrovės, net savotiškas ramumas išskiria pasakotoją. - Ironija ir pasaulio vertinimo, ir savisaugos priemonė. - Ironija tarsi kauke prisidengia kenčiantis, apsaugo nuo jausmingumo, skatina galvoti ne vien apie asmeninę dramą. VYTAUTAS MAČERNIS - Jauniausias literatūros klasikas, poetas. - Parašė 200+ eilėraščių, juos sudaro: "metų" sonetai. 9 eilėraščių ciklas „Vizijos". - Linkęs į vidinius apmąstymus, mėgo vienatvę, buvo jautrus, studijavo filosofiją. - Mirė būdamas vos 23m. nuo sviedinio skeveldros. Problematika: - Gyvenimo prasmės ieškojimas. - Žmogaus išgyvenimai. - Sielos dvilypumas. - Gimtinės ilgesys. - Tiesos ieškojimas - Vienatvė - Namų simbolis -- senolė. ALBERAS KAMIU - Filosofas, rašytojas, teatro režisierius, žurnalistas ir visuomenės veikėjas. - Kritikavo pernelyg griežtą prancūzų valdžios elgesį su Alžyro (jo gimtinės) gyventojais. - Daug dėmesio skyrė teatrui, kritikavo politiniam pasauliui. - Jo kūryba įvertinta Nobelio premija. - Kūryba dalija į du ciklus: apie absurdą (-) ir apie maištą (+). Problematika: - Maištaujantis žmogus, gyvenimas absurdiškas, neturintis jokios aukštesnės paskirties. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui. - Beviltiškumui ir absurdui priešintis padeda kūryba. - Tiesa ir veidmainystė. - Instinktais besivadovaujantis žmogus. - Visuomenės požiūris į kitokius. - Mąstymo skirtumai. - Žmogus be moralės. - Kitokio likimas. Veikėjai: - MERSO, MARI, REIMONAS, SALAMONAS, PROKURORAS, ARABAS. „VIZIJOS" - Kūryba skatino mylėti namus, gimtinę, žemę, gyvenimą suvokti kaip darbą, siekti aukšto tikslo, įsisąmoninti visuomeninę veiklą, tobulinti savo sielą. - „Mokėkime gyventi nors ir dūžtančiose formose". - Namų aprašymai perteikiami kaip vieta, kurioje žmogus gali rasti ramybę. - Namai įgauna simbolinę prasmę kaip dvasinė tėvynė. - Gamta griaunanti, bet ir atgaivinanti. - Rodoma egzistencija tarp dvasinės ramybės (namai) ir chaotiškos tikrovės, nuolatinės kaitos erdvės (gamta). - Senolė įkūnija kažką amžino, gero, Pasakotojas ją mato per savo prisiminimus. - Senolė nuolat grįžta pasakotojo sąmonėje kaip paguodą, nuraminimą ir namų šilumą suteikiantis simbolis. - Jaučiama pagarba gamtai ir suvokiamas gyvenimo cikliškumas. „SVETIMAS" - Romanas parodo kaip pagrindinis veikėjas yra nutolęs nuo žmonių ir pasidaręs svetimas. - Veikėjas bėga nuo skausmo, neteisybės, kasdienybės ir elgiasi gyvenime laisvai. - Žmogus priešiškas pasauliui, nes pasaulis priešiškas jam. - Gyvenimas yra beviltiškai absurdiškas, jis nejaučia ryši su kitais, visi yra susvetimėję, saugumas yra trapus, prarandamas ir liekanas. - Kitiems žmonėms rūpi tiek, kiek gali būti naudingas. - Abejingumas tiek žmonėms, tiek socialinėms normoms. - Neįsileidžiama į gilesnius moralinius ar emocinius išgyvenimus. - Nemato, meilė yra svarbus jausmas, teikia pirmenybę momentiniam pasitenkinimui. - Merso nesugeba užjausti kitų ir suprasi emocinio prisirišimo. - Nužudymas -- susikaupusios energijos, pykčio išliejimas. - Kaltintojai daugiau dėmesio skiria jo asmenybei, o ne veiksmams. Nejaučia nei kaltės, nei baimės dėl galimo nuosprendžio. - Visi „keisti", bet niekuo nesusiję su žmogžudyste jo veiksmai atsukami prieš jį ir tampa pagrindine priežastimi, kodėl jo nuosprendis būtent buvo toks. - Žmonės teisia ne tik veiksmą, bet ir žmogaus nukrypimą nuo standartų ir kad jis neatitinka lūkesčių. - Kertiniu momentu jis išreiškė pyktį ir neapykantą visuomenei dėl jos nesąžiningumo. - Merso myli gyvenimą ir nėra abejingas viskam, kaip visuomenei atrodė. Jis visą laiką buvo savimi ir dabar yra pasiryžęs„viską pradėti iš naujo" ANTANAS ŠKĖMA - Rašytojas, dramaturgas, aktorius, vienas ryškiausių išeivijos literatūros atstovų. - Kūryba išsiskiria modernistine forma ir filosofiniu gilumu. - Jis išsiskyrė jautrumu, intelektualumu ir polinkiu į gilias egzistencines paieškas. - Jis sėmėsi iš Albero Kamiu. - Gyvenime ir raštuose dažnai maištavo prieš stereotipus, tradicijas ir sustabarėjusias normas. Problematika: - Egzistencinė krizė ir absurdo jausmas. - Tapatybės ir išeivijos patirtis (negali pilnai pritapti Amerikoje, tačiau jaučia atitolimą ir nuo gimtojo krašto). - Poetas, kuris priverstas dirbti monotonišką darbą liftininku, aukodamas savo kūrybines ambicijas dėl išgyvenimo. - Psichinio ligonio gyvenimo realybė - Meilė ir vienatvė. - Minčių bėgiojimas  MARTYNAS MAŽVYDAS - Pirmosios lietuviškos knygos autorius, klebonas, protestantas, kunigas, reformacijos veikėjas. - Rašydamas galvojo, ką mąsto tuometinis Lietuvos kaimo žmogus. - Gyveno neturtingų bajorų šeimoje, bet sugebėjo išsimokslinti ir tapti intelektualu. „BALTA DROBULĖ" - Pavadinimas anksčiau buvo „Keltuvas", kuris reiškė nuobodų, monotonišką darbą, kur reikia būti mandagiam nuobodybėje, būti su kauke. Up ir down. - Balta drobulė kaip Jėzaus drobulė. Gyvenimas -- mirties simbolis. - Balti tramdomieji marškinėliai beprotnamyje. Nestabilumo, ankštumo simbolis. - Nesugeba pritapti prie vartojiškosios JAV kultūros. - Patriotiškumas ne pasididžiavimas, o tragiška lemtis. - Nevykęs žemės gyventojas, lietuviškas kaukas, liftininkas, sumenkinamas iki skaičiaus 87. - „Sizifo beprasmiškume glūdi tiesa. Kai Sizifas pargrius, kitas atsirems į akmenį". - Garšvai kaip poetui kūryba tampa dar vienu prasmės paieško, kartu ir nesėkmės simboliu. - Mąsto apie savižudybę, jį sukrėtė priverstinė kareivio žmogžudystė. - Suvokimas, kad jam lieka nedaug gyventi, nedrįsta sukurti stiprių romantiškų ryšių (pirmoji meilė vos nevirto išprievartavimu). Meilė kaip kančia. - Motina atstovauja lietuviškos tapatybės šaknis. - Didelę įtaką padarė tėvo jautrumas menui ir gamtai, gilesnis žvilgsnis, tėvas smurtavo prieš mamą. - Vaikystėje jį kamavo nerimas ir triukšmas tyloje ir vienatvėje. - Vienatvėje, tarp įsivaizduojamų žmonių, jausdavosi labiau suprastas ir ne toks vienišas negu, kai tėvai būdavo šalia. „KATEKIZMAS" 1547m. - Autorius savo vardą/pavardę paslėpė pasinaudojęs akrostichu. - Kviečia lietuvius -- brolius ir seseris -- skaityti šią pamokančia knygą, motyvuoja dalintis žiniomis. - Siūlo apleisti pagonybę ir pripažinti tik Dievą ir jo valioje gyventi. - Ne tik mokytis, bet ir skleisti žinias apie tikėjimą, mokslą. - Tarsi ne autorius žodžiai, o pati knyga prabyla tautai apie jos pačios svarbą. - Raštas -- pagrindinis įrankis skleisti išmintį. Tikėjimas -- visiems prieinamas. - Mažvydo duotas startas lietuvių tautai asmeniniame, moksliniame, religiniame kontekstuose yra neblėstantis ir dabar. MIKALOJUS DAUKŠA - Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, vienas lietuvių literatūrinė kalbos kūrėjų, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių. - Išvertė „Katekizmą" į lietuvių kalbą. ANTIKOS MITAI - Humanizmas, harmonija, dramatizmas, mitologinis laikas, pamokymas. MITAS APIE PROMETĖJĄ - Prometėjiškas žmogus yra tas, kuris ryžtasi mesti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai ar dievų valiai, siekdamas padėti žmonėms arba siekdamas aukštesnių idealų. Ši savybė siejama su Prometėjo mitu, kuriame jis pavogė ugnį iš dievų ir padovanojo ją žmonijai, nepaisydamas galimų pasekmių. Prometėjiškas žmogus dažnai yra drąsus, ryžtingas, kupinas kūrybiškumo ir pasiryžęs kovoti už tiesą ar progresą, net jei tai reiškia asmenines aukas. Ši savybė siejama su humanizmu, kova už laisvę, pažangą ir žmonijos gerovę. MITAS APIE DEDALĄ IR IKARĄ - Saugokis arogancijos ir neapgalvotumo (Ikaro pavyzdys). Ši istorija moko, kad per didelis pasitikėjimas savimi, peržengiant ribas, gali turėti tragiškų pasekmių. - Paklusnumas ir atsakomybė (Dedalo perspėjimai). - Žmogiškas siekis pakilti virš savęs: Ikaro skrydis simbolizuoja žmogaus siekį pasiekti daugiau, nei leidžia jo prigimtis. - Balansas tarp ambicijų ir atsargumo. HOMERAS - 8a. pr. Kr graikų poetas, apie kurio egzistavimą yra nežinoma. - Parašė du herojinius epus. „ILIADA" (DEŠIMT METŲ TROJOS KARAS) - Karo žiaurumas ir didybė - Pyktis, kerštas ir susitaikymas. - Likimas ir dievų įtaka žmonių gyvenime „POSTILĖ" - Bažnyčiose skaitomų Biblijos ištraukų aiškinimo ir interpretavimo knyga. - Tikslas -- įveikti protestantizmą Lietuvoje. - Postilės prakalba -- lietuvių kalbos teisių gynimo ir jos puoselėjimo manifestas (kreipimasis) - Daukša su savuoju „Postilės" vertimu skatino lietuvius taip pat versti tekstus į gimtąją kalbą. MITAS APIE ORFĖJĄ IR EURIDIKĘ - Kai atrodo, kad tikslas ranka pasiekiamas, nenukrypk nuo kelio, tikėdamasis tą greičiau pasiekti. - Meilė ir praradimas: Mitas parodo, kad meilė gali būti tokia stipri, jog žmogus yra pasiruošęs rizikuoti viskuo dėl mylimojo. Meilės dėka viskas įmanoma, bet ji trapi. - Žmogaus ribotumas prieš likimą**:** Nepaisant Orfėjo talentų ir drąsos, jis vis tiek negalėjo pergudrauti likimo. Tai primena, kad yra dalykų, kurių žmogus negali kontroliuoti, nepaisant visų pastangų. SIZIFO MITAS - Nepailstama kova su sunkumais: Sizifas amžinai stumia akmenį į kalno viršūnę, nors žino, kad akmuo vėl nuriedės žemyn. Tai moko, kad gyvenimas dažnai reikalauja nuolatinio darbo ir pastangų, net jei jų rezultatai atrodo laikini ar beprasmiški. - Ši istorija skatina priimti gyvenimo absurdą ir sukilti prieš jį savomis pastangomis. - Tikroji prasmė slypi ne galutiniame tiksle, o pačiame procese. - Aukštos ambicijos ir jų pasekmės: Sizifo bausmė buvo skirta dėl jo išdidumo ir pastangų pergudrauti dievus. POSAKIAI: - Achilo kulnas, Ikaro skrydis, Pandoros skrynia, Prometėjo ugnis (viltis), Sizifo darbas, Tantalo kančios (tikslas arti, bet nepasiekiamas) „ODISĖJA" (ODISĖJO 10M. KELIONĖ NAMO) - **Kelionė namo:** Odisėjas 10 metų klajoja jūromis, bandydamas grįžti į Itakę pas savo žmoną Penelopę ir sūnų Telemachą. - Žmogaus kova su likimu ir dievų įtaka. - Namų ir šeimos ilgesys - Ištvermė ir išmintis įveikiant sunkumus SOFOKLIS - 8A. pr. Kr dramaturgas, parašęs ir suvaidinęs 120 tragedijų. - Jo tragedijos turėjo didžiulę įtaką Vakarų literatūrai ir filosofijai, ypač antikinės Graikijos supratimui apie etiką, žmogaus prigimtį ir dieviškumą. HORACIJUS ODĖ „JAUNIMUI" - - - SKAITYTOS KNYGOS - - - - „ANTIGONĖ" - Tragedijoje nagrinėjamas konfliktas tarp įstatymų ir moralės, šeimos meilės ir politinio įsipareigojimo, taip pat žmogaus ir dieviškosios tvarkos priešprieša. - **Antigonė:** Drąsi ir pasiryžusi mergina, ginanti dieviškąsias moralės normas. Ji pasipriešina Kreonto įstatymui, nes tiki, kad brolio palaidojimas yra šventa pareiga. - **Kreontas:** Tėbų karalius, siekiantis įtvirtinti savo valdžią ir įstatymų viršenybę. Jo užsispyrimas ir tironija atveda prie tragiškų pasekmių. - **Ismenė:** Antigonės sesuo, atsargesnė ir paklūstanti Kreonto valdžiai, bet vėliau bandanti palaikyti Antigonę. - **Haimonas:** Kreonto sūnus ir Antigonės sužadėtinis. Jis mėgina įtikinti tėvą persigalvoti, o sužinojęs apie Antigonės mirtį, nusižudo.