JT Chartijos VI skyrius apie konfliktų sprendimą

Jungtinių Tautų Chartijos VI skyriuje aprašytos priemonės taikiai spręsti konfliktus.

33 straipsnis numato, kad šalys prieš pradėdamos karinius veiksmus turi pirmiausia bandyti išspręsti ginčą taikiomis priemonėmis.

JT Generalinis Sekretorius ir Politinių ir taikos kūrimo reikalų departamentas (DPPA) yra atsakingi už politinį dialogą ir taikos derybas.

JT Generalinis Sekretorius siunčia politinius pasiuntinius į konfliktų zonas, siekiant skatinti derybas ir taikų sprendimą.

Šis straipsnis apibrėžia 7 agresijos akto apraiškas tarptautinės teisės požiūriu: valstybės pajėgų įsiveržimas ir okupacija, teritorijos bombardavimas, uostų ar pakrančių blokada, sausumos, jūrų ar oro pajėgų puolimas, įžengimo susitarimo pažeidimas, teritorijos suteikimas agresijai ir ginkluotų grupių bei samdinių siuntimas.

1950 m. spalio 25 d. Kinijos įžengimas į Korėjos karą sukėlė baimę dėl Sovietų Sąjungos įtakos. Šia rezoliucija JT įgijo teisę veikti naudojant karinę jėgą, kai Saugumo Taryba yra paralyžiuota veto.

Tai 1974 m. gruodžio 14 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija, kuri buvo sukurta siekiant apibrėžti agresijos aktą, tarptautinės teisės požiūriu.

Indija yra viena iš šalių, kurios daugiausiai prisidėjo prie JT taikos operacijų. Nuo pat pradžios ji dalyvavo 177 operacijose.

Šie duomenys rodo, kad daugiausiai JT taikos operacijose dalyvauja išsivysčiusios šalys ir vadinamosios „trečiojo pasaulio“ šalys.

JT saugumo tarybos sprendimas dėl karinių veiksmų prieš Iraką 1991 m. siekiant atkurti Kuveito nepriklausomybę, kurį palaikė Jungtinės Valstijos ir apie 40 kitų šalių.

Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrius, apibrėžiantis JT vaidmenį konfliktų sprendime, įskaitant diplomatinį spaudimą, ekonomines sankcijas ir prievartinį taikos įvedimą.

JT Chartijos VII skyriaus 48 straipsnis, suteikiantis JT saugumo tarybai teises reikalauti iš valstybių narių veiksmų, įskaitant karinius, siekiant įgyvendinti JT nutarimus.

Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijos, kurių tikslas - stebėti ugnies nutraukimą ir padėti taikos procesui, paprastai veikiant už konflikto šalių sutikimo.

JT Chartijos VII skyriaus 43 straipsnis, įpareigojantis JT valstybes nares skirti karius JT taikos palaikymo pajėgoms.

Sutartis tarp JT ir valstybės narės, kurioje numatomos darbo sąlygos JT taikos palaikymo misijos personalui, finansinis atlygis ir kitos svarbios sąlygos.

Sutartis tarp JT ir konflikto apimtos šalies, kurioje numatomi taikos palaikymo misijų veiksmų apribojimai, ginklų naudojimo taisyklės, ir kitos svarbios sąlygos.

JT taikos palaikymo misijos išlaikymas ir finansavimas, finansuojamas valstybių narių ir kito pagalba.

Generalinė Asamblėja gali imtis veiksmų užtikrinti taiką ir saugumą, jei Saugumo Taryba dėl nuolatinės narės veto negali veiksmingai veikti.

Rezoliucija 377 leidžia Generalinei Asamblėjai pateikti rekomendacijas, kaip spręsti konfliktą, įskaitant ginkluotų pajėgų panaudojimą.

„Vienijimasis vardan taikos“ buvo panaudotas 13 kartų nuo 1951 m.

JT Generalinė Asamblėja įsakė JK, Prancūzijos ir Izraelio kariams atsitraukti iš Sinajaus pusiasalio.

JT GA įvedė visuotines sankcijas Pietų Afrikai dėl Namibijos okupacijos.

JT ST priėmė procedūrinę rezoliuciją (2623) 2022 m. vasarį ir perdavė klausimą JT GA dėl Rusijos karo prieš Ukrainą.

Procedūrinė rezoliucija neturėjo veto teisės.

JT GA gali sukaupti daug palaikymo pažeidžiamoms valstybėms.

Kai pradinis misijos tikslas plečiamas, o tai neretai sukelia konfliktus ir nesėkmes.

JAV kariuomenės vadovaujama koalicinė JT misija Somalyje, dislokuota 1992 m. gruodį.

JT taikos operacija Somalyje, dislokuota 1992 m. ir skirta humanitarinei pagalbai ir ugnies nutraukimui stebėti.

JT taikos operacija Somalyje, dislokuota 1993 m., apėmusi platesnį mandatą ir leidžianti naudoti jėgą.

JT taikos misija Kambodžoje, dislokuota 1992 m. iki 1993 m. rugsėjo, skirta stebėti Paryžiaus susitarimų įgyvendinimą.

JT misijų tikslų neatitikimas su reali situacija, kai siekiama sukurti tik iliuziją.

1991 m. Paryžiaus susitarimai, baigę Kambodžos pilietinį karą, numatė laisvus ir sąžiningus rinkimus, tačiau visi karo dalyviai nebuvo nusiginklavę

JT taikos operacijų mandatas - leidimas veikti, kurį suteikia JT Saugumo Taryba.

Operacijos, skirtos neutralizuoti konfliktą, įskaitant šalių nuginklavimą ir demobilizavimą, išminavimą, saugumo sektoriaus reformą ir stiprinimą, žmogaus teisių padėties monitoringą ir pažeidimų tyrimą bei rinkimų stebėjimą ir saugumo palaikymą.

Jungtinių Tautų (JT) misijos dislokavimas į konfliktų zoną galimas tik su sąlyga, kad konfliktuojančios šalys (+ priimančioji šalis) sutinka.

JT taikos palaikymo misijos yra neutralaus pobūdžio. Jie nesikiša į konfliktą ir nepadeda nė vienai iš konfliktuojančių pusių.

JT taikos palaikymo misijos gali naudoti jėgą tik savigynos tikslais arba kai aiškiai įgaliotos tai daryti mandato.

Šaltojo karo metu JT „Žydrųjų šalmų“ operacijoms daugiausia žmogiškųjų resursų skirdavo Vakarų valstybės, tačiau nuo 10-ojo dešimtmečio taikdarių kontegente pradėjo dominuoti Azijos ir Afrikos šalių personalas.

Nepal, Bangladešas, Indija, Ruanda, Pakistanas, Indonezija, Gana, Kinija, Marokas ir Etiopija yra šalys, kurių kariai aktyviai dalyvauja JT taikos palaikymo operacijose.

JT taikos palaikymo operacijų tikslas - užkirsti kelią konfliktams, išvengti smurto ir skatinti taikų sprendimą.

Suvienodinta JT taikos palaikymo operacijų vizija ir tikslai, pabrėžiant konfliktų priežasčių sprendimą, žmogaus teisių apsaugą ir demokratijos skatinimą.